Vakare uždarius knygyną, Karlas Kolhofas kaskart leidžiasi vaizdingomis senamiesčio gatvelėmis ir asmeniškai išnešioja užsakytas knygas ypatingiems klientams. Šie žmonės jam tarsi draugai, o jis – svarbiausia juos su pasauliu siejanti gija. Ant pečių knygininkas nešioja garbingo amžiaus sulaukusią kuprinę, kimšte prikimštą knygų. Kiekviena jų supakuota į popierių lyg dovana, o Karlo niekas kitaip nevadina, tik knygų dalintoju. Tačiau, jam netikėtai praradus darbą, prireikia knygų ir devynmetės mergaitės galių, kad visi, net ir pats Karlas, išdrįstų susitikti...
Sklandus, vaizdingas ir poetiškas pasakojimo stilius jau pirmaisiais žodžiais įsiskverbia į skaitytojo širdį ir leidžia jam žengti šalia Karlo, lydėti jį kasdienėse kelionėse ir pažinti jo klientus bei naująją draugę – devynmetę Sašą, kuri savo vaikiška išmintimi ir drąsa neretai pranoksta suaugusiuosius. Karlas yra santūrus ir vienišas senukas, kuris gali atrodyti šiek tiek keistas, bet, geriau jį pažinus, už šio fasado išryškėja empatiškas žmogus, kuriam rūpi jo klientų likimai.
Romano autorius labai aiškiai parodo, kad knygos ne tik suartina ir sujungia žmones, bet ir suteikia galimybę pabėgti nuo kasdienybės bei atsiverti kitiems, taip bent trumpam pamirštant savo vienatvę. Šis kūrinys parašytas kaip šiuolaikinė pasaka ir yra duoklė knygų pasauliui. Tačiau „Knygų dalintojas“ – ne vien meilės grožinei literatūrai deklaracija. Pasakojime aiškiai matyti ir knygynų komercinimo kritika, nes šiuolaikiniams knygų pardavėjams dažnai pritrūksta reikiamų žinių.
C. Hennas su meile apibūdina kiekvieną savo personažą. Jo romanas yra ne tik apie knygas ir jų skaitytojus, bet ir apie draugystę, sąmoningumą bei gyvenimo smulkmenas. Nors mūsų visuomenė nuolat keičiasi, autorius visus knygų mėgėjus skuba paguosti: „Užrašytas žodis išliks visada, nes yra dalykų, kurių geriau išreikšti neįmanoma.“
Buvęs radijo laidų vedėjas, žurnalistas, vyno ir restoranų kritikas C. Hennas rašo ne tik romanus, bet ir negrožinės literatūros knygas vyno bei kulinarijos temomis. Jis yra pelnęs ne vieną kultūros premiją, o romanas „Knygų dalintojas“ užėmė šeštą vietą 2021 m. „Spiegel“ bestselerių sąraše.
Iš vokiečių kalbos vertė Eglė Greverė.
Romano ištrauka:
Senas ketaus suolas su medžio lentomis atrodė lyg būtų sukurtas reikšmingiems pokalbiams. Ir iš tiesų ant jo kalbėjosi daug žmonių. Tikrai kalbėjosi, vienas kito klausėsi ir bandė vienas kitą suprasti. Suolas stovėjo miesto kapinėse, senoje vietoje su dideliais, puošniais praėjusių laikų antkapiais, kurių vieni darėsi panašūs į nedideles bažnytėles, kiti į senovės graikų šventyklas, dar kiti atrodė taip, lyg už jų grotų kalėtų juoda tamsa. Tie, kurie čia gulėjo, buvo seniai mirę, o dideli ąžuolai, vešlūs gervuogių krūmai, taip pat ir vėjo išsėtos lauko gėlės tarytum bylojo, kad jie guli minkštame patale.
Būtent šį suolą pokalbiui buvo išsirinkusi Saša ir nusivedė prie jo Karlą.
– Mums reikia pasikalbėti, – pasakė ji sėsdamasi. Jos balsas skambėjo labai rimtai. Atvertė atminimų albumą taip, tarytum jo puslapiai būtų iš storo ir sunkaus popieriaus. – Čia viskas pažymėta!
Karlas sudėjo rankas ant medinio savo skėčio koto.
– Čia tai, ką užsirašei pas mano klientus?
Saša lėtai ir reikšmingai linktelėjo.
– Tai protingos mintys.
– Tokios pačios geriausios.
Saša giliai įkvėpė, nes tai, ką dabar ketino pasakyti, reikėjo paskelbti garsiai.
– Savo klientams turi dalinti kitokias knygas!
Karlas suraukė kaktą. O kadangi kakta buvo nemaža, galėjo suraukti ją išraiškingiau nei bet kada.
– Bet aš nešu jiems užsakytas knygas.
– Jie visi užsisako ne tas, kurių jiems reikia.
– O ar ne jie patys turėtų geriausiai žinoti, ko nori?
– Cha! – nusijuokė Saša. Ir dar kartą padarė tą patį. – Cha! – nuskambėjo lyg indėnų šūkis, skelbiantis apgultos pilies antpuolio pradžią. – Aš mielai visą dieną valgyčiau vien ledus, bet ar tai sveika? Ne!
– Juk knygos – ne ledai. Jos nekenkia skrandžiui.
– Tu manęs nesupranti! – Saša būtų mielai treptelėjusi, bet nesiekė žemės.
– Vadinasi, nešu žmonėms knygas, nuo kurių ima skaudėti pilvus? – paklausė Karlas.
– Knygos daug, daug pavojingesnės už ledus! Jos kenkia galvai. Arba dar blogiau – širdžiai. – Saša nežinojo, kaip Karlui galėtų geriau paaiškinti. Negi pats nieko nemato? Juk pagal savo amžių dar visai nekvailas. Saša bedė pirštu į atminimų albumą. – Štai čia parašyta! Tavo klientai užsisako knygas, bet jiems ne tai svarbiausia!
– Ne?
– Praregėk, knygų dalintojau! Žmonės šypsosi, kai tu ateini, o ne tada, kai išvynioja knygas. Tu jiems daug svarbesnis už knygas. Galbūt jie giliai viduje žino, kad tai nėra tinkamos knygos. Negi manai, kad Efei reikia liūdnų knygų? Juk jos gyvenimas ir šiaip liūdnas!
– Tai jos gyvenimas. Tai jos knygos.
– Negi nėra knygos, kuri visus žmones padarytų laimingus? Tokios kaip Biblija, tik įdomios?
Karlas pasukiojo skėtį, tarytum šis būtų biliardo lazda, kurią reikėtų patrinti kreida.
– Biblija įdomi. Net labai.
– Nejaugi! Juk žinai, ką noriu pasakyti. Knyga, kurią visi dievintų.
Karlas atsmaukė kepurę aukščiau, nes galvai pasidarė šilta.
– Tokios knygos nėra. Prieš daugelį metų galvojau, kad yra kitaip, ir visiems, kurie man svarbūs, padovanojau tokią pačią nuostabią knygą. Kiekviena jos eilutė darė mane laimingą, tuo norėjau pasidalinti su kitais. Tačiau daugelis jos neskaitė arba ne iki galo, arba ji jiems nepatiko. – Karlas liūdnai pasižiūrėjo į Sašą, nes jam buvo gaila sužlugdyti jos vaiskią svajonę, vaivorykštės spalvų muilo burbulą su taškeliais. – Žinai, nėra knygos, kuri patiktų visiems. O jei ir būtų, tai būtų prasta knyga. Neįmanoma būti draugu kiekvienam, nes visi skirtingi. Turėtume nebūti asmenybės, neturėti neigiamų savybių. Tačiau net ir tuomet daugeliui nepatiktume, nes žmonėms reikia neigiamų išgyvenimų. Supranti? Kiekvienam žmogui reikia kitokių knygų. Kas vieniems kelia susižavėjimą, kitiems gali atrodyti nuobodu.
Saša išsišiepė iki ausų.
– Vadinasi, mūsų nuomonės sutampa! Atnešime kiekvienam tokią knygą, kokios jam reikia. – Ji parodė į atminimų albumo puslapį, kuriame nuotraukai skirtoje vietoje buvo nupiešta verkianti moteris, vaizduojanti Efę. – Jai, pavyzdžiui, reikėtų nuotaikingų knygų. Jas perskaitytų iki galo.
– Iš kur žinai, kad to nedaro su liūdnomis?
– Ji išvyniojusi perverčia knygas, bet ne iki galo. O juk paprastai taip daroma. Tyčia atkreipiau į tai dėmesį! Tuomet nuėjau prie jos lentynos ir atverčiau tas knygas. Gal tu ir nežinai, kad jos savaime atsiverčia toje pačioje vietoje, kur paskutinį kartą buvo atverstos. Baisiausiai paprasta.
– Aha. Dabar žinosiu.
– Toji vieta visada buvo toli nuo pabaigos, likus maždaug penkiasdešimčiai puslapių. Kai kurie puslapiai tebebuvo sukibę ir net trakštelėdavo, kai atversdavau. – Kiek pavarčiusi, ji vėl bedė pirštu. – O ponia Ilgakojinė labai baikšti, ji turėtų gauti drąsinančių knygų. O...
– Ne, – pasakė Karlas.
– Ne?
– Taip. Tai yra ne. – Karlas atsistojo.
– Bet kodėl?
– Nenoriu niekam nieko primesti. Pirkdamas knygas žmogus laisvas. Tai ir yra nuostabiausias dalykas. Viskas gyvenime diktuojama, bet bent jau pats gali nuspręsti, ką skaityti.
Saša atsistojo. Mažoji būtybė virė pykčiu.
– O aš tvirtai apsisprendžiau: nuo šiol neši jiems tinkamas knygas!
Karlas papurtė galvą.
– Ne, jokiu būdu.
