„Mano tėvas Šagalas“ (iš anglų k. vertė Aidas Jurašius, išleido „Tyto alba“) – rašytojos Glorios Goldreich, niujorkietės aštuonių bestselerių autorės, grožinės biografijos kūrinys.
Šis romanas paremtas Idos Chagall, vienturtės legendinio menininko Marco Chagallo dukters, gyvenimo įvykiais. M. Chagallas savo teptuku sukūrė vizualinį Idos gyvenimo dienoraštį, įamžino savo paties ir savo žmonos Bellos bendrą gyvenimą. Jų gyvenime būta ir džiaugsmo, ir begalinio liūdesio. Šeima buvo priversta palikti gimtuosius namus Rusijoje, galiausiai apsistojo Paryžiuje, bet vėliau, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo priversta palikti ir šį miestą. Kaip ir daugelis kitų, jie paliko viską – draugus, namus, daiktus, ir gyveno toliau, jausdami amžiną netektį.
Idos ir jos tėvo santykiai buvo labai sudėtingi. Jinai jį dievino, žavėjosi jo talentu, bet galiausiai tapo nevaldomo, egoistiško ir infantilaus Chagallo antrąja motina. Tik Idos dėka menininkas išgyveno – ji, nepaisydama jo nenoro, kaprizų ir prieštaravimų, suorganizavo išvykimą iš Europos Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Nors dukterį erzino jo užsispyrimas, savivalė ir savanaudiškumas, ji iš savo tėvo talento turėjo ir naudos. Ida Chagall užsiėmė jo kūrinių pardavimu, jos dėka jie abu praturtėjo, bet galiausiai menininkas išdavė dukterį.
Dauguma Glorios Goldreich knygų – romanai apie drąsias, sudėtingas, neeilines moteris, turtingas, bet slegiamas šeimyninių santykių. Ji yra moterų, ypač žydžių, ekspertė.
„Mano tėvas Šagalas“ autorę Glorią Goldreich kalbino Alice Bloom, laidos A Town and Village Two prodiuserė ir vedėja.
Žinau, kad rašote istorinius romanus, bet niekada nesu girdėjusi apie „grožinę biografiją“.
Tai kūrinys, kuriam sukurti pasirenkama istorinė asmenybė ir rašoma apie ją, atsižvelgiant į jos gyvenimo chronologiją, istorines ir gyvenimo aplinkybes, lėmusias jos gyvenimą. Tikrasis gyvenimas apipinamas autoriniu pasakojimu bei interpretacijomis. Kitaip tariant, aš išgalvojau pokalbius, paryškinau santykius, įtraukiau veikėjų, kurie galėjo būti herojaus ar herojės gyvenime.
Ar skaitytojams būtina apie tai žinoti prieš pradedant skaityti romaną? Juk tai ne kronika, kad viską priimtume už gryną pinigą ir tikėtume, kad viskas taip ir vyko?
Istorija, įvykių chronologija, vietos, kuriose lankėsi Ida tam tikru metu, kur ji buvo ir kokios buvo tuometinės istorinės aplinkybės – visa tai visiškai tikslu.
O Idos santykiai su pirmuoju, su antruoju vyru?
Jos santykiai su pirmuoju vyru… Rašydama dažnai klioviausi puikiąja Jackie Wullschlager Marco Chagallo biografija, ją kiek pagražinau, atlikusi savo tyrimus. Bet didžiąją dalį jų gyvenimo, man regis, nupasakojau gana tiksliai.
Ar yra gyvų Chagallų šeimos narių?
Taip, dvi Idos dukros dvynės, Marco anūkės – Meret ir Bella. Meret gyvena Šveicarijoje, o Bella yra Grinvič Vilidžo rajone laiko gėlių parduotuvę. Jeigu klausite, ar kalbėjomės apie knygą – ne, nesitariau su jomis jokiais su knyga susijusiais klausimais, visų pirma todėl, kad Chagallo vardas – jau iš esmės „viešas objektas“, ir aš nenorėjau nuolat prašinėti šeimos narių leidimo, tikslumo patvirtinimo, žodžiu, nusprendžiau į visą tai nesivelti. Beje, reakcijos apie knygą iš jų pusės nesulaukiau. Ir nežinau, jaustis už tai dėkingai ar nusiminti.
Vienas iš knygoje stulbinančių dalykų – perteiktas vietos pojūtis.
