Coco Chanel.
Chiaros Pasqualetti Johnson naujos knygos „Coco Chanel. Moteris, sukėlusi perversmą“ ištrauka
Coco buvo jauna ir įsimylėjusi, tačiau ji niekada nepamiršo savo siekio būti nepriklausoma. „Aš einu savo pasirinktu keliu. Nesu vergė, kadangi aš tai pasirinkau laisva valia. Esu stipri kaip jautis ir nuo savo darbo nesu nusimuliavusi nė valandos, niekada nesirgau“, – vis kartodavo ji. Šių nuostatų laikėsi visą gyvenimą. Dabar ji turėjo viską, ko reikėjo pradėti kurti savo ateitį: tvirtą ryžtą ir šalia stiprų vyrą, į kurį galėjo atsiremti, partnerį, galintį jai rodyti šiltus jausmus, pasitikėjimą ir pagarbą, o kartu ir mokytoją, ją paraginantį pažvelgti, kas egzistuoja už jos pasaulio ribų. Capelis buvo kupinas intelektualinio smalsumo: domėjosi politika, istorija, buvo nepasotinamas Nietzche‘s ir Voltaire‘o darbų skaitytojas, ryte rydavo Herberto Spencerio politines esė ir Sully Mémoires, kuriuos primygtinai siūlė perskaityti ir Coco. Praėjus keletui mėnesių po jų susitikimo, Boy ją nusivežė į Paryžių ir išrinko jiedviem namą Eliziejaus laukų alėjoje. Coco mėgavosi juos apstatydama prabangiais baldais, kuriuos rasdavo vaikštinėdama po Paryžiaus antikvariatus. Būtent tuo metu ji įsigijo pirmąją iš daugiau nei trisdešimties prabangių auksiniais pagražinimais dekoruotų juodų lakinių rytietiškų širmų, kurios tapo viena didžiausių jos aistrų.
