Šioje įtraukiančioje knygoje pasakojama apie meilę, troškimą, išdavystę ir merginos pasirinkimą, galintį išgelbėti tautą. Istorinių detalių, intrigos ir emocijų kupinas romanas atskleidžia mokslo stebuklus ir karo laikų žiaurumus. Įspūdingame Amerikos istorijos fone vaizduojami ydingi veikėjai, ieškantys išsigelbėjimo, meilės ir vilties pasaulyje, kurį temdo nežmoniško elgesio pasekmės.
Čikaga, 1950-ieji. Rozalinda Porter visuomet laužė įsitikinimus – dirbo fizike Manhatano projekte ir buvo aistringai įsimylėjusi kolegą Tomą Vyverį. Po penkerių metų, netekusi karjeros ir meilės, ji jaučia kaltę dėl bombos ir širdgėlą dėl nutrūkusių santykių su Vyveriu.
„Visus tuos metus, dirbdama Manhatano projekte, mergina, kaip ir dauguma jos kolegų mokslininkų, naiviai tikėjo, kad bombos kuriamos tik kaip galima grėsmė, kaip būdas derėtis. Tačiau jų išradimas didžiulius žemės plotus pavertė dykynėmis ir pasėjo daugybę mirčių – mirčių, dėl kurių Rozalindą sąžinė grauš visą likusį gyvenimą.“
Beprotiškai ilgėdamasi darbo laboratorijoje, mergina jau ima prisitaikyti prie įprastesnio gyvenimo būdo. O tada netikėtai su ja susisiekia Vyveris ir... FTB. Specialusis agentas Čarlis Šidlas nori, kad Rozalinda šnipinėtų Vyverį, nes FTB įtaria, jog jis pardavinėja atomines paslaptis rusams. Rozalinda yra viena iš šias paslaptis sukūrusių mokslininkų, todėl puikiai žino apie galimus padarinius, jei informacija patektų į netinkamas rankas. Bet kaip ji gali šnipinėti vyrą, kurį tebemyli, nors instinktai kužda ką kita? Be to, Rozalinda ima jausti trauką Čarliui. Šis agentas – buvęs karo belaisvis, taip pat negalintis atsikratyti praeities šmėklų.
Jausmai abiem vyrams stiprėja, todėl Rozalindai kyla vis didesnis pavojus. Merginai teks pasirinkti tarp to, kuris išmokė ją mylėti, ir to, kurį jos meilė gali išgelbėti.
(knygos ištrauka)
Name tamsu, visi tikriausiai nuėjo miegoti. Čarlio butas įrengtas Pegės rūsyje, yra atskiras įėjimas. Išorinės sienos akmeninės. Lovą nuo vadinamosios svetainės skiria užuolaida. Yra laikina išvietė ir dušas su skyle grindyse. Jokios virtuvės. Jei pavyksta į namus sugrįžti laiku, Čarlis gali pavalgyti Pegės virtuvėje su jos šeima. Nepamena, kada paskutinį kartą džiaugėsi šiuo malonumu. Pirmąją kiekvieno mėnesio dieną į stiklainį, padėtą ant virtuvės spintelės, Čarlis įdeda dvidešimties dolerių kupiūrą – atlygį už maistą, kurio niekada nespėja pavalgyti.
Įšokęs į kasdienes kelnes ir užsitempęs sportinius marškinėlius, jis užlipa į virtuvę tikėdamasis pagriebti skardinę alaus iš Pegės šaldytuvo. Šiomis dienomis Čarlis labai pavargsta, bet užmigti sunku. Alus kartais padeda. O kartais tenka vartytis lovoje ištisas valandas.
Jis gerokai nustemba pamatęs prie virtuvės stalo sėdinčią Pegę.
– Oi, atleisk, – pasisveikina jis, – maniau, kad miegi.
