E. Casari muzikinį išsilavinimą įgijo savo gimtojo miesto – Veronos konservatorijoje, vėliau studijavo Pavijos universiteto Muzikologijos fakultete. Baigė Flandrijos operos studiją Gente ir Reino nacionalinės operos studiją Strasbūre. 2006 m. E. Casari laimėjo pirmąją premiją Rinaldo Pelizzoni tarptautiniame dainininkų konkurse Parmoje.
Sparčiai augo solisto parengtų operos vaidmenų sąrašas: E. Casari teko dainuoti Wolfgango A. Mozarto operose „Bastjenas ir Bastjenė“, „Figaro vedybos“, „Stebuklingoji fleita“, Richardo Strausso operose „Ariadnė Nakse“, „Rožės kavalierius“, „Salomėja“, Leošo Janačeko operose „Katia Kabanova“, „Makropulo receptas“, Gioacchino Rossini operose „Šilkinės kopėčios“, „Laikraštis“ ir kt.
Kartu su Angela Gheorghiu ir Placido Domingo E. Casari dalyvavo Umberto Giordano operos „Fedora“ įraše, kurį išleido studija „Deutsche Grammophon“.
Pirmasis tenoro susitikimas su Leonardo Bernsteino kūryba įvyko šio kompozitoriaus miuzikle „Rami vieta“, kurio pastatymas keliavo po Olandijos ir Liuksemburgo scenas. O štai Kandido partiją solistas Vilniuje atliks pirmą kartą.
Su „Kandido“ režisieriumi V. Boussardu susipažinote dainuodamas Reino nacionalinėje operoje Strasbūre. Kuo įsiminė ši pažintis?
Tai nutiko 2009 m., man stažuojantis šio teatro operos studijoje. Sezono atidarymui Reino nacionalinė opera rengė premjerą – retai statomą Gustave‘o Charpentier operą „Luiza“, kurią režisavo V. Boussard‘as. Darbas su juo man, tuomet dar pradedančiam solisto karjerą, tapo puikia operos mokykla. Ir štai lygiai po dešimties metų su režisieriumi vėl susitinkame Vilniuje.
O su „Kandido“ muzikos vadovu, dabartiniu LNOBT operos meno vadovu Sesto Quatrini esame pažįstami vos metus. Su juo pernai vasarą susitikome Valle d‘Itria muzikos festivalyje Italijoje, Martina Frankoje. S. Quatrini diriguojamoje operoje dainavo mano žmona, o aš ten tiesiog ilsėjausi. Susipažinome, pasikalbėjome apie L. Bernsteiną, nes prieš tai buvau dainavęs šio kompozitoriaus miuzikle „Rami vieta“ Mastrichto operos teatre Olandijoje. Ir S. Quatrini pakvietė mane į „Kandido“ pastatymą Vilniuje.
Nesu tipiškas italų solistas: dažniau pasirodau ne itališkose, o kitų kraštų kompozitorių sukurtose operose. L. Janačeko veikaluose dainuoju čekiškai, R. Strausso – vokiškai, L. Bernsteino – angliškai, o D. Auberio ir G. Bizet – žinoma, prancūziškai... Taip susiklostė, nes profesionalaus solisto karjerą pradėjau ne Italijoje, o Belgijoje. Ir daug metų dažniausiai dainuodavau Belgijos, Prancūzijos, Olandijos teatrų scenose, tik pastaraisiais metais sulaukiu daugiau kvietimų pasirodyti tėvynėje.
Kurie operų vaidmenys buvo lemtingi, etapiniai jūsų karjeroje?
Sakyčiau, vaidmeniu, atvėrusiu man duris į operos pasaulį, tapo Taminas W. A. Mozarto operoje „Užburtoji fleita“. Šią partiją dainavau Valonijos karališkojoje operoje Lježe, Ruano operoje, BOZAR menų centre Briuselyje ir kt.
Nors Taminas – turtingas, o Kandidas – ne, abu šie operų veikėjai panašūs tuo, jog patiria svarbias, juos smarkiai pakeitusias gyvenimo keliones. Aš pats pakeliui nuo Tamino iki Kandido irgi pamačiau margojo operos pasaulio, ir tai mane daug ko išmokė.
O pats ar mėgstate keliauti?
Žinoma! Keliauti buvo mano vaikystės svajonė, todėl rinkausi profesiją, leidžiančią šiai svajonei tapti realybe. Aišku, ruošdamiesi spektakliams neturime daug laiko susipažinti su miestais, kuriuose dirbame, tačiau bet kuriuo atveju kelionės yra vienas iš operos solisto karjeros privalumų.
Kandidas savo kelionės metu atranda svajonių šalį Eldoradą, kurioje „visi teisingi, geri, drąsūs ir laisvi. Išaušus jie maudosi auksiniame ežere, vijokliuose žiba smaragdai. Visi gali imti, ką nori, – maistą, Dievą, knygas ir vyną...“ Kur plyti jūsiškis Eldoradas?
Kaip minėjau, pirmąjį solisto karjeros dešimtmetį praleidau gyvendamas užsienyje. Ilgiausiai buvau apsistojęs Belgijos mieste Antverpene, kuriame jaučiausi tiesiog fantastiškai. Dabar su žmona grįžome Italijon ir gyvename vaizdingame Apulijos regione. Jį turbūt ir turėčiau vadinti savuoju Eldoradu.
O jūsų gimtoji Verona nepasijus įžeista?..
Veronoje – mieste, menančiame Senovės Romos laikus, aš užaugau. Mano tėvai iki šiol gyvena Veronoje, kurioje mielai lankausi. Myliu šį miestą, keliantį tiek daug gražių vaikystės prisiminimų.
Ar visi jūsų lūkesčiai, sieti su solisto profesija, išsipildė? O gal, giliau pažinęs operos pasaulį, dalį „kandidiškojo“ optimizmo jau praradote?
Mano kelias į operos sceną nebuvo standartinis. Prieš tapdamas operos solistu, buvau būgnininkas, maždaug dešimtmetį įvairiose grupėse atliekantis roko, džiazo ir fusion stiliaus muziką. Kai Pavijos universitete pradėjau studijuoti muzikologiją, atradau muzikines dramas ir operas. Ir iš smalsumo ryžausi pamėginti dainuoti, nes visi aplinkui kartodavo, kad turiu itin gražų balsą.
Iš pradžių netikėjau, kad dainavimas taps mano pagrindine profesija, tad ir lūkesčių didelių nepuoselėjau. Tačiau kuo giliau nėriau į operas, tuo ryškesnės tapo svajonės... Kaip ir dauguma italų tenorų, pradėjau nuo neapolietiškų dainų, bel canto, verizmo operos studijų – apie L. Janačeką ar R. Straussą tuo metu net negalvojau. Bet kuo labiau gilinausi į naują sau muzikos sritį, tuo labiau plėtėsi mano akiratis, o kartu augo smalsumas, kokia dar galėtų būti opera. Ir štai – aš čia.
