Čia ir prasideda visa makalynė. Bėda ta, kad mes labai daug dalykų darome būtent pagal kriterijų „įsivaizduojame“. Mes įsivaizduojame, kad būtent vienokia ar kitokia šeima atitinka tai, ką mes įsivaizduojame, ir labai greitai tokią šeimą užkeliame ant pjedestalo. Ypač ir su didžiausiu malonumu tai darome su gliancinėmis, šeimomis iš žurnalų. Vaje, kokia puiki, kokia nuostabi jų šeima! Vaikučiai – žiūrėk, kokie nuostabūs pupuliukai, o jau žmonelės gražumas, o jau gebėjimai! Nepateisino mūsų lūkesčių? Ne bėda, taip pat greitai, kaip užkėlėme, taip pat greitai nušluosime ją (juos) nuo to pjedestalo ir sugrūsime į purvą. Mat už nieką skaudžiau, kaip už nepateisintus lūkesčius, viltis, žmogus gyvenime nebaudžia kito žmogaus. Nesvarbu, kad tie lūkesčiai projektuojami ne į jį, o į tuos žmones, kuriuos jis baudžia, apskritai tepažįsta iš žurnalo viršelio ar pro uždarytas duris.
Man gyvenime išties labai nusisekė – turiu unikalią galimybę iš arti prisiliesti prie trijų šalių šeimų modelių ir juos palyginti. Taigi, teoriškai galimybių rasti kai kuriuos atsakymus yra ženkliai daugiau. Telieka klausimas: ar tuos atsakymus per visus šiuos metus pavyko rasti?
Tai kas gi ta mistinė institucija šeima?
Kas yra šeima, mes visi labai aiškiai žinome. Paklauskite kokio nors bendrapiliečio, ar jis tikrai žino, kas yra šeima – jis greičiausiai su aiškiu nepasitenkinimu veide jums mestels lakonišką „taišku“. Tai aišku, kad žinau. Tai aišku, kad visi žinome, kas yra šeima. Šeima tai mama, tėtis, vaikas ar vaikai. Taip augome mes, taip vis dar auginame savo vaikus. Labiau prakutusieji, pažangieji savo vaikams bando paaiškinti, kad kartais gyvenime taip nutinka, jog tos šeimos būna ir šiek tiek kitokios, bet vis tiek „normali“ šeima yra ta, kuri atitinka mūsų susigalvotą idealą. Kas, kad už lango vėjas kedena jau net dvidešimt pirmojo amžiaus kasas...
Šeima visuomet buvo ir liks ypač reikšminga. Ir visai nesvarbu, kaip ją apibrėšime: kaip instituciją, ramybės ir saugumo uostą, meilės lopšį ar visų bėdų ištakas. Nebe taip svarbi ji tapo fiziniam išlikimui: juk gyvename tokiais laikais, kai teoriškai žmogui pradėti nebereikia dviejų žmonių, juo labiau jų nereikia siekiant išgyventi. Mažam žmogui šiais laikais išgyventi tikrai kas nors padės: jei ne viena, tai kita institucija, jei ne giminės, tai globėjai. Bet juk šeima nėra susijusi tik su išgyvenimu, šeima visų pirma – pats gyvenimas. Ir saugumas.
Visuomet buvau antrarūšė
O kartais, ko gero, net ir trečiarūšė. Pagrindinis mano trūkumas ir yda gyvenime buvo tai, kad neturėjau „tikros“ šeimos. Ne tik kad tokios neturėjau, bet neturėjau ir reikalingos, tinkamos pavardės, statuso, kurį vaikui suteikia tėvas. Nesvarbu koks – geras, rūpestingas, mylintis, o gal šleivas, kreivas, girtuoklis ar koks nors kitoks netikėlis. Tiksliai negaliu pasakyti, kada suvokiau, kad aš kitokia, brokuota. Gal tai paaiškino vaikai kieme, o gal tada, kai balsu raudojau ant tilto šalia namų kažkam bandydama įrodyti, jog aš tikrai turiu tėtį! Kad tikrai tikrai turiu tėtį, kad esu tokia pati, normali kaip ir kiti, tik kažkaip nutiko, jog tas tėtis tiesiog netyčia gyvena Kaune. Dabar manau, jog tą kartą bandžiau sau, o ne pasauliui įrodyti, kad su manimi viskas gerai, tačiau tuomet man nepavyko.
Kartais bandydavau save gelbėti. Ieškodavau tokių pačių kaip aš. Kad sustiprėčiau, kad nors su kuo nors įgyčiau bendrystės jausmą. Atsimenu, kaip su džiaugsmu tariausi atradusi bendramintį – pažįstamą berniuką, kuris irgi neturėjo tėčio. O didžiausias džiaugsmas buvo tai, kad ir jo tėtis gyveno Kaune! Suprantate, tas berniukas taip pat (ne)turėjo tokio tėčio kaip aš, ir dar – o stebukle! – gyvenančio irgi tame pačiame mieste. Tačiau bekalbant su juo mano džiaugsmas tirpo tarsi pernykštis sniegas. Supratimas, tartum koks nuodingos gyvatės liežuvėlis, gręžėsi į mane, kad tas jo tėtis – tikras ir tikrai gyvena Kaune, kad net jo tėčio neturėjimas yra kitoks, tikresnis, legalesnis, leidžiantis jam būti visavertiškesniam negu aš – juk net jo mamos pavardė baigėsi tinkamai – „-ienė“, ne taip, kaip mano. Ir tas berniukas buvo išdidesnis „betėvis“ nei aš, net šiek tiek pasipūtęs, mat buvo kitoks, įdomus vaikams pažiūrėti, nenešiojo etiketės „netinkamas draugauti“.
Kaip į šipulius subiro svajonių šeima
Ta subirusi šeima buvo ne mano pačios, o man artimų žmonių, ją laikiau pavyzdine. Kartais apie ją svajodavau. Užsimerkusi įsivaizduodavau tuos žmones laimingus, valgančius prie stalo, daugiau mano vaizduotė netraukdavo. O ir kaip galėjo – juk prisiliesti prie „tikro“ šeimos gyvenimo man buvo leista tik pro stiklą, iš tolo, ir tai dažniausiai – slaptomis.
Kartais nusišypsodavo laimė ir ypač retomis progomis galėdavau tuose namuose apsilankyti. Tuomet bandydavau juose tiesiog būti. Įkvėpti to buvimo, sugerti jį į save. Įsivaizduoti, kaip tuose namuose žmonės laimingi gyvena, būna viename ar kitame kambaryje, kaip juose laimingai gyvena, juose būna, gyvena, būna...
Ne, jokios klaidos šiuose pasikartojančiuose žodžiuose nėra – tiesiog tikrai nelabai ką daugiau galėdavau įsivaizduoti, ką žmonės daro gyvendami kitokiose šeimose nei mano. Būdama vaiku labai daug skaičiau. Tas skaitymas buvo bandymas pabėgti iš to, ką turėjau, o dar labiau – iš to, ko neturėjau. Tai būdavo bandymas pabėgti nuo liūdesio, beviltiško nevisavertiškumo jausmo, jog, nepaisant to, kad gyvenime dar nespėjai niekam nieko blogo padaryti, jau esi atsidūręs paraštėse. Tiesa, kai suaugsiu, tie patys, kurie mane į tas paraštes už buvimą kitokiai nustūmė, sakys, kad čia kažkokia nesąmonė, kad tikrai buvau tokia pati kaip kiti bei kitos. O aš klausydama tegalėsiu liūdnai sau viduje pasišypsoti...
Kartais paprašydavo iš šeimos išeiti...
Kartais būnant pas draugus šeimose, manęs paprašydavo jau eiti namo. Išeiti. Ir kaskart taip išprašyta galvodavau – o jei... O jei aš turėčiau tėtį, normalią šeimą, ar jie ir tada manęs paprašytų išeiti. Juokingi, aišku, dabar tokie galvojimai, juk tuomečiai paprašymai jau eiti namo tikriausiai nieko blogo nereikšdavo. Gal jau būdavo vakaras, o gal aš tiesiog per ilgai kur nors užsibūdavau, šiandien to pasakyti negaliu. Išlikęs tik tas baisus jausmas: ne mano, ne man. Ir iki šiol ataidintis baisus pažeidžiamumas, tarsi būčiau medis be jokių šaknų, kurias kažkaip reikėjo užsiauginti, net ir nežinant kaip.
Šeima – tai vidinė būsena
Tiesa, nebaigiau rašyti apie tą idealia mano laikytą šeimą. Keliai išsiskyrė, aš užaugau ir retai apie ją begalvodavau. Nebuvo ir kada, pati buvau užsiėmusi savo šeima. Vėliau atsirado ir socialiniai tinklai. Tinklai, suartinę, suvedę kadaise išsibarsčiusius žmones, likimus. Kartkartėmis užmesdavau akį į gražius tos šeimos vaikų gyvenimus, buvome beveik bendraamžiai. Pagaudavau save besigrožint dabar jau jų pačių šeimų nuotraukomis ir pagalvodavau – matai...
Kol vieną dieną į mano įrašą sureagavo vienas iš jų. „Daužydavo kuo papuola, prie motinos akių. Motinai – nusispjaut. Koliodavo pati mane, niekindavo. Bėgau iš namų, kad išgyvenčiau. Alkoholis, narkotikai, kad tik kaip nors užsimirščiau, kad gyvenčiau. Nenumiriau, bet prireikė daugybės metų, kol išlipau. Taip ir buvau niekada nemylėtas.“ Skaičiau ir, atsimenu, niekaip negalėjau nuryti kažkokio nenormalaus gumulo gerklėje. „Kaip? Kodėl? Ką čia man šneka? Kažkokios nesąmonės, taip negali būti! Taip negali būti, meluoja!“ – rėkė mano vidus. Kad ir kiek kartų sau kartojau „meluoja“, aiškiai žinojau, kad tikrai nemeluoja. Juk tekdavo nugirsti tai šį, tai aną, tiesiog durys, saugančios negražiąsias tos šeimos puses, buvo sukonstruotos ypač gerai. Todėl atmintyje ir išliko lyg saulės nutviekstas kambarys su vaišingai nukrautu stalu viduryje ir linksmais žmonėmis aplink.
Tokių kambarių vėliau gyvenime teko matyti labai daug. Nesvarbu, kurioje šalyje, nesvarbu, kokia kalba ten kalbėjo. Tokių, butaforinių, dedančių ypatingas pastangas, kad visi aplinkiniai patikėtų mitu „ideali šeima“. Ne veltui ir pernai Lietuvoje radęsis reiškinys Šeimų maršai surado tokį platų atgarsį. Nes kai įnirtingai imiesi ginti kitus, tuomet nebereikia žiūrėti sau po nosimi. Nebereikia gilintis, o ir iš šono atrodai puikiai – štai vertybių gynėjai ir saugotojai. Ir – pritarėjai. O kas ten tikrins, kas už tų sandariai uždarytų durų tavo paties šeimoje...
Nesvarbu, kokia jūsų šeima – kalbėkitės su vaikais
Būkite jiems saugumo sala, uostas, būkite jų šaknys ir betoninė uždanga nuo baisių, į juos skriejančių žeidžiančių strėlių iš ten, kur pasibaigia šeima ir namai. Nepalikite vaikų likimo valiai, manydami, kad jie kaip nors susitvarkys patys. Žinoma, kad susitvarkys. Žinoma, kad užaugs. Žinoma, kad kaip nors išsikapstys. Klausimas tik – kokia bus viso to kaina, kurią jiems teks sumokėti.
Vaikui ne taip svarbu, kokia ta jūsų šeima. Tobula, ideali ar šiek tiek kitokia. Vaikui svarbu, kaip jis joje jaučiasi. Jam svarbu, ar jūs jį girdite, ar matote. Vaikui svarbu jaustis saugiam. Saugiam šeimos viduje, kad kaip nors galėtų tvarkytis išorėje, kai ir vėl bus puolamas dėl savo paties ar šeimos kitoniškumo.
Nesakykite vaikui, kad ai, praeis, užsimirš. Ir, dėl Dievo meilės, tik nesakykite – NEKREIPK DĖMESIO! Tai yra blogiausia, ką savo vaikui galite padaryti. Neįmanoma nekreipti dėmesio, kai skauda, kai esi nesaugus, kai atrodo, kad tu vienintelis toks šiame pasaulyje. Kai tavęs gėdijasi, kai tave atstumia. Kai su tavimi nedraugauja kieme. Kai tau prieš nosį užtrenkia duris „draugės“, sakydamos, kad šiandien jos pasirinko draugauti su kitomis draugėmis. Kai reikia išklausyti ne tik draugų, bet ir jų tėvų nuomonę apie save, nors esi dar vaikas! Apkabinkite jį, kai vaikas parbėga verkdamas, nes nuo jo bjauriai pabėgo draugai ir niekas su juo nedraugauja. Kad ir kaip blogai, nesaugiai jaučiatės pats, prisiminkite, kad jūsų vaikas ar vaikai jaučiasi dešimteriopai blogiau.
Nesvarbu, kas atsitiko jūsų gyvenime – jus paliko, o gal jūs nusprendėte palikti ir auginti vaiką vienas ar viena, gal tai jūs norite vaikui antros mamos ar antro tėčio. Visiškai nesvarbu. Nesvarbu todėl, kad jūs esate suaugęs, pats priimate sprendimus, pats pasirenkate ir vaiką ar vaikus į situaciją tik įmetate. Nesvarbu, sąmoningai, netyčia ar dėl to, kad „taip gavosi“. Savo padarytus pasirinkimus, net kai esi puolamas suaugusysis, ne visada lengva apginti, o ką jau kalbėti apie vaikus, kurie nesirinko. Vaikas tiesia nugara gali stovėti tik tada, kai žino, kad jis yra vienis su savo šeima. Net jei ta šeima – viso labo vienas suaugęs asmuo.
Kažkada namo parėjau verkdama. Mes keliese žaidėme, buvo vasara ir nutiko taip, kaip kartais nutikdavo – tie vaikai nuo manęs pabėgo. Parėjus namo, kambaryje užuolaidos plazdėjo vėjyje, ore tvyrojo karšta ramuma. Ko norėti – vidurvasaris, smagiausias metų laikas. O aš verkiau. Mama stovėjo šalia lango, o aš verkiau. Man buvo beprotiškai skaudu ir gėda. Norėjosi, kad tas blogumas kaip nors dingtų, kad jo nebebūtų. Kad jo net nebūtų buvę. Man reikėjo tik vieno – kad mane stipriai stipriai apkabintų. Kad pasakytų ką nors, kas mano vaikišką, į šipulius subirusį pasaulį kaip nors grąžintų į vietas. Kad kas nors tas dužusias vietas suklijuotų pleistru kaip žaizdas. Kad dingtų ta gėda, jog aš ne tokia, koks turi būti normalus vaikas, jog aš kitokia ir niekuomet nebūsiu iki galo „tinkama“. Tuo metu man buvo visiškai nusispjaut, kokia ta mano šeima ar ne šeima, kokia jos istorija ir priešistorė. Man reikėjo tik vieno – stipraus, viską į vietas sudėliojančio apkabinimo. Kad kas nors nubrauktų ašarą. Kad pasakytų: „Aš tave girdžiu, aš su tavimi. Mes kaip nors, kartu.“
Nuo to laiko nebeverkdavau. Tą dieną man buvo dvigubai gėda. Ir dėl to, kas su manimi nutiko, ir dėl to, kad verkiau.
Labai sunku rašyti apie šeimas, nes lig šiol nežinau, kas yra tikra, gera, normali, tvarkinga, galiausiai – puiki, nuostabi šeima. Ar man pavyko su savo pačios šeima? Nežinau, manau, kad nelabai. Tiesa, anądien kalbėjome su dukra apie vaikus. Žinai, sako ji, man kažkaip baisu pagalvoti apie savo vaikus. Kodėl, nustebau? Žinai, sako, aš nežinau, ar pajėgsiu savo vaikus mylėti taip, kaip tu myli mane. Ir aš žinau – daugiau man nieko nereikia. Didžiausią gyvenimo dovaną gavau. Ir nebe taip svarbi jos forma. Kaip ir nelabai svarbu ir tai, kad kažkas pavyko, o gal labiau nepavyko taip, kaip mes įsivaizduojame, kad turi būti teisinga.
Šeima – tai mes. Nesvarbu, ar du plius du, ar vienas plius vienas, ar kažkiek plius kažkiek. Šeima – tai mes. O mes esame visokie. Skirtingi. Skirtingai mylintys, bet visi norintys būti mylimi. Nepalikime vieni kitų likimo valiai. Būkime vienas kitam, suveržkime stuburus, kai reikia, auginkime sparnus. Nes... Nes šeima – tai mes.
