Ar verta gaivinti kažkada žlugusius santykius?

Susituokei, išsiskyrei, vėl susituokei... O kodėl gi ne? Juk ne veltui sakoma, kad tikrąją dalykų vertę suvokiame tik juos praradę. Nors yra ir skeptikų, kurie tikina, kad antrąkart į tą pačią upę neįbrisi. Ar verta gaivinti kažkada žlugusius santykius?

Neseniai išsiskyrusi kolegė vėl švyti. Pašnibždomis kalba telefonu, kikena, o prieš kelias dienas pasiuntinukas jai į darbą atgabeno glėbį rožių. Paklausta, ar neįsimylėjo, nurausta ir prisipažįsta, kad taip ir nutiko. Tiesa, visoms, kai išvysta jos mylimąjį, ištįsta veidai.
Paaiškėja, kad čia tas pats vyras, kurį ji dar neseniai koneveikė paskutiniais žodžiais ir laistė graudžiomis skyrybų ašaromis. Kolegių pulkelis iškart pasidalija į du frontus. Vienos iš naujo įsimylėjusią bendradarbę bando atvesti į protą tikindamos, kad žmonės nesikeičia, o antrąkart ant to paties grėblio lipa tik kvailiai. Kitos tai atremia argumentais, esą vyrų rinkoje prasta situacija, ir tuo, kad visada geriau rinktis tegul ir kiek aptrintą, bet patikrintą daiktą, nei bandyti laimę loterijoje ieškant naujo.

Žvirblis rankoje

Priežasčių, kodėl grįžtama pas buvusį mylimąjį, netrūksta. Tokiu atveju neretai kalbama apie praregėjimą ir nušvitimą supratus, ką praradai. „Dažnai santykiai, siekiant juos nutraukti, emociškai taip ir lieka nenutraukti, – sako šeimos psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė. – Taip dažnai atsitinka, kai skyrybos būna skubotos, kai jomis tik bandoma ką nors įrodyti, ką nors nubausti ar atkeršyti. Toks ryšys nėra žlugęs, jis gali būti atnaujintas.“ Susitaikymas tokiu atveju neretai primena kino filmą, – supratę, kad vos nesugriovė savo laimės, jie puola vienas kitam į glėbį ir pasižada likti kartu, iki mirtis išskirs.

Kodėl nepabandyti susituokti dar kartą? Gyvenimas – tai eksperimentas. Jei nepavyks, galėsi vėl išsiskirti.

Tiesa, ne visi sugrįžimo atvejai dvelkia tokia saldžia rožine romantika. Kartais vienas tiesiog parsliūkina namo kaip benamis šunelis, nedrąsiai pasibraižo į duris, o kitas, liūdnai atsidusęs, paklydėlį įleidžia. Arba dar proziškiau – skyrybų skausmui atlėgus, ji kviečia buvusį vyrą pagelbėti, kai ima varvėti stogas ar prakiūra mašinos padanga. Jis padeda, bet kaskart padėjęs vis ilgiau užsisėdi. Geria arbatą, pasakoja apie šlubuojančius santykius su nauja partnere. Buvusioji jį guodžia, pasiūlo sriubos ir kotletų, įpila šio to stipresnio... Taip besiguosdami, žiūrėk, ir lovoje atsiduria. Jis lieka nakvoti. Kartą, kitą, o po kokių metų grįžta atgal su visa manta.

„O kodėl nepriimti? Ką tokiu atveju prarasi? Nieko. Jei bus labai blogai, galėsi išsiskirti antrą kartą. Galų gale gyvenimas yra eksperimentas, – sako psichologas Tomas Lagūnavičius. – Aišku, ne visada tokio sugrįžimo priežastis būna atgiję jausmai. Tiesiog išeini į vedybų rinką ir pamatai, kad nelabai turi iš ko rinktis. Kol esi įsipareigojęs, vis atrodo, kad aplink spiečiai įdomių, turtingų vyrų ir gražių moterų, bet kai ateina laikas susirasti tą vienintelį, padėtis tampa liūdnesnė. Dalis jų vedę, dalis yra nuo ko nors priklausomi, o vertesni dėmesio į tavo pusę net nežiūri... Vienatvė yra labai slegianti. Ilgai kartu gyvenusius žmones ima kamuoti ilgesys, noras prie ko nors prisiglausti. Tada ir prisimeni tą savo buvusį partnerį. Pradedi manyti, kad tas tegul ir kiek apipešiotas žvirblis rankoje geriau nei dailūs, bet nesugaunami elniai girioje. Galų gale gal ne toks jau blogas jis buvo? Juk tiko, kai tuokeisi. Vadinasi, iš esmės atitinka svarbiausius tavo kriterijus, o dėl smulkmenų pyktis neverta. Tobulų nėra.“

Prieš porą metų į laisvų vyrų rinką po skyrybų išplaukusi pažįstama pritaria psichologui visu šimtu procentų. „Niekada neįsivaizdavau, kad situacija tokia prasta, – atvirai prisipažino ji. – Ypač kai tau gerokai daugiau nei 40. Bendraamžiai dairosi į jaunesnes, jauni tinkami tik vienos nakties nuotykiams, na, o gerokai vyresni, ką čia slėpti, neretai turi potencijos problemą.“ Moteris neslepia, kad mintimis dažnokai grįžta į praeitį ir vis pasvarsto, ar sprendimas skirtis nebuvo pernelyg skubotas.

Pasak psichologės G. Gutautės-Klimienės, grįžimas pas buvusį partnerį turi savų pliusų. „Tai gali suteikti saugumo. Gerai pažįsti tą žmogų, tad esi apsaugotas nuo nemalonių netikėtumų. Be to, sieja bendri draugai, giminės, vaikai, buitis“, – sako ji.

Tas pats grėblys

Vis dėlto nutarus atnaujinti santykius kyla ir nemažai pavojų. Vienas dažniausių –užminti ant to paties grėblio. Kad to išvengtų, buvę partneriai susitaria: „Kas buvo – pražuvo. Užbraukime praeitį ir pradėkime viską nuo nulio.“ Tokią išeitį siūlo ir psichologas T. Lagūnavičius. „Atnaujinti santykiai gali būti visai sėkmingi. Žmonės, pamokyti skyrybų, neretai pasitempia, stengiasi paryškina gerąsias savybes, o blogųjų atsikratyti. Taigi gauni to paties žmogaus pagerintą versiją, – sako psichologas. – Tiesa, tokiu atveju reikėtų vėl iš naujo pereiti visus etapus: susižavėjimo, įsimylėjimo, pasimatymų, elgtis taip, tarsi buvęs partneris tau būtų visai svetimas, ir nežadinti praeities vaiduoklių.“ Išties graudu žiūrėti, kai koks nors buvęs lovelasas stengiasi kaip įmanydamas: visą dėmesį skiria tik žmonai, į svetimas net akis bijo pakelti, o ta vis tiek rytą vakarą bado jam sąžinę senomis nuodėmėmis. G. Gutautė-Klimienė bandymą pradėti viską nuo nulio vertina atsargiau. „Susitaikius dažnai taip nutinka – apima medaus mėnesio euforija, sulauki daug dėmesio, gėlių, meilės ir imi tikėti, kad nuo šiol viskas bus gerai, bet ilgainiui grįžti į rutiną ir vėl lipi ant to paties grėblio. Užbraukti praeitį gali tik tada, kai viskas susiguli natūraliai ir neraižo skaudžiomis prisiminimų šukėmis, – sako psichologė. – Blogiausia, kad, nusprendus pradėti nuo nulio, apie tai, kas kankina, net negali pasikalbėti. Tyla skausmo nesumažina, o tai, kas užrakinta, vis tiek prasiveržia. Ir dar stipriau. Aišku, reikia mokėti kalbėti – be pykčio, nekaltinant, tiesiog išsakyti, kaip jautiesi, ir svarbiausia – mėginti išsiaiškinti, kodėl taip jautiesi, kodėl tau vis dar skauda dėl tos senos neištikimybės. Pakoregavus dabartinį elgesį, neretai pavyksta praeitį padėti į saugią vietą.“

Atkurti santykius yra didesnis darbas, nei kurti naujus. Kartais paprasčiau atversti naują gyvenimo lapą su kitu partneriu.

Pasak psichologės, neišsiaiškinus iki galo, dėl ko įvyko pirmosios skyrybos, rizika išsiskirti ir vėl gerokai padidėja. Ji siūlo būti atviriems, bandyti suprasti priežastis, rasti drąsos pamatyti kitą žmogų tokį, koks jis yra iš tikrųjų. „Kai žmogus nori susigrąžinti santykius, jis verčiasi per galvą, kad tik taptų toks, kokį jį nori matyti, – sako G. Gutautė-Klimienė. – Taip sukuriamos nereikalingos iliuzijos. Gali šiek tiek pakoreguoti savo elgesį, bet kaip asmenybė lieki toks pat. Pora, užuot susitarusi viską pradėti nuo nulio ir gyventi visai kitaip, turėtų atvirai pripažinti: „Tu esi toks, aš esu tokia, žiūrėkim, ar galim iš to ką nors sukurti.“ Turi būti pasiruošęs atsisakyti tam tikrų lūkesčių ir vilčių.“ Jei skyrybos įvyko dėl to, kad žmona buvo iki ausų panirusi į darbą, vargu ar verta tikėtis, kad, atkūrus santykius, ji mėgausis židinio kurstymu ir stovės prie puodų. Jei vyras nuolat rezgė romanus ir dabar dievagojasi, kad daugiau to tikrai nebus, reikėtų būti realistei ir savęs paklausti, ar sugebėsi susitaikyti su tuo, jei tai pasikartos. „Jei lipdysi santykius su viltimi, kad viskas klosis kitaip, tos vilties sudužimas bus labai skaudus. Geriau pasiruošti, kad nutikti gali visko, – siūlo G. Gutautė-Klimienė. – Ypač nevertėtų tikėti priklausomų žmonių pažadais. Net ir geriausi norai negerti, nevartoti narkotikų ar nelošti neretai žlunga.“ Psichologė pastebi, kad ne visada iš pridulkėjusių šeimos gyvenimo skrynių traukiamos senos nuodėmės rodo skausmą. Kartais tai tėra manipuliacija – privertęs antrąją pusę jaustis kaltą, lengviau pasieki kokių nors tikslų.

„Atkurti santykius yra didesnis darbas, nei kurti naujus. Ne visos poros tą užduotį įveikia, kai kuriems paprasčiau atrodo atversti naują gyvenimo lapą su kitu partneriu. Vis dėlto, poros, atlaikiusios šį išbandymą ir išsivaliusios senas nuoskaudas, ryšys neretai būna kur kas stipresnis ir gilesnis nei anksčiau, tikrai turi nemažai šansų išlikti“, – sako G. Gutautė-Klimienė.

Dar viena svarbi sėkmės sąlyga – atkurti santykius turi norėti abu. Deja, neretai tas sugrįžimas labiau primena žaidimą į vienus vartus: vienas nužingsniuoja kurti naujo gyvenimo, o kitas vis painiojasi jam po kojomis tikėdamasis būti pastebėtas ir iš naujo įvertintas. Pasak psichologės, net ir tokiu atveju sugrįžimas įmanomas, tarkim, jei skyrybos buvo skubotos, padiktuotos emocijų. Jei sprendimas skirtis brandintas ne vienus metus, nereikėtų puoselėti tuščių vilčių. „Kur kas sveikiau tokiu atveju ryžtingai uždaryti duris į praeitį ir pradėti naują gyvenimą, – sako ji. – Kuo anksčiau tai padarysite, tuo trumpesnis bus gijimo periodas ir mažesnis skausmas, o praeitis netaps akmeniu po kaklu, trukdančiu kurti naujus santykius.“

Sena meilė nerūdija

Ne visus praeities vaiduoklius taip lengva neutralizuoti. Mat kartais jie yra pernelyg gyvi. Gyveni sau ramiai, mėgaujiesi jaukia kasdienybe, augini vaikus, retkarčiais patarkuoji antrąją pusę ir jautiesi puikiai susitvarkęs gyvenimą, bet tada (kokiame nors studijų draugų susitikime) šast ir pasirodo ji – tavo pirmoji ir didžioji gyvenimo meilė. Tiek naktų dėl jos nemiegota, tiek ašarų išverkta, kai pareiškė paliekanti tave dėl kito. Ir štai dabar ji vėl prieš tave – netikėtai laisva ir vis dar tokia pat graži. Negana to, sako, kad palikusi tave padarė didžiausią klaidą gyvenime, ir duoda suprasti, kad dabar yra pasiruošusi ją ištaisyti. Ką daryti?!

„O kodėl nesurizikuoti? – siūlo T. Lagūnavičius. – Būkit gyvi – rizikuokit, eikit į priekį! Aišku, visko gali nutikti. Gali sugriauti esamus santykius ir nesukurti nieko gera. Tada teks prašytis atgal, braižytis į buvusių namų duris, bučiuoti buvusiam partneriui rankas, kojas ir stengtis užkariauti jį iš naujo. Ir tai visai smagu! Geriau pabandyti ir grįžti įsitikinus, kad tavo dabartinė žmona ar vyras vis dėlto yra geriausias pasirinkimas, nei, atsisakius bet kokių pagundų, gyventi su antrąja puse ir nuolat svarstyti, ar nebūtum buvęs laimingesnis su savo jaunystės laikų meile.“ Vis dėlto surimtėjęs priduria, kad žmonės kur kas labiau linkę rizikuoti tada, kai jaučiasi blogai. Jei kyla noras grįžti pas jaunystės laikų meilę, gal ne taip jau gerai klostosi dabartiniai santykiai? O gal tiesiog trūksta adrenalino? „Saugiausia tokiu atveju iš naujo įsimylėti savo antrąją pusę. Tik ne kiekvienam tai pavyksta“, – reziumuoja psichologas.

Viena dažniausių klaidų – tikėjimas, kad galima užbraukti praeitį ir viską pradėti nuo nulio.

Kad užtrenkti grįžusiems jausmams duris – ne išeitis, sutinka ir psichologė G. Gutautė-Klimienė. „Vis galvosi, kas už jų liko. Tai neišeis į naudą nei pačiam su tuo susidūrusiam žmogui, nei jo sutuoktiniui, – sako pašnekovė. – Net jei negrįš pas savo pirmąją meilę, jis gali bandyti užpildyti tą spragą kitomis moterimis, kitais santykiais. Jei į šeimą įsiterpia sena meilė, akivaizdu, kad su ja situacija dar neišspręsta, liko vilčių. Gali būti, kad ir dabartiniai santykiai –tarsi kompensacija, nekuriami abiem kojomis.“ Vis dėlto psichologė nemano, kad vienintelis būdas išspręsti situaciją – užmegzti meilės santykius su viešnia iš praeities ir žiūrėti, kas iš to išeis. Susitvarkyti su tuo, kas vyksta, galima ir kitaip. Pirmiausia reikėtų atsakyti sau atvirai, kodėl tau rūpi anas žmogus, kuo netenkina dabartiniai santykiai, ir priimti sąmoningą sprendimą, kas šiuo atveju yra svarbiau. Suvokimas, kad duris į praeitį uždarei pats, o ne negailestingas likimas, saugo nuo savigailos ir nesibaigiančių abejonių. Ar reikėtų apie svečią iš praeities informuoti savo antrąją pusę? „Jei norite kurti tikrus, atvirumu ir nuoširdumu grįstus santykius, siūlyčiau pasakyti tiesą, – sako G. Gutautė-Klimienė. – Slapstymasis sukels tik dar daugiau įtampos ir nepasitikėjimo.“

Tiesą sakant, šansų, kad grįžimas pas jaunystės laikų meilę bus sėkmingas, ne taip jau daug. Ir ne tik todėl, jog už nugaros lieka dabartinių santykių griuvėsiai. Ne veltui sakoma, kad į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Nors vieta – ta pati, vanduo – jau kitas. Panašiai ir su atnaujintais santykiais: jei jie nutrūko jau seniai, reikia susitaikyti su tuo, kad žmogus, su kuriuo ir vėl bandai sieti savo likimą, nors ir tas pats, iš tikrųjų jau visai kitoks. Kitoks, tiesą sakant, esi ir tu. „Kai žmonės susieina po daugelio metų, reikėtų kalbėti apie naujų santykių kūrimą, o ne senų atkūrimą, nes naivu tikėtis, kad, tarkim, per 20 metų žmogus išliks toks pat“, – pastebi G. Gutautė-Klimienė.
Deja, dažnai tai, ką galėjome turėti, mums atrodo geriau nei tai, ką turime.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis