Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Moteriškumas ir karjera neprieštarauja vienas kitam, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio

Įvairios teorijos kalba apie moteryje glūdinčią galią. Prisiminus „raganų“ deginimą, ilgus šimtmečius trukusią moters priespaudą, iš tiesų kyla klausimas, kodėl moters bijota? Apie moters galingumą kalbėjausi su saviugdos trenere Raminta Lapinskaite. Ji dalijosi mintimis, kur iš tiesų glūdi moters galia ir kaip ja pasinaudoti.

Sakoma, kad moteris savo energija yra labai galinga. Kodėl būtent moteris? Iš kur atėjusi ši samprata?

Rytų raštuose teigiama, kad moterimi gimstama, o vyru – tampama. Vadinasi, moterys savo moterišką galią gali atskleisti, o vyrai – įgyti, pasiekti.

Deja, nuo mažumės veikiame vyriška kryptimi į išorę, o ne moteriška, kuri natūraliai krypsta į vidų – stengiamės save pakeisti, užuot priėmusios tokias, kokios esame. Galia yra mūsų pagarboje pačiai sau, mūsų autentiškume, savitume, leidime sau būti tuo, kuo esame. Toji galia ima busti, kai nustojame stengtis būti panašios į išorėje matomus įvaizdžius, ir siekiame tapti panašios į save.

Kas tada nutinka? Atrandame intuiciją, meilę, jausmingumą, kūriančią ir kintančią savo esmę. Tada užsipildome savimi – pojūčiais, autentiškais norais, iš širdies kylančiais pajautimais. Imame jausti pasitenkinimą, vis dažniau pajaučiame, kad mums nieko netrūksta ar bent jau tai, ko mums reikia, nėra pasiekiama išorinėmis priemonėmis, o vidinėmis – laiku sau, įsiklausymu į savo jausmus, norus, vidinę tylą. Tada atrandame galimybę jausti pilnatvę būdamos pačios su savimi. Mūsų kasdienybę palengva persmelkia jausmas, kad mums nereikia nieko, kas mus užpildytų, esame pakankamos.

Kai kalbam apie moters galias, dažnu atveju paminim intuiciją. Kaip ją lavinti?

Intuicija lavinama tada, kai moteris turtina savo vidinį pasaulį.
Iškilus kokiam nors klausimui mums dažniau reikėtų atsakymų ieškoti viduje. Bet užuot tai dariusios klausiam patarimų draugių ar kitų žmonių.

Labai geras būdas lavinti intuiciją – rašyti intuicijos dienoraštį: raštu užfiksuokite, ką ir kada pakuždėjo intuicija, pvz., išeinant iš namų kilo mintis pasiimti skėtį, nors sinoptikai lietaus nepranašavo. Bus lengviau pastebėti, kaip veikia jūsų intuicija, kas vyksta, kai jos paklausote, o kas nutinka, kai išsižadate vidinio balso. Tiesiog raštu užfiksuokite ir stebėkite. Augimas vyks savaime.

Patarimas rašyti intuicijos dienoraštį skamba tikrai puikiai. Bet šiandien dauguma gyvenam įtemptu ritmu – ne tik neužsirašome sapnų, intuicijos pakuždėjimų – kartais nespėjame atsakyti į praleistą skambutį...

Taip, saviugdai būtina atrasti laiko kasdien, ir tai tikras iššūkis šiuolaikiniame įtemptame gyvenimo ritme. Nepaisant to, svarbu suvokti, kad mes, moterys, esame būtybės, gyvenančios du gyvenimus iš karto – vidinį ir išorinį. Kai abi šios kryptys darniai išreiškiamos, ši dermė apdovanoja pilnatve ir pasitenkinimu.

Jei apleidžiame savo vidinį gyvenimą, atimame iš savęs gyvybines jėgas, laimę, galią kurti savo gyvenimą, jaustis šeimininkėmis jame, karalienėmis. Kai skiriame laiko save pažinti iš vidaus, labai praturtėjame ir atsiskleidžiame. Be laiko sau, tai paprasčiausiai neįmanoma.

Kaip moteris, pasitelkusi galią, gali veikti savo ir aplinkinių gyvenimus?

Kai prisiimame atsakomybę už savo laimę, suvokiame, kad ji visad buvo mūsų viduje, prigimtyje, jos nereikia ieškoti išorėje, tada ir mūsų vyrai, vaikai, kiti gyvenimo žmonės ima atsakingai žiūrėti į savo laimę. Pačios tampame pavyzdžiu. Mums nebereikia mokyti, pamokslauti, reikalauti – patys artimieji kreipiasi patarimo, klausia, ką tokio darome, kad esame ramios ir laimingos.

Juk ne visada pavyksta išsaugoti tą ramybę ir ja užpildyti kitus. Moteris gali ir kurti, ir griauti. Kaip jai pačiai suvaldyti savo galias?

Moteriai svarbu priimti abi savo puses: ir kūrėjos, ir griovėjos. Ji gali jausti pačius įvairiausius jausmus: kai kada švelniai čiulbėti, o kai kada trenkti durimis. Jaukinkimės save, pastebėkim, kas slepiasi po mūsų jausmais. Neišsigąskim pykčio, nepaslėpkim jo giliai viduje. Mano gyvenime buvo metas, kai vaikščiojau visa perpykusi. Ir tik po kurio laiko supratau, kodėl taip jaučiausi. Po pykčiu slėpėsi nepasitenkinimas esama situacija. Pyktis išlaisvino pokyčius.

Tam, kad prisijaukintume savo galią natūraliai jausti įvykių tėkmę, išlaisvintume kūrybinius sugebėjimus, mums palanku kuo daugiau būti gamtoje, stebėti joje vykstančius virsmus. Moteris, būdama gamtoje, stebi jos kaitą. Taip ji ima jaukintis ir savo cikliškumą. Psichologai pataria užsiveisti sodelį, kad galėtumėt matyti, kaip rudenį augalas nuvysta, o pavasarį vėl atgimsta. Tai atspindi ir mūsų pačių besikeičiančią prigimtį, kuri reiškia, jog pabaiga visada yra kažko naujo pradžia, o neleidusios užsibaigti tam, kas sena, negebame atsinaujinti, sustingstame, nustojame augti.

Moteris yra kintanti. Štai ir šiandien ryte atsikėlusi galvojau apie vakare vyksiantį seminarą, kurį vesiu, ir išsirinkau drabužius, kuriuos ketinau vilktis. Tačiau ruošiantis išeiti iš namų supratau, kad jau nebenoriu taip rengtis. Persigalvojau, nes mano būsena jau buvo kita.

Mes, moterys, esame gėlės. Bet kad žydėtume, turime šaknimis į žemę skverbtis, tai reiškia, ne vien užsiimti tuo, kas lengva ir paprasta. Ir kelias į autentiškumą – ne vien žiedlapiais klotas. Turime pažinti ir savo tamsiąsias, apleistas puses. Tik taip galime vis atgimti iš naujo, kaip tos gėlės iš po žiemos pavasarį.

Asmeninio albumo nuotr.

Tad verta priimti save, net jei kai kuriomis dienomis emocijos sprogsta kaip tiksinti bomba?

Taip, dažna pastebime, kad yra dienų, kurių metu mūsų emocijos veržiasi kaip karšta lava iš ugnikalnio. Ypač tomis dienomis būkime sau švelnios ir priimančios, klauskime savęs: o ko aš iš tiesų noriu? Gal yra dalykų, kurie privalo pasikeisti, kad geriau jausčiausi? Kokių pokyčių noriu: daugiau pailsėti, pasikalbėti, paprašyti pagalbos, deleguoti užduočių ar pan.? Vidinė mūsų griovėja per besiverženčius jausmus kviečia atkreipti dėmesį į tai, ką metas užbaigti, pvz., gal nutylėjote, nepasakėte kažko svarbaus, gal pernelyg rūpinatės kitais ir pamiršote save, gal prisiėmėte per daug atsakomybės ir metas pasidalinti pareigomis su kitais...

Ne veltui sakoma, nebūna dūmų be ugnies. Jei kilo emocinis gaisras, paieškokite jo priežasčių – kas pykdo, kas liūdina ar varo į neviltį. Te emocijos tampa kelrode žvaigžde, padedančia susigrąžinti gerą savijautą. Neskubėkite kaltinti savęs ar kitų – ieškokite ne kaltųjų, o pokyčių, kuriuos įgyvendinus jums pačiai, būtų gerai. Gera savijauta privalome rūpintis pačios.

Ar ne per drąsu sakyti, kad moteris gali iš gyvenimo gauti viską, ko nori, jai tereikia tuo patikėti?

Jei mes jaučiame mumyse užgimstančius norus, jie savyje turi visą potencialą išaugti. Tačiau jei norus nužiūrim nuo kitų, jei mus reklamų kūrėjai, šalia esantys žmonės ar kiti autoritetai įtikina, kad mums reikia norėti vienų ar kitų dalykų, kad be jų mums, neva, kažko trūksta, tuomet, kai įvyksta tai, ko taip ilgai „norėjome“, nejaučiame pasitenkinimo, nesimėgaujame... Vadinasi, realizavosi ne iš mūsų širdies, o iš socialinės aplinkos kilęs noras.

Socialinė aplinka išties paveiki. Kaip nepasiduoti jos įtakai ir ugdyti tai, kas kiekvienai mums unikalu?

Visuomenė moterį skatina įrodyti savo vertę, pvz., pasiekti karjeros aukštumų, tarsi tik tai padariusi moteris taptų vertinga. Štai, kad ir švietimo sistema orientuota į rezultatą – siekiama vienos normos, visiems vienodo dešimtuko. Mums sakoma, kad neužtenka būti savimi, reikia būti kaip kitiems, kurie atitinka nustatytus standartus ir įvaizdžius.

Moteriškumas skleidžiasi, kai suvokiame, kad esame pakankamos, kad mūsų savitumas, unikalumas ir yra tai, ko reikia šiam pasauliui, o jei ko ir trūksta mums, tai tik meilės sau, tokios, kurioje galėtume atsikleisti su visu savo nepakartojamos prigimties žavesiu, įgimtais gebėjimais ir galimybėmis. Laimei, pastarąjį dešimtmetį psichologai jau ganėtinai pasidarbavo ir palengva edukacinėje sistemoje ima rastis pagarbos asmenybės unikalumui idėjos, gimsta alternatyvios mokymo įstaigos, kur ugdomi vaiko individualūs gebėjimai.

Kai kurios moterys pagalvotų: „Ar išliksiu šiame žiauriame pasaulyje, jeigu nesieksiu karjeros? Kaip išgyvensiu?“

Moteriškumas ir karjera neprieštarauja vienas kitam, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tik pilnatvę išgyvename tada, kai mūsų karjeros ambicijos yra ne nužiūrėtos nuo kitų, o kyla iš vidaus, išreiškia mūsų pomėgius, talentus, sugebėjimus.

Augdama dažna moteris juos pameta, mat mūsų kultūroje nuo mažumės esam vejamos konkuravimo ir baimės pražūti, jei nebūsime kaip visi. Užmezgus stiprų ryšį su savimi, baimė ima silpnėti, atsiranda daugiau pasitikėjimo išbandyti naujas, mums malonias sritis, atrasti darbą, kuriame mes augame ne tik kaip specialistės, bet kaip asmenybės, iš meilės sau, o ne iš baimės pražūti.

Teoriniame lygmenyje tą labai sunku suprasti, tačiau pasirinkus susitaikymo su savimi, meilės ir savęs priėmimo kelią, per laiką suprantame, kad nebenorime savęs skriausti, dirbti mums nepatinkančio darbo, ryžtamės permainoms.

Kaip manote, kokioje aplinkoje turėtų augti mergaitė, kad užaugtų turinti stiprią savivertę ir neabejotų savo galingumu?

Didelę įtaką daro tai, kokią vaikas mato mamą – susirūpinusią, persitempusią, nuolat burnojančią ant pasaulio, ar gyvybingą, atsipalaidavusią, kuriančią ir besimėgaujančią? Kartais mano dukra sako: „Mama, man atrodo, kad tau pats svarbiausias darbas – pailsėti.“ (Juokiasi) Kai išgirstu ją taip kalbant, suvokiu, kad einu tinkamu keliu.

Mums, moterims, svarbu ne kuo daugiau padaryti, o kuo labiau mėgautis tuo, ką darome. Jausdamos pasitenkinimą gyvenimu savo dukroms parodome, kad pasaulis yra saugus, jame yra vietos mūsų laimei ir kūrybai, ramybei ir pasitikėjimui, mūsų unikaliems talentams ir sumanymams.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?