Poetų princu tituluojamas P. M. Verlaine'as: „Siautulio, alkoholio ir agresijos pilname gyvenime blaškėsi tarp meilės moterims ir jauniems vaikinams“

Prancūzas Paulis-Marie Verlaine’as (1844–1896 m.) buvo neprilygstamo muzikalumo poezijos kūrėjas, amžininkų tituluotas poetų princu. Tačiau dėl savo gyvenimo nuopuolių ir pakilimų grandinės jis rikiuojasi šalia kitų prakeiktaisiais poetais vadinamų XIX a. pabaigos kūrėjų.

Paulis Verlaine’as gimė Šiaurės Rytų Prancūzijoje, Mece (Metz), Prancūzijos armijos kapitono Nicolas’o Verlaine’o ir ūkininko dukters Élisos-Stéphanie Dehée šeimoje. Po trylikos santuokos metų ir trijų motinos persileidimų pasaulį išvydęs Paulis šeimai buvo tikra dangaus dovana, dargi vienturtis, todėl dėmesio gimdytoja jam atseikėjo su kaupu. Kai 1851 m. tėvas išėjo į atsargą, Verlaine’ai persikėlė gyventi į Paryžių, kartu pasiėmė ir našlaite likusią aštuoneriais metais vyresnę Paulio pusseserę Élisą Moncomble (ją berniukas vėliau slapta pamilo).


Paryžiuje Paulis lankė Imperatoriškąjį Bonaparto licėjų (Lycée Impérial Bonaparte), tačiau asmenybės glebumas trukdė skleistis įgimtiems sugebėjimams. Autoritariško tėvo šešėlyje augantis berniukas buvo tikra jo priešingybė – jautrus ir aikštingo charakterio. Nuo jaunumės jis juto egzistencinį liūdesį, prieštaringus jausmus, linko į melancholiją, buvo emociškai nestabilus. Paauglystėje P. Verlaine’as pasitraukė iš realybės į savo susikurtą pasaulį, giliai paniro į svajonių ir pojūčių sferą. Įsivaizdavimas, kad yra fiziškai nepatrauklus ar net atstumiantis, jam trukdė suvokti save kaip asmenybę. Vėliau bendrauti su moterimis jis galėdavo tik įkaušęs ir tik bordelių prieblandoje.



Dėkodami Švč. Mergelei Marijai už vėlyvą sūnaus gimimą, religingi tėvai jos garbei atžalą pavadino Pauliu-Marie.
Dėkodami Švč. Mergelei Marijai už vėlyvą sūnaus gimimą, religingi tėvai jos garbei atžalą pavadino Pauliu-Marie.
Vida Press



1862 m. išlaikęs bakalaureato egzaminą, Paulis įstojo studijuoti teisės, tačiau mokslais mažai domėjosi, laiką leido Lotynų kvartalo kavinėse kartu su kitais bohemiško gyvenimo apologetais. Dėl pablogėjusios tėvų finansinės padėties studijų nebaigė, turėjo susirasti pragyvenimo šaltinį. Vyresnįjį Verlaine’ą šiurpino bohemiškas sūnaus laisvalaikis ir kūrybiniai polinkiai, tad 1864 m. įdarbino jį draudimo bendrovėje, vėliau – tarnautoju Paryžiaus rotušėje. Po darbo vaikinas vis tiek traukdavo į kavines ir aludes susitikti su bendraminčiais. Madingose literatų kavinėse jis susipažino su Parnaso grupės poetais Théodore’u de Banville’iu, Leconte’u de Lisle’iu, Louis Xavieru de Ricard’u ir kitais. Taip pat užmezgė pažintį su poetais dekadentais Stéphane‘u Mallarmé ir Charles’iu Baudelaire’u. Pirmasis P. Verlaine’o sonetas „Ponas tarėjas“ („Monsieur Prudhomme“) publikuotas 1863 m. žurnale „La Revue du Progrès“.


Dar paauglystėje P. Verlaine’as alpėjo nuo Ch. Baudelaire’o poezijos, susižavėjęs skaitė jo knygą „Piktybės gėlės“. Neatsitiktinai 1866 m. P. Verlaine’o publikuotas pirmasis poezijos rinkinys pavadintas kaip ir vienas šio dekadanso genijaus eilėraštis „Saturniški eilėraščiai“ ir atkartojo jo kūrybos bruožus. Be šios įtakos, daugumą eilėraščių Paulis sukūrė įkvėptas platoniškos meilės savo vyresnei pusseserei Élisai, – ši meilė buvo pasmerkta nuo pat pradžių ne tik dėl juos siejusio kraujo ryšio, bet ir dėl ankstyvos Élisos mirties (ji mirė 1867 m. būdama 31-ų metų). Netekęs savo mūzos, Paulis išgyveno tikrą pragarą, tad paguodos ėmė ieškoti alkoholyje. Praėjus dvejiems metams nuo Élisos mirties, P. Verlaine’as savo lėšomis išleido eilių rinkinį „Galantiškos šventės“. Jame italų commedia dellarte motyvai ir pastoralinė erdvė tarsi dekoratyvus fasadas pridengė sudrumstų jausmų gelmę.


Santuokos miražas


Netrukus poeto gyvenime atsirado kita mūza – iš Paryžiaus aukštosios buržuazijos sluoksniui priklausančios šeimos kilusi šešiolikmetė Mathilde Mauté de Fleurville. Dailią brunetę Paulis sutiko lankydamasis jos tėvų namuose Monmartre, kur gyveno ir jos netikras brolis muzikantas, būsimasis Paryžiaus kabareto „Chat Noir“ orkestro dirigentas Charles’is de Sivry. P. Verlaine’ui šis susitikimas, kaip sakytų prancūzai, buvo coup de foudre – meilė iš pirmo žvilgsnio pervėrė lyg žaibas. Poeto įsivaizdavimu, tyrai, nė krislo cinizmo neturinčiai Mathilde’ai buvo lemta jį išgelbėti – atvesti į teisingą kelią. Šį jausmą menininkas adoravo savo poezijoje, netgi sukūrė sužadėtinei lyrinių eilėraščių ciklą (rinkinys „Gera daina“). Optimistiškai nusiteikęs Paulis regėjo naują pradžią, savotišką atgimimą, jei sukurtų šeimą. Tik labai abejotina, ar išgelbėti į priklausomybes linkusį melancholišką poetą buvo jaunutės merginos jėgoms.



P. Verlaine'o ir iš aristokratų šeimos kilusios Mathilde'os santuoka klostėsi nesėkmingai
P. Verlaine'o ir iš aristokratų šeimos kilusios Mathilde'os santuoka klostėsi nesėkmingai
Iš redakcijos archyvo (autorius – F. Regamey nuotr.)



Iš vėlesnių įvykių paaiškėjo, kad poetas buvo labiau įsimylėjęs ne realią moterį, o savo susikurtą iliuziją. Ši iliuzinė meilė kurį laiką veikė lyg vaistai – saugojo jį nuo įpročio kilnoti absento taurelę. Išrinktosios tėvas buvęs notaras nesižavėjo pretendentu į žentus, linkėjo savo dukrai kitokio vyro. Visa laimė, kad Mathilde’os motina, fortepijono mokytoja, jautė prielankumą menininkams ir stengėsi palaikyti besiblaškantį dukters vyrą. Išrinktosios tėvų akivaizdoje P. Verlaine’as tvardydavosi iš paskutiniųjų, stengėsi nepasirodyti jiems neblaivus ar apsileidęs. Pauliui palankų merginos tėvų sprendimą lėmė tai, kad jaunuolis turėjo „rimtas“ pareigas, buvo vienturtis, tad į jo šeimos palikimą daugiau niekas nepretendavo, be to, nesidomėjo išrinktosios kraičiu.


Pasirengimą vestuvėms lydėjo bloga lemiantys ženklai. Pirmiausia jos dėl įvairių priežasčių buvo keliskart atidėtos. Be to, kilus Prūsijos ir Prancūzijos karui, 26-erių metų Paulis buvo pašauktas į kariuomenę. Tiesa, paklausęs būsimų uošvių patarimo, karo prievolės išvengė. Nepaisydami pavojaus atmosferos, aidint patrankų šūviams, Paulis ir jo Mathilde 1870 m. susituokė.


Tais pačiais metais šalyje buvo įkurta Trečioji Prancūzijos Respublika. P. Verlaine’as prisijungė prie Nacionalinės gvardijos batalionų. Po metų įsteigus Paryžiaus komuną, poetas tapo jos nariu, ėjo Centrinio komiteto Spaudos tarnybos vadovo pareigas. Poetas pagrįstai baiminosi represijų, nes su nemažai jo draugų ir pažįstamų buvo susidorota.



Vida Press



Jau galėjo atrodyti, kad, sukūręs šeimą, P. Verlaine’as pagaliau rado ramų užutėkį, deja, pseudoidiliškas šeimos paveikslas greitai virto karikatūra. Praėjus visai nedaug laiko, Paulis ėmė bodėtis savo „moterimi vaiku“ (taip pavadino ją viename eilėraštyje), netgi mojuodavo kumščiais jai, besilaukiančiai, prieš veidą. Jųdviejų nesuderinamumą dar labiau išryškino netikėta permaina šeimos padangėje.


Verlaine’as ir Rimbaud


Vieną 1871 m. rugsėjo dieną P. Verlaine’as gavo laišką iš Šarlevilyje-Mezjere (Charleville-Mézières) gyvenančio septyniolikmečio Arthuro Rimbaud, – šis savo licėjuje buvo laikomas genialiu paaugliu. Laiške vaikinas žavėjosi P. Verlaine’o poezija ir prašė įvertinti jo eilėraštį „Girtas laivas“ (šis vėliau tapo A. Rimbaud embleminiu eilėraščiu). Apstulbintas vaikino talento, P. Verlaine’as išsiuntė entuziastingą atsaką: „Atvyk, brangi nuostabi siela...“ Ir pridėjo traukinio bilietą į Paryžių.


Vida Press




Netrukus pasišiaušęs žydraakis vaikėzas įsiveržė į P. Verlaine’ų namus lyg uraganas. Šeimos gyvenimas greitai ėmė siūbuoti lyg girtas laivas ir galiausiai apvirto aukštyn kojomis. Dvidešimt septynerių metų Paulis ir dešimčia metų jaunesnis jo globotinis tapo tiesiog neišskiriami, tačiau Arthuro stačiokiškumas, vulgarus elgesys ir nevalyvumas šiurpino Mathilde’ą, ji reikalavo, kad vyras atsisakytų draugystės su šiuo enfant terrible. Deja, Paulis žmonos maldavimų nė kiek nepaisė, jam tarsi aptemo protas.


Padėties nepataisė net sūnaus Georges’o gimimas (1871 m.). Apimtas šėlo, P. Verlaine’as puldavo žmoną, grasindavo nužudysiąs sūnų. Tokių ekscentriškų poelgių buvo apstu. Vieną dieną išėjęs pakviesti žmonai gydytojo, Paulis gatvėje sutiko Rimbaud (šis tada jau nebegyveno poeto namuose) ir lyg užhipnotizuotas nusekė paskui jį. Viskas baigėsi tuo, kad, palikęs žmoną su mažu vaiku, P. Verlaine’as su Arthuru leidosi į avantiūristiškas klajones po Belgiją ir Angliją. Didelėmis pastangomis kurtas respektabilaus piliečio įvaizdis sudužo į šipulius.



P. Verlaine‘as supažindino A. Rimbaud su Paryžiaus poetais, tačiau šiuos stebino laukinis  Arthuro elgesys.
P. Verlaine‘as supažindino A. Rimbaud su Paryžiaus poetais, tačiau šiuos stebino laukinis Arthuro elgesys.
Vida Press



Ši prakeiktųjų poetų (taip P. Verlaine’as savo antologijoje „Prakeiktieji poetai“ pavadino A. Rimbaud ir dar kelis to laikotarpio poetus) pora sukosi tikroje nuotykių, kūniškų malonumų, išgertuvių ir audringo santykių aiškinimosi karuselėje. Jiedu skaitė knygas Londono bibliotekose, lėbavo aludėse ir pagal skelbimus bandė susirasti darbo vietas. Ryšys su A. Rimbaud ne tik skatino P. Verlaine’ą produktyviai kurti, bet ir provokavo jo vidinių demonų siautulį – gėrimą iki sąmonės netekimo ir nevaldomus agresijos protrūkius. Jiems klajojant P. Verlaine’o parašyti impresionistiniai eskizai sugulė į ypatingo muzikalumo eilėraščių rinkinį „Romansai be žodžių“.


Tai buvo nestabili sąjunga: aistrą keitė neapykanta ir smurtas, o susitaikymus – išsiskyrimai. Netašytas A. Rimbaud kalbėdamas nerinkdavo žodžių, o P. Verlaine’as dažnai dėl miglotos po vakarykščių išgertuvių galvos reaguodavo karštai. Kai 1873 m. Paulis grįžo pas žmoną, Arthuras laiške maldavo: „Sugrįžk, sugrįžk, brangus drauge, vienintelis drauge, sugrįžk. Pasižadu būti geras.“ Laišką baigė žodžiais: „Mano gyvenimas priklauso tau.“ Tačiau kai tų pačių metų liepą susitiko Briuselio viešbutyje, tarp jų kilo audringas ginčas, o nuo absento apsvaigęs P. Verlaine’as visiškai pašėlo ir peršovė mylimajam rankos riešą (tai liudija atminimo lenta ant pastato).



„Prakeiktieji poetai“ 1873 m. kelis mėnesius gyveno Londono Royal College gatvėje esančiame name.
„Prakeiktieji poetai“ 1873 m. kelis mėnesius gyveno Londono Royal College gatvėje esančiame name.
Vida Press



Už šį smurto aktą P. Verlaine’ui teko pusantrų metų praleisti Belgijos Monso miesto (Mons) belangėje. Kalėjimo režimas ir priverstinė abstinencija poetui išėjo į naudą. Menininkas nutarė nešvaistyti laiko veltui – gilinosi į W. Shakespeare’o ir Ch. Dickenso raštus, pasinėrė į dvasines paieškas, šios nuvedė jį į katalikų tikėjimą. Apsisprendimas atsižadėti senojo palaido gyvenimo būdo atrodė visiškai nuoširdus ir įtikinamas, bet šis pavėluotas žingsnis nebepadėjo žmonai atgauti pasitikėjimo juo – 1874 m. Mathilde pareikalavo skyrybų. „Šalutinis“ kalėjime praleistų dienų produktas eilių rinkinys „Branda“ – aukštos literatūrinės prabos kūrinys – išgrindė poetui kelią į tikrąjį pripažinimą.



Poetas mėgo gurkšnoti absentą Paryžiaus kavinėje „Café François 1er“. 1892 m.
Poetas mėgo gurkšnoti absentą Paryžiaus kavinėje „Café François 1er“. 1892 m.
Vida Press



1875 m. iš kalėjimo paleistas P. Verlaine’as pirmiausia nuvyko į trapistų vienuolyną. Paskui aplankė Štutgarte įsikūrusį A. Rimbaud, bet šis susitikimas baigėsi Arthuro smurto protrūkiu. Įtemptas prakeiktųjų poetų poros ryšys galutinai nutrūko 1875 m.


Atsivertimas ir nuopuolis


Pasiryžęs atversti švarų gyvenimo puslapį, P. Verlaine’as išvyko į Angliją. Įsidarbino mokytoju Linkolnšyro (Lincolnshire) ir Hampšyro (Hampshyre) grafysčių mokyklose – dėstė prancūzų, graikų ir lotynų kalbas. Ryžto gyventi kitaip dar nepraradęs poetas aplinkinių akyse sugebėjo sukurti pamaldaus ir santūraus žmogaus įspūdį, buvo vertinamas lordo Alfredo Tennysono, Algernono Charleso Swinburne’o ir kitų anglų autorių.


1877 m. P. Verlaine’as grįžo į Prancūziją. Praėjus trejiems metams nuo paskutinio susitikimo su A. Rimbaud, menininkas susipažino su Lucienu Létinois, septyniolikmečiu Ardėnų valstiečių sūnumi, išoriškai netgi panašiu į buvusį mylimąjį. Tada P. Verlaine’as dėstytojavo Retelio (Rethel) Notr Damo koledže (College de Notre Dame). Tarp 34-erių metų poeto ir dvigubai jaunesnio vaikino užsimezgė savotiškas tėvo ir sūnaus ryšys. Poetas Lucieną vadino įvaikintu sūnumi ir neslėpė savo šiltų jausmų jam. Šį mokytojo ir studento ryšį lydėjo smerkiantys vietos gyventojų žvilgsniai ir apkalbos, dėl jo ir Paulis, ir Lucienas galiausiai buvo pašalinti iš koledžo. Tada P. Verlaine’as bandė pasukti savo gyvenimo vairą į kitą pusę – iš motinos gavęs pinigų ir įsigijęs fermą, kartu su Lucienu ir jo tėvais pradėjo ūkininkauti. Deja, bohemiškasis menininkas įžvalgumu ir praktiškumu nepasižymėjo, tad ūkis greitai nugrimzdo į skolas. Teko jį parduoti.



Vida Press



Labiausiai kūrėją sukrėtė 1883 m. nutikusi tragedija – dvidešimt trejų metų Lucienas užsikrėtė šiltine ir greitai mirė. Praėjus penkeriems metams nuo vaikino mirties, P. Verlaine’as išleido eilėraščių rinkinį „Meilė“. Tai buvo jo jausmų Lucienui refleksija. 1886 m. mirus motinai ir nepavykus susitaikyti su Mathilde, poetas grįžo prie senų įpročių – gėrimo ir ištvirkavimo. Be to, susivokė atsidūręs finansinėje duobėje. Nesumodamas, ko griebtis, menininkas ieškojo užsimiršimo bakchanalijose – nuo ryto iki vakaro svaiginosi absentu Paryžiaus kavinėse. Prasigėrusį poetą iš skurdo duobės bandė ištraukti jo gerbėjai ir draugai, jam buvo skirta pensija, tačiau paramos neužteko.



Vida Press



Paskutinė šio prancūzų dainiaus gyvenimo dekada buvo apgailėtina – jis šlaistėsi po landynes, dažnai gulėjo ligoninėse, gyveno kartu su kurtizanėmis Eugénie Krantz ir Philomene Boudin, – šioms netgi skyrė savo eilių. Argi ne ironiška ir apmaudu, kad iš skurdo ir alkoholizmo liūno neišsikapanojantis poetas 1894 m. literatūrinio pasaulio atstovų buvo tituluotas poetų princu? Nugarmėjęs į socialinį dugną, 52-ejų metų P. Verlaine’as mirė nuo plaučių uždegimo. Taigi jis pakliuvo į prancūzų rašytojo Alfredo de Vigny nukaldinto ir paties kitiems amžininkams taikyto „prakeiktojo poeto“ apibrėžimo spąstus – gyveno siautulingai, balansuodamas ant ribos, patyrė dramatišką nuotykį su kitu poetu marginalu, sėdėjo kalėjime ir mirė nesulaukęs senatvės visiškame skurde.


Vis dėlto emocinės sumaištys, priklausomybė nuo absento ir chaotiškas gyvenimo būdas nepajėgė sunaikinti šio kūrėjo prigimtinio talento. Jis visą laiką spindėjo tarsi auksas pelenuose. P. Verlaine’o eilėraštis „Poezijos menas“ įkvėpė simbolistų judėjimą, o kompozitoriai Gabrielis Fauré ir Claude’as Debussy kūrė muziką pagal jo eiles.



Vida Press



Simbolistinė P. Verlaine’o poezija vertinama dėl nepranokstamo muzikalumo ir subtilaus jausmingumo. Poetas kalba pusbalsiu, užuominomis, palikdamas galimybę skaitytojui pačiam pajusti nutylėjimų prasmę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis