Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Erica Jennings: tėtis buvo priverstas mus išvežti iš Airijos

Viena žinomiausių atlikėjų Lietuvoje šiais metais vieną po kitos pristato naujienas - apie šeimos pagausėjimą, naujus įrašus ir visiškai naują muzikinę kryptį - teatralizuotus koncertus.

Pirmąjį jų - pavadinimu “Istorijos iš Niujorko” – Erica Jennings surengs jau lapkričio 23 d. Vilniaus Kongresų rūmuose, o jį režisuoja “Vilnius City Opera”. Erica pasakoja apie savo kūrybinę partnerystę su Dalia Ibelhauptaite ir šeimynines akimirkas tarp Lietuvos, Airijos bei Kolumbijos. Ne visas jų dabar Erica prisimena su šypsena.

Erica, nors jūsų patirties scenoje - jau dvi dešimtys metų, solinę karjerą pradėjote tik pernai. Vos gerbėjams pristatė naująjį savo, kaip solistės veidą, buvote už tai įvertinta (metų pradžioje “M.A.M.A.” apdovanojimuose E. Jennings buvo paskelbta geriausia atlikėja) ir vėl kalbate apie naują muzikinę kryptį – teatralizuotus koncertus. Kas skatina taip greitai keistis?

Tiesą sakant, ši kryptis atėjo gana netikėtai. Nors ir esu baigusi muzikinio teatro specialybę, “teatriškajai” mano asmenybės pusei pasireikšti nelabai buvo kur. O gal ir nejaučiau tam tokio begalinio troškimo, kol nepasikviečiau į savo komandą “Vilnius City Opera” kūrėjų režisierių Dalios Ibelhauptaitės ir Gedimino Šeduikio.

Planuodama savo naują koncertą, dar pavasarį, ieškojau būdų kuo įdomiau gerbėjams atskleisti savo naują dainų repertuarą. O jame šįkart – ne tik mano solinio albumo dainos, bet ir kūriniai, kuriuos įrašiau su talentingiausiais džiazo muzikantais iš Niujorko. Dėl šio projekto ne kartą teko skristi į Briuselį, kur ir vyko įrašų sesijos.

Negaliu apsakyti, kaip mane įkvėpė mūsų pirmieji susitikimai su Dalia ir Gediminu. Jie, išklausę mano dainas, sukūrė unikalią istoriją, kurią scenoje su visu būriu muzikantų, šokėjų, aktorių aš ir atliksiu. Pasirodymas vadinasi “Istorijos iš Niujorko”, tad tikrai neapsirinku sakydama, kad vienai nakčiai Brodvėjaus tradicijas pristatysime Vilniaus Kongresų rūmuose.

Tai - pats įdomiausias darbas mano karjeroje. Dar niekad taip nesijaučiau, jaučiu, kad dirbu su komanda, iš kurios be galo daug išmokstu. Teatralizuoti koncertai - visiškai naujas muzikinis žanras Lietuvoje, to nedaro dar nė vienas atlikėjas.

Asmeninis archyvas (Lina Jushke nuotr.)

Scenoje pasakosite istoriją apie jauną airę, atvykstančią į Niujorką prohibicijos metais, siekiančią savo svajonės tapti garsia džiazo dainininke. Emigracija ir lėkimas paskui svajonę – jums taip pat nesvetimas. Ar niekad neplanavote važiuoti į didesnę šalį, kad ir patį Niujorką, kur galbūt galėjote pasiekti didesnių karjeros aukštumų?

Manęs to vis paklausia. Žmonės taip pat domisi, kodėl apskritai aš čia esu – juk atrodo, visi lietuviai iš Lietuvos bėga. Ir ne šiaip kur, bet į Airiją! O mano atsakymas visais gyvenimo etapais buvo vienas: ne, neplanavau ir nenorėčiau niekur iš čia važiuoti. Esu atsisakiusi kelių pelningų kontraktų su užsienio muzikos prodiuseriais. Jie man žadėjo kalnus, milijonus pinigų ir gerbėjų, tačiau… aš buvau reikalinga tik tam, kad įgyvendinčiau jų sukurtas muzikos verslo vizijas. Muzikine prasme aš visad turėjau pačią didžiausią prabangą – kūrybos laisvę. Esu dėkinga Lietuvos žmonėms už tai, kad pamilo mano kuriamą muziką. Čia yra mano vyras ir vaikai, tėvai ir seserys, draugai ir darbas, namai ir šuo - neįsivaizduoju, kur galėtų būti geriau. Labai norėčiau, kad lietuviai išmoktų labiau didžiuotis ir vertinti savo šalį – čia tokios geros galimybės imtis naujos veiklos, patogus susisiekimams, sveika ir graži gamta. Mums tikrai pasisekė gyventi būtent
čia.

Ir vis tik - ar nepasiilgstate gimtosios Airijos?

Airiją aš myliu be galo ir manau, kad galbūt man buvo lengviau prisijaukinti Lietuvą dėl to, kad airius, kaip ir lietuvius, sieja labai sudėtinga istorija. Ne kartą apie tai girdėjau iš tėvų, senelių, tetų ar dėdžių pasakojimų. Mūsų giminė labai gausi – tiek tėtis, tiek mama turi po 7 brolius ir seseris, šie turi bent po vieną savo vaiką, tad per giminės susitikimus mūsų būna pusė šimto…

Prieš daug metų tėtis Airiją paliko dėl to, kad nebeapsikentė tuo metu Airijoje buvusių gyvenimo sąlygų. Mes esame kilę iš Donegalo, Airijos Šiaurės Vakaruose esančio regiono, jis ribojasi su Šiaurės Airija, kuri nuolat buvo neramumų zona. Su bombos aliarmu pirmą kartą susidūriau būdama septynerių. 80-aisiais, kai aš augau, Airija buvo labai neturtinga šalis. Žmonės neturėjo darbų, daugybė jų emigravo. Tuo metu universitetus baigusi karta buvo vadinama išsilavinusiais bedarbiais. Mano tėtis taip pat neapsikentė tos situacijos ir nusprendė ją spręsti, kaip jam atrodė teisingiausia – įkūrė verslo konsultacijų kompaniją. Netrukus po to darbas jį nuvedė į Tanzaniją, o kiek vėliau – ir į Vilnių… Žinau, kad tėtis labai ilgėjosi namų, šeimos, savo muzikinių vakarų - jis grodavo gitara su draugais. Bet dabar visi esame laimingi Vilniuje, o Airija mums liko nuostabiais antraisiais namais, kuriuos lankome kartą per metus.

Asmeninis archyvas (Lina Jushke nuotr.)

O kaip jūsų vaikai? Ar jie gerai žino savo šaknis?

Mums su Jurgiu visad buvo labai svarbu, kad vaikai augtų su didžiule meile juos supančiai aplinkai, kad vienodai mylėtų visus tris kraštus, iš kurių jie yra kilę. Todėl vaikai kalba trijomis kalbomis, kasmet lankome ir Kolumbiją, ir Airiją. Kolumbijoje gyvenantys jų seneliai vaikus be galo lepina, o mums su Jurgiu tai būna galimybė skirti laiko vienas kitam. Dabar seneliai nekantriai svečiuose laukia ir jauniausios anūkės – Gaios.

Dukrelės gimimas jūsų karjeros visai nestabdo. Atrodo, netgi priešingai…

Na, taip jau sutapo, kad ir mano solinė karjera, ir Gaios gyvybė prasidėjo tais pačiais metais. Turiu daug energijos ir dar daugiau idėjų, netgi sakyčiau, kad šios motinystės atostogos labai gerai pasitarnavo mano karjerai. Visą vasarą ramiai leidau su Gaia. Laimei, ji – ramus vaikas, rūpintis ja man – vienas malonumas. Laiką, kol ji miegodavo, aš skyriau kūrybai – būtent šiais mėnesiais sukūriau daug naujų dainų, supratau, kad muziką kurti man įdomu ne tik sau, bet ir kitiems atlikėjams. Neturiu jokio poreikio ilgesnėms atostogoms. O juk ir reikia pripažinti – man pasisekė, nes galiu savo darbo grafiką derinti prie šeimos poreikių.

Jeigu reikėtų pasirinkti - šeima ar karjera, ar sunku būtų padaryti sprendimą?

Nedvejočiau nė akimirkos Œ– šeima yra svarbiausia, ką turiu. Tačiau galimybė save realizuoti per muziką man yra didžiulė laimė – džiaugiuosi, kad niekas rinktis manęs neverčia, viską galiu suderinti.

Asmeninis archyvas (Lina Jushke nuotr.)

Tiesa, kai kurių muzikinių planų dėl šeimos jau yra tekę atsisakyti – pavyzdžiui, mano ir Jurgio “The Ball & Chain” duetas. Nors namuose mes labai mėgstame kartu kurti muziką, ją atlikti, tačiau bendras darbas scenoje pasirodė per sudėtingas. Reikėjo pasirinkti – ar kartu norime būti scenoje, ar gyvenime. Pasirinkome pastarąjį. Duetus pasilikome ypatingoms progoms, kad tai mums patiems būtų šventė.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?