Peržiūrint motinos daiktus, prieš Lonės akis iškyla laikotarpio, kurį norėtų pamiršti, nuotrupos – vaikystė, kurią paženklino tėvo mirtis pelkėje, ir motinos nuolatinė depresyvi nuotaika. Netikėtai Lonė aptinka paslaptingą nepažįstamo žmogaus raštelį. Prasideda pavojingos tiesos paieškos, vis stengiantis atkurti ryšį su motina ir susitaikyti su broliu bei jo žmona, kurie, atrodo, trukdo jai kiekviename žingsnyje. Bet kur kas blogiau, kad Floridoje ji susipažįsta su patraukliu vyru, kuris kelia grėsmę viskam, dėl ko ji dirbo.

Atsidūrusi tarp dviejų pasaulių – profesinių laimėjimų Vašingtone ir mažo vaikystės miestelio – Lonė turi nuspręsti, ar pasinerti į tiesos paieškas ir atkeršyti už praeitį, ar kartą ir visiems laikams ją palaidoti. Ji bando narplioti šeimos santykių užkampius ir paslaptingą mirtiną įvykį. Pagaliau suvokia, ką reiškia būti dukra ir kaip mes vis dėlto saugome tuos, kuriuos mylime.

„Pelkių karalienėje“ puikiai dera šeimos drama ir įtemptas siužetas, tad leiskitės į paslaptingą kelionę kartu su knygos heroje, kad išsiaiškintumėte, kas nutiko prieš dvidešimt penkerius metus.

Iš anglų kalbos vertė Ligita Veselgaitė.

KNYGOS IŠTRAUKA

BALANDŽIO 9 D.

Buvau Nelsono sporto prekių parduotuvėje, kur lyginau dvi skirtingas irklavimo pirštinių poras, kai staiga užuo­džiau žmogaus prakaito kvapą, ir, nespėjus nė susivokti, šalia manęs atsidūrė vyras, kuriam anksčiau priklausė ši parduotuvė.

– Būtinai reikėjo nueiti ir viską sugadinti, ar ne? Negalė­jai tiesiog leisti viskam likti po senovei?

Paskutinius žodžius jis tiesiog spjaute išspjovė, ir man ant sprando nukrito jo seilių lašelis. Atsisukusi pamačiau jo žilus plaukus ir susiraukšlėjusį, neskustą veidą. Nuo lentynos, esančios į kairę nuo manęs, ponas Barberis paėmė aštrų dantytą medžioklinį peilį. Ėmė vartyti jį ran­kose stebėdamas, kaip blizga ant jo krentant saulės spin­dulių pluoštui.

Pasinaudojusi akimirka, kai jo akys buvo nusuktos kitur, paėjau arčiau prekystalio, kur skvarbus pardavėjo žvilgs­nis galėtų matyti, kas vyksta. Nelsonas Barberis sekė man iš paskos.

Liesasis pardavėjas ėmė kalbėti pakeltu balsu:

– Padėkite jį į vietą, pone Barberi. Puikiai žinau, kad ne­turite pinigų už jį sumokėti.

Nelsonas ėmė garsiai, skardžiu balsu šaukti:

– Tikrai? Aš tau pasakysiu, kam man tikrai užteks pi­nigų. Dėžutei šovinių. Todėl geriau duok jų man.

Pardavėjas suriko:

– Barberi, tau jau ne kartą buvo liepta nekelti kojos į šią parduotuvę! Ir šoviniai bus paskutinis dalykas, kurį tau parduosiu.

Barberis pasakė:

– Turiu teisę gintis nuo užpuolikų, jau nekalbant apie tokius maitvanagius kaip tu! Atimti iš žmogaus pragyve­nimo šaltinį! Suknisti maitvanagiai!

Iš galinės patalpos atėjo kitas vyras ir abu su pardavėju išvijo Nelsoną iš parduotuvės. Stambesnis vyras atėmė iš Nelsono peilį, o Barberis atsigręžė į mane:

– Juk sakiau niekuo nepasitikėti! Bet tu vis dar čia!

Stambesnis vyras jį smarkiai stumtelėjo, ir baltoji galva liko už durų.

Pardavėjas sušuko:

– Dink iš čia, senas beproti!

Jaučiau, kaip smilkiniuose pulsuoja kraujas. Džiau­giuosi, kad iš jo buvo atimtas peilis, ir taip pat džiaugiuosi, kad jis atsidūrė kiek toliau nuo manęs. Suspaudusi piršti­nes stebėjau, kaip jis dingo iš mano akiračio.

Kaip tik šiandien galvojau, kad galbūt būtų verta pamė­ginti nuplaukti iki Barberio namų ir paklausti jo apie Hen­rietą. Bet dabar, kai jis pats mane surado, nusprendžiau išvis neplaukti į pelkę, bet važiuoti į butą tvarkytis. Mirtis nuo būtinybės priimti tūkstančius sprendimų atrodo ge­resnė alternatyva nei mirtis nuo medžioklinio peilio kirčio.

Išdėliojau knygas palei grindjuostes nugarėlėmis į viršų. Jaučiu tokią pat aistrą knygoms, kokią mano mama jautė savo kvailiems plaukų šepečiams. Noriu jas visas pasilikti. Bet tam aš turiu paaiškinimą. Asmeninė biblioteka yra visai kaip pirštų atspaudai. Pasinėrusi į šiuos tomus, galiu keliauti per savo motinos, tėvo ir senelių gyvenimus.

Kelis kartus apėjau butą ratu, skaitydama jų nugarėles. Suskirsčiau knygas į kategorijas ir pertvarkiau. Bet jei neplanuoju nusipirkti sodybos, kurioje galėčiau įsirengti didžiulę biblioteką su aukštomis, ratukinėmis kopėčiomis, man teks priimti kelis skausmingus sprendimus.

Tarp tėčio knygų yra „Gimęs pelkėje“ ir knygų serija „Mangrovės paslaptys“. Manau, kad turėčiau jas atiduoti kokiai nors bibliotekai. Galbūt kam nors jos patiks. Susido­mėjusi perskaičiau knygos „Gimęs pelkėje“ galinį viršelį. Skamba kaip bulvarinis romanas, į kuriuos mano mama visada žiūrėdavo kreivai.

Paprastai knygas vertinu pagarbiau, bet šią be gailesčio nusviedžiau į kampą, o ji prasiskleidė. Kai pasilenkiau, no­rėdama ją užversti, pastebėjau iš jos iškritusį mažą popie­riaus lapelį. Dar vienas knygos skirtukas, išblukęs Parsono medelyno ir sodo parduotuvės kvitas. Kitoje pusėje tėčio ranka parašyta:

Frenkas > Elbertas > Denas

Racijos. Kas dar?

Pasigirdo garsus skambėjimas, ir aš iš pradžių niekaip negalėjau suprasti, iš kur jis sklinda. Vis dar laikydama rankoje popieriaus lapelį, nuėjau prie virtuvėje kabančio sieninio telefono.

– Klausau?

– Pasiruošusi dar vienam bėgimui?

Čia Filas. Pamiršau, kad daviau jam šį numerį. Išnaudo­jau visas nemokamas mobiliojo ryšio minutes, o nuomos biuras taip ir neatjungė šio seno laidinio telefono. Buto telefono numeris atspausdintas ir užklijuotas tiesiai ant telefono aparato, tad kodėl gi man juo nesinaudoti?

– Žinoma, Filai. Mielai, – sutarėme susitikti rytoj ryte. Pakabinau ragelį, nusinešiau mažąjį Parsono kvitą prie stalo ir padėjau jį ant tuščio atversto eskizų sąsiuvinio pus­lapio. Tada nuėjau ir paėmiau laikraščio iškarpą, kurioje užfiksuotas apdovanojimą atsiimantis tėtis ir į jį žvelgian­tis Denas Vatsonas. Atsisėdau prie klibančio virtuvės stalo ir pradėjau piešti. Frenkas ir tėvas spaudė vienas kitam ranką, o Denas antrame plane raukėsi. Bandau įžvelgti jų veiduose kažką daugiau, nei man gali suteikti plokščia išblukusi nuotrauka. Mano piešinyje išryškėjo kampuota Frenko Čapelio šypsena, į viršų pakeltas tėčio smakras ir jų rankos paspaudimo stiprumas.

Piešinį pasikabinau ant šaldytuvo po nedideliu ankstes­nio nuomininko paliktu obuolio magnetuku. Po panašiu plastikinės kriaušės magnetuku pakišau kvitą su tėčio ranka rašytu tekstu.

Pakeliui į Senelių rūmus pastebėjau gėlių kioską. Sulėti­nau greitį ir galiausiai sustabdžiau automobilį.

Motina sėdėjo kambaryje ir žiūrėjo populiarų televizi­jos žaidimą „Teisinga kaina“. Nenorėjau, kad jos palatoje būtų pastatytas televizorius, bet Tamė mane perkalbėjo. Kai laida pasibaigė, išjungiau televizorių. Mama išsyk su­siraukė.

– Labas, mama! Atnešiau tau tulpių.

– Tikiuosi, kad jos ne iš šiaurės, – kandžiai pasakė.

– Nežinau, – pasakiau, – pirkau jas greitkelyje.

– Puikiai žinai, kad geltona spalva man nelabai patinka.

Tvirtau suspaudžiau lūpas. Nereaguok į tokius komentarus. Nuėjusi į vonios kambarį prileidau vandens į mažą vazelę, po to pakišau riešus po šalta vandens srove. Suskaičiavau iki trisdešimties, gražiai išdėliojau gėles vazoje ir grįžusi į kambarį pastačiau vazą šalia jos.

Ji tarė:

– Kokios gražios. Iš kur jos?

Pastaba sau: visados palauk, kol ji atlyš.

– Žiūrėk, atnešiau tau dar knygų.

– Žinai, Lone, aš jau nebeturiu kantrybės skaityti. Mano akys greit pavargsta.

Tai ką, po velnių, ji veiks visą dieną? Žiūrės žaidimų laidas?

– Gerai, aš tau paskaitysiu, – atsiverčiau vieną jos poe­zijos knygų ir pradėjau skaityti jos mėgstamą ištrauką. – „Pasaulis paprastas kaip purvo...“

Ji mane pertraukė.

– Tai... tai... tai... Mardžė Piersi, – ir tada ji man mintinai padeklamavo kitas tris abstrakčiosios poezijos eilutes.

Aš pritariamai linktelėjau.

– Teisingai, mama.

Taigi, ji dar ne viską pamiršo. Tiesiog turiu nepamiršti išlikti rami, kai ji būna irzli, ir nuolatos jai skaityti. Galbūt tėtis buvo teisus, kai prieš daugelį metų skatino mane įžvelgti plika akimi nematomą gėrio rezervuarą, esantį mano motinoje. Tai labai panašu į tų vėsių oro gūsių lau­kimą plaukiant įkaitusia pelke – negali nuspėti, kada paga­liau juos pajusi, tačiau visados jų lauki.

BALANDŽIO 10 D.

Šįryt, kai išbėgome, Filas ir vėl nuspaudė kažkokį myg­tuką savo laikrodyje. Šį kartą man buvo kiek lengviau nuo jo neatsilikti. Ir vėl bėgome aplink nedidelį ežerą parke netoli jo namų.

– Žinai, – pasakė jis, – tai tik trijų kilometrų ilgio ruožas. Galime apibėgti jį du kartus.

– Arba, – pasakiau, – galėtume nubėgti iki miestelio ir palakstę po pirmas pasitaikiusias gatves, visiškai nesuvok­dami, kiek nubėgome, grįžti atgal.

Jis nurijo seiles.

– Na, jei taip nori...

Nusijuokiau.

– Baik, Filai, aš tik erzinu tave. Apibėgsime du ratus aplink ežerą ir užteks, – atrodo, jis šiek tiek atsipalaidavo, tarsi šventai tikėdamas, kad tie du tobuli ratai aplink ežerą neleis jo gyvenimui iškrypti iš vėžių.

Jis paklausė manęs apie Estelės piešinius – kiek jų jau užbaigiau. Jam svarbiausia išgirsti skaičių.

– Na, jau atidaviau tris, bet neseniai baigiau dar tris.

– Vadinasi, iš viso šešis, – pasakė jis, tarsi aš nemokėčiau aritmetikos. – Kiek dar jų liko?

Giliai ir ritmingai kvėpavau, bandydama pagauti jo žingsnio ritmą.

– Na, po ilgų įtikinėjimų, ji sutrumpino sąrašą iki ketu­riolikos. Iš pradžių ji reikalavo aštuoniolikos, o tai būtų buvę...

– Vadinasi, jau beveik įpusėjai.

Pasisukau į jį ir linktelėjau.

– Taip. Ačiū, Filai. Pasijutau geriau, kai viską taip išdės­tei.

Kurį laiką bėgome tylėdami. Galiausiai jis tarė:

– Ar man leidžiama su tavimi kalbėtis apie ieškinį?

– Leidžiama? – paklausiau. Stengiausi suvienodinti mūsų bėgimo ritmą.

– Puikiai žinau, kad dėl to labai supykai, tik niekaip ne­suprantu, kodėl.

– Filai, aš visada dėl ko nors pykstu.

Jis žvilgtelėjo į mane, bandydamas suprasti, pajuokavau ar ne.

– Bartas sakė, kad bus gana lengva. Dokumentai tvar­kingi, todėl mūsų šansai laimėti labai dideli.

– Filai, jau sakiau tau, kad tai nėra pati geriausia...

– Tiesiog... Lone, nežinau, kaip tau tai pasakyti, bet... nesu toks tikras, kad tėvo mirtis buvo nelaimingas atsiti­kimas.

O, velnias. Mano pėda užkliuvo už kažkokio šaligatvio iškilimo. Na, štai.

– Ar skaitei protokolo antrąjį puslapį? – paklausė jis. Linktelėjau.

Jis giliai įkvėpė.

– Piniginė gulėjo ant žemės, gana toli nuo kūno... keista, a? Bartas mano, kad dokumentai galėjo būti... sufalsifi­kuoti.

Nieko neatsakiau, tik stipriau įtempiau rankas.