„Gyvendamas Paryžiuje galvoju apie Vilnių. Gyvendamas Vilniuje galvoju apie Paryžių. Noriu, kad Lietuva, išsaugodama savo unikalumą, taptų maža spindinčia šalimi, į kurią žmonės veržtųsi, o ne iš jos bėgtų. Kad Lietuvoje prigytų prancūziškas mandagumas. Kad Vilnius būtų tikri, o ne posovietiniai Vakarai. Kaip tai padaryti? Paryžiaus magija kuriama genialiai paprastai. Noriu pasidalinti šiuo žinojimu su skaitytojais“, – sako J. Melnikas.

Pasak jo, knyga patiks ir buvusiems Paryžiuje, ir tik ketinantiems ten vykti, ir norintiems kuo daugiau sužinoti apie šį miestą, jo žmones, kultūrą. O tam, kad skaitytojai ne tik pajustų, bet ir savo akimis išvystų Prancūzijos sostinės atmosferą, knyga iliustruota nespalvotomis Paryžiaus gyvenimo nuotraukomis.

„Šios informacijos nerasite turistams skirtuose leidiniuose. Tai mano dienoraštis, jame aprašiau gyvenimą Paryžiuje, kur praleidau nemažai laiko. Kas lankėsi Paryžiuje, tas, paėmęs į rankas šią knygą, tarsi sugrįš atgal. Kas nesilankė – paviešės jame drauge su manimi. Man regis, supratau, kur slypi prancūzų laimės paslaptis. Gyventi prancūziškai – tai būti laimingam,“ - teigia knygos autorius.

Jaroslavo Melniko knygos, išleistos Lietuvoje ir už jos ribų, sulaukė palankių lietuvių ir užsienio kritikų atsiliepimų. Romanas „Les Parias d’Eden“ („Išguitieji iš Edeno“) pasirodė prancūzų kalba vienoje didžiausių Prancūzijos leidyklų.

Rašytojo kūryba versta į anglų, prancūzų, vokiečių, italų, rusų, ukrainiečių, rumunų, kroatų ir kt. kalbas. Autorius Lietuvoje dirbo populiarių moterims skirtų leidinių redakcijose, ilgai bendradarbiavo su prancūzų žurnalu ELLE.

2008 m. J. Melnikas gavo Jurgio Kunčino literatūrinę premiją, 2009 m. – pirmąją premiją už geriausią metų apsakymą. Jau ne kartą literatūrologai jo knygas priskyrė prie kūrybingiausių metų knygų. Jos du kartus buvo išrinktos į Metų knygos penketuką (2007 m. – „Pasaulio pabaiga“, 2009 m. – „Tolima erdvė“). 2010 m. jo knyga „Kelias į rojų“ nominuota Europos literatūrinei premijai (Le prix du livre européen).

Ištraukos iš knygos „Paryžiaus dienoraštis“:

Gentillesse, arba savigarbos paslaptis
Prancūzai taip priprato, kad juos per dieną dvidešimt ar trisdešimt kartų (o gal ir visus penkiasdešimt) pavadina ponia arba ponu, kad jie tokie ir jaučiasi. Ir tai ne iškošia pro dantis, o pasako su tam tikru – tegul gal kiek ir suvaidintu – jausmu. Dažnai – maloniai šypsodamiesi. Vadina dėl to, kad jei to nedarysi – pas tave į kavinę prancūzai nevaikščios ir tu bankrutuosi. Jie nueis ten, kur pasijaus poniomis ir ponais.

Pašto ženklai, vargšai, skverai: kodėl Lietuvoje niekas negalvoja apie intymias uždaras zonas
Kai gyveni svetimoje šalyje, neretai erzina smulkmenos. Šįryt nusprendžiau išsiųsti laišką į Lietuvą, tačiau pašte nebuvo vokų. Reikia pirkti dešimties vokų pakuotę (kainuoja dvidešimt eurų – septyniasdešimt litų!). Bet man reikalingas tik vienas. Vieno nėra. Galbūt yra kitame pašte. Galbūt prekybos centre. Kitame pašte taip pat neradau, o prekybos centruose (apėjau tris) nebuvo. Tai irgi Prancūzija.