David Mitchell „Prižiūrėtojas“
David Mitchell (Deividas Mičelas, g. 1969 m.) – vienas žymiausių šiuolaikinių Jungtinės karalystės rašytojų, aštuonių romanų autorius. Du iš jų buvo pristatyti Man Booker premijai. 2007 m. žurnalas Time Mitchellą įtraukė į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką. Jis dažnai vadinamas „europietiškuoju Murakamiu“: abiejų romanuose pilna keistų personažų bei istorijų, japoniško santūrumo ir nutylėjimų; abu sėkmingai derina intelektualumą su populiariu turiniu. Lietuviškai išleista jo knyga „Debesų atlasas“ – vienas įspūdingiausių britų literatūros kūrinių. Savo struktūra panašus yra ir pirmasis D. Mitchello romanas „Prižiūrėtojas“.
Okinava, Tokijas, Honkongas, Kinija, Šventasis kalnas Mongolijoje, Sankt Peterburgas, Londonas, Airijos sala, Niujorkas – devynios vietos. Devyni pasakotojai. Seksuali Ermitažo prižiūrėtoja, sektantas Okinavoje, jaunas džiazo mėgėjas iš mažutės plokštelių parduotuvės, sukčius britų teisininkas Honkonge, geniali fizikė Airijoje, senutė Kinijoje, bekūnė dvasia Mongolijoje, naktinės radijo laidos vedėjas Niujorke. Kas juos sieja? Kiekvienas pasakoja savo istoriją, kuri prasideda Okinavoje, ir veiksmas toliau slenka vakarų link pagal saulės judėjimo trajektoriją.
Romane nėra nieko atsitiktinio: iš pirmo žvilgsnio chaotiškai atrodančios skirtingų žmonių istorijos yra neatsiejamai susipynusios. arpusavio sąsajų daugėja, kol galiausiai viskas susidėlioja į paveikslą – apgalvotą ir pribloškiantį reginį – nutapytą intelektualiai ir su didžiule išmone. Vaizdą, kuriame kiekviena detalė turi savo vietą. Vaizdą, kur kiekvienas įsivaizduoja esąs savo likimo šeimininkas, kol nepaaiškėja, kad pasaulis – tai didžiulis žvėrynas. Ir kad visus stebi Prižiūrėtojas. O kas prižiūri jį? Nereikšmingas vieno veikėjo poelgis tampa esminiu kitos istorijos veiksmu. Ir katastrofos nuojauta vis stiprėja.
Siūlome paskaityti romano ištrauką.
Staiga pražydo sakuros. Užburta burbulų puta virš galvos nudažė orą spalva, kuriai žodžiai rausvas ar baltas per šiurkštūs. Kaip tokie niūrūs medžiai galėjo sukurti tokį nežemišką grožį nuošalioje bevardėje gatvelėje? Kasmetinis man nesuprantamas stebuklas.
Rytas, skirtas Elai Ficdžerald. Šiaip ar taip, pasaulyje yra puikių dalykų. Orumas, dailumas, gerumas ir humoras ten, kur nesitikėjai. Net senatvėje, invalido vežimėlyje, be kojos, Ela dainavo kaip mergaitė, kaip mokinukė, pamilusi pirmą kartą.
Skamba telefonas.
– Takešis.
– Labas, bose. Kaip reikalai? Gerai?
– Negerai. Blogai.
– Užjaučiu.
– Aš kvailys. Prakeiktas asilas. Sumautas mulkis. Kodėl vyrai taip elgiasi? – Jis girtas, o aš tebegeriu rytinę arbatą. – Iš kur šitie geismai, Satoru? Pasakyk! – Lyg aš žinočiau, bet atsisakyčiau atskleisti jam paslaptį. – Lipnus glamžymasis nežinia kieno miegamajame, keli įkandimai, kokios trys sekundės orgazmo, jei pasiseks, pusvalandis malonaus snaudulio, o atsikvošėjęs staiga suvoki, kad tapai gašliu melagiu ištvirkėliu, kuris nuleido į klozetą kelis milijonus spermatozoidų ir šešerius metus santuokos. Kodėl mes šitaip sukurti? Kodėl?
Nežinau, ką atsakyti, kad skambėtų ir atvirai, ir raminamai. Todėl atsakau sąžiningai:
– Neįsivaizduoju.
Takešis pasakoja man visą istoriją, tris kartus iš eilės.
