26-erius metus per Kuršių marias senovines burvaltes – kurėnus – vedantis Romaldas, meilę bangų ir vėjo stichijai įskiepijo ir sūnui Romualdui. Ir savo gyvenimo ekstra mylią jie žengia kartu – jau penkiolika metų į vandenį kasmet nuleidža savo rankomis statytą ąžuolinį kurėną. Ypatingus sentimentus šiam kurėnui jaučiantis vyresnysis Adomavič
ius prisipažįsta, kad kurėno vairą patikėtų nebent sūnui. „Kad kažkas kitas pasiėmęs jo nesugadintų, nes čia daug įdėta širdžių ir rankų“, – sako Romaldas.
Ekstra mylią aludarystėje einantis „Švyturys“ pristato projektą „Ekstra mylios žmonės“ – 10 įkvepiančių istorijų apie žmones, ekstra mylias žengiančius savo gyvenime. Jie drąsiai svajoja, niekada nenuleidžia rankų, jie negaili jėgų ir laiko – dėl savo tikslo daro daugiau nei reikia.
Romaldas ir Romualdas – kaip kolegos ir pažįstami įsimena kuris esate kuris?
Romaldas: Darbe vieną vadina vyresniuoju, kitą – jaunesniuoju, arba mane tiesiog Romu vadina, o jį – Romuku.
Romualdas: Man atrodo, iki 70-ies metų būsiu Romukas. (šypsosi) Bet kaip aš sakau, yra senesnis modelis ir naujesnis – kaip mašinos.
Romaldai, kada jūsų gyvenime atsirado buriavimas?
Romaldas: Buriuoti pradėjau 1988 m., kai jau buvau 33 m. Taip kad buriavimas mano gyvenime atsirado labai vėlai. Buriavau tuomet iš reikalo, mat atsirado jūrų muziejuje laivas – iš Rygos atvežtas kurėnas. Jis buvo restauruotas ir juo teko plaukioti apie dešimt metų. Iš esmės buriavau tam, kad laivo neiškeltų ant kranto. Buvo svarstoma: ką jūs čia, tas laivas išplaukia, muziejuje niekas jo nemato, iškeliam ant kranto. Iškelti laivą ant kranto – tai pastatyti jam kryžiuką. Taigi įpratom ir taip dešimt metų praėjo. Tada muziejuje buvo pradėtas statyti šis laivas kaip autentiška seno kurėno kopija. Kažkaip tada nesinorėjo jo niekam duoti, kad nesugadintų.
Romualdas: Mano pirmi išplaukimai buvo su senuoju kurėnu, kuris dabar yra iškeltas Lietuvos jūrų muziejaus senųjų laivų aikštelėje kaip eksponatas. O prie šio statybos jau teko ir pačiam prikišti rankas. Iš pradžių nebuvo didelio buriavimo entuziazmo, visada norėjau būti krepšininkas. Bet kai supratau, kad nebūsiu, įstojau į universitetą, pradėjau istoriją studijuoti, pradėjau buriuoti. Vilniuje studijuodamas, atradau buriavimą Klaipėdoje.
Kuo jus patraukė būtent kurėnai? Jie tokie masyvūs, lėti.
Romaldas: Tai yra medinis laivas. Juk skiriasi gyventi mediniame name ir mūriniame? Čia kita savijauta, čia vorai gyvena, širšių lizdai – jis traukia visus. Be to, čia ir laužą gali susikurti, ant ugnies ir kepam, ir verdam.
Romualdas: Su kurėnu gali priplaukti bet kur prie kranto – kur tik nori.
Romaldas: Būtent, jo maža grimzlė, todėl jam užtenka pusės metro gylio – jis praplauks. Bet kur įplaukiam į pievą – ir jokių problemų, mums jokių krantinių nereikia.
Aš vadinu šitą laivą plaukiojančiu namu. Kadangi, kaip sakiau, čia ugnį gali susikurti, čia gali miegamąjį įsirengti paragėje. Jis taip padarytas, kaip namas sukaltas – su tokia triguba atsarga. Jeigu susidurtų su kokiu plastikiniu laivu, viskas aišku, kas nukentėtų.
Romaldai, jūs visą savo kaip buriuotojo karjerą ir plaukiojote kurėnais. Ar plaukimas kurėnu atkartoja ir jūsų vidinę būseną, charakterį?
Romaldas: Galbūt charakteriai atitinka, lėtapėdžių tokių, nelabai mėgstančių šnekėti, nebent interviu kas ima (šypsosi). Greičio nemėgstu, aukščio nemėgstu, tad gal ir atitinka būdą. Gal todėl aš jau 26 metus su tais kurėnais ir draugauju.
Kiek teko įdėti darbo, kad Kuršių mariose plaukiotų štai toks kurėnas?
Romaldas: Pas mus muziejaus ekspozicijoje stovėjo toks pats, bet jau sukiužęs laivelis. Tik spėjome jį išsimatuoti ir kelis geležiukus – apkaustus – nusiimti. Paskui jį teko tiesiog išardyti ir sukūrenti. Gavome ąžuolo kurėnui statyti iš Šernų girininkijos. Statyba užtruko, nes nebuvo meistrų senųjų, kurie tuos laivus statė. Tas ąžuolas laukė kokius 3-4 m., kol buvo ryžtasi imtis darbo. Statybos prasidėjo 2001 m.
