Dainius Lanauskas: Kauną pagražinti padės išdaužto lango sindromas

Dainius Lanauskas – baldų kolekcininkas, savo aistrą atradęs tarp tarpukario art deco stiliaus baldų ir einantis ekstra mylias, kad Kaunas būtų gražesnis.

Tam net iniciatyvą „Gražinkime Kauną“ subūręs ir pasiryžęs restauruoti tarpukario statytų Kauno pastatų duris. D. Lanauskas tiki, kad atgaivinti Kauną padės išdaužto lango sindromas. Ir nors pats baldų kolekcininkas, restauratorius ir skulptorius laikinojoje sostinėje gyvena kiek daugiau kaip metus, sako, jog meilė Kaunui jį stipriai susiejo su šiuo miestu.

Ekstra mylią aludarystėje einantis „Švyturys“ pristato projektą „Ekstra mylios žmonės“ – 10 įkvepiančių istorijų apie žmones, ekstra mylias žengiančius savo gyvenime. Jie drąsiai svajoja, niekada nenuleidžia rankų, jie negaili jėgų ir laiko – dėl savo tikslo daro daugiau nei reikia.

Asmeninio albumo nuotr.

Kaip gimė jūsų aistra tarpukario art deco stiliaus baldams?

Rimčiau kolekcionavimu susidomėjau prieš penkerius metus. Kartą lankiausi Kaune, aplankiau draugo močiutės butą. Jame pamačiau labai gražų šviestuvą. Iškart norėjau jį įsigyti, bet draugas iškėlė sąlygą: galėsiu įsigyti šviestuvą, jeigu kartu nusipirksiu visus tame kambadryje buvusius art deco baldus. Iš pradžių skeptiškai žiūrėjau, nes mačiau, kad tiems baldams labai reikia restauracijos. Bet paskui gilumoje širdis visgi sakė, kad reikia imti. Taigi tą šviestuvą įsigijau, tuos baldus įsigyjau, teko juos ir restauruoti. Taip užsikrėčiau ta aistra. Randi vieną baldą, kuris gražus, bet neužilgo randi kitą, kuris dar gražesnis. (šypsosi)

O kuo jus sužavėjo tarpukario art deco baldai?

Esu baigęs skulptūros studijas, tad man art deco baldai labai asocijuojasi su skulptūra. Kiekvienas atskiras baldas kaip skulptūra – monumentalus, gražus, išlaikytas. Turbūt dėl to jie man taip patinka.

Praėjusių metų rudenį Kaune net surengėte parodą „ArtDeco Kaune 1919–1940. Namų jausmas“. Ar esate aistringas baldų kolekcininkas?

Ramiai praeiti pro tarpukario baldus negaliu, turiu juos apžiūrėti, įvertinti. Dažnai mėgstu išeiti pasivaikščioti į Žaliakalnį, arba tiesiog bėgioju vakarais, ir kai sutinku žmogų, pjaunantį žolę arba prižiūrintį gėlę, vis paklausiu, ar turi kokių senų baldų. Dažniausiai išgirstu atsakymą „ne, nieko neturiu, pas mane nieko įdomaus nėra“. Bet jeigu pavyksta užeiti į butą ir man ką nors parodo, tai dažnai būna atradimų metas. Patys kauniečiai yra pripratę prie tų baldų ir tiesiog jiems tai atrodo kasdienybė.

Asmeninio albumo nuotr.

Art deco baldų kolekcionavimas ir restauravimas – tik dalis jūsų visuomeninės veiklos Kaune. Esate subūręs ir iniciatyvą „Gražinkime Kauną“. Tai kaipgi šį miestą ketinate pagražinti?

Kai atvažiavau gyventi į Kauną, su draugais nusprendėme, kad galime patys Kauną pagražinti nedideliais, bet konkrečiais darbais. Dabar vykdome projektą, kuriame norime atrestauruoti tarpukario pastatų duris. Suprantame, kad negalime atnaujinti viso fasado, nes esame per maži, bet galime atnaujinti duris. Mes parodytume gyventojams, kad galima gyventi gražiau.

Dažnai mėgstu duoti išdaužto lango sindromo pavyzdį. Jeigu name yra išdaužtas vienas langas ir jeigu jo niekas nesutvarkys, tai netrukus bus išdaužti ir kiti langai. Svarstau, kad gal galėtų šis sindromas suveikti atvirkštiniu principu. Jeigu mes restauruojame namo duris, gyventojai galbūt susimąstys, kad gali atnaujinti ne tik namo duris, bet ir laiptinę, pasikabinti gražius šviestuvus. Žmonės turi suprasti, kad jie gyvena ne tik savo bute, bet jiems priklauso ir ta vadinama viešoji erdvė – laiptinė, prieiga prie namo.

Asmeninio albumo nuotr.

Matosi, kad kalbant apie iniciatyvą Kaunui gražinti, Jūsų akys dega. O kaip patys kauniečiai į tokius užmojus reaguoja?

Sveikina iš tikrųjų. Kai darėme art deco parodą, daug kas kalbėjo, kad irgi norėjo taip padaryti, kad tokia idėja tvyrojo ore, bet dažniausiai turbūt trūksta tos iniciatyvos imti ir padaryti. Tas pats ir su durų restauravimu. Sako: „labai gera idėja, mes galvojom tą patį padaryti“. Bet tiesiog žmonėms gal laiko pritrūksta arba noro, arba nusvyra rankos, susidūrus su problemomis. Tai kauniečiai labai teigiamai vertina visą procesą ir jiems yra labai įdomu. Kai mane sutinka žmonės po interviu, sako: „niekaip negaliu atsižiūrėti, kaip jūs tą Kauną esate įsimylėjęs“. Patys kauniečiai pradeda labiau vertinti tai, ką turi. Pavyzdžiui, kai atidarėme baldų parodą, žmonės ėjo ir pasakojo: „aš turėjau tokį baldą, bet nežinau, kas man pasidarė, nupjoviau aš jam kojas, pasidariau modernesnį“. (šypsosi)

Klausant Jūsų atrodo, kad esate gimęs ir augęs Kaune, bet iš tikrųjų gyvenate čia vos daugiau nei metus. Kas Jus sieja su šiuo miestu?

Su Kaunu mane sieja meilė Kaunui. Mano dėdė pasakojo man, kad mūsų net penkios kartos Kaune gyveno. Tai man truputį aiškiau pasidarė, kodėl aš myliu Kauną. (šypsosi)

O Jūsų svajonės irgi susijusios su Kaunu?

Taip, labai artimai. Man norisi, kad miestas atgimtų, norisi, kad į Kauną gyventi atvyktų daugiau žmonių. Manau, kad Kaunas dugną buvo pasiekęs 2013 m., kai statistika rodė, kad tais metais Kaune jaunų žmonių pradėjo daugiau likti nei išvažiuoti. 2013 m. įvyko atsispyrimas nuo dugno, ir dabar Kaunas kyla į viršų. Tad mano noras ir yra, kad Kaune būtų daug žmonių. Nuo to jis taps tik gražesnis.

Taip pat su kolegomis turime svajonę padaryti Kaune autentišką tarpukario butą. Jis būtų didelis, 100 – 150 kv. m., apstatytas to laikotarpio baldais. Norime, kad tai būtų ne tik baldų paroda, bet realiai žmonės galėtų pamatyti, kaip gyventa tarpukariu. Kad galėtų kiekvienas žmogus užeiti, pasėdėti ant tų baldų, kad pajustų tą tarpukario dvasią.

Asmeninio albumo nuotr.

Daug kalbame apie tai, kad siekiate atkurti grožį Jus supančioje aplinkoje. Ar Jums labai svarbu, kokioje aplinkoje gyvenate?

Man aplinka yra labai svarbi. Man svarbu, kad joje būtų grožis, nes sukurtas grožis imponuoja tolimesnei kūrybai. Jeigu aš matau kažkokią netvarką arba man tai nėra estetiškai gražu, aš negaliu toliau žengti į priekį ir kažkokius kitus projektus kurti.

Sulūžusį baldą galima sutaisyti arba išmesti, morališkai pasenusį – atkurti arba taip pat išmesti. O kaip yra gyvenime su žmonių santykiais?

Pamenu socialiniuose tinkluose matytą filmuką, kur senyvi žmonės pasakoja, kad, kai buvo tarpusavyje susipykę, jie nebandė pakeisti kito žmogus, kurti naujų dalykų, bet bandė atkurti santykius. Tai tas atrestauravimas, sulūžusio daikto pataisymas, gamtos tausojimas yra labai geras dalykas. Neturime išmesti daiktų, jeigu jie mums netarnauja. Turime padaryti, kad jie mums tarnautų. Tas pats ir santykiuose tarp žmonių.

Užsakymo nr.: PT_71284418

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis