Lukai, Kodėl norėjai patekti būtent į šią trupę? Kuo ji garsėja?
Šiuo metu ši trupė šokio padangėje išsiskiria tuo, kad nebijo eksperimentuoti. Jei daugelis trupių vaikosi žinomų vardų ir didelių žiūrovų skaičių, ši trupė dėmesį sutelkia į tyrimą ir naujų formų paieškas. Kaip yra sakiusi trupės įkūrėja Birgit Cullberg dar 1967 metais: „Dance is constantlychanging, because it is rooted in the times we live in.“ (liet. „Šokis nuolat keičiasi, nes yra įsišaknijęs laike, kuriame gyvename”.)
Ar galėtum papasakoti plačiau, kaip vyko patekimo į trupę atrankos procesas?
Pirmas atrankos etapas vyko nuotoliniu būdu: reikėjo atsakyti į kelis klausimus, nufilmuoti vieną judesio užduotį, pridėti CV ir portfolio. Šiame etape atrinkti šokėjai buvo pakviesti į gyvą dviejų dienų atranką Stokholme. Per ją kasdien turėjome atlikti maždaug po keturias užduotis: baleto, floorwork (liet. grindų darbo) ir kitų šiuolaikinio šokio technikų pamokas, improvizacines užduotis, užduotis su tekstu, komandinius pratimus ir kontaktinę improvizaciją. Galiausiai, iš daugiau nei tūkstančio paraiškas pateikusių šokėjų dvylika buvo pakviesta į paskutinį pokalbį, po kurio keturi iš mūsų gavo pasiūlymą prisijungti prie trupės naujame teatro sezone.
Kas labiausiai lemia, ar pateksi į tokio aukšto lygio trupę?
Lemia kūno paruošimas, meninė išraiška ir ne mažiau svarbūs bendradarbiavimo įgūdžiai. Šioje trupėje repertuaras labai įvairus, todėl jie ieško universalių šokėjų. Aš visada sakau, kad tokios atrankos yra loterija – kartais ir patys meno vadovai nežino, ko konkrečiai ieško.
Kokie jausmai užplūdo, kai sužinojai, kad patekai į šią trupę?
Labai geras jausmas. Tai yra didelis pokytis mano gyvenime. Karjeros pradžioje niekada nebūčiau pagalvojęs apie darbą trupėje, visad galvojau, kad dirbsiu, kaip laisvai samdomas nepriklausomas menininkas. Dabar su šypsena kiekvieną rytą keliauju į teatrą.
Švedijoje esi jau nuo rugpjūčio. Kokie pirmieji įspūdžiai?
Nustebino žmonių meilumas ir šypsenos, be galo graži gamta. Be to, netikėta buvo tai, kaip jie rimtai vertina FIKA pertraukėles. FIKA tai švediška tradicija – kavos ar arbatos pertrauka su bendradarbiais. Tai nėra vien tik kavos gėrimas, o socialinis ritualas, turintis stiprią kultūrinę reikšmę.
Kaip atrodo tavo repeticijų grafikas Švedijoje?
Darbas prasideda 9 valandą. Pusvalandį skiriame apšilimui – traumų prevencijai, kurią kineziterapeutai sudėlioja kiekvienam individualiai. Po to vyksta šokio pamoka, kuros stilistika bene kasdien skiriasi – turėjome ir baleto, ir floorwork, bet taip pat ir gatvės šokio pamokų. Vėliau prasideda repeticijos: jose arba vyksta kūrybinis procesas ruošiantis artėjančiai premjerai, arba mokomės repertuaro spektaklius, t. y. jau pastatytų spektaklių choreografijas. Jeigu vakare turime spektaklį, darbas, žinoma, prasideda žymiai vėliau. Švedijoje ypač rūpinamasi, kad darbo valandos būtų adekvačios.
Be trupės veiklos, dalyvauji ir kituose projektuose, pristatai savo kūrybą. Kuo šiuo metu gyveni be trupės?
Šiuo metu daugiausiai laiko praleidžiu trupėje, bet nepalieku savo kūrybos nuošalyje. Toliau vystau savo kūrybinę praktiką ir ruošiu naują šokio spektaklį, tikriausiai solo darbą. Konkrečių šio spektaklio datų dar negaliu atskleisti, tačiau savo spektaklį „Kur Krantas“, kuriame šoka Dominyka Markevičiūtė, galėsite pamatyti gruodžio 12 d. Kultūros fabrike, Klaipėdoje, ir gruodžio 13 d. Kaišiadorių kultūros centre.
