Vakarėliuose originaliu įvaizdžiu pasirodanti menininkė žvaigžde tapti nesiekė, tačiau iš darbo buvo atleista

Agnė Byčiūtė-Jankauskienė (37 m.) tikina, kad puošdamasi įspūdingais galvos aksesuarais visiškai neturėjo tikslo išgarsėti.

Šių dienų skaitomiausi:
- 11 vyrams reikšmingesnių dalykų už „aš tave myliu“
- Ekranus pasiekė viena laukiamiausių lietuviško kino premjerų
- 9 būdai, kaip išgirsti ir valdyti savo kūną bei emocijas
- Trenerei paklūsta ne tik krepšinio komanda, bet ir keturi jos vyrai
- Saldžiai aštrūs kepti vištienos sparneliai

Apie tai, ką veikia, kur dirba ir kaip gyvena ši paparacų uoliai gaudoma vakarėlių viešnia, žinome nedaug. Yra žmonių, kurie ryškiomis detalėmis maskuoja nuobodžią asmenybę, bet šis atvejis, laimei, ne toks. Agnė pasirodė esanti ne mažiau originali ir žaižaruojanti nei jos kurti papuošalai. Ir visai nesvarbu, kad jai dėl to kartais tenka nukentėti.

Neseniai teko skaityti straipsnį, kuriame Jūs pristatyta kaip pavyzdys – kaip galima išgarsėti nepasiekus jokių aukštumų, nekeliant dirbtinių skandalų. Ar puošdamasi originaliais galvos aksesuarais sąmoningai siekėte atkreipti į save dėmesį?

Neturėjau tikslo žūtbūt atkreipti į save dėmesį. Atrodyti kitaip man yra natūralu, organiška, nedarau to tyčia. Man patinka kūryba, menas, aukštoji mada. Būtent todėl ir pasirinkau galvos bei veido papuošalus – jie yra kur kas arčiau meno nei visiems įprasti kaklo vėriniai, apyrankės ar auskarai. Norėjosi parodyti, kad į šventinę aprangą galima pažiūrėti kaip į žaidimą, paieškoti originalesnių sprendimų – juk taip įdomiau gyventi. Pirmąsyk viešame renginyje pasirodžiau su raudonu rutuliu ant galvos. Buvo šiek tiek nedrąsu, bet pagalvojau: „Ai, velniop“, ir išėjau. Reakcijų tikrai sulaukiau įvairių. Negaliu sakyti, kad užpulta fotografų jaučiausi labai jaukiai. Tai man nėra įprasta – nesu kokia nors žvaigždė. O tapti ja vien dėl originalaus galvos papuošalo man atrodo šiek tiek juokinga. Žvaigždės vardą reikia užsitarnauti.

Turbūt numatote, kad kartais į renginius esate kviečiama tik dėl šių originalių papuošalų – tokios nuotraukos gerokai pagyvina kiekvieno vakarėlio fotoreportažus...

Tai, ko gero, tiesa. Na, ir kas? Kaip jau sakiau, neturiu tikslo tapti žinoma tik todėl, kad išsiskiriu minioje, bet man patinka būti žinomai dėl to, ką sukūriau. Šiuo atveju tie dalykai neatsiejami. Iš renginių turiu daug naudos: praplečiu akiratį, susipažįstu su labai įdomiais žmonėmis. Dauguma jų – menininkai.

Kūrybiškas žmogus bet kurioje srityje gali pasiekti daugiau nei nekūrybiškas.
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)

Iš ko semiatės įkvėpimo?

Niekada nežiūriu į kitų darbus. Mane labai veikia muzika. Sėdžiu, klausausi, svajoju, ir pamažu ima plaukti vaizdiniai. Tada pradedu mąstyti, kaip tuos vaizdinius realizuoti. Juk neužtenka, kad papuošalas yra gražus, jis dar turi būti patogus, nekristi. Tai – ne vaza, kurią gali pastatyti ant lentynos ir iš tolo grožėtis. Būna, kad pradinė idėja proceso metu pasikeičia. Sukurti tokį darbą užtrunka apie savaitę, kartais tenka padirbėti ir naktimis. Mano gaminiai, galima sakyti, – ne tik vienetiniai, bet ir vienkartiniai. Niekada to paties papuošalo neužsidedu antrą kartą, o ir gaminami jie ne iš kokių nors brangių medžiagų, kad turėtų išliekamąją vertę. Man malonus ne tiek pasirodymas, kiek pats kūrybos procesas, bet jei neturėčiau, kur savo darbų parodyti, nesinorėtų ir kurti. Vienu sudėtingiausių buvau pasipuošusi per Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymą. Maniau, pamesiu tą žvaigždėtą konstrukciją vidury kelio, bet ji, laimei, atsilaikė iki pat renginio pabaigos.

Ar visada buvote tokia originalė?

Nesu tokia kaip visi. Niekada tokia ir nebuvau. Augau Joniškyje. Jau vaikystėje iš visų išsiskyriau savo apranga, šukuosenos eksperimentais – esu išbandžiusi kone visas įmanomas spalvas ir kirpimo variantus. Mėgau būti scenoje. Joniškyje lankiau muzikos mokyklą, smuiko klasę. Nors, tiesą sakant, labiau norėjau groti akordeonu. Mano senelis buvo kaimo muzikantas – grojo bajanu, tai ir aš norėjau ko nors panašaus, bet muzikos mokykloje pasakė, kad esu per smulki tokiam instrumentui. Pasiūlė rinktis tarp violončelės ir smuiko. Pamaniau, kad smuiką bus lengviau nešiotis... Muzika ir menas mane visada traukė, bet ir visa kita atrodė įdomu. Baigusi mokyklą stojau į teisę. Suklupau spręsdama logikos užduotis. Metus Joniškio mokykloje dėsčiau anglų kalbą, o kitais metais įstojau į VGTU – verslo vadybą.

Traukė menas, bet nutarėte studijuoti verslą?

Pardavimas tam tikru požiūriu taip pat yra menas. Kūrybiški žmonės yra lankstesni, jautresni, geriau jaučia klientus ir bet kokioje srityje, manau, gali pasiekti daugiau nei nekūrybiški. O į savo muzikavimą žiūrėjau gana savikritiškai. Manau, kad, norint sieti su tuo ateitį, reikia turėti išskirtinių gabumų. Didžiausia mano avantiūra – koncertas su grupe „Foje“ kuriant „Kažkas atsitiko“.

„Panelės“ žurnale perskaičiau, kad jie ieško vokalistės, ir nuėjau į atranką. Iš pradžių mūsų buvo 12. Kaip nudžiugau, kai vieną vakarą parėjusi į studentų bendrabutį Saulėtekyje radau raštelį: „Agne, paskambink!“ Būti su šia kultine grupe scenoje – nerealus jausmas! Tąsyk tuo vienkartiniu bandymu viskas ir baigėsi. Vėliau teko filmuotis reklamose, grupės „Biplan“ vaizdo klipe, vesti renginius. Tai daryti kartais tenka ir dabar, bet nežinau, kodėl šia veikla rimčiau neužsiimu – gal tiesiog nelemta. Vis dėlto meniškoji mano sielos dalis nuolat alksta, gal todėl ir pradėjau kurti tuos galvos aksesuarus? Gimus vaikams (dukrai Ditei Marijai dabar 5,5 m., o sūnui Gantui – 4 m.), atsirado natūrali pauzė, galimybė stabtelėti, pagalvoti, ko iš tiesų noriu. Pirmąjį galvos aksesuarą sukūriau ruošdamasi savo pusbrolio vestuvėms, bet taip ir neužsidėjau, nors aplinka tam tikrai buvo tinkama – pobūvis vyko dvare, vilkėjau retro stiliaus suknelę. Nutariau, kad nedera atitraukti dėmesio nuo jaunųjų.

Pirmąsyk viešame renginyje pasirodžiau su raudonu rutuliu ant galvos. Buvo šiek tiek nedrąsu, bet pagalvojau: „Ai, velniop“, ir išėjau.
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
Girdėjau, kad dėl pomėgio puoštis įspūdingais aksesuarais esate nukentėjusi – netekote darbo, nes Jūsų stilius neva neatitiko įmonės įvaizdžio?

Oficiali versija buvo tokia. Skamba, aišku, šiek tiek juokingai – juk aš nevaikščiojau taip išsipuošusi į darbą, nekūriau aksesuarų kabinete. Tai buvo mano laisvalaikio pomėgis. Manau, kad nemažai įtakos tam galėjo padaryti ir paprasčiausias moteriškas pavydas. Visai nesigailiu, kad taip nutiko. Dabar dirbu kitoje įmonėje ir labai tuo džiaugiuosi (Agnė yra AB „Grigiškės“ regiono pardavimo vadovė – red. past.). Tai pagyvino mano gyvenimą, nes jutau, kad Lietuvos rinkoje neišsitenku. Patinka, kad galiu bendrauti su įvairių šalių, kultūrų atstovais – jie laisvesni. Kita vertus, stebuklų niekur nėra – ir užsienio įmonės susiduria su panašiomis problemomis.

Ar neplanuojate verslu paversti savo pomėgio?

Kaip ir dažnas kūrėjas, susiduriu su dilema: daryti tai, kas patinka, ar tai, kas perkama. Suprantu, kad mano kuriamiems aksesuarams Lietuvoje per mažai erdvės. Lietuviai labai santūrūs – dažnas nedrįsta prieiti ir pasakyti, ką mano, o ką jau kalbėti, kad išdrįstų tai dėvėti. Reakcijos dažniau sulaukiu iš užsieniečių arba užsienyje pagyvenusių tautiečių. Norint išgyventi, reikia daryti praktiškesnius dalykus, bet tokia kūryba teikia mažiau malonumo. Be to, viskam reikia nemažų investicijų.

Renginiuose išsiskiriate ne tik įspūdingais papuošalais, bet ir stilingais drabužiais, originalia šukuosena. Ar kasdieniame gyvenime daug dėmesio skiriate savo išvaizdai?

Manau, kad atėjęs į renginį nesusišukavęs, nesusitvarkęs, bet kaip apsirengęs parodai nepagarbą šeimininkams. Esu gana laisva, mėgstu avangardinį stilių, bet visada paisau aprangos kodo, neleidžiu sau mūvėti džinsų, jei pageidaujama kokteilinės aprangos. Mano stilius – klasikos, avangardo ir sportiškumo mišinys. Nesistengiu tyčia išsiskirti, man taip išeina natūraliai. Nesivaikau mados tendencijų. Kur kas svarbiau, kad drabužis tau tiktų pagal figūrą, gyvenimo būdą. Retai kada randu parduotuvėse originalių ir įdomių daiktų, todėl vaikščioti po jas man dažnai yra kančia. Labiausiai mėgstu prekių ženklo „Stefanel“ gaminius. Kartais randu sau patinkančių drabužių „Sisley“, „Benetton“ parduotuvėse, batų – „Dolitoje“, mėgstu paieškoti nedidelių, vadinamųjų nišinių krautuvėlių. Mano geriausi pirkiniai – įsigyti spontaniškai, bet kuo toliau, tuo mažiau drabužius sureikšminu, juk net prabangiausias nepakeis tavęs kaip asmenybės.

Lietuvoje moteris turi padaryti kur kas daugiau, kad sulauktų tokio pat įvertinimo kaip vyras.
Žurnalas
O pati modeliuoti, siūti drabužių nebandėte?

Turiu nusipiešusi vieno palto eskizą. Pagal jį pažįstamos siuvėjos Marijampolėje pasiūtą paltą nešiojau kokius 7-erius metus, kol atgyveno. Šiuo metu gerų siuvėjų nerandu, o dizainerių darbai – brangūs. Labiausiai iš mūsiškių patinka Ramunė Piekautaitė, Egidijus Rainys, Lilija Larionova, Egidijus Sidaras, ypač – pastarojo švarkai. Apskritai mėgstu švarkus. Jie ir džinsai – tiesiog tobulas derinys. Ir patogu, ir elegantiška. Patogumas man labai svarbu. Tarkim, aukštakulniai, manau, skirti vakarui ir nėra reikalo su jais vargti visą dieną. Aišku, kai ruošiuosi į susitikimą su klientais, apsirengiu elegantiškiau.

Esate moteris – graži, blondinė... Tai darbe trukdo ar padeda?

Tai, kad esu moteris, su klientais vyrais, aišku, padeda. Moterys yra lankstesnės, geriau jaučia pašnekovo nuotaiką, moka prisitaikyti, išvengti konfliktų, o tai labai svarbu. Vis dėlto lygybės tarp vyrų ir moterų Lietuvos darbo rinkoje dar nėra – moteris turi padaryti kur kas daugiau, kad sulauktų tokio pat įvertinimo kaip vyras. Išvaizda iš pradžių gali pakišti koją, bet jau po pirmų sakinių paprastai paaiškėja, koks esi iš tikrųjų. Manau, kad taisyklė „Pagal rūbą sutinka, pagal protą palydi“ pasitvirtina 100 procentų. Būna, kad tik po metų sulaukiu kai kurių savo klientų įvertinimo – iš pradžių jie bandė parodyti man mano vietą, o dabar pripažįsta, kad žavisi mano intelektu, profesionalumu. Tai kur kas smagiau girdėti nei komplimentus dėl išvaizdos. Nemanau, kad flirtuoti darbe yra profesionalu. Gal kokį trumpalaikį efektą tai ir gali duoti, bet ilgalaikiams santykiams tikrai kenkia.

Vakarėliuose visada matome Jus su tokiu pat stilingu sutuoktiniu. Papasakokit apie jį daugiau.

Mano vyras Andrius yra mano bendramintis ir geriausias partneris. Susituokę esame jau 7-eri metai. Jis yra baigęs bankininkystę, bet pagal specialybę beveik nedirbo. Tiesa, skaičiai jam patinka, buhalterės nėra samdęs. Šiaip jau Andriaus veikla labiau susijusi su mada. Vos užmetęs akį į drabužį ar aksesuarą, jis neretai gali atspėti, kurio dizainerio tai darbas. Tiesa, mano ir Andriaus skonis kiek skiriasi. Aš – arčiau avangardo, jam labiau patinka klasika. Jau ne vienus metus mano vyras Vilniuje turi parduotuvę, kurioje prekiaujama lietuviškais drabužiais. Neseniai atidarėme grožio studiją. Jai daugiau vadovauja Andrius, nors įrenginėjome kartu – man labai patinka kurti interjerą.

Mintis atidaryti grožio saloną kilo iš poreikio. Supratome, kaip patogu ir gerai, kai, prireikus pasigražinti ar apsikirpti, nereikia toli eiti, o Bajorų kalvose, kur gyvename, nieko panašaus nebuvo. Iš pradžių galvojome tik apie kirpyklą, bet paskui kažkaip atsirado ir manikiūrininkė, ir masažuotoja, ir vizažistė. Ir darbo užtenka visoms. Manau mums pasisekė, nes atsidūrėme reikiamoje vietoje tinkamu laiku. Andrius toks pat nenurimstantis, ieškantis savęs, kaip ir aš. Ir dabar mąstome apie porą naujų projektų, bet kol kas nesinori apie juos daug kalbėti.

Kaip įsivaizduojate savo svajonių darbą, verslą? Kas Jums svarbu – karjera, pripažinimas, statusas, pinigai, savirealizacija?

Karjera svarbesnė atrodo jaunystėje, bet metams bėgant pradedi galvoti, ar tau tikrai jos reikia, ar tai atitinka tavo, kaip asmenybės, poreikius? Kur kas svarbiau sėdėti savo rogėse. Aš dar nesijaučiu visiškai save realizavusi, bet stengiuosi negyventi vien ateities planais. Manau, kad atidėlioti gyvenimą ateičiai taip pat neišmintinga, kaip ir kapstytis po praeitį. Mokausi gyventi šia diena. Na, o pinigai... Manau, šiuo metu uždirbu tiek, kiek galima uždirbti Lietuvoje einant tokias pareigas, tad nerealių lūkesčių neturiu. Be to, esu įsitikinusi, kad lengvai atėję pinigai laimės nesuteikia. Šiaip jau idealių darbų turbūt nėra, su amžiumi išmokau nekelti nepagrįstų reikalavimų, nesuabsoliutinti savo lūkesčių. Tiesiog darai tai, ką privalai daryti, ir laikaisi taisyklių, kurių reikia laikytis. Kai suvoki ribas, viskas tampa paprasčiau, o jei tai nepatinka, kurk savo verslą. Man gyvenime niekas nieko ant lėkštutės padėta neatnešė – viską pasiekiau savo jėgomis.

Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
Kokia Jūsų ir Andriaus harmoningų santykių paslaptis?

Nesistengti keisti kito žmogaus. Jei pykstu, pirmiausia klausiu, ne ką bloga padarė jis, o kas negera vyksta su manimi. Ši taisyklė svarbi bendraujant su visais žmonėmis. Kai pats esi ramus, atsipalaidavęs, tada niekas tavęs neerzina – nei vyro išmėtyti daiktai, nei sujaukta spinta, nei kitos smulkmenos. Dar labai svarbu yra kalbėtis. Aš kalbu daug. Tai vyrą iš pradžių gal kiek ir erzino, bet dabar nieko – priprato. Kartais sakoma, kad santuoka – sunkus darbas. Aš nežinau, ar toks jau labai sunkus, jei sutikai tinkamą žmogų. Labiau būčiau linkusi vadinti ją bendru projektu. Jei nori, kad šis būtų sėkmingas, iškilus problemai, nereikėtų svaidytis emocijomis, priekaištais, primetinėti kitam savo nuomonės – verčiau tiesiog susėsti ir kartu ieškoti sprendimų.

Abu Jūsų vaikai gimė vienas po kito. Ar lengva buvo derinti motinystę, darbą, rasti laiko sau?

Labai džiaugiuosi, kad turiu du vaikus ir kad tarp jų toks mažas amžiaus skirtumas. Jie tiesiog sulipę. Kartais pasipeša, bet vienas be kito negali išbūti nė valandėlės. O ir man nereikia galvoti, kuo čia juos užimti, bendros veiklos susiranda patys. Neslėpsiu: kol buvo maži, tikrai „važiavo stogas“. Ir miegojo abu labai prastai, ir šiaip ne iš ramiųjų buvo, tad trūko ir poilsio, ir miego, ir laiko sau. Esu veiklus žmogus, o tokiam taip ilgai išbūti namuose sunku. Kita vertus, vaikai labai gražiai viską sudėliojo į vietas, išgydė nuo darboholizmo, padėjo perkainoti vertybes. Pastebėjau, kad kuo mažiau turi laiko, tuo daugiau spėji, nes išmoksti planuoti. Aišku, gaila, kad Lietuvoje nė iš tolo nėra tokių galimybių derinti darbą ir motinystę, kaip yra, tarkim, Skandinavijoje. Mūsų šalyje trūksta vietų darželiuose, nėra lankstaus darbo grafiko, niekas nepriims tavęs dirbti pusę dienos, kad daugiau laiko galėtum skirti vaikams.

Nekilo minčių emigruoti?

Vienu metu tokių minčių buvo, bet jos taip ir liko tik mintys. Manau, emigruoti reikėtų ne nuo problemų, o į galimybes. Nuo savęs juk nepabėgsi. Jei nemoki būti laimingas be pinigų, tai ir su pinigais nemokėsi. Aš didžiuojuosi Lietuva ir lietuviais, tuo, kad, būdami tokie maži, esame girdimi, kad pasauliui nebijome pasakyti, ką manome, tarkim, apie didelių šalių agresiją. Nenorėčiau išvykusi dirbti juodo darbo dėl pinigų. Man svarbu daryti tai, ką mėgstu. Jei tokia galimybė atsirastų užsienyje, kodėl gi ne? Gal ir yra tiesos, kad savame krašte pranašu nebūsi. Gal kartais tikrai reikia išvažiuoti, kad taptum tuo pranašu? Imkim, kad ir Rūtą Meilutytę – ji startavo ne Lietuvoje, bet kokią didelę įtaką jos pasiekimai padarė šiai sporto šakai visoje šalyje...

Portreto štrichai

Zodiako ženklas. „Vandenis. Turiu tikrai daug šiam ženklui būdingos laisvės ir nepriklausomybės, dažnai elgiuosi nestandartiškai, bet taip pat gerbiu ir šalia esančių žmonių laisvę. Moku pasakyti „ne“ ir nesupykstu išgirdusi tai iš kitų.“
Credo. „Viskas bus gerai. Svarbiausia nebijoti – nei pokyčių, nei lūžių. Sprendimus priimu greitai, niekada dėl jų nesigailiu. Klaidas vertinu kaip pamokas.“
Šalis. „Italija. Ir jos istorija, ir kultūra, ir maistas, ir mada – viskas šioje šalyje man atrodo labai artima.“
Knyga. „O, knyga!.. Kol kas turiu laiko tik žurnalams. Beje, juose galima rasti labai įdomių ir vertingų tekstų. Ir svarbiausia – aktualių būtent šią akimirką.“
Labiausiai patinka žmonės, kurie yra... „...drąsūs, nebijantys keistis ir tobulėti, turintys avantiūrizmo, smalsūs, tolerantiški.“
Labiausiai erzina žmonės, kurie yra... „...dviveidžiai, nenuoširdūs. Laimei, turiu gerą intuiciją, tokius pajuntu iš karto. Šiaip jau manau, kad nėra blogų žmonių, yra tik nelaimingų.“
Labiausiai trūksta... „...miego ir laiko sau. Jo per dieną turiu ne daugiau kaip valandą ar pusvalandį. Spėju nebent susitvarkyti nagus ar nubėgti į parduotuvę. Kartais man labai reikia vienatvės, bet retai galiu sau tai leisti. Norėčiau išmokti medituoti“
Mėgsta. „Dalinti geras emocijas. Banalu, bet tiesa ta, kad duodamas visada jautiesi geriau nei imdamas. Tarkim, mano feisbuko profilyje nėra mano nuotraukos, bet man patinka dalintis su draugais įdomiais vaizdais, mintimis, muzika.“
Gaila... „...kad žmonės vis dar tokie pamišę dėl vartojimo, kad mums taip trūksta socialinės atsakomybės. Kai matai, kokiu sąvartynu virsta pasaulis, kaip nuodijamas mūsų oras, kad būtų pagaminta dar daugiau daiktų, sunku patikėti, kad tai pasikeis savaime, be jokio sukrėtimo.“

Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.


Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis