Nepaprastai įdomi dailininko biografija, kurioje tyrinėjama jo vaikystė, asmeninis gyvenimas ir istorinis XVII a. pradžios kontekstas. Rembrantas van Reinas gimė Nyderlandų meno aukso amžiumi vadinamu laiku. Metęs universitetą ir ėmęs mokytis tapybos, jis tapė ir piešė įvairius to meto Amsterdamo gyvenimo vaizdus, kuriuose netrukus išryškėjo jo meistriškai taikoma šviesotamsa, gebėjimas jautriai perteikti spalvas. Rembrantas kūrė ofortus, portretus, autoportretus, peizažus, piešinius ir visa tai darė vienodai gerai, todėl netruko pelnyti pripažinimą meno pasaulyje. Knyga iliustruota 500 gražiausių dailininko paveikslų ir piešinių reprodukcijų.
Nors kūryboje menininką lydėjo sėkmė, asmeninį jo gyvenimą temdė sielvartas; trys iš keturių jo vaikų mirė kūdikystėje, o 1642 metais – ir žmona. Tais pačiais metais jis nutapė išskirtinį paveikslą „Nakties sargyba“, vaizduojantį Amsterdamo civilinės sargybos kuopos kariškius. Šiame grupiniame portrete jis sugebėjo perteikti kiekvieno pavaizduoto žmogaus gyvybingumą, judesius, net atskleisti asmenybės bruožus. Nors sulaukė pripažinimo, Rembrantas gyveno ne pagal išgales, todėl galiausiai turėjo aukcione parduoti namą ir užgyventą turtą, kad sumokėtų skolas. Vis dėlto nenustojo tapyti ir savo kūryba iki pat šių dienų įkvepia jaunus menininkus ir gerbėjus visame pasaulyje.
Pirmojoje šio gausiai iliustruoto leidinio dalyje aprašoma Rembranto vaikystė ir jaunystė Nyderlandų mieste Leidene, santykiai su draugais ir šeimos nariais, išsilavinimas. Knygoje apžvelgiamas dailininko gyvenimas nuo gimimo 1606 metais iki mirties 1669-aisiais, gana smulkiai aptariama, kaip brendo įspūdingas jo talentas, formavosi chiaroscuro ir kiti neeiliniai dailininko įgūdžiai. Visa tai gausiai iliustruota jo piešinių, paveikslų ir ofortų reprodukcijomis, kai kuriomis jo sukurtomis Biblijos pasakojimų scenomis, pristatoma nemažai didžiųjų dramatiško siužeto jo drobių, nutapytų įmantriu baroko stiliumi.
Antrojoje dalyje pateikiamas išsamus, iš daugiau kaip 300 reikšmingiausių Rembranto kūrinių reprodukcijų sudarytas albumas. Šalia šių nuostabių kūrinių pateikti išsamūs aprašymai, nurodytos taikytos technikos, nušviečiamas dailininko gyvenimo ir kūrybos kontekstas.
Knygą iš anglų kalbos vertė Jurga Grunskienė.
Ištrauka
Nauja pradžia
Maždaug apie 1660 metų gruodį su Rembranto nemokumu susiję teisiniai reikalai galiausiai baigėsi. Jis būtų galėjęs su nauja jėga imtis veiklos, jeigu ne pasikeitę Šv. Luko gildijos nuostatai, pagal kuriuos nemokiems dailininkams prekiauti Amsterdame buvo uždrausta.
Siekdamas išvengti kreditorių ir nepažeisti naujųjų Šv. Luko gildijos nuostatų, Rembrantas susitarė su Hendrikje ir sūnumi Titu, kad įsidarbins jų vardu įsteigtoje įmonėje ir pats meno kūriniais neprekiaus. Be to, veikiant pagal tokį verslo modelį jo uždirbti pinigai atitekdavo šeimai, o ne kreditoriams.
Šeimos verslas
Pasimokęs iš praeities finansinių klaidų, Rembrantas neturėjo jokio turto, kurį galėtų perimti kreditoriai. Įkurtą naują įmonę patvirtino notaras. Tapę įmonės vadovais, Hendrikjė ir Titas įgijo teisę prekiauti „paveikslais, grafikos kūriniais, graviūromis ir medžio raižiniais, taip pat atspaudais ir retais neįprastais dirbiniais“. Pelną, nuostolius ir šeimos turtą buvo nuspręsta dalytis po lygiai. Taip Rembrantas atsikratė bankroto grėsmės. Be to, pagal įstatymus jam leista gyventi kartu, nemokant nuomos mokesčio, įsipareigojus įmonei už maistą nuolat tiekti meno kūrinių. Vingriame sutarties priede buvo nustatyta, kad jeigu kuris nors iš įmonės vadovų ką nors išneštų ar paimtų iš namų, iš jų atlyginimo turi būti išskaičiuota 50 guldenų. Kadangi šie vadovai buvo Rembranto ilgametė sugyventinė ir mylimas sūnus, šis punktas veikiausiai buvo skirtas vis dar aplink besisukiojantiems kreditoriams. Sutartyje pavartoti terminai tarsi atskyrė šeimos santykius nuo verslo, ir tai buvo puikus būdas apsaugoti šeimą nuo galutinio bankroto. Po kelerių metų, kai jį sunkiai slėgė skolų našta, Rembrantas vėl buvo laisvas tapyti ir gauti už savo kūrinius pajamų.
Žmogaus kūno skrodimas
1656 metais Chirurgų gildija užsakė Rembrantui nutapyti dar vieną skrodimą vaizduojantį paveikslą ir šis užsakymas jį pasiekė pačiu laiku, nes leido pataisyti nestabilią finansinę padėtį. 1653 metais Amsterdamo Chirurgų gildijoje Nikolą Tulpą pakeitė daktaras Janas Deimanas, skaitantis anatomijos paskaitas. 1656 metais nutapytame Rembranto paveiksle Daktaro Jano Deimano anatomijos pamoka vaizduojamas smegenų skrodimas, itin retas įvykis viešai demonstruojamų skrodimų istorijoje. Chirurgų gildijos anatomikumo ataskaitoje nurodyta, kad dieną iki aptariamojo skrodimo „1656 metų sausio 28-ąją Jorisas Fonteinas (Joris Fonteijn) iš Disto buvo nuteistas pakarti ir garbiųjų teismo ponų dėka padovanotas mums kaip anatominis mėginys“.
Pripažinimas spaudoje
Nors ir atsidūrusio sunkioje finansinėje padėtyje ir tapusio nemokaus, Rembranto vardas ir šlovė sklido toli už Amsterdamo ribų. Jo kūrybą gyrė rašytojai, meno kritikai ir istorikai, dauguma net keliavo į Nyderlandus, norėdami pamatyti jo ir kitų olandų menininkų kūrinių.
Į Amsterdamą, Utrechtą, Harlemą, Delftą ir Hagą atvykdavo daugybė užsieniečių, norinčių susitikti su olandų dailininkais, kurių šlovė sklido visoje Europoje. Rembranto mokyklą išėję ar dirbtuvėse dirbę talentingi dailininkai prisidėjo prie jo vardo garsinimo.
Pagyros
Rembrantas sulaukdavo pagyrų ir iš savo tautiečių, rašytojų bei poetų, mačiusių jo pažangą nuo 1628 metais Heigenso išsakyto entuziastingo jo kūrybos pripažinimo. Aišku, pasigirsdavo ir nepatenkintų balsų, bet visų pirma jie būdavo nukreipti į konkretų kūrinį, o ne reiškiantys asmeninę kritiką dailininkui. Nors meno istorikai tvirtina, kad sąvoka „olandų menas“ XVII a. neegzistavo, 1640 metais anglų rašytojas Piteris Mandis (Peter Mundy) lankydamasis Nyderlanduose savo dienoraštyje rašė:
„Kas dėl tapybos meno ir žmonių prielankumo paveikslams, manau, ši šalis pranoksta visas kitas talentingų šios srities profesionalų gausa, kai kurie iš jų ir dabar kuria, kaip antai Rembrantas ir kiti. Apskritai visi čia stengiasi papuošti namus, ypač laukiamuosius ar svetaines brangiais meno dirbiniais. Nė kiek už kitus ne prastesni mėsininkai ir kepėjai savo krautuvėse, kurios dailiai apstatytos, netgi daugelis kalvių, batsiuvių ir panašių amatininkų turi vieną kitą paveikslą prie žaizdro ar savo kioske <...>.“
Nyderlandų poetai ir rašytojai pripažino ir Rembranto grafikos kūrinius. Štai 1650 metais išleistoje Lamberto van der Boscho (Lambert van den Bosch, 1610–1698), taip pat vadinto Lambertu Silvijumi, poemoje greta Peterio Paulio Rubenso minimas ir Rembranto vardas, giriamas jo kūrinys iš Marteno Krecerio (Marten Kretzer) kolekcijos. Jo ketureilis apie Rembrantą gana paprastas: „Nė nemėginsiu savo plunksna keverzoti pašlovinimų tau, Rembrantai, nes vos tik paminėjus tavąjį vardą salėj kiekvienoj esi giriamas.“