Vietos man visuomet buvo ir yra labai svarbios. Lankiausi Žydrajame Krante – Nicoje, kur Chagalas praleido kelerius metus. Apsistojau ten kuriam laikui, aplankiau pribloškiantį Marco Chagallo muziejų Nicoje. Susidariau įspūdį apie gyvenimą, kurį menininkas nugyveno dviejose santuokose, su pirmąja žmona Bella ir antrąja – Valentina, Vava, ir su Virginia, kurios nebuvo vedęs. Aplankiau Sen Pol de Vanso komuną, kur jis palaidotas, apžiūrėjau jos apylinkes. Žinoma, buvau Paryžiuje, rue de L‘Age, kur kadaise buvo Idos namai, ir aplankiau įvairias vietas, kur Marcas Chagallas gyveno su mylima žmona Bella. Vietos išties labai svarbios.
Išties. Romanas prasideda Chagallams gyvenant Paryžiuje, paskui nukeliate mus į Rusiją, vėliau – į Vitebską.
Vitebskas – gimtasis ir Marco, ir Bellos miestelis, štetlas. Jame jie praleido svarbią savo gyvenimo dalį – jaunystę. Gimtąjį miestą menininkas nuolat tapydavo, bet įdomu, kad niekada ten nebegrįžo. Išvykęs jis nepalaikė ryšio su karą išgyvenusiomis seserimis. Jas tiesiog paliko praeityje. Jo gyvenimo nuostatos buvo itin komplikuotos.
Jis buvo sudėtingas žmogus, bet tai buvo tiesiog jo bruožas. Turiu omenyje, kad jo gyvenime panašių situacijų nestigo. Turiu omeny ir santykį su judaizmu.
Taip, tai irgi sudėtinga istorija. Jis tapydavo rabinus, ritualines apeigas, žydų kančias. Paveiksluose vaizduodavo Nukryžiuotąjį su talita – tradiciniu judėjų apsiaustu. Jis matė Kristų kaip kenčiantį žydą, giliai jautė žydų kančias, bet pats beveik nesilankė sinagogoje, o tais retais atvejais, kai užsukdavo, nesilaikydavo apeigų. Tai sudėtinga. Šis neigimas atsispindėjo ir kūriniuose.
Jis turėjo daug keistybių. Ar Jums yra tekę bendrauti su kuo nors, kas jį asmeniškai pažinojo?
Taip, vienoje iš JAV pietinių valstijų, gyvena moteris, kuri su juo buvo porą kartų susitikusi. Ji susikūrė idealizuotą jų santykių paveikslą, bet kai prakalbo, išgirdau jos balse abejonę juo kaip žmogumi. Pradėjusi pati juo domėtis, iš pradžių ketinau rašyti apie patį Chagallą, ne apie Idą. Bet kuo labiau gilinausi, tuo labiau jutau jam priešiškumą ir artumą jo dukteriai.
Esu perskaičiusi Jūsų knygas ir visuomet maniau, kad Jums svarbiausios – veikėjos moterys. Labai taikliai aprašote jų emocijas, santykius ir įvairias situacijas, į kurias jos patenka, o veikėjai vyrai rodosi antraeiliai – ne sukurti paskubomis ar nepaisomi, bet ne tokie visapusiški. O štai „Mano tėvas Šagalas“ – ir menininkas, ir jo duktė Ida gavo vienodai dėmesio.
Jie buvo labai susiję, simbiotiški, vienas nuo kito priklausomi. Chagallo charakterio bruožai, nuostatos, elgesys ir gyvenimo būdas gerokai paveikė Idos gyvenimą.
Romano pradžioje yra epizodas: jis tapydavo jos aktus, net kai ji buvo paauglė.
Jis nutapė ją nuogą, kai jai buvo penkiolika. Šis paveikslas pasirodė, ir tai tiesa, žurnale „Le cahier de Paris“. Jam tai neatrodė neįprasta. Jis žvelgė į moters kūną kaip didžio grožio išraišką. Nemanė nieko blogo, kad kūnas – jo dukters, nieko blogo neįžvelgė ir Ida. Tai ne pornografija, ne eksploatacija, o – gryniausias menas.
Vis dėlto jų santykiai keistoki, prie to, matyt, prisidėjo ir šis, jūsų aprašytas, epizodas. Turiu omeny, kad ateina laikas, kai tėvai ir vaikai atitolsta. Vaikams būtina nepriklausomybė, o Ida jos gavo gerokai vėliau. Ji jam tapo vienu iš tėvų. Labai rūpinosi, tvarkė ir asmeninį, ir darbinį gyvenimą. Ji iš tikrųjų buvo už jį atsakinga.