– Manęs pasiimti atvažiavo žmona. Ketinome drauge papietauti, aptarti mūsų santykius, galbūt išsiaiškinti... Aš nupirkau jai gėlių, ji nupirko man naują dryžuotą švarką. Be abejo, tragiškas, bet ji prisiminė mano dydį. Kaip taikos pypkė. Mes jau ruošėmės išeiti, bet ji nuėjo į vonios kambarį, ir ką rado?
Vos nepasakiau „seselės lavoną“, bet apsigalvojau.
– Ką?
– Jos rankinuką. Ir chalatą. Seselės. Ir raštelį man. Lūpų dažais ant veidrodžio.
– Ką ji parašė?
Girdžiu barškant ledukus – Takešis vėl įsipylė išgerti.
– Ne tavo reikalas. Bet mano žmona perskaitė, ramiai grįžo į svetainę, apipylė švarką degtine, padegė ir išėjo. Švarkas susitraukė ir išsilydė.
– Rašytinio žodžio galia.
– Po perkūnais, Satoru, kaip norėčiau būti tavo metų. Tada viskas buvo velniškai paprasta! Ką aš padariau? Iš kur atsirado šitas mitas?
– Koks mitas?
– Kuris gadina gyvenimą visiems vyrams. Pagal kurį gyvenimas be sekso, melo ir paslapties – tik pusė gyvenimo. Iš kur jį ištraukė? Ir juk dulkinau anaiptol ne mis Dangiškosios Gražuolės Įsikūnijimą. Viso labo kažkokią kvailą kekšę seselę... Kodėl?
Man tik devyniolika. Pernai baigiau mokyklą. Nežinau.
Klausytis jo graudžių tauškalų gana nyku. Laimė, tą akimirką įeina Mama san su Taru, taigi galiu neatsakyti į Takešio klausimus, į kuriuos atsakymų nėra.
Jei Mama san būtų paukštis, tai ji būtų geraširdė balta varna.
Taras būtų ne paukštis, o tankas. Kelis dešimtmečius, manęs dar nė pasaulyje nebuvo, jis visur lydi Mamą san. Jų santykių gelmės aš niekada neišmatuosiu. Mačiau jų senas septintojo ir aštuntojo dešimtmečių nuotraukas. Juodu buvo savaip graži pora. Dabar jie primena gležną šeimininkę su ištikimu buldogu. Pasak gandų, Taras jaunystėje atlikdavo tam tikras užduotis jakudzai. Tarkim, išmušdavo skolas. Jis dar turi keletą draugų tame pasaulyje, o tai labai naudinga, kai „Laukinei orchidėjai“ tenka mokėti už apsaugą. Mama san gauna šešiasdešimties procentų nuolaidą. Vienas tų draugų, turintis ryšių municipalitete, išrūpino man Japonijos pilietybę.
Mama san atnešė man pietus.
– Žinau, kad šįryt pramiegojai, – gergždžia ji, – dėl to prakeikto erzelio.
– Atsiprašau. Kada išėjo paskutiniai lankytojai?
– Apie pusę keturių. „Mitsubishi“ darbuotojai. Vienas įsižiūrėjo Jumi čian. Nori su ja susitikti kitą šeštadienį.
– O ką sako Jumi čian?
– „Mitsubishi“ darbuotojai moka laiku. Bendrovė kas mėnesį milžiniškas lėšas skiria pramogoms, ir tuos pinigus būtina išleisti. Pažadėjau jai naujus drabužius iš brangios parduotuvės, jei ji sutiks. Be to, tas vyras vedęs, taigi keblumų nebus.
– Vakar vakare linksminaisi su Kodžiu? – Taras apžiūrinėja krautuvėlę kaip asmens sargybinis, ieškantis atsarginių išėjimų.
– Taip. Kiek per daug išgėriau. Todėl ir pramiegojau.
– Kodžis – šaunus vaikinas, – nusikvatojo Taras. – Ne iš kelmo spirtas. Pakabinot vištyčių?
– Sutikom tik tokias, kurias domina vienintelis dalykas: ar tavo sportinio automobilio langai tamsinti.
Taras krenkšteli.
– Moterys turi ir dar šį bei tą, ne tik galvą. Šįryt Ajaka kaip tik pasakė, kad tavo amžiaus vaikinas turėtų dažniau barškintis, nesveika...
– Tarai, duok Satoru ramybę, – Mama san maloniai man nusišypso. – Sakurų žiedai gražūs kaip paveiksle, tiesa? Taras išsivedė mane apsipirkti, paskui važiuosime į Ueno parką. Ponios Nakamori merginos pakvietė mūsiškes į sakurų žydėjimo šventę po pietų, tai ir mes einame kartu, kad per daug neišdykautų. Ak, taip, vos nepamiršau. Ponia Nakamori klausia, ar judu su Kodžiu negalėtumėte kitą šeštadienį pagroti jos bare? Rodos, jos orkestro trombonininkas pakliuvo į bėdą, kažkokia istorija su alkūniniu vamzdžiu ir zoologijos sodo žvėrimis. Nesigilinau į smulkmenas. Vargšelis negalės sulenkti rankos iki birželio, taigi orkestras atšaukė koncertus. Pasakiau poniai Nakamori, kad nežinau, kada Kodžiui prasidės paskaitos koledže. Gal galėtum jai šiandien ar rytoj paskambinti? Dabar eime, Tarai. Mums jau laikas.
Taras paėmė knygą, kurią skaitau.
– Kas čia? „Ponia Bovari“? To keistuolio prancūzo? Negaliu patikėti, Mama san. Mes šešerius metus negalėjome jo priversti mokytis, o dabar jis skaito darbe. – Jis skaito eilutę, kurią aš pabraukiau. – „Nereikia liesti stabų, nes aukso sluoksnelis prilips prie pirštų.“ – Valandėlę mąsto. – Juokingos tos knygos. Taip, Mama san. Verčiau eime.
– Ačiū, kad atnešėte pietus.
Mama san linkteli.
– Ajaka pagamino. Keptas ungurys. Ji žino, kaip tu jį mėgsti. Nepamiršk jai vėliau padėkoti. Viso labo.
Dangus šviesėja. Valgau iš dėžutės pietus, apgailestaudamas, kad manęs nėra Ueno parke. Mamos san merginos šaunios. Su manimi jos elgiasi kaip su jaunesniuoju broliu. Merginos patiesia po medžiu didelę antklodę ir dainuoja senas dainas naujais žodžiais, kuriuos sugalvojo pačios. Šibujoje ir kitur mačiau girtų užsieniečių, jie virsta gyvuliais. Japonams taip nenutinka. Vyrai išgėrę pagyvėja, o ne žvėrėja. Japonai geria, kad sumažintų įtampą, o užsieniečiams alkoholis įtampą tik didina. Ir dar jie viešai bučiuojasi! Mačiau, kaip kiša merginai į burną liežuvį ir maigo jai krūtis. Baruose, visų lankytojų akivaizdoje! Niekaip negaliu prie to priprasti. Mama san visada liepia Tarui sakyti užsieniečiams, kad baras pilnutėlis, arba pareikalauja tokio milžiniško įėjimo mokesčio, kad jie daugiau nebesirodo.
Plokštelė baigėsi. Suvalgiau paskutinį kepto ungurio kąsnelį su ryžiais ir marinuotomis daržovėmis. Ajaka moka skaniai gaminti.
Man skauda nugarą. Aš per jaunas nugaros skausmams. Pastaruoju metu kėdė pasidarė labai nepatogi, negaliu sėdėti ramiai. Kai Takešis išsikapanos iš dabartinės finansinės krizės, paprašysiu nupirkti naują kėdę. Tačiau atrodo, kad laukti teks ilgai. Svarstau, ko dar pasiklausyti. Rausiuosi dėžėje, pilnoje nesurūšiuotų plokštelių, kurias Takešis paliko ant grindų už prekystalio, bet nerandu nieko naujo. Be abejo, galima ką nors rasti. Turime dvylika tūkstančių plokštelių. Staiga išsigąstu – o gal man nebereikia muzikos?
Popietė buvo sunki. Daugybė žiopsotojų, bet pirkėjų irgi nemažai. Nė nepastebėjau, kaip prabėgo laikas iki septynių. Suskaičiavau dienos pajamas, įdėjau pinigus į seifą mažučiame sandėliuke, įjungiau signalizaciją ir užrakinau sandėliuko duris. Įsikišau į krepšį pietų dėžutę, „Ponią Bovari“, Benio Gudmeno plokštelę, kurios ketinu pasiklausyti vakare – tarnybos privalumas, – išjungiau šviesą ir užrakinau laukujes duris.
Jau buvau benuleidžiąs langines, kai parduotuvėje suskambėjo telefonas. Po perkūnais! Iš pradžių ketinau apsimesti neišgirdęs, bet paskui toptelėjo, kad visą vakarą spėliosiu, kas bandė prisiskambinti. Ko gero, imsiu skambinti visiems pažįstamiems ir klausinėti, ar jie man neskambino, o tada teks paaiškinti, kodėl nepakėliau ragelio... Velniop. Lengviau vėl atidaryti parduotuvę ir atsiliepti.
Nuo to laiko daug kartų galvojau: jei telefonas nebūtų suskambėjęs tą akimirką ir jei nebūčiau nusprendęs grįžti ir atsiliepti, tai nebūtų įvykę to, kas vėliau įvyko.
Nepažįstamas balsas. Tylus, neramus.
– Čia Kvazaras. Šunį reikia pašerti!
Kas čia per nesąmonė? Laukiau, ką jis dar pasakys. Ragelyje kažkas šnarėjo, gal bangų mūša, gal žaidimų automatų galerijos šurmulys. Nieko neatsakiau – kvankų geriausia neskatinti. Daugiau nieko neišgirdau. Lyg jis irgi būtų kažko laukęs. Taigi dar luktelėjau, paskui suglumęs padėjau ragelį. Et, tiek to.
Stovėjau nugara į duris, kai jos atsidarė. Suskambėjo varpelis, ir aš pamaniau: „O ne, laikas dingti iš čia!“ Apsisukau, pakėliau akis ir vos nenugriuvau tiesiai ant Lesterio Jango reto plokštelių rinkinio. Takešio „Džiazo lindynės“ grindys susiūbavo.
Čia tu! Stovi ir žiūri į mano tamsų kampelį.
Ji kažką pasakė. Ji iš tikrųjų buvo čia. Ji grįžo viena. Kiek kartų įsivaizdavau mūsų susitikimą, bet visada pirmą žingsnį žengdavau aš. Sunkiai supratau, ko klausia. Ji iš tikrųjų grįžo!
– Jūs dar dirbate?
– ... taip!
– Neatrodo. Šviesa jau užgesinta.
– Taip, aš ruošiausi uždaryti parduotuvę, bet dar neuždariau, o kol neuždariau, tol dirbu. Štai! – Vėl įjungiu šviesą. – Matote. – Gaila, kad taip jaudinuosi. Kalbu kaip pradinukas.
– Nenoriu jums trukdyti. Jūs jau ruošėtės namo.
– Trukdyti? Jūs man netrukdote. Nė kiek. Galite neskubėti. Prašom. Užeikite.
– Ačiū. – Iš jos akių man į akis, į mano savastį žvelgia jos gyva savastis.
– Aš... – prabilau.
– Tai... – prabilo ji.
– Kalbėkite, – ištarėme kartu.
– Ne, – tariau. – Kalbėkite jūs. Jūs dama.
– Jūs pamanysite, kad aš trenkta. Buvau čia prieš kokias dešimt dienų ir... – Ji nejučiomis siūbuoja ant kulnų. – Ir jūs klausėtės muzikos... Negaliu jos išmesti iš galvos. Pianinas ir saksofonas. Suprantu, jūs vargu ar prisiminsite tą muziką ar mane... – Ji nutilo. Kalbėjo neįprastai. Gal dėl akcento, kuris tai išryškėdavo, tai dingdavo. Man jis patiko.
– Tai buvo prieš dvi savaites. Tikriau, prieš dvi savaites ir dvi valandas.
– Jūs mane prisimenate? – nudžiugo ji.
– Žinoma, – nepažinau savo juoko.
– Buvau su savo bjauria pussesere ir jos draugėmis. Jos elgiasi su manimi kaip su pusprote, nes aš pusiau kinė. Matot, mano mama buvo japonė. O tėtis – kinas iš Honkongo. Aš gyvenu Honkonge, – pasakė nesidrovėdama. „Aš nesu gryna japonė, o jeigu tau tai nepatinka, eik šikt.“
Aš pagalvojau apie Tonio Viljamso būgnijimą „Tylumoje“. Tikriau, ne pagalvojau, o pajutau sielos gilumoje.
– Tai kas? Aš pusiau filipinietis. O ta muzika – Melo Voldreno „Paliktas ramybėje“. Norėtumėte dar kartą išgirsti?
– Nesutrukdyčiau?
– Žinoma, ne. Melas Voldrenas – vienas iš mano dievaičių. Klaupiuosi prieš jį kaskart, nuėjęs į šventyklą. Koks Honkongas, palyginti su Tokiju?
– Užsieniečiai sako, kad purvinas, triukšmingas ir nykus, bet iš tikrųjų niekur nėra geriau. Niekur. O kai Kaulunas įkyri, gali pabėgti į salas. Lantau saloje ant kalvos sėdi didelis Buda...
Mane apėmė keistas jausmas, kad esu kažkieno rašomos istorijos personažas, bet netrukus dingo.
