Susėsti prie vieno stalo daugeliui šeimų vis dar yra privaloma didžiųjų švenčių dalis, bet ar daug žmonių valgo kartu kiekvieną dieną? Augau kaime, kur įprotis su visa šeima pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti atrodė toks savaime suprantamas, kad niekas to net nelaikė tradicija. Jei kuris nors šeimos narys vėluodavo grįžti iš darbų, maistas būdavo šiltai padedamas ir laukiama, kol susirinks visi. Valgydavome tomis pačiomis valandomis, visada – prie valgomojo stalo, o ne virtuvėje, pietūs visada – iš trijų patiekalų. Tokių mamos pasiteisinimų dėl vėluojančių pietų, kaip „norėjau baigti ravėti lysvę“, tėvas nesuprasdavo – negi ji nesugeba atsirinkti, kas svarbiau?
Ankšti komunaliniai butai su 6 kvadratinių metrų virtuvėlėmis, kuriose geriausiu atveju telpa prie lango priremtas staliukas ir trys taburetės, padiktavo kitokį valgymo stilių. Mano vyro šeimoje karaliavo tikras maisto kultas. Valgoma buvo daug, skaniai, maistas – visada šiltas, tačiau – atskirai. Pirma pavalgydinami vaikai, paskui likučių pabaigti sėda tėvai. Toks maisto kultas be valgymo ritualo. Kai pagalvoji, gal nėra blogai, kad nebesureikšminami ne tik ritualai, bet ir naminis maistas? Kiekvienas paskubomis nusičiumpa, ką randa šaldytuve, sukemša žiūrėdamas televizorių ir bėga toliau.
Ieškokite stalo!
Galerijos savininkė Auksė Žukienė, užauginusi didelę gražią šeimą, prisipažįsta, kad neseniai teko įsigyti naują didelį stalą – tokį, prie kurio susėstų visi 16 jos narių. A. Žukienė įsitikinusi – vietos stoka čia niekuo dėta. Į pastabą, neva senuose butuose virtuvės buvo labai mažos, atkerta: „O kam reikalingi tie negyvenami svečių kambariai?“ Ji teisi – juk daugelyje sovietinių butų svečių kambarys būdavo tarsi muziejus, ir šio šiukštu negalėdavai teršti net savo buvimu, o ką kalbėti apie kasdienį valgymą! Be to, vietoj normalaus valgomojo stalo tokiuose kambariuose neretai stovėdavo tik dekoratyvinis žurnalinis staliukas.
„Pažiūrėkite geriausią mūsų gyvenimo atspindį – lietuviškus serialus. Kur valgo jų herojai? Prie baro, voliodamiesi fotelyje, bet ne prie stalo. Jei manysime, kad serialus dažniausiai žiūri namų šeimininkės, tai kokį supratimą apie šeimą jie ugdo? – sako A. Žukienė. – Dažnai tenka konsultuoti žmones dėl interjero. Užeini ir matai – nors šeimą sudaro penki žmonės, virtuvėje stovi staliukas ar baras, prie kurio gali susėsti vos trys. Kartais akivaizdu, kad stalas neatlieka savo funkcijos, tiesiog stovi kaip interjero detalė. Tai reiškia, kad šeima niekada nesusėda kartu. Žmonės turi kartkartėmis susėsti ir pažiūrėti vienas kitam į akis. Todėl, padėdama kurti interjerus, visada sakau: „Pirmiausia ieškokite stalo. O visa kita aplink jį susidėlios savaime.“ Nėra stalo, nebus ir šeimos.“
Priežasčių, kodėl toks fiziologinis procesas kaip valgymas buvo ritualizuotas, sociologai atranda daug. Viena svarbiausių – maistas yra energijos ir gyvybės šaltinis, o tai, kas susiję su gyvybe, visada buvo šiek tiek mistiška, vertinama pagarbiai. Ir nors šiandien priedai „E“ maiste mums rūpi labiau nei jo ritualinė prasmė, vis dėlto tam tikri patiekalai liko bene vieninteliu skiriamuoju įvairių švenčių požymiu. Visi žinome, kad per Kūčias valgomi kūčiukai su aguonų pienu, per Užgavėnes – blynai, o per Velykas – dažyti kiaušiniai, nors ir negalime atsakyti, kodėl yra būtent taip.
Etnologė Gražina Kadžytė, paklausta apie su maistu susijusius ritualus, sako, kad kur kas svarbiau yra ne tai, kaip buvo daroma, o tai, kokios tradicijos puoselėjamos šiandien. „Nebūtina, kad ateitų etnologas ir kaip kunigas iš sakyklos aiškintų, kas gerai ar blogai. Dabartinių žmonių patirtis verta ne mažiau dėmesio. Ne veltui sakoma, kad žodžiai moko, o pavyzdžiai traukia“, – sako ji. Juolab kad bendrų pietų ar vakarienių ritualas reikšmingas ne tiek istoriškai, kiek psichologiškai.
Kodėl tai svarbu?
Kad ir ką sakytų lyčių lygybės puoselėtojai, reikia pripažinti, kad šeimos tradicijas dažniausiai kuria ir tęsia moterys. Jei žmona atėjo iš šeimos, kur buvo įprasta valgyti kartu, o vyras – iš visai kitokios, labai tikėtina, kad bendrų pietų ar vakarienių tradicija išliks, net jei tai kainuotų nemažai pastangų. Viena giminaitė iki šiol su siaubu prisimena pirmą Kalėdų rytą vyro šeimoje.
„Atvažiuojame iš bažnyčios, aš – pasipuošusi šventine suknele, su pyragu rankose. Ir negaliu patikėti savo akimis – pižama vilkintis vyro tėvas šlamščia mišrainę virtuvėje, motina kuičiasi apie puodus, sūnėnai ir dukterėčios žiūri televizorių rankose laikydami po vištos kulšį. Pamaniau, kad atvykome per anksti. Anytos paklausiau, gal reikia padėti, bet ji tik šyptelėjo ir pasiteiravo, ar mes ne alkani. „Jei ką, puode dar yra sriubos“, – pridūrė. Mūsų šeimoje Kalėdų rytas buvo šventas. Net minties nebūdavo ko nors užkąsti, kol nesusirinko visa šeimyna, kol neuždegta žvakė, nesukalbėta malda. Supratau, kad teks gerokai padirbėti, kol vyras suvoks šių man savaime suprantamų, o jam galbūt beprasmių tradicijų reikšmę ir taisykles“, – pasakojo ji.
Iš vaikystės atsineštą bendrų pietų nostalgiją jaučiu ir aš. Kaip ir daugelis jaunų šeimų, ilgai blaškėmės po studentų bendrabučius su bendromis virtuvėmis ir nuomojamus butus. Neatsimenu, kada pradėjau svajoti apie didelį valgomojo stalą, padengtą balta staltiese ir papuoštą lauko gėlių puokšte. Mano vizijose jis stovėjo prie didelio atviro lango, o pro jį plazdėdamos veržėsi baltutėlės užuolaidos. Man tai buvo tobulo gyvenimo vaizdinys. Šiandien tai – ne siekiamybė, o realybė. Turime ir didžiulį valgomojo stalą, ir patogias kėdes, ir netgi užuolaidos plazdena pro atvirus langus. Tačiau ritualui stalo nepakanka. Vis dažniau prie jo sėdame po vieną, – įvairūs renginiai, kalbų kursai, viršvalandžiai darbe... Deja, bet mums, priešingai nei mano tėvui, visos tos „nebaigtos lysvės“ neretai tampa svarbesnės nei bendras valgymas.
Kita vertus, vien susėsti prie bendro stalo nepakanka, kad galėtume tai vadinti tradicija. Svarbu – ir ką prie jo veikiame. Pirmoji „nusidėjau“ aš. Turiu labai bjaurų įprotį valgydama skaityti. Ilgai taip elgdavausi tik valgydama viena, bet vieną dieną vogčiomis pasidėjau prie lėkštės knygą ir per bendrus pietus. Kitą dieną kitoje stalo pusėje vyras pasitiesė laikraštį. Trečią – sūnus įsijungė televizorių.
Žinau – yra šeimų, kurios prieš pradėdamos valgyti vis dar susikimba rankomis ar sukalba maldelę. Sudvasinti valgymą padeda ir dailiai serviruotas stalas ar tiesiog tvarkingi drabužiai. Tarkim, aš negaliu pakęsti, kai prie stalo sėdama su pižama ar vienais apatiniais. Rašytoja Erika Umbrasaitė yra prisipažinusi, kad jos šeima niekada nesėda valgyti nepaserviravusi stalo, neuždegusi žvakės ir kad naudoja tik medžiagines servetėles. Kita vertus, pažįstu šeimą, kuri savaitgaliais nenusivelka pižamų iki pavakarės, ilgai pusryčiauja prie laikraščiais nukloto stalo, o pusryčiai perauga į pietus. Ir ši tradicija jų suaugusiems vaikams iki šiol yra vienas jaukiausių bei šilčiausių vaikystės prisiminimų. Labai vaizdžiai į šią panašią šeimą yra aprašęs ir Alessandro Baricco romane „Jaunoji nuotaka“.
Psichologai neabejoja – kasdienės tradicijos padeda išsaugoti šeimą. Kanzaso universiteto mokslininkė Barbara Kerr pabandė išskirti bruožus, būdingus laimingoms šeimoms. Vienas pagrindinių – bendros vakarienės. Sunku pasakyti, ar kartu vakarieniaujama todėl, kad šeima darni ir tvirta, ar, priešingai – ją tvirtina buvimas kartu. Tačiau net ir dirbtinai kuriami ritualai ilgainiui gali tapti tradicija, kaip kad įskiepytas medelis pradeda brandinti vaisius.
Psichoterapeutas George‘as W. Doherty teigia, kad šeimos tradicijos padeda išvengti išsibarstymo, arba entropijos. Šis terminas reiškia sistemos sąsajų ir energijos praradimą. Tai galėtume palyginti su pamažu erdvėje išsisklaidančiu dūmų kamuoliu. Jei šeimos nariams jų individualūs poreikiai tampa svarbesni už bendrus, ilgainiui prarandamas emocinio artumo jausmas.
Anot Carlo Gustavo Jungo, šeima – tarsi terapinė grupė, o bendra vakarienė – geras terapijos būdas. Tyrimai rodo, kad šeimose, kuriose dažnai susėdama prie bendro stalo, vaikai turi mažiau žalingų įpročių, vėliau pradeda seksualinį gyvenimą, rečiau serga depresija, valgymo sutrikimais. Be to, jiems geriau sekasi mokykloje, jie lengviau reiškia mintis ir labiau savimi pasitiki. Anot psichologų, išlaikyti tradicijas ypač svarbu šeimoms, patyrusioms netektis (mirtį ar skyrybas), – tai sušvelnina streso poveikį. Ypatingą dėmesį šeimos tradicijoms teikia ir gydytojai, gydantys priklausomybes.
Apie ką kalbėti?
A. Žukienė mano, kad įprotis susėsti prie vieno stalo ugdo žmonių kultūrą: „Pas mus į vaikų gimtadienius neretai susirinkdavo labai daug jų draugų. Vos susėsdavo prie stalo, iš karto galėdavau pasakyti, kurių šeimose yra bendrų pietų tradicija, o kurių – ne.“ Prancūzijoje gyvenanti E. Umbrasaitė įsitikinusi, kad etiketo taisykles naudinga žinoti kiekvienam. „Prancūzai vaikus auklėja taip, kad jie galėtų vakarieniauti ir su valkata, ir su karaliumi“, – teigė Erika.
Net ir be taisyklių aišku, kad prie stalo nekalbama apie tai, kas galėtų nuteikti nemaloniai. Apetitą gali sugadinti ir įsisiūbavusios diskusijos. „Esame labai emocingi, – pasakoja kolegė. – Nuoširdūs bandymai dalytis problemomis neretai virsta kivirčais, kurie kam nors (arba visiems) sugadina apetitą. Kiek sykių esu padėjusi šaukštą vidury vakarienės ir išėjusi iš valgomojo! Paskui sukūrėme tam tikras taisykles – prie stalo kalbėti tik apie gerus dalykus, o problemas spręsti nuo jo pakilus. Ne visada pavyksta jų laikytis, bet vos kuris ima kelti balsą, kiti perspėja paisyti taisyklių.“ Kita vertus, tai, kad sėdime prie balta staltiese dengto stalo, dar nereiškia, kad ir mūsų pokalbiai turi būti sterilūs. Šeimos vakarienė – puiki proga ne tik padiskutuoti aktualiomis temomis, papasakoti, kas įdomaus nutiko per dieną, ar pasidalyti kitos dienos planais, bet ir neretai vienintelė dienos galimybė ramiai, žiūrint vienas kitam į akis, išsikalbėti apie jautrius dalykus, problemas ar rūpesčius. Tik būtų gerai vengti kaltinimų, priekaištų, sarkazmo, nekelti tono. Šie prieskoniai bendros vakarienės tikrai nepaskanina.
Jei šeima išsisklaidžiusi, kasvakar susėsti prie vieno stalo nepavyks, tačiau jei pavyktų puoselėti sekmadienio (ar kitos sutartos savaitės dienos) pietų tradiciją taip, kaip žydai puoselėja šabą, vienatvės jausmas netaptų dominuojančia šiuolaikinės visuomenės problema. Nida Degutienė, ne vienus metus su savo ambasadoriumi vyru praleidusi Izraelyje, neslepia susižavėjimo šia žydų tradicija.
„Šabas turi tam tikrus ritualus: iš pradžių moterys uždega žvakes, šeimos galva sukalba trumpą maldą, palaimina maistą bei vyną, ir visi sėda prie stalo, – neseniai žurnalui „Moteris“ pasakojo ji. – Svarbiausia yra būti su savo šeima. Visi darbai ir reikalai atidedami, telefonai ir kompiuteriai išjungiami, seni ir jauni bendrauja tarpusavyje. Jei kažkas šeimoje susiduria su problemomis, šabas yra geriausias laikas kartu paieškoti sprendimo. Esu tikra, kad stiprios šeimos yra visos žydų tautos tvirtumo pagrindas.“
Kalbama, kad savo temų prie šeimos stalo turi visos tautos. Štai, japonai aptarinėja šeimos planus, pietiečiai dažniausia kalbasi apie vaikus, žydai mėgsta prisiminti įvairias šeimos nariams nutikusias istorijas, amerikiečiai pasakoja apie save. Kita vertus, kiekviena šeima savo tradicijas kuria pati.
Tai, kaip ir kur sėdime prie stalo, ką kalbame, kaip valgome, labai daug pasako apie mūsų tarpusavio santykius. Niekada nepamiršiu vieno draugo pasakojimo. Jis užaugo kaime, o jo šeimos stalo gale visada sėdėdavo tėtis. Kai berniukui buvo 16 metų, tėtis mirė. „Ilgai niekas nesėdo į jo vietą, – prisimena draugas. – O vieną dieną mama pasiūlė: „Sėsk, sūnau, stalo gale – ten daugiau vietos, bus patogiau.“ Mane užliejo pasididžiavimas. Tą akimirką pasijutau tapęs vyru. Ir nereikėjo jokių kalbų apie pareigą. Užteko tiesiog atsisėsti stalo gale.“
Taigi, mielieji, pirmiausia ieškokime stalo. O ką ant jo padėti – visada atsiras.
Leo Patalinghugas, kunigas, virėjas
„Bendros vakarienės šiuolaikinėms šeimoms kelia nemažai iššūkių. Savo knygoje „Išsaugoti šeimą“ patariu, kaip su jais susidoroti. Pavyzdžiui, užuot uždraudus prie stalo naudotis telefonais ir kitais įrenginiais, geriau pasukti galvą, kokiomis temomis galėtumėte pasikalbėti, kad visiems būtų įdomu. Jei šeimos nariai yra labai užsiėmę ir neranda laiko susėsti prie vakarienės stalo, galbūt pavyktų reguliariai susiburti kitu metu? Pavyzdžiui, pietų po sekmadieninių mišių. Arba galima pakviesti šeimynykščius užkandžio, deserto pertraukėlės. Atradau, kad šeimos, kurioms reguliarios vakarienės kartu – prioritetas, yra pasirinkusios gyventi sveikesnį gyvenimo būdą ir džiaugiasi stipresniais šeiminiais ryšiais. Tai patvirtina ir tyrimai. Galiausiai šeimos vakarienės ar pietūs – tai ne tik valgymas kartu, bet ir edukacijos, tėvų išminties vaikams perdavimo, tradicijų formavimo valandėlė, o svarbiausia – puiki proga pabūti tarp žmonių, kuriuos myli, ir jiems tai parodyti. Nustatyta, kad vaikus su tėvais, kurie skatina valgyti bendrai, sieja glaudesnis emocinis ryšys. O visa tai yra nuostabu, ypač jaustis mylimiems!“
Auksė Žukienė, galerijos savininkė
„Stalas yra vienas svarbiausių šeimą jungiančių daiktų. Gali nebūti sofų, fotelių, daugybės kitų baldų, bet jei namuose nėra didelio stalo, tai nėra ir namų. Nesvarbu, ką prie jo darai. Kartais galima ant šio stalo ir kompiuterį pasidėti, bet tai yra vieta visiems susirinkti. Šeimos ritualai išplauti iš mūsų kultūros. Buvusi sistema ištrynė šeiminio jaukumo pradą, net skatinta, kad vyras ir žmona atskirai atostogautų, nes taip susilpnintus žmones lengviau valdyti. Nieko panašaus nepamatysite nei Prancūzijoje, nei Brazilijoje, nei kitose šalyse.“
