Ieva, po ilgokos pertraukos beveik prieš porą metų grįžote gyventi į gimtąjį Vilnių. Nuo paauglystės mokėtės ir dirbote svetur. Kaip ten atsidūrėte?
Taip, mokyklos tarptautinio bakalaureato programą baigiau Jungtinėje Karalystėje, Oksforde. Bakalauro studijas – Londono UCL universitete, studijavau meno istoriją su filosofijos pakraipa. Dar Londone baigiau tiriamosios žurnalistikos magistrantūrą. Iš viso Anglijoje gyvenau apie aštuonerius metus, o prieš grįždama namo vienus praleidau Švedijoje. Dar vieno magistro laipsnio siekiu Stokholme. Jungtinėje Karalystėje esu dirbusi meno aukcionuose, bendradarbiavusi su įvairiomis galerijomis, pasisekė, kad tik baigusi mokslus gavau laisvai samdomą darbą – bendradarbiavau su Saatchi galerija.
Taip susiklostė, kad teko gilintis į gana savotišką sritį – meno ekonomiką, susipažinti su šia uždara ir įdomia rinka. Kita vertus, tai išsklaidė studentišką idealizmą. Studijuodama tiriamąją žurnalistiką atlikau praktiką „Guardian“, patirtis šioje didelėje žiniasklaidos įmonėje buvo labai naudinga, bet idealizmo taip pat nepridėjo.
Apsisprendėte grįžti, kur gyvena tėvai, – esate labai artimi. Turėdama su kuo palyginti, tvirtinate, kad Vilnius – patogus gyventi, iš čia paprasta skraidyti. Ką veikiate?
Kaip laisvai samdoma darbuotoja įgyvendinu meno, socialinius projektus įvairiose šalyse. Pastaruoju metu su drauge ekonomiste steigiame savo rinkodaros kompaniją. Dar daug keliavau. Tiesa, turiu prisipažinti, tai daryti pradėjau visai neseniai. Londonas yra didelių galimybių ir didelio tempo miestas, jis man labai patinka, bet jei ten gyvenčiau, tokių kelionių ir laisvai samdomo darbo sau leisti negalėčiau. Dažniausiai keliauju viena, su nedidele kuprine ant pečių ir labai ekonomiškai, galiu miegoti hostelio kambaryje su dar šešiolika keliautojų. Jau buvau Kuboje, Meksikoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje...
Kai keliauji vienas, susipažįsti su daugybe vietinių žmonių, pamatai kitokią šalį. Japonijoje lankiausi ir mažuose kalnų miesteliuose, kur laikas tarsi sustojęs, ir didmiesčiuose, veikiančiuose kaip tikslus mechanizmas, žygiavau piligrimų keliu. O susikalbėjimo problema, jei tikrai kantriai klausaisi žmonių, greitai išnyksta. Tai, kad žaviuosi korėjiečių literatūra, ypač – poezija, Pietų Korėjoje man atnešė daug skirtingų pažinčių. Korėjiečiai labai gerbia savo kūrėjus, beje, jų mėgstamas užsienio rašytojas, kaip ir mano, yra Hermannas Hesse. Kelionės tik patvirtina mano požiūrį, kad yra labai daug pasirinkimo galimybių, o svarbiausia – daryti tai, kas daro tave laimingą. Tiesa, išsiaiškinti, kas suteikia laimės, nėra labai paprasta.
Rašote tinklaraštį, kuriate poeziją…
Taip, tinklaraštį dabar pertvarkau, nes susikaupė daug medžiagos, kelionių įspūdžių, nuotraukų. Mėgstu fotografuoti senais juostiniais aparatais. Tinklaraštį sukūriau kaip savotišką terapijos priemonę, kad galėčiau perteikti savo jausmus, pasaulio sampratą. Rašau angliškai, tad draugai visame pasaulyje gali sužinoti, ką veikiu. Eilėraščius kuriu ir angliškai, ir lietuviškai.
Anksti tapote savarankiška, nepraleidžiate progos pareikšti ir apginti savo požiūrį…
Buvau priversta anksti tapti savarankiška, išmokti savimi pasirūpinti. Tėvai man neaiškino, kad turiu būti gera, rami mergaitė. Atvirkščiai, mama – ji ir pati yra labai tiesmuka – ragino nenutylėti, reikšti savo nuomonę. Man labai pasisekė, kad šeima skatino rinktis tai, ko noriu, o ne tai, ko tradiciškai tikimasi iš mergaitės.
Apsigyvenote tėvams priklausančiame bute, kuris anksčiau buvo nuomojamas. Tėvai leido ir padėjo pertvarkyti klasikinį interjerą pagal Jūsų skonį. Mačiau nuotraukas – būstas pasikeitęs neatpažįstamai.
Šie namai, manau, gana gerai atspindi mane. Ir draugai sako – iš karto matyti, kad tai – mano būstas. Jo stilius įvairus, chaotiško kolorito, čia daug daiktų... Tokia ir esu – imuosi įvairių sričių, bet jos, kaip ir interjere, kažkaip susijungia į visumą. Kaip minėjau, man labai svarbios spalvos, labiausiai patinka ryškios – mėlyna, žalia, geltona.
Namai turi suteikti energijos, čia – sava oazė. Taip, mano butas eklektiškas, baldai, interjero detalės – iš įvairių epochų, bet viskas, man daug negalvojant, susilieja į vientisą istoriją. Daug įvairių daiktų atkeliavo iš Anglijos, Švedijos, kur gyvenau, jie man kelia malonius prisiminimus. Kita vertus, jei reikėtų, nebūtų sunku visų atsisakyti, nes tai – tik daiktai. O daiktams nereikia tarnauti, jie neturi diktuoti tavo gyvenimo. Jie turi džiuginti.
Įsirengti tokius namus juk kainavo daug darbo, pinigų ir laiko?
Jei Londone neini gyventi naktinio gyvenimo, daug sutaupai. Darbo tikrai buvo. Man labai padėjo mama, ji taip pat mėgsta sendaikčius. Turiu prisipažinti, kad tėtis kai kurių sprendimų, tarkim, ryškiai mėlynų sienų apmušalų, seno nerestauruoto veidrodžio rėmo, iš pradžių nesuprato. Vis dėlto pamatęs rezultatą pagyrė.
Kadangi ilgai gyvenau ne Lietuvoje, labai pravertė mamos patarimai, kur užsakyti užuolaidas, kuriuose antikvariatuose ieškoti šviestuvų ar kilimų. Ji, kaip sakoma, turi akį tokiems daiktams. Štai tris didelius vienodus sietynus pirkome santykinai nebrangiai viename senamiesčio antikvariate. Ten jie neatrodė įspūdingai, tačiau kai suvėrėme sutrūkusius karulius, nuvalėme, sušvito labai puošniai. Nedidelių paveikslėlių rinkinį – jis užima visą bibliotekos sieną – Vilniaus blusturgyje nusipirkau itin pigiai. Šie kažkokio savamokslio brito nutapyti miestų vaizdai ir peizažai – kaip čia buvę.
Man svarbūs ne prekių ženklai, žinomi vardai ar komercinė meno vertė. Renkuosi tai, kas džiugina ir įkvepia. Beje, pirmi baldai, kuriuos iš senienų prekiautojų įsigijau į šį butą, – tai koridoriuje stovinčios žalios spintelės. Į jas sudėjau savo kolekcijas. Kai pirkau, nežinojau, kur pastatysiu. Galima sakyti, labai daug mano daiktų patys susirado savo vietas. Gal todėl, kad studijavau meno discipliną, tiesiog mintyse matau, kaip kas su kuo dera. Todėl ir savo namų kūrimą galėčiau pavadinti meno projektu.
Kai kuriuos interjero sprendimus lėmė ne norai, o galimybės?
Tikrai taip, namas yra senas, statytas XIX a. antrojoje pusėje–XX a pradžioje, todėl, nenorėdami prisišaukti bėdos, nusprendėme plano nekeisti, vidinių sienų negriauti. Sename bute suprojektuotos siauros durys, todėl biblioteką ir svečių kambarį teko sukeisti vietomis, kai pro langą į antrą aukštą įkėlėme sofą. Pernešti jos į kitą patalpą tiesiog negalėjome – būtų įstrigusi tarpduryje.
O kaip dėl namų tvarkymo?
Man patinka gyventi tvarkingai, tačiau daiktai, jei juos naudoji, o aš naudoju, anksčiau ar vėliau susikuičia. Kita vertus, jei turiu daug darbo, netvarkos galiu ir nepastebėti. Nemėgstu tvarkytis visą dieną, be pertraukos, rutina mane vargina. Todėl vieną darbą padarau vieną kartą, kitą – kitą, taip po truputį visa tampa tvarkinga.
Tarkim, turiu daug knygų, jas buvau surūšiavusi pagal kalbas ir abėcėlę, bet kadangi iš kiekvienos kelionės jų parsisiunčiu po naują dėžę, viskas vėl susijaukė. Skaitau daug, mėgstu grožinę literatūrą, filosofiją, fantastiką. Dabar – mano atsisveikinimo su europiečiais periodas, dažniau renkuosi Kinijos, Korėjos, Japonijos, Taivano autorius. Azijos šalių literatūra kitokia – kūriniuose, priešingai nei europiečių autorių, nėra aiškios istorijos, perskaitęs knygą gali neprisiminti faktų, bet prisiminsi sužadintą jausmą.
Gyvenate miesto centre ir nejaučiate būtinybės turėti automobilį?
Gyventi centre, kur viskas pasiekiama pėsčiomis, labai patogu. Tiesa, savaitgaliais, kai žmonės traukia į barus, čia gana triukšminga. Bet triukšmas man netrukdo – įpratau prie jo Londone. Trečią ar ketvirtą ryto įsitaisiusi ant palangės galėčiau stebėti gyvenimą tarsi filmą su muštynėmis ir kitais aistras keliančiais įvykiais. Pati į barus vaikščioti nemėgstu. Man labiau patinka „Mint Vinetu“, Rūdninkų knygynas ir kitos panašios vietos. Arba traukiu į gamtą.