Pasikvietėme tokią kompaniją iš Švėkšnos – vyrukus, kurie prieš tai namus statė, laivų nebuvo statę. Aš jiems surinkau medžiagos, literatūros, ir vyrai ėmėsi darbo. Pirmus metus mokėsi, kaip lentas lenkti virš ugnies, bijota suklysti, ir pan. Pirmus metus mes padarėme tik dugną ir vieną lentą – vainiką aplinkui. Vyrai per žiemą pamąstė, įsigilino ir paskui kitais metais per pusantro mėnesio pabaigė. Liepos 20-tą buvo nuleistas į vandenį.
Čia yra tiksli kopija. Iš visų plaukiojančių kurėnų šis yra autentiškiausias.
Gyvenate Klaipėdoje, abu buriuojate, dirbate Jūrų muziejuje – tikriausiai jūrą jūsų gyvenime užima itin svarbią vietą?
Romaldas: (Žiūri į sūnų) Jis yra išmaišęs ir Atlantą, ir iki Afrikos nuburiavęs, ir Viduržemio jūroje. Man jūra yra Kuršių marios, nes šitas laivas yra Kuršių marių. Tokio potraukio į tą jūrą nėra, mariose įpratau.
Romualdas: Jūra mano gyvenime lemiamą vaidmenį suvaidino ne tik dėl to, kad galiausiai pradėjau dirbti Jūrų muziejuje, bet ir, atradęs buriavimą, atradęs kompaniją, atradęs jachtą „Lietuva“, išplaukiau į jūrą ir ten šešerius metus iš eilės buriavau. Tikrai nuplaukta nemažai buvo, galiausiai ir savo žmoną atradau ant jachtos „Lietuva“ denio – viskas simboliška.
Tie iššūkiai, kuriuos su komanda išgyvenome jūroje, leido pajusti, kaip iš tikrųjų viskas būna. Atrodo, išplauki, romantiška, viskas gerai, geras oras, visiems smagu, bet kai plauki savaitę ir tenka pergyventi kokią audrą, tu supranti, kas yra kas. Ant kranto vieni žmonės labai pasitikintys, įlipa į laivą – viskas, nebelieka žmogaus. O su kitais, atrodo, išvis gyvenime nebendrautum, bet geriausias žmogus tampa po plaukimo. Pažįsti jūra – pažįsti save, pažįsti kitus. Tai tampa tarsi filtru ir padeda gyvenimą atsisijoti.
Bet kad ir kaip gera jūroje, žmogus vis tiek yra sausumos gyventojas, kiekvieną kartą jis turi grįžti į krantą. Kaip jachtos „Lietuva“ kapitonas Steponas Kudzevičius, amžiną atilsį, sakydavo: visada jūreiviams jūroje yra tikslas grįžti namo, ir tu turi taip vesti laivą, kad jis saugiai grįžtų namo.
Sakote, kad žmogus vis tiek visada nori grįžti į krantą. Tai kas jus tempia atgal į tą jūrą?
Romaldas: Man plaukimas yra tiesiog atitrūkimas nuo kranto, nuo problemų, rūpes
ių. Keletą dienų prapučia vėjas galvą, ir tu grįžti visiškai kitaip žiūrėdamas į viską.
Romualdas: Taip, yra tekę ilgiausiai be kranto aštuonias paras plaukti, tada parplauki kažkur Norvegijoje, sustoji ir tau sako: na va,
ia prasidėjo karas kažkur. O tu ten plauki, interneto ryšio negaudo, ir tau viskas vienodai.
Ar turite jūreiviškų prietarų, kuriais tikite ir vadovaujatės?
Romaldas: Kai kurie labai nenori plaukti penktadienį 13-tą. Ir rimti kapitonai taip. Yra ir bendrosios tokios taisyklės, kad švilpauti negalima, nes vėjas pakils, sukels audrą.
Romualdas: Kartais per štilį būna noras pakasyti stiebo apačią. Jauniausias įgulos narys turi pakasyti stiebo apačią, kad atsirastų vėjo. Kiti buriuotojai Nidoje turi tradiciją prieš regatą, kad sektųsi, paglostyti Jūratės skulptūros krūtinę. Ji visa kaip nublizginta. Visa skulptūra tokia apsinešusi, bet krūtinė blizga dėl tos tradicijos.
Romaldas: Kai jaunesnis buvau, bandžiau įvesti tokią tradiciją: visos moterys, kurios nori grįžti į tą laivą, turi bučiuoti kapitonui barzdą. Bet paskui susivaržiau ir mečiau (juokiasi).
Ar galėtumėte gyventi be jūros, Kuršių marių?
Romaldas: Aš būčiau visai nieko prieš ir išėjęs į pensiją plaukioti šituo laivu, kad man kokį etatuką duotų, kad aš jį prižiūrėčiau. Bet ne dėl to gal, kad man jau baisiai norisi būti tose mariose, bet kad kažkoks kitas pasiėmęs jo nesugadintų. Nes čia daug pridėta visokių širdžių, rankų ir panašiai. Na, nebent liktų šitam žmogui (žiūri į sūnų Romualdą).
Romualdas: Gamtos niekada neįveiksi, jūros neįveiksti, bet tu prisitaikei, padarei, nuplaukei ir kitą kartą bus lengviau.
Užsakymo nr.: PT_71351256