Ir pareikšdavo autoritetingą nuomonę tais atvejais, kai jis elgdavosi kaip nelabai susivokiantis vaikas. Pavyzdžiui, kai atėjo metas palikti Europą.
Jis buvo arogantiškas, manė, kad dėl jo nuopelnų naciai jo nelies. Bet jų tai nestabdė. Jie net Thomui Mannui nepadarė išimties, kodėl jam turėjo? Bet Marcas Chagallas vis atsisakinėjo išvykti, o Ida jį įkalbinėjo, kol tapo akivaizdu, kad jis toks pat pažeidžiamas, kaip ir bet kuris Europos žydas 1933–1945 metais. Galų gale jie išvyko tik dėl jos pastangų ir netgi machinacijų.
Kaip manote, kada ji pastebėjo, kad tėvas turi grobuonies bruožų? Na, gal per stipriai pasakiau, bet ji buvo tokia atsidavusi, tvarkė jo karjerą, finansus, – o jis nuolat iš jos reikalaudavo vis daugiau ir taip atkakliai, kad po kurio laiko nukentėjo jos asmeninis gyvenimas.
Nemanau, kad ji kada nors žiūrėjo į jį kaip grobuonį. Vargu ar jai atėjo tokia mintis ar toks žodis į galvą. Rodos, jis jai atrodė beviltiškai priklausomas, negalintis be jos apsieiti. Iš esmės tai buvo tiesa. Ji sugebėjo jį išvežti iš Europos su Variano Fry pagalba. Varianas Fry – labai svarbi istorinė asmenybė. Jis išgirdo Eleanoros Roosevelt prašymą. Ji buvo pasiryžusi padaryti viską, kas įmanoma, kad padėtų žydams išvengti pavojaus. Ypač žydų menininkams ir intelektualams. Ji finansavo Variano Fry kelionę į Prancūziją, Marselį, dar neokupuotą Viši režimo, ir sugebėjo išrūpinti vizas, leidusias išvykti daugybei žydų menininkų – George‘ui Grossui, Marcui Chagallui ir kitiems. Jam pavyko. Jis pats nebuvo žydas, jis buvo aristokratas, baigęs Harvardą, bet rizikavo gyvybe dėl žydų šviesuomenės. Ir štai priartėjome prie dar vieno Chagallo asmenybės aspekto: pasibaigus karui, Varianas Fry smarkiai sunegalavo, jam pagelbėti žmonės surengė savo darbų parodą. Jie padovanojo paveikslus, o Chagallas, paprašytas prisidėti, atsakė: jeigu reikia paveikslo, tegul nusiperka. Taigi net savo išgelbėtojui jis neparodė geros valios ir dosnumo.
Visa tai keičia požiūrį ir į jo darbus...
Svarbiausias klausimas – ar mes žavimės darbais ar menininku? Ne paslaptis, kad nemažai rašytojų, skulptorių, muzikantų nėra malonios asmenybės, nors jų darbai – fantastiški. Reikia atsargiau vertinti, kad su nešvariu vandeniu neišpiltume ir kūdikio. Mes tebesižavime Chagallo paveikslais, bet ne jo asmeniu. Panašiai kaip su Charlesu Dickensu. Klasikas buvo neapsakomai žiaurus savo žmonai, paliko ją be pragyvenimo šaltinio. Dievinu Dickensą kaip autorių, o kaip žmogui jaučiu panieką…
Kaip manote, kodėl apie Chagallo būdą ir jo poelgius taip ilgai tylėta?
Niekas nepuola šventųjų. Nenorėjau ir aš jo užsipulti. Mano romanas – ne puolimas, o susidūrimas akis į akį su liūdna tikrove.
Jūsų knyga – asmenybės brendimo istorija, joje perskaitome, kaip Chagallas jis nugyveno gyvenimą, susipažįstame su jam atsidavusia dukterimi. Iš pradžių ji – jauna vėjavaikė, nežinanti, kas jai nutiks, kur nukeliaus ir ką nuveiks. Ir staiga ji... pastoja. Už tai tėvas ją nubaudžia...
Jai pastojus, jis primygtinai reikalavo aborto, ir tai turbūt buvo išmintinga išeitis, bet paskui jis pareikalavo, kad ji ištekėtų…
Už vyro, kurio nemylėjo.
Galbūt jinai jį ir mylėjo. Ji buvo per jauna, kad tai suvoktų, vaiko tėvas irgi buvo per jaunas, o Marcas ir Bella primygtinai reikalavo. Toks jų štetliškas auklėjimas. Jie nuolat siekė pagarbos. Užaugęs mažytėje žydų ortodoksų bendruomenėje, jauteisi pažeidžiamas, priklausomas nuo menkiausios tos bendruomenės kritikos. Idai pastojus, turbūt kiti apie tai sužinojo, o tai buvo didžiulis smūgis šeimos garbei. Idai ištekėjus šeimos garbė, reputacija buvo išgelbėtos.
Reputacija išgelbėta, nors ji ir pastojo prieš vedybas. Vis dėl to, jeigu jis būtų tuo apsiribojęs, tuo būtų ir baigęsi, bet jis nutapė Nuotakos krėslą. Tai buvo dovana Idos vestuvėms. Nedžiuginanti dovana.
Ne, paveikslas buvo monochrominis – baltas krėslas, apdėtas baltomis gėlėmis, priešais krėslą – išblukęs rausvas kilimėlis. Įdomu, kad tai paveikslas paveiksle. Jame jis nutapė paveikslą – savo dovaną Bellai, pirmajai žmonai, kuriame jis skrenda prie jos, nešinas dovana. Taigi, įsipaišė į savo dukters dovaną. Taip, santykiai buvo labai sudėtingi. Bet per antrąsias Idos vestuves jis padovanojo didžiulį keraminį pietų servizą. Tai jau buvo džiaugsminga dovana, skirta brandesnei moteriai, kurios antroji santuoka atnešė prestižą ir didžiulius pinigus.
Pakalbėkime apie Bellą ir jų santykius. Jūs rašote, kad ji serga maniakine depresija…
Šiais laikais ją vadintume neurastenike. Ją dažnai kamuodavo depresija. Ji prarado didžiąją dalį savo šeimos, paskui jiems nuolat iškildavo grėsmė dėl tuometinių įstatymų. Dėl Marco ji paliko labai turtingus gimtuosius namus, pabėgo su juo ir kurį laiką gyveno skurde. Tai ją labai paveikė. Ji buvo drovi ir troško tapti rašytoja, jos troškimas iki galo neišsipildė. Visi Marcą supę žmonės pamiršdavo savo poreikius, kad jis gautų tai, ko nori. Vėlesniais gyvenimo metais Bella parašė autobiografiją. Ji buvo išleista pavadinimu „Degančios šviesos“ (The Burning Lights), Marcas ją iliustravo, bet buvo per vėlu – ji tapo atsiskyrėle, rimtai susirgo depresija. Ida tapo šeimos „žmona ir motina“.
O mirus Bellai – ir tėvo piršle.
Du kartus.
Tai irgi buvo nelengva. Viena – rasti patikimą namų tvarkytoją, o visai kas kita…
Sutikusi Virginią Haggard McNeil, ji manė radusi gerą tvarkytoją. Tiksliai nežinoma, kaip jos susitiko. Knygoje susitikimą parke sukūriau aš, bet jos iš tiesų susitiko. Ida pastebėjo, kad Virginia laisvai kalba prancūziškai. Marcas Chagallas per visą savo gyvenimą Amerikoje taip ir neišmoko anglų kalbos, nesiteikė. Tarpusavyje jie veikiausiai kalbėjo rusiškai, jis taip pat mokėjo jidiš ir prancūzų kalbas. Marcas turėjo daugybę namų tvarkytojų, kurios nesuprasdavo, ką jis sako, ir tai jį siutino. O štai Virginia mokėjo prancūziškai. Jai verkiant reikėjo pinigų, nes buvo ištekėjusi už vyresnio vyro, kuris negalėjo užsidirbti pragyvenimui. Ji buvo meniškos prigimties ir įgudusi namų tvarkytoja, mokėjo siūti, tad Ida ją pasamdė. Tai buvo puikus sprendimas, bent iš pradžių, o paskui tarp jos ir Marco užsimezgė romanas.
Bet jie niekada nesusituokė, nors ir susilaukė vaiko?
Jis atsisakė ją vesti, nes ji nebuvo žydė. Ji pastojo. Jis norėjo, kad ji pasidarytų abortą, bet ji nesutiko, nes jai buvo nebe aštuoniolika. Ji norėjo vaiko, jiems gimė sūnus ir jis jį pripažino. Davidui net buvo atliktas tradicinis apipjaustymas, kuris, anot Chagallo, padarė jį žydu, nors, be abejo, taip nebuvo. Davidu sūnus buvo pavadintas Chagallo brolio, mirusio Kryme, garbei. Kai Virginia jį paliko, kartu išsiveždama sūnų, jis jo atsižadėjo. Bet įsikišus supykusiai Idai, jis pripažino sūnų ir jį remdavo.
Kas atsitiko Davidui?
Jis tapo džiazo muzikantu. Nežinau, kur jis dabar, ar tebėra gyvas, bet vienas iš mano šaltinių buvo Virginia Haggard McNeil knyga „Mano gyvenimas su Šagalu“ (angl. „My Life with Chagall“), kurioje ji papasakojo ir apie Davidą.
Žinome, kad Ida jį užstojo, bet lieka neaišku, koks jo tolimesnis likimas. Buvo dalykų, dėl kurių norėdavau atleisti Marcui. Vis susimąstau, ką jam ir jo šeimai teko išgyventi. Jie buvo priversti palikti gimtuosius namus Rusijoje, viską prarado. Mes nesame to patyrę, negalime net įsivaizduoti.
Taip, jo gyvenimas buvo išties tragiškas – tuo niekas neabejoja. Visų pirma, jis labai mylėjo Rusiją, priėmė komunizmą ir revoliuciją, bet kone pernakt komunistų perversmas tapo antisemitiniu, ir jis buvo priverstas bėgti. Marcas Chagallas pabėgo į Maskvą, kur su Ida dirbo jidiš teatre, tapė nuostabias scenos dekoracijas – neseniai jos buvo eksponuojamos Guggenheimo muziejuje. Priverstas palikti Maskvą, išvyko į Vokietiją. Vokietija išgyveno pačią pradžią to, kas ilgainiui virto fašizmu, ir jam teko išvykti į Prancūziją. Kas galėjo pagalvoti, kad Prancūzija su savo šūkiu „laisvė, lygybė, brolybė“ taps nacių irštva? Bet taip atsitiko. Prancūzijos okupacija buvo labai liūdna, Viši režimas ir maršalas Pétainas parsidavė fašizmui.
Romano pabaiga mane nustebino, nes nieko apie tai nežinojau. Ida ir vėl rado jam namų tvarkytoją, meilužę, būsimą žmoną.
Vava buvo vienas piktavališkiausių, manipuliatyviausių žmonių, kokius tik galima įsivaizduoti. Ji žinojo, ko nori – būti ponia Chagall, norėjo pinigų ir kad Ida dingtų iš jo gyvenimo.
Bet juk Ida puikiai tvarkė jo verslą. Man atrodė, kad Vava norės ją samdyti ir mokėti atlyginimą ar panašiai...
Ne, ji norėjo, kad Ida dingtų iš tėvo gyvenimo. Ida pasijuto labai įskaudinta. Problemų kėlė ir tikėjimas. Valentina, Vava, Brodsky buvo žydė, bet ją žavėjo katalikybė. Manoma, kad ji atsivertė, nors tiksliai nėra žinoma. Vėliau ji skatino Marcą kurti bažnyčioms. Vestčesteryje, Pocantico Hills bažnyčioje galima apžiūrėti stulbinančius Chagallo vitražus. Vava parūpindavo jam užsakymų. Įdomiausia, kaip minėjau, Sen Pol de Vanse pamatyti Marco, Vavos ir jos brolio Michelio Brodsky kapą. Jie visi palaidoti vienoje kriptoje. Užrašyti tik vardai, nieko žydiško. Tai municipalinės kapinės, greta – kaimyniniai kapai, katalikų, su dideliais kryžiais.
Kokia netikėta atomazga, turint omeny, kad didžiąją gyvenimo dalį Marcas Chagallas nekėlė kojos į bažnyčią. Jis nesiruošė lankytis ne tik sinagogoje, neketino eiti į jokią bažnyčią.
Jis kūrė bažnyčioms ir pradėjo jose lankytis, kai vedė Vavą.
Ar Ida kada nors aprašė savo gyvenimą?
Ne. Aš sustojau ties laimingu jos gyvenimo laikotarpiu, nes jos gyvenimo pabaiga buvo kitokia. Jos ir Franzo Meyerio santuoka baigėsi skyrybomis. Ji tapo, pasak Jackie Wullschlager, alkoholike ir 78-erių mirė Paryžiuje.
Kaip graudu, nes šioje knygoje ji atrodo kaip herojė, kurią galime pamilti.
Ji ir buvo herojė. Iš tiesų.
Parengė Julija Kalvaitytė
