Knyga „Pusryčiai pas Audrey“ – elegancijos ir moteriškumo persmelktas biografinis albumas

Leidykla „Briedis“ pristato elegancijos ir moteriškumo persmelktą biografinį albumą „Pusryčiai pas Audrey“. Tai knyga apie britų aktorę ir humanitarę Audrey Hepburn, kuri pripažinta ir kino, ir mados ikona. Amerikos kino institutas ją išrinko klasikinio Holivudo kino legenda ir įtraukė į tarptautinį stilingiausių žmonių sąrašą.

Šio albumo puslapiuose pasakojama apie neįtikėtiną Audrey gyvenimą nuo pirmųjų karjeros metų iki pasaulinės šlovės, o gausi ir stulbinanti nuotraukų kolekcija atskleidžia laikui nepavaldų legendinės filmų „Atostogos Romoje“, „Sabrina“ ir „Mano puikioji ledi“ aktorės stilių. Britų aktorę labiausiai išgarsino klasika tapusi romantinė komedija „Pusryčiai pas Tifani“, kurioje ji atliko vakarėlius mėgstančios merginos Holi vaidmenį. 2012 m. JAV Kongreso biblioteka šį filmą įtraukė į JAV nacionalinių filmų registrą kaip „kultūriškai, istoriškai ar estetiškai reikšmingą“.

 

Londone pradėjusi baleto karjerą nuo penkerių metų, jaunystėje Audrey vaidino dvylikoje spektaklių per savaitę, atlikdavo smulkius vaidmenis, dirbo modeliu. A. Hepburn šoko kartu su choru, kol gavo vaidmenį „Sauce Piquante“. Vėliau ji tapo viena garsiausių Holivudo žvaigždžių ir laimėjo du „Oskaro“, tris „Auksinio gaublio“ bei kitų apdovanojimų. Garsus modelis pakerėjo milijonus žmonių savo šypsena, trumpa šukuosena, ryškiais antakiais ir nepakartojamu stiliumi.

 

Moteris ėmėsi ne tik aktorystės, bet ir aktyviai užsiėmė humanitarine veikla. Paskutiniame knygos skyriuje daug dėmesio skiriama jos darbui UNICEF – 1987 m. A. Hepburn oficialiai pripažinta UNICEF geros valios ambasadore. JAV prezidentas George’as Bushas įteikė Prezidento laisvės medalį už darbą UNICEF, o Kino meno ir mokslo akademija po A. Hepburn mirties skyrė Jeano Hersholto humanitarinį apdovanojimą už nuveiktus darbus žmonijai.

 

Audrey gyvenimo prasmę išdėstė dviem trumpais sakiniais: „Gyventi reiškia duoti. Jei nebenorėsi duoti, nebeturėsi dėl ko gyventi.“ Štai kodėl ji paliko pėdsaką pasaulyje, kovodama už gyvenimą, kuris būtų laimingas. Audrey buvo emocinga, drąsi, subtili ir romantiška – tokia kaip filmuose. Moters įvaizdis ir pasiekimai pakeitė požiūrį į aktores moteris Holivude.

 

Knygą iš anglų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė.


1954 m. Brodvėjuje Audrey vaidina Undinę, apsivilkusi drąsų tinklinį kostiumą.
1954 m. Brodvėjuje Audrey vaidina Undinę, apsivilkusi drąsų tinklinį kostiumą.
Leidyklos BRIEDIS nuotr.

 

***  

Nuolat persekiojama spaudos, Audrey neatsakinėjo į klausimus apie asmeninį gyvenimą, nepaisant to, kad nuolat sklido gandai apie romaną su Melu Ferreru. Šis ryšys vis stiprėjo, nors dar nebuvo įteisintas. Audrey jau buvo pasiekusi didelės profesinės sėkmės, ir Melas merginos troško labiau nei bet kada, manydamas, kad judviejų sąjunga užtikrins aktorės emocinį stabilumą, kurio ji visada siekė, bei taps puikia galimybe susigrąžinti paties žvaigždę. Melas suvaidino daugelį vaidmenų, bet dar nebuvo pasiekęs taip trokštamo tarptautinio pripažinimo, ir Audrey naujoji tarptautinė šlovė turėjo garantuoti didžiulį abiejų matomumą. Tad jis merginai pasiūlė kartu sugrįžti į teatrą, šį kartą spektaklyje „Undinė“, kurį Melas ketino statyti Brodvėjuje. Jau kurį laiką jis plėtojo šį projektą, paremtą pagal viduramžių pasaką sukurtu romanu: jūrų nimfa įsimyli riterį, kurį pakeri nepaprastas jos grožis. Bet jaudinanti istorija yra be laimingos pabaigos, nes undinės ir mirtingojo sąjunga baigiasi tragiška išdavyste, dėl ko ji priversta sugrįžti į jūrų karalystę. Norėdamas įtikinti Audrey, Melas nuskrido į Los Andželą, apsisprendęs paversti ją partnere ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Galiausiai jis įtikino merginą kartu vykti į Niujorką, kur Audrey ėmė ruoštis vaidmeniui „Undinėje“. Nėra abejonių, kad Melo įtaka jai buvo labai didelė ir netgi paveikė Audrey profesinius pasirinkimus; tuo metu mergina netroško nieko kito, tik būti su mylimuoju ir pabrėžti stipraus, ryžtingo vyro, kurį buvo nuoširdžiai įsimylėjusi, talentus. Netrukus „Undinės“ repeticijos tapo režisieriaus Alfredo Lunto ir aktoriaus, kuris siekė padaryti įtaką Audrey vaidybai, rietynėmis. Ją vis labiau glumino skirtingi dviejų vyrų nurodymai dėl to, kaip reikėtų atlikti savo vaidmenį. Įtampai augant, Audrey personažą sukūrė savaip, daug dėmesio skirdama scenarijui ir sutikdama apsivilkti drąsų tinklinį kostiumą, kuris taip derėjo prie jos liekno kūno. Režisierius norėjo, kad Undinės galvą puoštų saulės nugairintos kasos, ir jam pavyko merginą įtikinti nusidažyti plaukus. Rezultatas buvo klaikus: šviesūs plaukai jai netiko. Iki premjeros likus vos kelioms valandoms, Audrey nusprendė susigrąžinti natūralią plaukų spalvą, o tada galvą apsibarstė aukso spalvos milteliais. Šis triukas scenoje atrodė magiškai: vos Undinei pajudėjus, likdavo kometą primenantis auksinis pėdsakas. Kritikai įvertino ne tik pasakišką aktorės išvaizdą, bet ir vaidybą. „Life“ gyrė Audrey teksto interpretaciją, „tarsi ji tikėtų kiekvienu poetišku žodžiu“, „Time“ tvirtino, kad „spektaklis buvo mitinis“, o „New York Times“ jį pavadino „įtraukiančiu“ – sėkmė buvo tokia didelė, kad Audrey, kaip geriausia teatro aktorė, gavo prestižinį „Tony“ apdovanojimą.


Vienintelis kritikos sulaukė Melas, kurio vaidyba pavadinta neįtikinama, o tarp eilučių kilo aliuzijų apie judviejų santykius. Tačiau pora savo ryšio nekomentavo, ir laikraščiai tik kurstė gandus apie romantiškus santykius, kuriuos Audrey reikalavo išlaikyti paslaptyje.


Nepaisant gautų apdovanojimų ir Melo meilės, Audrey nebuvo laiminga. Ji kiekvieną vakarą vaidino „Undinėje“, bet pastangos scenoje aktorę nuvargino. Ją kankino mintis, kad nėra sukurta staiga užgriuvusiai sėkmei, todėl nuolat jautė nesaugumą ir baimę nepateisinti auditorijos lūkesčių. Astma aktorei nedavė jokio atokvėpio, ji neteko daug svorio, todėl gydytojas rekomendavo padaryti pertrauką ir pailsėti toliau nuo Niujorko taršos ir streso. Melas turėjo išvykti filmuotis naujame filme Europoje, todėl jiedu nusprendė kuriam laikui palikti Jungtines Valstijas ir kelis mėnesius apsistoti Šveicarijoje. Namelyje, kurį pora išsinuomojo prie Liucernos ežero, Audrey vėl ėmė valgyti ir atgavo ramybę. Galų gale, jos nuomone, laimė slypėjo smulkmenose, todėl Audrey būtų laimingiausia, galėdama taip nugyventi likusį gyvenimą. Visų nuostabai, ji nusprendė priimti Melo pasiūlymą tekėti, kurį jis atkakliai kartojo ištisus mėnesius. Aktorė sutikimo išreikšti asmeniškai negalėjo, nes tuo metu Melas filmavosi Italijoje, todėl ji mylimajam nusiuntė platininį laikrodį, ant kurio buvo išgraviruotas Noëlio Cowardo dainos „Mad about the Boy“ pavadinimas – kodinė frazė, reiškianti „taip“.


Pažadą patvirtinantis sužadėtuvių žiedas buvo ne klasikinis, o plonas platinos žiedelis su pailgų deimantų juosta, sukurtas specialiai Audrey, kaip ir žinomo Ciuricho juvelyro Gübelino išlieti geltono ir rožinio aukso vestuviniai žiedai.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis