Milda Matulaitytė-Feldhausen. Ar pasauliui vyrai tikrai reikalingi tik „dėl kvapo“?

Kad pasauliui vyrai yra „nebereikalingi“, jis tą jau senokai įrodė. Šiandien moterys pačios vairuoja traukinius ir krovininius automobilius, valdo bankus, vaikams atsirasti teoriškai užtenka laboratorijos ir mėgintuvėlio. Skiepus nuo to nelemto viruso – būtent tai, kas mums šiandien aktualiausia, net ir tuos išrado moteris. Tai pasakykite, susimildami, kam pasauliui tie vyrai? Dėl grožio? Dėl kvapo?


Daugelį metų (ypač Lietuvoje) aiškiai žinojome, kaip turi atrodyti kiekviena moteris. Graži, nepavargusi, pabusti – jau žvali (ir geriausia – pasidažiusi, kad nešokiruotų vargšo vyro akių), plaukai būtinai sutvarkyti pagal naujausias madas, liekna, ne per protinga, bet ir ne per kvaila. Tokia per viduriuką. Na, kad, neduokdie, neišgąsdintų vyro savo galimai didesniu intelektu ir nepriverstų jo pasijusti nepatogiai.


Esate protinga? Ypač vyresnės kartos mamos su didžiausiu pasimėgavimu puldavo gąsdinti dukras, kad protingos vyrams nereikalingos. Ir vis dėlto – esate protinga? Nieko tokio, apsimeskite kvailute, juk būtent tokios vyrams ir patinka. Ir naivi. Būkite patikli, nesusitvarkanti su pinigais, nemokanti pasikeisti rato ir protarpiais nesivaldanti bei neadekvati, nes jums – PMS. Kadangi „tuo metu“ kiekviena moteris praranda protą ir tampa tiesiog kažkokia plaukiojančia bei riaumojančia būtybe, už neribotą galimybę pasityčioti iš silpnosios lyties, moterėlių, vyrai joms tai kilniadvasiškai atleidžia. Net ir visuomenėje moters paveikslą priimta pateplioti tuo visagaliu pėemesu, taip demonstruojant savo „supratimą“ ir kartu paaiškinant, kodėl moterims negalima užimti aukštų postų, eiti svarbių pareigų. Juk „tomis dienomis“ jos tiesiog būna nepakaltinamos ir, jei ne vyrai, viskas žlugtų – praktiškai pasaulis nugarmėtų į prarają. Moterims reikia dovanoti gėles ir saldainius, to joms juk ir užtenka, o pinigai? O pinigai vis dar ne moterų reikalas!


Bet stabtelėkime truputėlį. Ar ne per patogus abiejų lyčių paveikslas, vis dar su malonumu brukamas eiliniams vartotojams: moteris-papuošalas ir stiprus vyras šalia? Tačiau jei visiškai aišku, kokios turi būti šiuolaikinės, vyrams patinkančios moterys, tokios, kokias išrankūs vyrai imtų į žmonas, kokie reikalavimai tuomet keliami vyrams? Ir ar apskritai išvis kokie nors keliami? Mat kartais pasižvalgius gatvėje panašu, kad ypač didžiuliai reikalavimai yra keliami tik vienai lyčiai, kai savo ruožtu kitai paliekamos galimybės... be ribų.


Toksiškas vyriškumas – būti jam ar nebūti?


Sutinku, šiandien būti vyru užduotis – ne iš lengvųjų. Laisvėjančios, nepriklausomos moterys savaime kelia didesnius reikalavimus savo partneriui. Jos nori švelnaus, suprantančio vyro, tokio, kuris ne tik šiukšles išneštų, bet ir apie savo jausmus neverčiamas imtų kalbėti. Na, tokio vyro-meškiuko. Prie kurio ir prisiglausti smagu, ir kurį randi ten, kur prieš dieną palikai. Lyg ir vyriško vyro, bet ne visai.


Kas yra vyriškumas, daugmaž visiems aišku. Tepaluotas kombinezonas, cigaretė, dar geriau cigaras tarp dantų, prakaito lašeliai ant ištreniruotos krūtinės (prakaitas, beje, turėtų būti šviežias, ne toks, kuriuo atsiduoda tūlas mūsų visuomenės atstovas), platūs pečiai, už kurių gležnutė moteris jaučiasi kaip už tvirtovės sienos. Tiesa, tepaluotos rankos turėtų būti tik tiek tepaluotos, kad neteptų besiglaudžiančios moters, o cigaras – nedvokti. Savo chicą toks vyras turėtų taip aistringai bučiuoti, jog ši pasimirštų, kuo ji vardu. Maždaug taip automatiškai įsivaizduojame vyriškumą, tokį trupučiuką reklaminį, spalvingą ir labai romantišką.


Tačiau pastaruoju metu visuomenės padangėje pradėjo sklandyti dar vienas terminas – toksiškas vyriškumas (angl. toxic masculinity). Kas tai yra? Taip apibūdinamas žalingas elgesys, kuris yra žalingas ir visuomenei, ir pačiam vyrui. Tik koks gi tiksliai elgesys yra žalingas? Paskutiniaisiais keleriais metais toksiško vyriškumo etalonu buvo laikomas 45-asis Amerikos prezidentas Donaldas Trumpas. Seksistas, gal net mizoginistas, macho, atvirai nevengiantis patyčių, neturintis absoliučiai jokios empatijos ir godus: godus valdžios, pinigų, toks, kuriam moterys tebuvo žaisliukai, sumedžiotos aukos, o paskutinioji, Melania – boba, aptarnaujanti jo vaikus, kuriuos jis tiesiog finansuoja. Žinoma, Melanios, buvusios pirmosios Amerikos ponios, boba niekaip nepavadinsi, bet kas ten žino, kas to seno perdūno galvoje.


Toks toksiško vyriškumo, beje, kilusio iš kalėjimų, paveikslas yra turbūt aiškiausiai suprantamas bei priimtinas visiems. Atstumiantis, nesimpatiškas. Tačiau nuo kada mieli, simpatiški berniukai ima darytis tuo, iš ko vėliau išauga tokie vyrai ir jų polinkis į toksišką vyriškumą? Ar dešimties metų berniuko, susipešusio su draugu mokykloje ar kieme, elgesyje jau galima įžvelgti toksiško vyriškumo užuomazgų? Ir, tiesą sakant, kas ir kokius turi auginti vyrus, ateityje įtiksiančius visuomenei?


Vyrai – ne kokios bobos, jie nebliauna. Taip berniukus dažniausiai moko jų tėčiai. Pastaruosius to paties mokė jų tėčiai. O šiuos – ne tik jų tėčiai, bet dar ir negailestinga mėsmalė – sovietų armija, kur gyvenimo ar mirties klausimas nebuvo retorinis, kur veikė principas „arba tu, arba tave“. Sumals, sunaikins ir parskraidins cinkuotame karste. Kuo kietesnis, brutalesnis, didesnis bejausmis buvai, tuo didesni tavo šansai buvo išgyventi.


Laikams pasikeitus, moterys legalizavo vyriškas kareivių ašaras ir iš vyrų padarė verktinius. Tai, esą, turėjo pasitarnauti ir vyrams, ir moterims. Na, moterims norėjosi padaryti vyrams paslaugą ir parodyti, jog ir vyrai verkia. Kai kurios vyrus dargi apkaišė gėlių žiedais (esą vyrai yra gėlės), turėdamos vieną siekį – paskatinti vyrus atsiverti ir parodyti savo švelnumą, nebijoti būti pažeidžiamiems, nuogiems. Žodžiu, švelniems ir trapiems, ginkdie, ne toksiškiems ir atstumiantiems macho. Turbūt nekeista, kad abu šie (neabejotinai gerų ketinimų kupini) projektai susilaukė ypač audringų visuomenės patyčių, beje, iš abiejų lyčių stovyklų – tokiems dalykams neparuošta visuomenė praktiškai negali kitaip, kaip tik atmesti, dar ir smarkiai bei piktai tokius projektus išjuokdama – taip lengviausia užmaskuoti kolektyvinį nesaugumo jausmą, ištikusį, kai kažkas supurtė nusistovėjusius standartus.


Ko gero, vis tik reta moteris viešai savo vyrą norėtų matyti kaip „žiedą tarp gėlių“, neabejotinai pasąmonėje įdiegtas stipraus vyro paveikslas ne vienai jų nesisietų su tokiu „vyru-gėlele“, o šis nesuteiktų saugumo jausmo. Juk dažniausiai moterys su sutiktu savo gyvenimo vyru turi stereotipinių planų: pagimdyti vaiką, apsigyventi jo (dabar dažniausiai jau abiejų) pastatytame name, karštą vasaros dieną kavą gerti jo pasodinto medžio paunksmėje. O pievoje it grybas sėdintis „gėlelė vyras“ vargiai pajėgs kastuvu pamojuoti.


Visgi grįžkime prie berniukų auklėjimo – kaip turi būti auklėjami šiuolaikiniai berniukai, kad atitiktų modernios visuomenės jiems keliamus reikalavimus: būtų vyriški, bet ne per daug, švelnūs, bet ne bobiški, verkiantys, bet stiprūs?


Jei Lietuvoje vis dar įprasta berniukams primesti tam tikras elgesio normas, kaip antai: turi būti stiprus, būk tikras vyras, praleisk, užleisk mergaites, tu gi vyras, tai „progresyviose“ senosiose Vakarų Europos šalyse, tokiose kaip Vokietija, Šveicarija ar Austrija, tai jau būtų praktiškai netoleruotina. Vyrai čia nebegali viešai būti skatinami būti vyrais, atvirkščiai, jie turi būti supratingi, neagresyvūs, palaikantys ir siekiantys lyčių lygybės. Tik čia kaip su tais besimušančiais berniukais mokyklos kieme: ar tai jau gali būti klasifikuojama kaip toksiškas vyriškumas ir kas šiandien brėžia tą ribą?


2019-aisiais Vokietijoje maždaug šeši procentai vaikų darželių auklėtojų buvo vyrai, Šveicarijoje – maždaug trys procentai, Austrijoje – apie du. Žiūrint į mokyklas, situacija kiek geresnė, tačiau ir čia dauguma mokytojų – moterys. O kur dar auklės, vienišos motinos ar tai, kad ir šeimoje auginti vaikų tradiciškai vis dar lieka moterys. Juk pinigai ir toliau daugiausia sutelkti vyrų rankose, todėl, „paleidus“ auginti vaikų moterį, nuostolis bus kur kas mažesnis, nei susikeitus vaidmenimis. Nekalbant jau apie įvaizdį. Žodžiu, berniukų auklėjimas atsiduria moterų rankose, būtent jos sprendžia, kokie turi būti berniukai, būsimi vyrai.


Berniukams darželiuose nebegalima galynėtis, fiziškai „matuotis jėgų“ ar dar kitaip rodyti savo vyriškumo, galiausiai – agresijos. Už peštynes ar jėgos panaudojimą jie griežtai baudžiami – taip esą pavyks suvaldyti vis didėjantį visuomenės brutalumą. Mergaitėms tai neabejotinas privalumas, o berniukams? Juk tikrai ne visų jų tėčiai namuose yra tokie supratingi, kaip to norėtų berniukų auklėtojos moterys. Namuose berniukai ir toliau auklėjami „berniukiškai“, „vyriškai“, o galiausiai patenka į kognityvinių disonansų spiralę, kur taip ir lieka neaišku, tai kokiems jiems, tiems berniukams, dabar būti. Žymus vokiečių edukologas ir mokslininkas Wolfgangas Bergmannas situaciją vertina kaip keliančią nerimą, mat, anot jo, konfliktų aiškinimasis tarp berniukų, kuomet į darbą yra paleidžiami ir kūniški resursai, vis dar yra „normalus vyriškumas“ ir toks jis turėtų išlikti.


Pagaliau ir patys vaikų pedagogai sako, jog vien moteriškosios lyties mokytojos ir auklėtojos vaikų raidai nėra gerai: neigiami, užgniaužiami „grynai“ berniukiški poreikiai, tokie kaip noras kai kada būti agresyviam, nevaldomai lakstyti, šūkauti, rėkauti ir kt. Kai vaikų auklėjimas yra tik moteriškose rankose ir berniukai privalo būti tokie, kokių jų nori moterys auklėtojos, moterys mokytojos, gali atsirasti nevaldoma agresija, pasireiškianti, kai vaikų nemato suaugusieji, tad šių įtaka tuomet santykinai maža. Agresija, teroras, prievarta tarp jaunimo, kaip manoma, iš dalies ir kyla dėl to, jog berniukams nebeleidžiama normaliomis sąlygomis įprastoje kasdienybėje įsivertinti savęs kad ir fiziškai, taigi dažnam paaugusiam ar suaugusiam jaunuoliui arba vyrui nebėra elementariai suvokiama, kokia gaivališka jėga jame slypi, kaip ją kontroliuoti ir apskritai su ja elgtis.


Kas geriau: gėjiškas vyras ar vyras, šiek tiek gražesnis už beždžionę?


Televizijos, žurnalų reklamose daugėja gražių, pasitempusių vyrų, atrodo, net užuodi prabangių kvepalų aromatą. Puikios šukuosenos, išpuoselėtos rankos ir profesionalus manikiūras. Reklamose vyrai gamina maistą, ir ne tik gamina, bet dar ir būna pasipuošę varlytėmis, smokingais. Elegantiškai uždega žvakes ant stalo prieš romantišką vakarienę, gracingai ištiesia brangaus šampano taurę mylimai moteriai. Tačiau trakšt, spragt – reklama nutrūksta ir kažkas nutinka. Realybėje, kur bepasidairytum, vaikšto toli gražu ne kvepiantys princai lakiniais batais ir manikiūruotais rankų nagais, padengtais bespalviu laku.


Lietuviškoje realybėje princai vis dar nesibodi avėti kroksų, basanoškių su kojinėmis ir marškinių, trenkiančiu kelių dienų, jei ne savaitės, prakaitu. Lietuviškoje realybėje princai dažniausiai varo triaukščiais keiksmais, važinėja senokai plautu automobiliu, o spjaudyti savo skreplius ant šaligatvio ir mėtyti kancarus pro langus jiems atrodo „pats tas“. Moterį vis dar vadinti boba tokiems princams yra garbės reikalas, jų mados pojūtį vis dar formuoja Gariūnai ir gatvė. Dezodorantas tokiems princams yra pats tikriausias gėjiškumo įrodymas, juk tėvas auklėdamas labiausiai bijojo, kad sūnus netaptų žydras. Todėl sūnus princas ir daro viską, kad tik, neduok Dieve, koks gėjiškumo kvapelis prie jo neprikibtų.


Moterims vis dar per dažnai skiepijama, kad vyrai yra kažkokia deficitinė prekė ir per daug čia mergaitei, vėliau moteriai „išsidirbinėti“ nereikėtų. „Šiek tiek gražesnis už beždžionę ir gerai, ko dar nori“, – tokia motinų nuostata apie vyrus dar labai gaji šalyje, kur likti netekėjusiai... Tiek to, geriau jau negalvokim, ką mūsuose moterims vis dar reiškia likti netekėjusioms. Kitos gi motinos, turėdamos dukrų ir sūnų, pastaruosius ir jų darbus ar veiklą apskritai vertina labiau, nei dukrų. Todėl ir auga tokie princai formuodamiesi nuostatą, kad jie jau savaime verti daugiau, nei moterys, nes, na, jie tokie „nuo Dievo“. Ir beveik visiškai nesvarbu, kuo jie rengsis, kaip atrodys, – juos, išmestus į rinką, išgraibys nedelsiant. Su kvapeliu ar be jo. Kažkaip tarsi natūraliai įpratome, kad stilingi ir prabangiai atrodantys tegali būti gėjai arba užsieniečiai. Na, geriausiu atveju dar vienas kitas verslininkas. Kvepiantis, išlygintais marškiniais su traškia apykakle, pasitempęs ir elegantiškas.


Būti madingam, stilingam, rengtis elegantiškai, skoningai – šito vyrų pas mus niekas nemoko. Tiesa, kiek prakutę vyrai greitai išmoksta, kad reikia atrodyti gerai. Gerai mes vis dar tapatiname su brangiai. Juk atsimenate, dar taip neseniai „tikro“ bei „sėkmingo“ vyro atributas buvo brangesnės firmos (nesvarbu, kad klastotė) kostiumas su dizainerio ar firmos pavadinimo ženkleliu ant rankovės. Tas ženklelis nuo rankovės ne tik nebūdavo nuplėšiamas, bet ir saugotas kaip didžiausia vertybė ir gero skonio įrodymas. Atsiradusios humanos ir kitos parduotuvės-kuitalynės į lietuvių vyrų aprangos kodą įtraukė dar kitus standartus: daug, pigiai, trini, iki susinešioja, eini, kuitiesi, nešioji kitą, net ir skalbt nereikia, vis tiek greit išmesi. Ir vėl tas nelemtas kvapelis...


Beje, jei jau visa berniukų bei vyrų edukacija yra moterų rankose, tai gal tuomet išmokyti juos gardžiai kvepėti galėtų moterys? Negi joms pačioms nebūtų maloniau? Juk jei vyro išvaizdos pakeisti negali (na, to, kur vos už beždžionę gražesnis, tik imk, bus gerai), tai jo higienos, kvėpinimosi įgūdžius tikrai galima išugdyti, ypač jei tai pradėtume daryti nuo mažų dienų. Tiesa, tuomet ir pačioms moterims reikėtų dažniau prasiskalbti savo drabužėlius ir labiau paisyti higienos, juk negali kito mokyti to, ko pats nelabai sugebi... O kaip su stiliumi, mados, estetikos pojūčiu, manikiūrais, pedikūrais, galiausiai – galantišku elgesiu su moterimis? Juk pastaruoju metu netyla dejonės iš abiejų barikadų pusių dėl moteriškėjančių vyrų ir vyriškėjančių moterų.


Pirmiausia turbūt visi turėtume susitarti, kokie yra tie sumoteriškėję vyrai ar kur yra ta riba, kuomet vyriškumas jau tampa toksiškas. Ar ne per daug pastaruoju metu reikalaujame vieni iš kitų, nelabai žinodami, ko konkrečiai? Gal vienų ėjimas į kitų pusę ir būtų tas sprendimas, vadinamas tikrąja partneryste? Kuomet bobos nebebūtų reikalingos vien kotlietams kepti, o didėjantis moterų pasitikėjimas savimi, ugdomos savybės, kompetencijos ir visų pirma – nepriklausomybės poreikis leistų ieškotis tikrojo partnerio. Tuomet vedamoms baimės likti niekam nereikalingomis senmergėmis, „nepajėgiančiomis pasirūpinti savimi“, netektų griebti bet kokio, kad tik pavardė pase liudytų, jog su ja „viskas tvarkoje“ ir ji jau irgi tapo ponia ištekėjusiąja.


Tai ar tikrai vyrai reikalingi tik dėl kvapo? Jei dėl gero, tuomet – TAIP! Juokauju, žinoma.



Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis