Nežinau, koks Jonas Öhmanas vasarą. Kai jį matau, vis būna šaltis ir tamsa – lapų ir žemių purvynė, aitrus vėjas, nusivylusi saulė, karas. Kita vertus, šviesa ir tamsa egzistuoja paraleliai, viena kitą veikia ir įprasmina save būdamos visiškai priešingos. Šią žiemą pristatytame režisieriaus Rimo Bružo dokumentiniame filme „Iki pabaigos. Ir dar šiek tiek“ kamera seka paskui J. Öhmaną Ukrainoje, fronte, – ten jis su savo įkurtos organizacijos „Blue/Yellow“ („Mėlyna/Geltona“) bendraminčiais veža humanitarinę paramą, arba, kaip pats sako, „kariauja“.
Kalbėdamas lietuviškai, Jonas labai dažnai vartoja mažybines priesagas, tad Lietuva virsta Lietuvėle, Lietuvyte, Lietuviuke, o politikų pavardės pailgėja skiemeniu ar dviem. Kur to prisimokė, taip ir neatsako, gal pats prisigalvojo. Be to, ką jau išvardijau, dar žinau, kad Jonas tarnavo kariuomenėje, buvo pastorius, turi katiną ir pandą. Katinas – tikras, panda – pliušinė, bet reiškia kai ką daugiau. Ukrainoje J. Öhmano slapyvardis yra Panda, todėl, kai prisėdame pokalbio vienoje Vilniaus užeigoje, pirmiausia ir paklausiu:
Jonai, kaip Jus pristatyti?
Save pristatyti galiu labai įvairiai, net pagal tautybę. Kažkas neseniai pasakė, kad esu žinomiausias švedas Lietuvoje ir populiariausias lietuvis Ukrainoje. Gal šiek tiek tiesos ir yra. Žmonės mėgsta pristatyti save pagal veiklą: „Aš – poetas“, „O aš – inžinierius“ ar dar kas nors, bet juk nesi tik inžinierius ar menininkas. Žmogus, vertinantis save tik pagal atliekamą darbą, nuobodus. Taip, darbas yra tavo dalis, tačiau tai nėra visa, kas esi. Kai kuriais atvejais tai, žinoma, tinka, bet aš gyvenu gana plačiai, dinamiškai, tad galiu prisistatyti įvairiai. Nelygu, su kuo kalbu.
Kas aš esu? Galiu pradėti vardyti: esu kačių mylėtojas, istorikas mėgėjas, gamtos žmogus, Lietuvos bičiulis... Viena vertus, labai smagu, kita vertus, sudėtinga vienu metu įsilieti į įvairias savo tapatybės dalis. Joms tapus lygiagrečioms, kartais būna sunku, nes ir pats gali tarp jų pasimesti. Ir tada nutinka juokingų, bet ir labai skaudžių dalykų. Tai, kad gali save įvairiai suprasti, turininga, bet kartu ir „sodina“.
Lietuvoje esu Jonas, Švedijoje – Jūnas, galiu būti ir Džonas (angl. John). Mano vardas keičiasi atsižvelgiant į tai, kur esu, ar žmonės sugeba jį ištarti. Ir kai Lietuvoje į mane kreipiasi „Jonai“, nors nuo mažens juk esu Jūnas, nieko baisaus – atsiliepiu.
Pastebėjau, kad kartais savęs net nereikia pristatyti, nes žmonių akyse jau esi kažkas gerąja ar blogąja prasme. Ukrainos kontekste būnu pavadinamas ir fašistu, ir vaikų žudiku, bet priimu tai ramiai.
Laisvai kalbate bent keturiomis kalbomis. Ar kiekviena jų apie save sakote skirtingus dalykus?
Iš dalies taip. Kalbėdamas su žmogumi stebi, ką jis apie tave žino. Pavyzdžiui, Ukrainoje mane pažįsta kaip draugą, rėmėją. Ten esu toks, ir viskas gerai. Lietuvoje, kadangi geriau pažįstu kontekstą, istoriją, kultūrą, gaires, kalbu jau kitaip. Skiriasi ir žodynas. Žodžiai „lietuvis“, „litovcas“, „lietuvys“, „litvinas“ reiškia ką kita. Jau galiu juos vartoti atsižvelgdamas į kontekstą – rimtai ar su ironija. O švediškai kalbu dar kitaip. Švedijoje žmonės kitaip suvokia save ir pasaulį, jų kiti prioritetai. Galiu duoti gerą istorinį pavyzdį: pokaris Švedijoje buvo pakilimo, augimo laikotarpis, tai švedai apie jį ir kalba kaip apie labai teigiamą reiškinį. Tada buvo kuriama moderni valstybė, žmonės pradėjo turtėti. Mano paties tėvai pokariu galėjo mokslus eiti, – anksčiau to nebuvo. Lietuvoje pokaris skamba visai kitaip. Žodžiu, vaikštai tarp įvairių zonų, sąvokų, ir tai, kaip save pristatai, apie ką kalbi, skiriasi. Kartais – smarkiai.
Vadinasi, turi prisiderinti prie konteksto, kad būtum suprastas.
Taip, ir tos derybos yra menas. Labai įdomios, bet kartu ir sudėtingos. Man vis skaudžiau kalbėti apie Ukrainą. Čia, Lietuvoje, žmonės geriau supranta šią situaciją, be to, čia bijoma Rusijos. O štai Švedijoje tiesiog nepagauna, apie ką kalbi. Dėl to skaudu.
Arba – laisvės sąvoka. Kas yra laisvė? Kiekvienas savaip supranta, kiekvieno mąstymą veikia ir su laisve susijusi jo šeimos, bendruomenės patirtis. Kalbi su vienu, jis sako: „Aš pasiryžęs mirti už laisvę.“ Tiesiogine prasme. Kitam laisvė – gyventi patogiai. Šnekėdamas su įvairiais žmonėmis matai, kad vieni supranta vienaip, kiti – kitaip, ir kartais jie visiškai nesusikalba. Nardydamas tarp įvairių sferų tampi tarpininku.
O kalbant apie gyvenimą... Aš noriu gyventi įdomiai. Man tai kur kas svarbiau už bet kokius patogumus. Be abejo, tai turi savo kainą.
Ar sąmoningai pasirinkote tokį tarpinį vaidmenį, ar taip susiklostė aplinkybės?
Aš mėgstu pasienį. Jis mane, kiek save pamenu, visada labai traukė – ir tiesiogine, ir visomis perkeltinėmis prasmėmis. Ta vieta – dviejų pasaulių skerspjūvis. Politinis, kultūrinis ir kitoks. Būdamas pasienyje, suvoki, kad ten viskas kitaip – kitoks žmonių lojalumas, kitaip suvokiama tikrovė. Sienos kirtimas, kartais labai rizikuojant, man visada kelia ir stresą, ir kaifą. Pereini į kitą erdvę – nepažįstamą, nesuprantamą, galbūt šiek tiek pavojingą – ir jauti, kad gyveni.
Kalbant apie Skandinaviją, Baltijos šalis, jų pasienis yra ir jūra. Man Baltija – labai įdomi zona. Esu lankęsis įvairiose jos pakrantės vietose, – jūra ta pati, bet puikiai žinom, kad kitoj pusėj yra kitaip. Ką jau kalbėti apie kitus – sausumos – pasienius. Štai važiuojant iš Ukrainos palengvėjimo jausmas apima kirtus šios šalies ir Lenkijos sieną. Europos Sąjungoje yra vienokios taisyklės, sistemos, o, perėjus užkardą, – kitokios. Žengti tiek į vieną, tiek į kitą pusę ir yra kaifas.
Pasieniai įvairūs. Ir žmogus yra erdvė, tam tikras pasaulis. Jei sugebėsi bent kažkiek į šį pasienį įeiti, pajusi, kad ten kitaip.
Kaip manote, ar galima tapatybes išvardyti mažėjančia tvarka pagal svarbą? O galbūt viršų kartais ima viena, kartais – kita?
Žinoma, pagal Maslow (Haroldas Maslow – psichologas, sukūręs žmogaus poreikių hierarchijos piramidės teoriją, – red. past.), tam tikri dalykai yra žūtbūt reikalingi, kad galėtum funkcionuoti. Gražiai aptarėm sugebėjimą pereiti į kitas erdves, tačiau kartu mes, žmonės, esame primityvūs, paprasti padarai.
Tie, kurie teigia nieko nebijantys, meluoja. Visi ko nors bijo.
Ko bijau aš? Būti neprasmingas.
Be abejo, tapatybių prioritetas egzistuoja, tačiau ypač dabar, informacijos laikais, kai esame draskomi įvairaus dėmesio, atsiranda feikinis, netikras, dirbtinis pasienis, toks feisbukinis. Tai – imitacija. Štai feisbuke parašyta: „Facebook is for free and always will be“ (angl. k.; „Feisbukas nemokamas ir visad toks liks“). Skamba gražiai, ar ne? Beje, kažkada supratau, kad Zuckerbergas (feisbuko įkūrėjas Markas Zuckerbergas, – red. past.) šį sakinį parašė sau. Jam – for free, o mes viską sukuriam ir sukeliam į jo svetainę. Kodėl? Galbūt dėl noro eiti į pasienį, bet tik saugų. Kad galėtume tobulėti, turime siekti gerokai gilesnio suvokimo. Paprastai tariant, skaityti daug knygų, lavintis. Tik tada socialinių tinklų erdvė gali būti naudinga. O jei neturi gylio, esi lengva auka.
Pasieniai rizikingi, bet ir prasmingi. Sugalvok, į kokius nori eiti, kam nori skirti pastangų. Ateini į zoną, ir ten įvyksta akistata su baime. Žinoma, gali pradėti panikuoti, pabėgti. Jei nepabėgi, kažką pasakai sau. Pastebėjau, kad tokiose situacijose padeda kuklumas.
Kuklumas?
Taip. Suvokimas, kad esi mirtingas, pažeidžiamas. Supratimas, koks yra tavo vaidmuo, kad jis – nei didesnis, nei mažesnis. Viena vertus, tikrai esi visagalis. Daryk ką nori, tapk kuo nori, tavo potencialas labai didelis. Vis dėlto viskas turi ribas, žmogus – ypač.
Jums baimė graži ar baisi?
Ir taip, ir taip. Be baimės – niekaip. Jei nieko nebijai, vadinasi, neįdomiai gyveni. Žmogus – tikras – nori kurti, ką nors keisti. Su tais, kurie nieko nenori, man sunku. O norint pokyčių, plėsti horizontus, natūraliai atsiranda baimė. Ji yra kūrybos ir kūrybingumo bičiulė. Kita vertus, puikiai žinome, kad baime galima piktnaudžiauti, manipuliuoti. Tada ji tampa ginklu. Daug to matome – bauginama „kitu“, „kitokiu“, „kitonišku“ pagal tautybę, religiją ir kt.
Tie, kurie teigia nieko nebijantys, meluoja. Visi ko nors bijo, ir tai reikia pripažinti. Ko bijau aš? Būti neprasmingas. Noriu būti prasmingas ir sau, ir kitiems. Štai pavyzdys. Lietuvėlė atšventė Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Aš čia gyvenu, ir man ši šalis prasminga, privalau gerbti ir ją įprasminti. O tai reiškia, kad, be kita ko, kilus grėsmei, turiu ją ginti. Konkrečiai. Šiuo atveju – Ukrainoje. Nes puikiai suprantu, kad jeigu ten bus blogai, didelė tikimybė, kad bus blogai ir čia.
Kaip atsiradote Lietuvoje?
1989 metais, būdamas studentas, Krokuvoje susipažinau su grupele lietuvių. Jie buvo taip kovingai nusiteikę! Pagalvojau: „Kas čia dabar, aš irgi noriu toks būti!“ Mane, atvykusį iš tvarkingos, ramios Švedijos, beveik apėmė pavydas. Tada Gorbačiovas (Sovietų Sąjungos lyderis, perestroikos architektas Michailas Gorbačiovas, – red. past.) pradėjo per teliką varyti: „Litva takaja užasnaja“ (rus. k.; Lietuva tokia siaubinga), atsirado V. Landsbergis, ir man pasidarė labai įdomu. Pirmą kartą į Lietuvą atvažiavau 1990 metais – nelegaliai. Ilga istorija, bet padariau vieną fintą ir patekau į Sovietų Sąjungą. Tiksliai nepamenu, buvo gal balandis. Atsimenu tik, kad nuo kovo 11-osios, Nepriklausomybės paskelbimo dienos, buvo praėję nedaug laiko. Tai buvo metas, kai viskas keitėsi. Šakės, kaip buvo įdomu. Baimė, neaiškumas, ryžtas. Kovingi žmonės.
O dabar juos matote?
Lietuvoje ir šiandien daug kovingų žmonių. Tik prioritetai kiti, kitokie lūkesčiai. Problema dar ir tokia – žmonės nebežino. Tada buvo kryptis, buvo labai aišku, iš kur ir kur eiti. O dabar pilna abejonių, ir žmonės nebesugeba susitelkti.
Paskui į Lietuvą dar buvau kelissyk atvažiavęs, šiek tiek dalyvavau laisvės reikale – vežiau laiškus į Švediją. Truputį tokia pogrindžio veikla užsiėmiau. Vieną kitą straipsnį angliškai parašiau. Nedaug, bet veikiau. Tada buvo sausio tryliktoji. Pirmąkart jau normaliai atvažiavau 1993 metais – išmokti kalbos. Irgi įdomus laikas. Beje, tiesiogiai mačiau, kaip Lietuvos moterys – būtent jos, ne vyrai – susiėmė į rankas ir dirbo, darė, stengėsi, kūrė valstybę, bendruomenę, save. Tuo pereinamuoju laikotarpiu didžiąją atsakomybės dalį jos prisiėmė sau ant pečių. Taip, visi kovojo už savo teises, sunku buvo visiems, bet kai supranti, kad moterų kova buvo dviguba – ne tik su bendru priešu, bet ir su matomais nematomais dalykais, tarkim, stereotipais, tradiciniais lyčių vaidmenimis, atsiranda dar daugiau pagarbos joms.
Maždaug nuo tų laikų nebegaliu iš Lietuvos pasitraukti. Kaip kad dainoje „Hotel California“ – nebegaliu palikti. Dabar iš Ukrainos į Lietuvą grįžtu kaip į namus – įvairiomis prasmėmis. Beje, grįžti čia iš Švedijos ir iš Ukrainos yra visiškai skirtingi dalykai.
Kas dabar Jus sieja su Švedija?
Švedijoje gyvena mano tėvai, turiu ten kažkiek draugų ir šiokių tokių darbo ryšių. Be to, Vilniuje dirbu švedų kalbos mokytoju – reikia pinigų. Ir, aišku, pripažįstu – švedų kultūra mane formavo. Kad ir kaip būtų, jos veikiamas, aš suprantu pasaulį, ji suformavo mano pirminį suvokimą, kaip reikia gyventi, teisingai elgtis. Visa tai įdomiai „groja“ ir Lietuvoje, ir Ukrainoje.
Ar tai pastebima?
Vajėzau! Imkim pavyzdį iš dabartinių aktualijų – apie priekabiavimą. Mane labai stebina, kad tiek daug žmonių taip aršiai stojo ginti tų gana abejotinų vyrų ir dar šaiposi iš moterų, kurios išdrįso viešai prabilti apie skaudžią patirtį. Kodėl pirma reakcija – kad jos meluoja? Labai keista. Juk taip nedaroma. Reik manyti, kad tos moterys kalba ne be reikalo. Negaliu suvokti, kodėl automatiškai mūru stojama ginti vyrų. Šiais klausimais – moterų ir vyrų vaidmenų, lyčių santykių – esu kitaip augintas. Nors suprantu, iš kur kyla tokia mąstysena, pritarti negaliu.
Noriu gyventi įdomiai. Man tai kur kas svarbiau už bet kokius patogumus.
Tai, be abejo, turi savo kainą.
Iš dalies esu kitoks nei Lietuvos žmonės, tačiau kartu ir toks pat, nes čia gyvenu. Ir tai mane formuoja. Grubiai tariant, čia žmonės mąsto buitiškiau nei, tarkim, Švedijoje. Pinigų stygius daugeliui Lietuvos žmonių yra realybė, čia sudėtinga užsidirbti ir padoriai gyventi. Įtariu, kad lietuviai savo valstybe tiki nevisiškai. Tik kažkiek. O Švedijoje – 100 procentų. Va ir skirtumas.
Taip, gyventi baisu ir sudėtinga, bet, žmonės, nebijokim! Daugelis sustingsta susidūrę su savo baimėmis, bet užtektų tik susikaupti ir būtų galima labai daug nuveikti. Gerbkim kitus ir save, nesileiskim į provokacijas. Gyvenimas Lietuvoje yra nuolatinė provokacija, tave įvairiais būdais – ir gražiuoju, ir nelabai – ima, suka, baido. Užtat reikia aiškiai žinoti, ko nori.
Bet Jūs irgi provokuojate.
Tikrai taip, bet noriu tikėti, kad mano provokacijos yra gerybinės. Nenoriu nieko blogo, tik išjudinti. Privalai už save kovoti, o provokacijos yra kovos būdas. Taip ir gyvenam, taip ir kovojam.
Ar čia jaučiatės suprastas?
Ir taip, ir ne. Priklauso nuo situacijos ir su kuo kalbi. Ukrainoje galiu vienam žmogui duoti taikiklį, su kitu kritiškai aptarti valdžios sudėtį. Kad galėtum tai daryti, reikia gerai suprasti, ką ten veiki, kodėl tai darai ir ko nori.
O prasmę randate?
Taip taip. Ukrainoje realiai – realių realiausiai – gelbėjame žmones, ir jie sako „ačiū“. Kartais aplanko beprasmiškumas. Kodėl čia? Toksai – pačimu (rus. k.; „kodėl“)? Tada supranti, kad pats turi kurti prasmę, dirbti prie jos siužeto linijų. Sukonkretinti prasmę sudėtingiau, nes tai reikalauja mąstymo. O kartais atrandi, kad ne viskas kuriant tą prasmę yra gražu.
Prasmės kūrimas susijęs su vertybėmis. Kurios Jums svarbios?
Viena pagrindinių vertybių yra drąsa. Ji reikalinga, kad galėtum tiesiog gyventi. Kurti save. Be drąsos to nepadarysi, nes realybė sudėtinga. Kita vertybė – pagarba kitiems, kitų idėjoms ir sau. Be jos pasaulyje toli nenukeliausi. Ir dar vertybe laikau kūrybą. Turi kurti, nesustodamas kurti – santykius, idėjas, kelią. Įgyvendinti, realizuoti, paversti realybe. Tikra kūryba yra tikra vertybė.
Johno Ohmano dokumentika
„Smogikai“. Šio pirmojo 2008 m. pasirodžiusio dokumentinio filmo taikinys – pokaris, vienas nemalonių Lietuvos istorijos etapų, kai Sovietų Sąjungos slaptosios tarnybos pasitelkė slaptus agentų smogikų būrius, kad šie viduje sunaikintų ginkluotą pasipriešinimą okupacijai. Didžioji dalis smogikų buvo perverbuoti rezistentai, šie atsisuko prieš buvusius bendražygius ir jų laisvės kovą.
„Nematomas frontas“. Antrąjį savo filmą J. Öhmanas režisavo kartu su JAV lietuviu Vincu Sruoginiu, juosta apie rezistentų kovą pasirodė 2013 m. „Laikotarpis, šalies būsena – viskas tada buvo ekstremalu. Nebuvo vilties. Viskas prarasta. Ir žmonės vis tiek darė. Jie kitaip negalėjo“; „Jeigu tu pats negali šnekėti, už tave šneka kiti“, – taip savo pasirinkimą aiškino Jonas. Beje, rezistento Juozo Lukšos-Daumanto knygą „Partizanai“ Jonas pats išvertė į švedų kalbą.
„Žalieji muškietininkai“. Dokumentinė juosta apie Nepriklausomybės atkūrimo laikų ekologinį etnologinį judėjimą „Atgaja“, rengusį radikalius, kūrybiškus protestus prieš tuometę valdžią ir sistemą, pasirodė 2015 m. Apie „Nematomą frontą“ ir „Žaliuosius muškietininkus“ Jonas yra sakęs: „Jie pirmiausia yra apie žmones, kuriems reikėjo permainų. Ir jie už tai sumokėjo didelę kainą. Jie buvo pavojingi tamsai, blogiui ir žinojo, ką daro.“
Nuotraukos – iš herojaus asmeninio ir agentūros „Elta“ archyvo
