Kodėl žmonės daro tai, ko tu negali suprasti? Kodėl žmonės eina iš proto? Ar jų gyvenimas teka taip skirtingai, kad jums atrodo nenormalu?
Ši knyga skirta visiems, kurie susimąsto, ar gyvenimas neturi daugiau ką pasiūlyti. Autorei pavyksta su dideliu humoru parodyti, kaip lengva gailėtis savęs ir kaip sunku pasikeisti. Ji visų pirma nori priversti jus juoktis, antra – padėti kartu su heroje Džule paimti savo gyvenimą į rankas ir jį pakeisti.
Knygos herojė Julė Pyper norėtų būti bet kuo. Tik ne pati savimi. Kiekviena diena jai – iššūkis. Nuobodus darbas, erzinantys bendradarbiai, nepakenčiama bendranuomė ir abejingas vaikinas, su kuriuo sieja tik labai vidutiniškas seksas.
Vieną niūrią dieną Julė atranda „Tavo gyvenimo knygą“ ir pradeda ją skaityti. Tai apverčia jos gyvenimą aukštyn kojomis. Ji suvokia, kad norėdama gali šį tą pakeisti. Bet pokyčiai baugina, todėl daugelis žmonių nori senąjį gyvenimą užsitraukti ant savęs lyg odą, prisisegti ir laikyti. Juk taip daug paprasčiau, nei liautis dejuoti, pakelti subinę ir eiti spręsti tikrųjų problemų.
Tačiau ar Julė iš tiesų pasiruošusi pokyčiams?
Trumpai apie autorę
Jule Pieper – vieniems jau gerai žinomas, o kitiems dar tik naujai atrandamas vardas. Jos kūriniai nepalieka abejingų, kiekvienoje knygoje galima atrasti kažką naują ir dar neskaitytą. Jule Pieper kasdien užkariauja vis daugiau skaitytojų širdžių. Galbūt ir jūs būsite vienas iš jų?
Jule Pieper savo biografijos istoriją papildo ypatinga meile įvairiai literatūrai ir skirtingų žanrų knygoms. Turbūt todėl kūriniai stebina įdomiu stilistikos perteikimu, išskirtiniais pastebėjimais ir nuoširdžiu prisilietimu prie skaitytojo pasąmonės.
Kviečiame skaityti ištrauką
1 IŠTRAUKA
Antradienis
Žadintuvas be perstojo čirškia, bet vis atidedu dar trims minutėms. Po teisybei, prieš eidama į kontorą norėjau pabėgioti (nors sakyti „norėjau“ yra perdėta), tačiau mano butiokė tebeslampinėja po namus, o ryte su ja plepėti nenoriu dar labiau nei keltis ir eiti bėgioti. Taigi laukiu... o tikriau – slepiuosi.
Katja beldžia į mano duris. Mėšlas.
– Jule, ar tau ne laikas keltis?
Prakeikta tvarkdare, man dvidešimt ketveri! Gal vėl gyvenu pas tėvus?!
– Šiandien einu vėliau, – suniurzgiu ir dar paskubomis priduriu: – ačiū.
– O, gaila... Na, tai gražios dienos, man, deja, laikas į darbą. Gal pasimatysim vėliau.
Štai ir vėl – graudus prašymas pabūti kartu, paslėptas priekaištas, kad ankstų rytą draugiškai nepasėdėjau su ja prie pusryčių stalo. Tuoj apsivemsiu.
Trinkteli buto durys, ausis ištempusi klausausi, ar madam tikrai išėjo, ar tik apsimeta. Iš padorumo dar kelias minutes lukteliu. Būtų nesmagu, jei atsikelčiau, o ji tą akimirką grįžtų, neva kažką užmiršusi – jau esu visa tai patyrusi.
Pamažu laikas išsenka, ir aš ryžtuosi išlįsti į buto platumas. Savo buto. Užuodžiu skrebučius ir iš anksto žinau, kad virtuvėje ant grindų rasiu pribirusių trupinių, o ant stalo – prilipusį marmeladuotą peilį. Jei turėčiau bėdų su kraujospūdžiu, jis jau dabar pavojingai pakiltų. Kodėl ji paprasčiausiai neįdeda peilio į indaplovę – juk tam ją ir pirkau; tikėsite ar ne, bet tai ne dekoracija.
Nenorėdama matyti vaizdo virtuvėje, šmurkšteliu į vonią. Bet čia irgi jovalas. Pudros trupinių ir ilgų šviesių plaukų ant grindų ir praustuvėje daugiau nei paprastai. Nekenčiu makiažo... Ore tebetvyro Katjos kvepalų aromatas – nuo jo mane dusina. Dieną pradedu kosėdama ir sopančia gerkle. Ačiū, mieloji butioke. Kiekvieną rytą svarstau, gal jos salsvus, močiutei tinkančius kvepalus išmesti į konteinerį. Aišku, negaliu jai pasakyti: „Mieloji butioke, nuo tavo kvepalų mane ištinka astmos priepuoliai, būk gera, nesikvėpink namie.“ Juk ji supyktų, manimi nepatikėtų ir laikytų tai užsipuolimu – tai irgi tūkstantį kartų patirta.
Ji ir šiaip nuolatos apsipila ašaromis, nes aš atseit per daug nejautri. Pavyzdžiui, neseniai pravirkdžiau ją, iškrėtusi ypatingą niekšybę. Deja, pragyvenusi čia pusę metų Katja vis dar nesuvokė, kad atidarant duris į svetainę jas reikia šiek tiek kilstelėti, nes kitaip jos siaubingai garsiai braukia per grindis. Pridurkime, kad aš greit išsigąstu; taigi sėdėjau ant sofos įsigilinusi į knygą, ji, norėdama įeiti į kambarį, su triukšmingu brūkšt atidarė duris, o aš riktelėjau iš išgąsčio. Jos žodžiai, pasakyti su atitinkama veido išraiška: „Ačiū, bet gal vis dėlto nesu tokia bjauri!“ Apsižliumbė, puolė į savo kambarį ir trenkė durimis. Pati nesuprantu, kodėl nuėjau paskui ją ir ėmiau guosti, užuot paklaususi, gal jai ne visi namie. Padėjėjo sindromas?
Valausi dantis, šukuojuosi ir pinuosi plaukus – tvarka. „Ilgi plaukai palaidi tau tinka kur kas labiau“, – amžinai tvirtina Katja, todėl vėl išleidžiu savo geltoną kasą ir susisuku kuodą. Kuodą ji paniekinamai vadina senos bobos šukuosena... o pati dvelkia močiutės kvepalais.
Lekiu į svetainę, čiumpu nuo džiovyklos marškinėlius, atidžiai žiūrėdama, kad tikrai pasiimčiau savus. Neseniai Katja puolė mane kaip maitvanagis ir išplėšė marškinėlius man iš rankų. „Jie mano!“ – užstaugė. Vis dar jaučiausi pritrenkta, kai ji nelabai įtikinamai atsiprašė: „Ups, vis dėlto ne. Sorry, jie baisiai panašūs į mano naujuosius.“ Nieko nuostabaus – juk iš karto nusipirko tokius pačius kaip manieji. Lyg tilpčiau į tos badmirės skudurus. Mano drabužiai dviem numeriais didesni už jos.
Velniop, ar neturiu kitų bėdų? Deja, turiu. Bet vis tos páčios! Apmaudą nuryju tylomis (na, retsykiais ir garsiai, kai niekas negirdi), tačiau nieko nesiimu. Mano močiutė sako, esą aš pati kalta dėl visų tų nesėkmių, dėl kurių valandų valandas nervinuosi. Energiją eikvoti turėčiau, kad ką nors pakeisčiau. Apskritai mano močiutė bjauri, bet kartais (o tiksliau tariant – jau kuris laikas) manęs neapleidžia mintis, kad ji, galimas daiktas, teisi.
Taigi šiandien nusprendžiu viską daryti kitaip. Taip, okay, aš ne pirmą savaitę mėginu taip elgtis, bet šiandien jau rimtai užsimojau. Tikrai!
Žvilgtelėjusi į mobilųjį matau, kad jau gerokai per vėlu pradėti dabar pat. Lėkdama į kontorą užsibrėžiu: šiandien nieko nebenurysiu (išskyrus, žinoma, maistą).
– Labas rytas, ponia Pyper, – sveikinasi ponia Šuster ir pasižiūri į laikroduką, kuris atrodo toks pat senas kaip ir ji.
– Labas rytas, – atsiliepiu, svarstydama, kaip būčiau galėjusi atsakyti geriau.
Nelengva nekreipti dėmesio į tylų jos priekaištą, kai šitaip pažiūrėjo į laikrodį. Būčiau galėjusi dirstelėti į šiukšliadėžę, demonstruodama, ko verti man jos žodžiai, bet juk niekas to nesuprastų. Pirmiausia einu į virtuvę daryti kavos – šiaip ar taip, mano kolegė turi svarbesnių darbų ir žino, kad kavą paruošti aš sugebėsiu, jeigu ji to nedarys. Įsivaizduoju, kaip prispjaunu į kavinuką (aišku, po to, kai įsipyliau sau), tačiau tokia vis dėlto nesu. Pasiimu puodelį ir sėduosi prie rašomojo stalo, perbraukiu per darbalaukį ir peržiūriu elektroninius laiškus.
Prakeikimas... Daugybė naujų užduočių iš viršininkų, ir visas jas, aišku, reikia atlikti dar šiandien.
– Oho, kiek čia visko, – garsiai pareiškiu. – Kas ko imsis?
– Na, aš jau atsakiau į pirmus du laiškus. Gal verčiau perskaitykite visus savuosius, užuot dariusi kavą... kad jau taip vėlai pasirodėte.
Ryškiai rožine spalva lakuotais nagais ponia Šuster barškina klaviatūrą. Puikuojasi, kad geba vienu metu ir spausdinti, ir kalbėti. Galiu lažintis, tik vaidina ir ekrane nėra nė vieno prasmingo sakinio. Barškėjimas liaunasi, ji sriubteli kavos. Kurią aš paruošiau, „užuot pirmiausia perskaičiusi savo elektroninius laiškus“. Karvė neraliuota.
Suskamba telefonas. Ekrane įsižiebia mano mylimiausio šefo pavardė.
– Ponia Pyper, atneškite man į kabinetą supjaustytą obuolį.
Nei „labas rytas“, nei „prašau“ – užtat išsyk padėjo ragelį. Mano darbas šiomis dienomis man atrodo ypačiai vertingas, priešpietis slenka taip sušiktai lėtai, kaip kitados chemijos pamokos. Vienintelis skirtumas, kad anuomet bent jau galėjau piešti arba rašyti laiškus – ir už tai, ką darau, negaudavau pinigų. Nūnai tenka eiti į tuliką, kad slapčia parašyčiau į vatsapą, o grįžusi į kabinetą kaskart jaučiu, kaip smerkiamai kolegė žiūri į mano pūslę. Bet iš tiesų man rūpi ne maigyti mobilųjį, o bent trumpam iš čia ištrūkti. Darbo metu tikrai dažnai einu į tualetą – tiesiog ten lengviau kvėpuoti.
Pietų pertrauka. Ir vėl mano eilė atnešti maisto. Aišku, erzina, bet vis dėlto nereikia dirbti ir galiu kuriam laikui išeiti. Pati nesuprantu, kodėl kartu valgome, nors ponios Šuster negaliu pakęsti. Pasiplepėjimai su ja kaskart tęsiasi siaubingai ilgai – tai beveik blogiau negu darbas. Vis dėlto dieną kaip nors prastumsiu (ir vėl), o tada bent jau susitiksiu su draugu. Mudu su Eriku šiandien ketiname pavakarieniauti ir eiti į kiną – pasinerti į kitą pasaulį. Negaliu sulaukti.
Po darbo jam skambinu, nes jis nelaukia manęs prie kontoros, kaip buvome sutarę.
– Erikai, kur tu?
Aišku, atsakymą jau žinau.
– Oi, tik nesakyk, kad buvome susitarę?! – Jis žiovauja.
– Buvome. Miegojai?
– Taip, šiandien turėjau paskaitą, baisiai įtemptą, todėl iš pradžių man reikia numigti popiečio.
– A... dabar pusė septynių. Tai čia jau veikiau pavakarys, o ne popietis... Tiesą sakant, tarėmės eiti vakarieniauti! – Mano balsas taip pat gali skambėti priekaištingai.
– Oi, sorry, negaliu. Iš pradžių turiu palįst po dušu, ir šiaip... Gal ką nors atnešk, ir pačilinsime su netfliksu?
– Gerai...
Atsidūstu – kaip ir kiekvieną kartą, kai turime susitikti. Aš mokėsiu už maistą, Erikas neišlįs iš namų, spoksosime kažkokius serialus, kuriuos jis ką tik pradėjo žiūrėti ir nuo kurių neįstengia atsiplėšti. Smaksosiu šalia jo, kol pražiūrėsiu skylę ore, keiksiu savo nuobodų gyvenimą ir visus pažįstamus žmones. Nuostabi perspektyva.
Prieš vidurnaktį grįžusi namo (bent jau seksas buvo pusėtinas), virtuvėje randu kiaulidę. Nuostabu. Laimė, Katja jau lovoje. Ant lipnaus stalviršio man paliktas raštelis: „Būtų puiku, jei kada vėl paplepėtume! Nuo tada, kai čia gyvenu, mudvi visai nebendraujame!“ Du šauktukai. Vau. Prieš pusmetį išsikrausčius butiokei, pas mane apsigyveno Katja. Anksčiau buvome geros draugės, kol skirtingi interesai nubloškė mus į skirtingus pasaulius, bet vėl atsitiktinai susitikome per vieną gimtadienį. Tuomet karštligiškai ieškojau naujos butiokės, o Katjai reikėjo naujo buto – puikus sutapimas. Bent taip tada galvojau. Tačiau kartais vertėtų geriau apsvarstyti savo sprendimus. Išsišėlstu virtuvėje, šveičiu kaip pamišusi. Gal mažiau širsiu, užėjusi čionai rytoj ryte, – jeigu spėsiu. Mat nesu ankstininkė ir į darbą retai ateinu laiku.
Baisiai suirzusi sėduosi virtuvėje ant grindų, atsidarau feisbuką ir patikrinu „draugus“. Gal pavyks kam nors išlieti širdį, man skubiai reikalinga paguoda...
