– Suprantate, – pasakė psichoterapeutas, – jie išvažiavo skirtingais traukiniais. Žodžiai ir darbai. Žodžiai iš pirmos platformos, o darbai iš dešimtos. Ir nesusitiks jie. Tikriausiai niekuomet. Dažniausiai nesusitinka. Dažniausiai nesusikerta žodžių ir darbų keliai. Ir tik labai akylas žmogus gali pastebėti, kaip skiriasi žodžiai nuo darbų. Nes žodžiais žmogus gyvena paraleliame, įsivaizduojamame, geresniame gyvenime, ne tame, kur ant žemės. O darbais jis gyvena kaip išeina. Kartais išeina tiesiai, o kartais – visai kreivai.

Apie tai, kaip išėjo, gali papasakoti tais žodžiais, kuriais tik nori. Ir, patikėk, tikrai atsiras tų, kurie priims tavo žodžius už gryną tiesą.

Kiek problemų atsirastų žvėrims, jei jie galėtų kalbėti. Tarkim, liūtas: prisivijo antilopę, laiko pavertęs, sukandęs už sprando, ir net seilės per barzdą varva, nes toks skanumas jo laukia, o ta kad ims maldauti jos neėsti. Gražiausiais žodžiais į pačią liūto širdį taikydama, vadins jį Karaliumi, Geradariu, Valdovu. Verkdama vardais vardins, kiek vaikų liks našlaičiai, papasakos, kiek nuostabiausių rytų savanoje ji nebepamatys vien dėl vartotojiško liūto noro prisikimšti pilvą mėsos. Juk galėtų ir jis žolės parupšnoti, kaip antai daugybė laukinių žvėrių rupšnoja, juk koks didelis dramblys štai užauga ir puikiai gyvena bei vaikus veda vien vaisius ėsdamas – ne, ne, nepasakys ji tų žodžių apie mėsą ir vartotojiškumą, mintyse tik, tyliai nekęs liūto, o sakys saldžiausius žodžius apie žvėrių vienybę, vėsų ir drėgną saulėtekį, kai per pačią brėkšmą net mažiausias lapelis nesukruta, kokia ramybė auštant, koks grožis, kurio ji daugiau nebematys...

Nebent. Nebent jis tiesiog jos pasigailėtų. Valdovas. Geradaris. Ir vieną akimirką kažkuris žodis – tikriausiai „geradaris“ – palies liūto širdį. Jis gal net dorai nežinos, ką tai reiškia iš tikrųjų, bet tokia mažytė atlaidumo banga užlies jo, valdovo, krūtinę, jis nežinos, kas tas atlaidumas yra, bet ta šiluma, kurią pajus, tikrai bus netikėta. Nepatirta iki tol. Ir jis paleis antilopės kaklą. Ir net nepasakys – eik pas vaikus. Valdovai daug nekalba. Jis tik truputį pasuks galvą į šoną ir įsmeigs žvilgsnį į horizontą. Tiesą pasakius, jis nežinos, kas yra horizontas, bet taip atrodys iš šono, kad žino. Valdovas. Tas žodis skambės ausyse ir jis jausis didelis ir visagalis, galintis net tai – paleisti savo grobį. „Durnelis, sušvokš antilopė. Debilas. Išgama. Čmo, ji pasakys net rusiškai. Kad tu pakliūtum į spąstus, kad nupliktum ir iš tavo puošnios apykaklės liktų tik susivėlęs kuokštas. Kad nepaeitum mažiausiai dviem savo kojom, siųs ji tuos prakeiksmus mintyse, bandydama atsistoti. Apsišik tu stačias, jau sugargaliuos springdama, nes gerklė, stipriai sukąsta, labai skaudės. Gal šitas šūdo krūva pažeidė kaklo slankstelį? – šmėkštelės mintis, bet dabar reikia atsistoti ir į kojas.“

Ir ji atsistos. Aišku, kad neatsisuks į liūtą, kuris vis dar mįslingai žiūrės į horizontą, papenėtas antilopės žodžiais. Pasijutęs toks didelis ir geras, mielas ir švelnus, galintis pakeisti savanos pasaulio tvarką. „Ar man tikrai reikia tų antilopių? Na, kam man ta mėsa? Ir raugėju jos paėdęs, nes nebevirškina – refliuksas, pakosėju kaip senis, kaulai jos kieti, prilenda į tarpdančius. Pasaulis keičiasi, gal tikrai keisti mitybos būdą ir man? Ir jėgų sutaupyčiau – nei vytis, nei draskyti ir dar kraujais kailį išsitepti...

Tokie žodžiai rasis liūto galvoje ir jis beveik patikės, kad jis, valdovas, gali, gali gyventi kitaip. Geradaris. Ir prižadės sau keisti gyvenimo būdą. Taip jį paveiks antilopės žodžiai. Nes žodžiai yra paveikūs. Ir jis net neįtars, kad visi savanos žvėrys, ypač antilopių banda, laiko jį glušu lengvatikiu, kuris nesupranta, nemoka atskirti žodžių tikrumo.

O antilopė tuo metu grįš į bandą. Jausis šlykščiai, jai skaudės kaklą – blemba, visgi slankstelis, gerai, jei tik patemptas, bet dar šlykščiau bus gerklėj, iš kurios skrido tie pagyrų žodžiai liūtui. Ji gailėsis kiekvieno jam pasakyto gražaus žodžio ir prisieks sau ir kitoms tiesiog nepapulti dar kartą, net jei liūtas nustos medžioti. Tas išgama.

Tu tobula. Ir jei aš būčiau tapytojas, nutapyčiau tavo portretą. Ne, ne portretą, o tave stovinčią, visu ūgiu: priekyje suknelė trumpa, gale – iki žemės, krintanti stambiomis klostėmis, kad atrodytum tarsi kilmingos giminės palikuonė pilies fone. Ir dar skalikas prie kojų. Jis pabrėžtų tas tobulas kojas, Dieve, na, kaip su tokiu grožiu gyventi? – atsainiai klaus jis, liesdamas tikrai ilgas jos kojas, o ji pašiurps visu kūnu dėl kelių baimių: skutau jas prieš savaitę ir, ko gero, jau jaučiasi dygūs plaukų šeriai. Bet gal nesijaučia? – čia ta kita mintis, jau užsupta jo žodžių saldumo, saldesnio už sirupą, kuris apsems smegenis ir šios tiesiog atsisakys veikti. Kaip veikti tokioj klampumoj?

Jis atneš kavos ir stiklinę vandens, laikys puodelį, nes šis karštas. Kaip apskritai ką nors sunkiau nei cigaretę gali laikyti tokios išpuoselėtos rankos? Ar žinai, kokios gražios tavo rankos? Klaus tarsi savęs, tarsi visatos, girdydamas ją kava, o ji karštligiškai bandys prisiminti, kada buvo pas manikiūrininkę. Ir kiek tie nagai jau nuaugę... Ji apskritai bandys prisiminti, kas ir kada paskutinį kartą jai sakė tokius žodžius, kurių niekuomet nesijautė verta. Bet šitas vyras – jis tikras gydytojas, visos sielos žaizdos traukiasi ir gyja, kaip patepus stebuklingu tepalu. Automobilyje jis pasakos jai pasaulio istoriją ir kiekvieno namo architektūros savitumus, kai jie tiesiog taip sau važinėsis po miestą. Jis žinos kiekvieno gėrimo, maišomo į kokteilį, kilmę ir gamintoją, ir proporcijas, kas su kuo dera, ir kodėl, kai jie užeis į barą, ir kaip vadinasi visi pasaulio ugnikalniai. Žinos sostines, garsiausius dizainerius ir mokės raiškiai papasakoti, kodėl nereikia pirkti štai šių nišinių kvepalų, nes jų trečioji nata... jis tikrai žinos daug ir mokės tai papasakoti.

Ne, jis niekuomet jos nepavadins neišmanėle, tik tvirtins, kad tokioje gražioje galvoje ir neturi gyventi daug informacijos. Jis net jos neišlygintos suknelės klostes pateiks kaip privalumus, nes žinos daug žodžių. Saldžių ir tinkamų. Ir tie žodžiai nebus tik pasirodymas per pirmuosius pasimatymus. Jie bus visuomet. Net kai ji išeis iš šeimos, nutarusi, kad tokio vyriškio daugiau niekuomet nebesutiks. Tokio, kuris taip moka mylėti. Ir taip papasakoti apie meilę bei tai, kokia bus jų vestuvių ceremonija ir tolesnis laimingas gyvenimas. Ir net po konfliktų bei rietenų jo žodžiai bus tokie vertingi, nes jis jos nekaltins, kaip padarytų statistinis lietuvis vyras, ne, jis visuomet pabrėš – atleisk, jei nepriverčiau jaustis laimingos.

Kaip gali jį kaltinti tuo, kad gamta taip pakabino jo liežuvį, kuris kloja ir zalatina ant viršaus, ir žino, apie ką moteriai reikia papasakoti ir kaip. Kaip? Kaip joms niekas niekuomet nekalbėjo. Tą juk nesunku išsiaiškinti, tiesa? Ir kas atsitiks toliau? Nieko. Jis išeis, pakartojęs sakralinę frazę apie tai, kad nemoka jos padaryti laimingos. Toje frazėje bus paslėpti visai kiti žodžiai – tie, iš kurių aišku, kad jam visiškai nereikia nei šeimos, nei rūpesčių, nei tuo labiau auginti jos vaikus. O ji pradės džiūti be tų žodžių po to, kai jis dings ir nebeatsilieps telefonu, ir po to, kai pasiekusi jo namus pamatys ilgakoję blondinę jo parankėje. Jis sudaužys jos širdį. Nes širdis ir maitinama žodžiais. Tačiau žodžiai, tie žodžiai visam laikui pasiliks užrakinti jų susirašinėjimuose. Gražūs ir nepadengti auksu, kaip dabar, po pandemijos, viso pasaulio pinigai. Žodžiai – blizgantys popierėliai.

Jie buvo keista pora. Nes nesikalbėjo. Gerutė – toks buvo jos vardas – puolė kloti vaišes netikėtiems svečiams, blaškėsi nuo spintelės prie viryklės, nuo duoninės prie šaldytuvo, tarsi kažką kalbėdama pati su savimi, neleido mums net prisiliesti: „Ne, ne, viską padarysiu pati, kas gi čia sunkaus stalą padengti.“ O aš stebėjau tą moterį ir niekaip nesupratau, ar ji džiaugiasi spirgėdama virtuvėje, ar pyksta. Aukšta ir stotinga, plaukus susisukusi į kuodelį, kuris truputį nuslinkęs į šoną, Gerutė sukosi nepaleisdama iš rankų šluostės: dėjo ir valė, trynė ir brūžino ir taip švarius paviršius.

Prieš išvažiuodami apėjom Vaclovo darbus: jau beveik baigiamą pirtį, sunertą iš tokių sveikų ir didelių rąstų, kad jie pergyvens kelias kartas. Atsisveikindami išsibučiavom kaip geriausi draugai, tik Gerutės veide nebuvo galima įskaityti – ar ji džiaugiasi, kad mes išvažiuojam, ar liūdi. Ir jau vairuodama naktiniais miškais plento link, bandžiau šifruoti tos visą gyvenimą kartu buvusios poros santykius: kodėl jie kalbėjosi, kaip adatomis badytų vienas kitą? Kokie keisti tie jų žodžiai. Gal čia toks Vaclovo humoras? Tuomet buvo pati rugpjūčio pabaiga.

Spalį važiavau pas Vaclovą be gėlių. Laidojimo įmonės automobilyje, mažame ir ne tame amžius ir kartas atlaikysiančiame rąstiniame name, Vaclovas turėjo iškeliauti į paskutinę savo kelionę – Lenkijoje esantį krematoriumą. Jis atrodė kaip tik ką prigulęs ant sofos. Žemyn paspausta barzda, visai kaip tada sodyboje, kai staiga nesugalvodavo, ką kandžiai atšauti Gerutei. Pagalvojau, kaipgi ta, tuomet atrodžiusi tokia nesavarankiška ir paika moteris, kuri gyvena aplinkiniams nesuprantamame savo pasaulyje, išgyvens netektį? Priėjau pasakyti užuojautos ir net loštelėjau – Gerutės akyse karaliavo ramybė. Stotinga moteris, taip pat susiėmusi plaukus į kuodelį, kuris ir dabar buvo truputį pavažiavęs į šoną, ilgu, juodu kailiuku apkantuotu sijonu ir tokiu pat švarku, ramiai išklausė ir tik spustelėjo mano ranką.

Ar pasikalbėjot su Vaciu prieš mirtį, ar atsisveikinot? Nei prieš mirtį, vaikeli, nei šiaip gyvenime pasikalbėdavom. Labai ūmus buvo. Kiekvieną žodį turėjau pataikyti, nes paleisdavo vazą į mano pusę, jei koks žodis nepatikdavo. Vienos mėlynės nugydavo, kitos atsirasdavo. Išsiskirt? Mėginau. Sūnui penkeri, vienai augint labai sunku. O Vacys pasitrainiojo po tų skyrybų, pasivalkiojo ir atėjo kaip šuo, paspaudęs uodegą. Net neatsiprašė, tik pažadėjo, kad nė pirštu manęs nebepalies.

Kurį laiką ir buvo ramus. O paskui? Ar gali pakeist žmogų – nebent pergimdytum. Geria, daužosi, o kai išsiblaivo, vis tiek jo žodyne tik bjaurūs epitetai. Jo žodžiai buvo kaip nuodingos gyvatės, kurios įsirango į tavo užantį ir iškiša galvą primindamos apie save, kai to visai nelauki. Nors su kitais – ir draugiškas, ir paslaugus, ir pajuokaut moka. Nešiau kaip kryžių. Prisitaikiau. Tyliu, būdavo, o galvoju, ką man reikia. Taip ir pragyvenom. Kiekvienas savo pasaulyje.

O kaip jis numirė? Parėjo išsivalkiojęs, net nekalbinau. Po gėrimo ir mergų jokie žodžiai netikdavo. Atsisėdo virtuvėj ant kėdės. Užsnūdo. Ir numirė. Kai išgirdau bumptelėjimą, tai ir supratau, kad jau viskas. Palengvėjo iš karto. Seniai jutau, kad sykį taip ir pasibaigs.

Mačiau, kaip Gerutė išsitiesė. Našlė. Laisvas žmogus. Kaip visiškai neslėpė savo gyvenimo detalių, kaip visai jai nebuvo svarbus krikščioniškas paprotys – apie mirusįjį tik gerai. Ji ir nepasakojo piktai, tiesiog ramiai dėstė savo istoriją. To gyvenimo, iš kurio neišsirašysi kaip iš ligoninės. Ir išeidamas negausi recepto. Ir pasakojo man, žmogui, kurį mato antrą kartą. Nes daugiau kam pasipasakot gal net ir nėra. Juk žodžiai – toks keistas dalykas – ateina tik į tas ausis, kurios moka klausyti, pagalvojau.

O tuo metu laidojimo bendrovės vyrai atėjo pasiimti Vacio į paskutinę jo kelionę. Artimieji sukruto, metėsi prie karsto, o Gerutė tuomet, palaukusi, kol jie išsiskirstys, pasilenkė, tarsi ketintų jį pabučiuoti, ir ėmė šnabždėti. Nei garsiai, nei tyliai. Truputį net šnypšti, kaip gyvatė. Ar kas girdėjo? Nežinau. Aš girdėjau: „Matai, Vaclovai, juk tiek kartų tau sakiau – kalbėkimės. Nubaus tave Dievas, sakiau tau, Vacy, kad ėdi mane tokiais šlykštažodžiais. Ir kieno teisybė dabar, Vaclovai, kieno – linkėjai man, kad pastipčiau, o kas ant lentos guli, Vacy?

Kažkas priėjo prie Gerutės – vajėzau, vaikeli, baik, nusiramink. Ir ką, jūs manot, atsakė Gerutė? Nieko. Šypsena per pusę lūpų bylojo tik tai, kad Vacys išgirdo jos paskutiniuosius žodžius. O tuomet jį su visu nauju jo namu įkėlė į automobilį. Ir išvežė pro vartus. Ir tiek ir teliko iš jo gyvenimo – visokiausi prisiminimai. Kuriems net nereikia žodžių.

– Dabar jau tikriausiai suprantate, kad vienintelė jūsų problema – išmokti atskirti žodžius. Juokinga, bet tai didelis menas suvokti, kur tik žodžiai, o kur – darbai, – pasakė psichoterapeutas. – Kurie žodžiai cukriniai avinėliai, o kurie granatos, galinčios išsprogdinti smegenis. Kurie žodžiai šliužai, o kurie tik sausainių tešla. Puri, saldi, jos norisi atsikąsti, net nežinant, kas viduje. O viduje gali būti žodžiai-akmenys. Žodžiai.