Tarp ryškiausių sceninių darbų – Astonas H. Pinterio „Sarge“ (rež. Gytis Gabrėnas), kunigaikštis Myškinas „Idioto pasakoje“ pagal F. Dostojevskį (rež. Saulius Varnas), Kento grafas W. Shakespeareʼo „Karaliuje Lyre“ (rež. J. Vaitkus), Žilis „Smulkiuose vedybiniuose nusikaltimuose“ pagal É.-E. Schmitto pjesę (rež. Raimundas Banionis) ir kiti. V. Fijalkauskas vaidino filmuose „Vienui vieni“, „Nova Lituania“, „I Want to Live“, „Cry Wolf“.
Vidmantas maloniai sutiko pasikalbėti apie teatrą, vaidmenį kaip būties konstrukciją ir aktoriaus atsakomybę kurti tai, kas trapu, tikra ir neišvengiama.
Kaip prasidėjo Jūsų kelias į teatrą – ar dar prisimenate pirmąjį
Aš gimiau ir užaugau Ukmergėje. Ukmergės kultūros centre lankiau teatro būrelį. Buvau pakviestas pagrindiniam vaidmeniui spektaklyje, kuris vadinosi „Žiogas stiklinėje“. Vaidmuo labai patiko – man nieko nereikėjo daryti (aš buvau stiklinėje), o visi aplinkui bėgioja, kažką daro... Gal tada ir sugalvojau būti aktoriumi: turbūt pamaniau, kad taip bus visada. Ačiū likimui – man teko atsidurti gerų mokytojų rankose, kurie pasakė, kad gražiai būti scenoje neužtenka.
Kada pajutote teatrą kaip neišvengiamybę, o ne profesiją? Ar buvo lemtingas spektaklis, repeticija, patirtis?
Niekada nejutau teatro kaip profesijos, ilgai buvo nepatogu atsakyti į klausimą: „Kokia tavo profesija?“, nes man atrodė, kad aktorius – ne profesija, o kažkokia misija. Ar galima vadinti darbu kito žmogaus kūrimą, kūrimą pasaulio, kurio nėra, fantazavimą. Tai kažkas dieviška. Man ilgai buvo keista, kad už tai dar ir pinigus moka.
Kuriuos savo vaidmenis ar spektaklius išskirtumėte kaip kertinius? Kas juose jums buvo svarbiausia – kūrybinė užduotis ar vidinis atpažinimas?
Kaip kertinius spektaklius, kuriuose teko atlikti vaidmenis, išskirčiau H. Pinterio ,,Sargą“, kurį pastatė G. Gabrėnas, bei ,,Idioto pasaką“ pagal F. Dostojevskio knygą ,,Idiotas“. Kurdamas personažus šiuose spektakliuose supratau, ką reiškia konstruoti kitą žmogų, kuris yra ne tu. Ir kuo toliau buvo nuo manęs, tuo man jie buvo vertingesni. Daugiausia savo kūrybinio laiko praleidau Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, bet ir jame, ir kituose teatruose, kuriuose teko dirbti, viskas priklausė nuo kūrybinės komandos, kurios priekyje stovi režisierius: jei jis turi įdomų sumanymą, tuomet ir kūrybinės užduotys, ir aplinka žaižaruoja, o jei ne – tuomet teatras tampa profesija.
Esate sakęs, kad tikrasis spektaklis gimsta žiūrovo širdyje. Ar dažnai jaučiate, kad Jūsų žiūrovas – brandus, atviras tokiai atsakomybei?
Nedažnai. Tačiau labai gera susitikti tokį žiūrovą, kuris ateina į teatrą ne pramogauti, o kartu kurti, fantazuoti.
Ar Jums svarbu žinoti, kaip žiūrovas išgyveno spektaklį? Ar kūrėjui būtinas atspindys?
Kodėl mes žiūrime į veidrodį? Matyt todėl, kad norime žinoti, kaip atrodome ir kokius mus mato kiti. Lygiai taip pat ir teatre – žiūrovų salė yra didelis veidrodis, kuris atspindi scenoje kuriamą pasaulį. Patartina žinoti, kas ten atsispindi.
Daug Jūsų vaidmenų liudija ribines patirtis, dvasinį personažo aklumą, žmogaus nuopuolį ir jo būties trapumą. Ar teatre vis dar įmanoma kalbėti apie tai, ką visuomenė vis labiau linkusi nutylėti?
Man visada buvo įdomūs paribio žmonės, nes teatre mažiausiai įdomus yra ,,normalumas“. Įvykiai, kuriuos matome scenoje, tikrame gyvenime atsitinka kartą ir tai ne visiems. Manau, kad teatras liko viena iš nedaugelio vietų, kurioje galima kalbėti apie visuomenėje nutylimus dalykus, apie tai, kas ,,nepadoru“. O kas nepadoriausia mūsų gyvenime? Mirtis. Gerame teatre visada yra mirtis.
Pedagoginis darbas – svarbi Jūsų kūrybinės biografijos dalis. Ar mokymas – tai būdas perduoti techniką, ar padėti jaunam žmogui atsiverti kitokiam pasauliui?
Jaunam žmogui svarbiausia parodyti galimybes. Dažnas jaunuolis net nežino, kas yra teatras ir ką galima jame nuveikti. Todėl aš ir stengiuosi jam tai parodyti.
Teatras vis dažniau virsta pramogos forma. Kaip išlaikyti jo orumą ir gylį šiandienos kultūriniame triukšme?
Pakartosiu jau anksčiau pasakytą mintį – teatre svarbiausi kūrėjai. Kai tame triukšme atsiras žmogus, kuris norės kitiems parodyti kitokio pasaulio galimybę, tada ir atsiras šitoje pramogų seklumoje teatro gylis.
Ar menininkas Lietuvoje šiandien vis dar turi būti „boksininkas“ – apsiginti, išlikti, išlaikyti stuburą? Ką reiškia šis atsparumas Jums pačiam?
Manau, kad gėris turi turėti kumščius, mokėti apsiginti, tam, kad išliktų. Gyvenimo blizgučiai yra labai agresyvūs, o teatro pareiga įspėti žmones apie artėjančius pavojus.
Dirbote su režisieriais, kurie formavo lietuviško teatro pamatus. Kokios pamokos išliko giliausiai įsirėžusios – ne tik techninės, o žmogiškos, egzistencinės?
Pirmąsias pamokas gavau Klaipėdos universitete besimokydamas pas Petrą Bielskį. Kartu su teatro pagrindais jis tėviškai mokė žmogiškumo. Ne veltui jį ir vadinome tetušiu. Vėliau režisierius J. Vaitkus išmokė visiško atsidavimo teatrui.
Jūsų teatras – tai ir sapno, ir realybės erdvė. Ar jums artima mintis, kad scena gali būti metafizinė, gal net žmogaus išganymo vieta?
Man patinka teorija, kad aktoriai scenoje savo energiją turėtų nukreipti ne horizontaliai – į žiūrovų salę, bet vertikaliai, o žiūrovai, kurie nori patirti išgyvenimus, gal net išganymą, turėtų mokėti prisijungti prie to vertikalaus srauto. Bet tai labiau teorija, retai sutinkama realybėje. Gal tik japonų teatre.
Jubiliejinė sukaktis – proga žvilgtelėti atgal. Ar jautėtės gimęs savo laiku? O gal dažniau – ankščiau laiko arba šiek tiek šalia jo?
Gyvenau labai įdomiu laiku. Pasigirti, kad matei santvarkų pasikeitimą, valstybės atgimimą, gali tikriausiai ne kiekvienas. Bet teatrine prasme kartais būdavo apmaudu, kad geriausi mano kūrybiniai metai bėgo tuščiose, šaltose salėse, nes miestų aikštėse vyko įdomesni dalykai ir visi potencialūs žiūrovai būdavo ten.
Ką pasakytumėte, be sentimentų, bet nuoširdžiai jaunam žmogui, pasiryžusiam ateiti į teatrą?
Jaunam žmogui norėčiau pasakyti, kad teatras nėra vieta, kur maudomasi šlovės spinduliuose. Teatras yra sunkaus emocinio ir psichologinio darbo vieta, kuriame sukurti personažai, fantomai gali pasiglemžti visą tave. Ir jaunas žmogus turi savęs paklausti, ar jis tam pasiryžęs.
Ar dažnai žiūrite atgal? Kas Jums – atmintis: padėka, skausmas, paslaptis?
Kol kas stengiuosi negyventi praeitimi. Dar turiu daug planų, sumanymų, o atmintis man labiausiai panaši į mokyklą – mokaisi, mokaisi ir vis tiek darai tas pačias klaidas.
Kokį klausimą pats sau šiandien užduodate dažniausiai?
Ar ilgai dar...
