Ieva ir Darja savo kūrinį – pirmąją Lietuvoje panikos atakas patiriantiems žmonėms skirtą nemokamą interaktyvią programėlę „Ramu“ – pristatė vasaros pradžioje. Per tris mėnesius ją atsisiuntė dešimt tūkstančių vartotojų. Vos per pirmas savaites interaktyvioji savipagalbos priemonė šoktelėjo į pirmąsias vietas tarp sveikatos ir sveikatingumo programėlių. Šis skaičius – ir džiugina, ir kelia minčių, kiek iš tikrųjų daug Lietuvoje yra nerimo sutrikimų kamuojamų žmonių. Tai ėmė ryškėti jau anksčiau, kai buvo apribotos bendrosios praktikos gydytojų galimybės skirti ramybės suteikiančių piliulių. Reformos sumanytojai tikėjosi, kad tai padės Lietuvai nusikratyti vieno neigiamo titulo – kaip vienos iš šalių, lyderiaujančių pagal psichotropinių vaistų suvartojimą. Lietuvoje benzodiazepinų grupės preparatų suvartojama net triskart daugiau nei Latvijoje ir Estijoje. „Centrinę nervų sistemą veikiantys vaistai labai toksiški, keliantys priklausomybę, ypač jei vartojama nuolat ir labai ilgai. Psichologinės metodikos nerimui mažinti yra efektyvios, bet gydytojai pirmiausia skiria vaistų. Žmonėms irgi norisi greito rezultato, o tabletės gali tai suteikti. Bėda ta, kad vaistai veikia simptomiškai – nerimą užslopina, bet problemos neišsprendžia, nes nepanaikina priežasties“, – sako psichologės.
Vieni ėmė piktintis naująja tvarka, verčiančia dėl recepto kreiptis į psichiatrus, o kiti ėmė mąstyti, kaip būtų galima padėti sau patiems atsikratyti priklausomybės nuo raminamųjų tablečių. Pastarieji rado kelią į tokias įstaigas kaip Nerimo klinika. Šios duris mobiliosios programėlės kūrėjos atvėrė pavasarį, o įrengė kaip namus, kad būtų jauku kalbėtis ir mokytis naujų įgūdžių – atsipalaiduoti, suvokti kylančias mintis bei emocijas, nes tai padeda greičiau ir veiksmingiau nurimti.
Kodėl taip neramu?
Jausti nerimą atrodo taip įprasta – kaip valgyti ar miegoti. Sunkiai užmiegame prieš tolimą kelionę ar pirmąjį pasimatymą, prieš egzaminą ar pokalbį dėl darbo mums suka pilvą, prieš lipant ant scenos skaityti pranešimo smarkiai daužosi širdis. Nerimaujame dėl savo ir artimųjų sveikatos. Visa tai – normali organizmo reakcija į tam tikras kritines situacijas, kai kyla rizika mūsų saugumui. Vos ji baigiasi, atlėgsta ir emocinis jaudulys. Ramiai atsikvepiame lėktuvui nusileidus, susitarus dėl antro susitikimo, išėjus iš darbdavio kabineto, nuskambėjus auditorijos ovacijoms ar paaiškėjus, kad liga nėra mirtina. Visgi būna ir kitoks nerimas. Šis nepraeina taip lengvai, vos išsisprendžia rūpimas reikalas. Kartais didelis jaudulys net neturi aiškios priežasties, būna pernelyg stiprus arba trunka kur kas ilgiau, nei turėtų. Nerimo sutrikimų kamuojami žmonės nuolat jaučiasi įsitempę, tarsi juos lydėtų baimės šešėlis. Kai galvoje zuja negatyvios mintys, darbe sunku susikaupti, o naktį – užmigti. Žmogus daug blaškosi, nieko dora nenuveikia, neturi apetito arba persivalgo. Nieko nuostabaus, kad ilgainiui jis ima jausti didelį nuovargį ir nepasitikėti savimi. „Nerimo požymiai neatsitiktinai panašūs į nepasitikėjimą savimi, nes tai labai susiję. Kai nepasitikime savimi, imame manyti, kad mums nepavyks tai, ko imamės. Savo ruožtu šios mintys kelia nerimą. Gali būti, kad nepasitikime ne tik savo gebėjimais, bet ir savo kūnu, tada nesuprantame, kas mums vyksta“, – aiškina I. Žvinienė.
Pagalba – po ranka
„Apie depresiją, savižudybes labai daug kalbama – tai labai gerai, bet mums norėjosi atkreipti dėmesį į nerimą. Nuo jo neretai prasideda rimti nuotaikos sutrikimai, o šie vėliau gali baigtis net ir tragiškai“, – pasakoja I. Žvinienė.
Iki įkūrė savo kliniką, I. Žvinienė ir D. Norbutė skaitydavo paskaitas, vesdavo renginius. Po vieno Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje surengto pokalbio „Nerimo veidai: kuo vardu jūsų nerimas?“ psichologės pajuto didžiulį susidomėjimą. „Žmonės ėmė plūsti į renginius, turėjome net stabdyti registracijas. Jų pagrindinis noras – nejusti nerimo. Iš tikrųjų tai yra neįmanoma, bet galima išmokti suprasti savo emocinę būseną ir nusiraminti“, – prisimena pašnekovės.
Mintis kurti mobiliąją programėlę kilo supratus, kad žmonėms psichologinė pagalba dažnai būna neprieinama. „Pagalvojome, o ką, jeigu sudėtume visą reikalingą informaciją ir pagalbos būdus į kažką, ką žmogus visada turi su savimi? Telefonas! Juk galėtume sukurti programėlę, kuri įgalintų žmogų patį tvarkytis, apsieiti be vaistų“, – pasakoja D. Norbutė.
Įgyvendindamos idėją psichologės triūsė pusę metų dieną naktį, be išeiginių. „Buvo iššūkis suprasti programuotojų kalbą. Mums norėjosi visko daug, o programuotojai stabdydavo sakydami, kad tai nebus funkcionalu. Turėjome prisitaikyti, palikti tik esminius dalykus“, – pasakoja pašnekovės.
Programėlės „Ramu“ kūrimą finansavo Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, todėl ji yra nemokama. Ši savipagalbos priemonė gali padėti išmokti valdyti savo nerimą, gali būti ir įžanga į individualią, grupinę terapijas.
Skirtingi nerimo veidai
Nerimo porūšių, anot psichologių, yra daugybė. „Vieni žmonės junta šį padidėjusį jaudulį kūnu – labiau plaka širdis, trūksta oro, pila šaltis arba karštis. Kitiems galvoje sukasi labai daug įvairių baimingų, abejones keliančių minčių“, – sako D. Norbutė. Kada mūsų nerimas yra normalus, o kada – jau patologinis? Specialistės šį klausimą girdi per daugelį susitikimų su visuomene. Atskirti galima pagal tai, ar dažnai nerimaujame ir kiek tai trikdo mūsų kasdienį gyvenimą. Jei dėl nerimo negalime susirasti darbo ar sukurti santykių, netobulėjame kaip profesionalai, tai greičiausiai jau yra problema. Būna ir taip, kad baugių minčių kaustomas žmogus nebegali išeiti iš namų, nes mano, kad nutiks kas nors bloga. Tokia būsena vadinama agorafobija. Ją išgyvenančius žmones parduotuvėse, teatruose, kavinėse, viešajame transporte – ten, kur didelės erdvės ir minios, dažnai ištinka panikos ataka – padidėja kraujospūdis, išdžiūsta burna, kartais kyla nevalingas noras šlapintis, baimė apalpti, apima nenugalimas noras ištrūkti. D. Norbutė paaiškina, kad agorafobija, nors pavadinimas gali sufleruoti, kad sutrikimas susijęs su baime, priskiriama prie nerimo sutrikimų grupės.
Be panikos!
Labai intensyvus nerimas vadinamas panikos ataka. Tie, kurie tai patiria pirmą kartą, dažniausiai kviečia greitąją pagalbą, nes atrodo, kad ištiko insultas arba infarktas. Požymiai išties panašūs – staiga ima stipriai plakti širdis, skauda ir spaudžia krūtinę, atsiranda pojūtis, kad tuoj uždusi, svaigsta galva. Tai gali trukti nuo kelių minučių iki pusvalandžio arba net kelių valandų.
„Dažnas panikos priepuolį išgyvenęs žmogus sako: „Buvau sveikas, ir staiga – kaip iš giedro dangaus!“ Iš tikrųjų yra ne visai taip. Kai ištinka panika, jis nesupranta, kad nerimauja, junta tik fizinius simptomus. Dažnas mąsto – jei daužosi širdis, vadinasi, kažkas negerai su širdimi, bet iš tikrųjų kelias iki panikos atakos gana ilgas. Prieš staiga ir stipriai pasireikšdamas fiziškai, jaudulys tikrai buvo jau kelias savaites – galvoje sukosi neramios mintys, galbūt buvo sunku užmigti ir panašiai“, – aiškina I. Žvinienė.
Panika gali atrodyti ir paradoksali. Būna, kad žmogus, įveikęs sunkią onkologinę ligą, staiga susiduria su stipriu panikos priepuoliu dėl kartais net menamos rizikos pasigauti infekciją. Psichologių tai nestebina – sunki liga yra trauminė patirtis, po jos neišvengiamai apima nerimas.
Mokytis reikšti emocijas
D. Norbutė pataria neskirstyti emocijų į teigiamas ir neigiamas: „Jei kurią nors įvertiname kaip neigiamą, kyla didesnė rizika patirti nerimą. Kiekviena emocija yra signalas. Tarkime, kai peržengiamos mūsų ribos, supykstame, ir tai yra gerai, nes šiuo atveju pyktis suveikia kaip signalas, kad reikia save apginti kitam parodant, kaip elgtis su mumis negalima. Problemų kyla, kai žmogus nusprendžia, kad negražu rodyti pyktį, ir savo emociją stengiasi nuslopinti. Bijome savo jausmus reikšti, nes manome, kad tai gali sugriauti santykius, todėl norime apskritai nieko nejusti.“
Išmokus pažinti ir reikšti emocijas, paprastai sumažėja ir nereikalingo jaudulio. „Nerimas – tai neapibrėžtas nuogąstavimo jausmas, kylantis iš mūsų įsivaizdavimo. Kai matome prieš save mešką ar piktą šunį – tai tikras pavojus, o tai, ką apie mus pamanys ar pasakys kiti žmonės, – nepagrįstos išvados. Užtat raginame pasikalbėti su savo nerimu. Paklauskime savęs, kodėl bijome? Ar jau yra buvę panašių situacijų? Išsiaiškinkime, ką emocijos nori mums pasakyti“, – sako D. Norbutė. Jei į pastarąjį klausimą atsakyti sunku, nerimas gali įsukti mus į užburtą ratą. Tada ima atrodyti, kad nėra išeities, bet psichologės pataria bent jau pasikalbėti su draugu – kartais pakanka savo mintis išreikšti balsu, kad jas išgirstum ir suprastum, ar nerimas turi konkrečią priežastį.
Įgudus užduoti sau reikiamus klausimus, ir elgtis imama kur kas sąmoningiau, randama kur kas geresnių būdų nusiraminti nei alkoholis ar šaldytuvo tuštinimas.
Jei nerimą žmogus jaučia visą gyvenimą, psichoterapinis gydymas trunka ilgai, o jei priežastis aiški – skyrybos, darbo netektis ar panašiai, įveikti problemą galima per kelis mėnesius.