– Čia ir tavo virtuvė, – atsako ji ir parodo į vaisių dubenį. – Nori persiko? – atsikandusi gabalėlį vaisiaus, sesuo jau valosi nuo smakro sultis. Ant jos aukso spalvos plaukų, susuktų dygliuotais suktukais, tinklelis. Kodėl merginos taip kankinasi ir miega su tais daikčiukais plaukuose? Pegės plaukai visada nepriekaištingai sušukuoti. Jos drabužiai kruopščiai išlyginti, batai žvilga.
– Noriu tik alaus.
– Turėtum užkąsti.
– Ką gaminai vakarienei?
– Balandėlius. Būtum pirštus apsilaižęs.
– Neabejoju.
Jis atidaro šaldytuvą, prikrautą stiklinių indų su maisto likučiais. Viename jų dailiai išrikiuoti balandėliai. Jei su draugais būtų galėję suvalgyti bent po vieną tokį balandėlį, nebūtų patyrę avitaminozės siaubų. O dabar jis gali rinktis iš daugybės patiekalų. Balandėliai bus suvalgyti poryt. Pegė labai tvarkinga ir taupi. Tokios tvarkos ji išmoko iš mamos, kuri nė kruopelės per savo gyvenimą nebuvo išmetusi. Susiradęs butelį alaus, Čarlis nuo sienos nusikabina atidarytuvą ir atkemša. Tada atsitraukia kėdę ir prisėda priešais Pegę.
Užsimerkęs nuryja pirmąjį šaltą gurkšnį – didžiausias šios dienos malonumas. Kad ir kaip buvo pavargęs, pagaliau gali atsipalaiduoti. Iš malonumo Čarlis atsidūsta. Jis namie. Saugus. Sesuo už jį meldžiasi net žinodama, kad pats maldų jis niekada nekalbės.
– Ar tau viskas gerai, broliuk? – pasiteirauja ji.
– Žinoma. O kas gali būti negerai?
– Nežinau. Dirbi kaip beprotis. Nepamenu, kada paskutinį kartą mačiau tave besišypsantį.
Čarlis gūžteli pečiais.
– Tikrai? O kada mes paskutinį kartą matėmės?
Sesuo nusijuokia.
– Neseniai Styvis manęs paklausė, ar dėdė Čarlis vis dar gyvena čia. Atsakiau, kad gali būti.
– Atsiprašau.
– Net sekmadieniais, grįžę iš bažnyčios, tavęs nerandame namie. Kur būni išėjęs?
– Nežinau. Gal lankau linijinius šokius? Vedu renginius? Sėdžiu mezgimo būrelyje?
Ji papurto galvą.
– Kada tapai komediantu? Kaip sekasi darbe? Vis dar gaudai komunistus?
– Stengiuosi.
– Ar tiesa tai, ką sako senatorius Makartis? Kad Valstybės departamente knibžda daugybė šnipų?
Čarlis atsidūsta.
– Ne. Jis perdeda. Gal ten ir yra koks šnipas. Na, gal du. Įrodymų mes neturime.
– Man palengvėjo. Taip apsivilkusi atrodyčiau kaip babuška.
Jis nusijuokia.
– Tu tikrai atrodytum stilingai.
Sesuo staiga surimtėja.
– Man baisu. Nenoriu auginti vaikų komunistiniame pasaulyje. Kaip reikėtų pašnibždomis sakyti tiesą, kai vyriausybė meluoja? Neturėtume pakankamai maisto. Namus reikėtų dalintis su dar dviem šeimomis...
– Taip nenutiks, Pege. Ne čia. Ne dabar.
– Taip nutiko Lenkijoje.
– Bet čia nenutiks. Pažadu.
Ji pasilenkia ir pabučiuoja broliui į skruostą.
– Tokių kaip tu vaikinų dėka. Didžiuojuosi tavimi. Paklausyk, – ji suima Čarlį už peties ir prabyla kitokiu tonu: – Norėčiau tave suvesti su Šere Novak. Ji – Lauros Mlinarski jaunesnioji sesuo. Labai miela mergina. Blondinė ir nedidukė... turi dailią nosytę. Tikrai puikią nosytę.
– Manęs nedomina Šerės Novak nosis.
– O ji pati?
– Ne dabar.
Sesuo išpučia akis ir susierzinusi sučiaupia lūpas.
– Žinai, Linda nenusipelno tavo ištikimybės, – galiausiai prataria Pegė. – Niekada nenusipelnė.
– Aš nekalbu apie Lindą.
– Netikiu, – susirūpinusi papurto galvą Pegė. Plaukuose sujuda suktukai. – Tuoj bus ketveri metai, kai esi grįžęs, Čarli.
– Žinau, prieš kiek laiko grįžau.
– Tai ko tu lauki? Jei mama būtų gyva, nuolat klausinėtų, kodėl neturi merginos.
– Ką gi, mama mirusi.
– Taip. Labai gaila.
Žiūrėdamas į Pegę, Čarlis mato mamą jaunystėje. Pasitikinti savimi. Miela. Tokios pačios žydros akys. Kaimynystėje nebuvo Lidija Šidl nepasitikinčių žmonių, visi klausdavo jos patarimų. Mama žinojo, kurios vaistažolės numalšins kosulį, kuri malda nuramins širdį, ką reikia sakyti, kai niekas nesupranta.
Ji mirė nuo plaučių uždegimo 1945-ųjų balandį – iki karo pabaigos ir Čarlio išlaisvinimo buvo likę keli mėnesiai. Pasak Pegės, Mergelės Marijos bažnyčioje į laidotuves susirinko tiek žmonių, kad netilpusieji liko stovėti prieangyje. Tėvas, kuris mirė praėjus metams nuo Čarlio grįžimo, sakė, kad mama taip ir neatleido sau patarusi Čarliui stoti į kariuomenę anksčiau, dar negavus šaukimo. Mama manė, kad tai jos kaltė, jog Čarlis išsiųstas į Filipinus ir gali niekuomet negrįžti namo.
– Tai ją nužudė. Nėra abejonių.
– Sakai, ji mirė dėl mano kaltės? – tėvo paklausė Čarlis, žinodamas, kad nepakels dar vieno prarasto gyvenimo naštos. Savo mamos gyvenimo.
– Einu miegoti, – dabar jis sako Pegei, statydamas butelį į dėžę, kurioje laikoma tara.
Pegė atsistoja ir pasisuka į brolį.
– Ateik čia, brolau, – švelniai taria ji.
Gūžtelėjęs pečiais, jis žengia link sesers, o Pegė stiebdamasi apkabina brolį per liemenį. Jis girdi virš durų tiksintį laikrodį, žolėje svirpiantį žiogą. Želė, kurią sesuo tepa ant suktukų, kvepia klevų sirupu.
– Juk žinai, kad tave myliu? – paklausia ji.
– Aišku, – atsako Čarlis, – žinau, Pege.
– Aš tik noriu, kad būtum laimingas.
– Aš laimingas, – patikina jis.
Pegė papurto galvą.
– Niekada nemeluok savo sesei. Labai negeras įprotis.
– Gerai, viršininke, – Čarlis pabučiuoja seserį į abu skruostus ir nusileidžia laiptais. Alus kelia nuotaiką, bet širdis sopa dėl sesers nusivylimo. Galbūt ji teisi: žiūrint į betonines grindis ir žemas lubas, Čarlį apima niūri nuotaika. Grįžęs iš karo dažnai pasvarstydavo apie savižudybę. Burnoje ne kartą jautė nuodingą ginklo alyvos skonį, šaltą tarnybinio revolverio metalą. Jam jau trisdešimt vieni, o jis gyvena rūsyje. Tai irgi savotiška savižudybė. Nė vienas čia, rūsyje, esantis baldas nebuvo taip nudėvėtas, bet jau išmestas – visai kaip jis pats. Nusivilkęs drabužius, Čarlis atsigula į lovą – sušalęs, susirūpinęs ir vienišas.
