Vėžio institute filmuojanti menininkė: niekas net neįsivaizduoja, kaip čia viskas vyksta iš tikrųjų

Kalbamės su viešnia iš Maskvos dokumentinio kino ir teatro režisiere Marija Turčininova, Nacionaliniame vėžio institute kuriančia dokumentinį filmą.

- Pradėkime iš pradžių. Kaip Jūs, Marija, atsidūrėte Lietuvoje?

Praėjusių metų vasarą susirgo mano mama. Maskvoje, deja, neradome vietos, kur jai būtų suteiktos paslaugos, kurių negalėjome laukti – gydymas turėjo būti pradėtas nedelsiant. Paklausę pažįstamų, kurie turėjo ryšių su Lietuva, patarimų mes atsidūrėme čia, Nacionaliniame vėžio institute. Mus labai greitai priėmė, dr. Kastytis Žilinskas atliko mano mamai operaciją. Po to buvo atliekamas gydymas medikamentais – chemoterapija..

- Marija, Institute Jūs praleidote daug laiko, galėjote stebėti Klinikos gyvenimą, žmones.

Taip, kol mama aktyviai gydėsi, praleidau čia daug laiko. Stebėjau medikus, susipažinau su kai kuriais iš jų. Žiūrėjau į istorijas, kurios čia vyksta kasdien. Taip jau susiklostė, kad suartėjau su gydytojais, kurie gydė mamą, tiesiog iš arti juos mačiau ir pajaučiau tai, kaip jie dirba, kaip jie gyvena – savo pacientų istorijomis.

Stebėjau visos ligoninės gyvenimą, taip pat kiekvieną konkretų žmogų, su kuriuo buvau daugiau ar mažiau susipažinusi. Mačiau, kaip jie kalba, kokius žodžius dažniausiai vartoja, mačiau jų judesius, veido išraiškas. Tai iš tiesų ta profesija, kuri suformuoja žmogų, kasdien dirbantį mediko darbą. Kartais mes net neįsivaizduojame, kaip profesija smarkiai mus sumodeliuoja.

Tada ir kilo noras būtinai čia filmuoti. Pajaučiau, kad asimiliavausi, adaptavausi šioje aplinkoje, kad galiu dirbti, nes nesu visiškai svetima šiai aplinkai. Supratau ir pajaučiau, kad esu priėjusi gilesnius dalykus ir sugebėsiu juos perteikti filmuodama. Tai yra tai, kas tikrai nesimato kiekvienam pacientui, kas tikrai mažai kam žinoma, galbūt ir niekas net neįsivaizduoja, kaip čia viskas vyksta iš tikrųjų.

Aš pati esu išgyvenusi tą jausmą, kai tik išgirdus pavadinimą Onkologijos institutas, apima baimė. Ten nenori patekti. O po to patiri daugybę kitokių potyrių ir supranti, kad čia yra be galo daug žmogiškos šilumos, meilės ir savitarpio supratimo, palaikymo.

Žodis „baisu“ atsiduria pačioje paskutinėje vietoje. Kuo ilgiau čia būni, tuo labiau silpsta baimė. Čia visai nebaisu, to žodžio nebelieka. Greičiau priešingai. Supranti, kad čia žmonės gyvena.

Čia vyksta žmonių gyvenimas. Ir čia kilo mano noras parodyti plačiau, kad visi pamatytų, kaip vyksta tas gyvenimas Institute. Esu labai dėkinga Instituto vadovui prof. F. Jankevičiui, kad man leido filmuoti.

Marija Turčininova, leidinio
Marija Turčininova, leidinio "Onkologijos puslapiai" nuotr.

- Keletas gydytojų sutiko, kad jūs būtumėte šalia ir filmuotumėte jų darbą. Kokie Jums pasirodė šie žmonės?

Tai, ką aš pirmiausia sau atradau – gydytojai nepaprastai gyvi žmonės. Mačiau ne išdidžius, neprieinamus medikus, o visiškai gyvus žmones, kuriems ir skauda, ir apmaudu. Pvz., stebėjau situaciją, kaip gydytojas reaguoja į pacientą, kurio liga užleista, vėlyva diagnozė tiesiog išmušė iš vėžių gydytoją, kuris nuoširdžiai apgailestavo dėl tokios situacijos.

Aš nepastebėjau, kad gydytojas būtų ciniškas, ką neretai girdime iš žmonių. Man labai didelį įspūdė padarė tai, kad nemačiau jokio abejingumo, pervargimo, atsainumo. Ne, nieko tokio čia nėra. Su kiekvienu žmogumi medikai bendrauja nuoširdžiai, ieškodami specialaus rakto į paciento vidų, norėdami jam maksimaliai padėti. Pergyvendami.

Vakar išgirdau mažytę istoriją iš gydytojos radioterapeutės Kristinos Slidevskos apie pacientę, kurią ji gydo ir kurios mamą gydė. Pacientė atnešė gėlytę, o gydytoja sako: Jau negaliu neštis namo, nes ir taip nuolat apie ją galvoju.

- Ar vėžys – baisu? Ar tai tik liga?

Vėžys – tik liga. Tačiau tai, kas susikuria aplink vėžį, kas kalbama už ligoninės sienų, ko žmonės prisigalvoja, prišneka – tai gali pasirodyti labai baisu. Tokių istorijų tikrai mačiau, girdėjau. Žmonės labai skirtingai reaguoja į šitą ligą. Taip, vėžys vis dar yra stigma.

Daug girdime apie gydytojų perdegimą. Iš tiesų, daug žinome apie profesinį perdegimą. Jūsų Institute aš to nepastebėjau, nė menkiausios užuominos. Gal čia tokia gydytojų atsakomybė, kad jie sau neleidžia net pagalvoti, jog ta atsakomybė gali jiems pasirodyti per sunki. O jų darbas beprotiškai sunkus. Ir fiziškai, ir psichiškai, ir protinės galios įtemptos nuolat maksimaliai.

Aš mačiau gydytoją moterį chirurgę, kuri gavusi savo operuotos pacientės teigiamą histologinio tyrimo išvadą, net šoktelėjo sušukdama „Yes....“. Tokio dalyko nesugalvosi ir nesuvaidinsi. Taip, gydytojai yra už savo pacientus ir visomis vidinėmis galiomis nori jiems kuo geriausio. Nežinau, ar tai žino ir jaučia pacientai – kiek atiduoda gydytojai jiems savo vidinių jėgų.

- Na, o kaip sekėsi filmuoti?

Filmavimą jau baigiu. Dabar laukia montavimo darbai. Dar nėra nei filmo pradžios, nei pabaigos, labiau pradžia aiškėja. Tai greičiausiai bus medžiaga iš operacinės. Operacinė – vieta, kuri mažiausiai matoma. Ten didžiausios įtampos ir adrenalinas. Kaip sporte, sakykime, futbolo aikštėje. Stebėjau, kaip dirba chirurgai. Tai visai kitas pasaulis. Ten ir azartas, ir džiaugsmas, kai randa tai, ką reikėjo išoperuoti. Filmo pabaigoje bus reziumė – tai, ką aš norėjau pasakyti visu filmu. Montavimo darbai truks mažiausiai tris mėnesius. Montuosime su kolegomis, kurie taip pat dalyvaus kuriant galutinį variantą. Dramaturgija dėliojasi galvoje.

Labai dėkinga, kad turiu galimybę čia dirbti – Instituto direktoriui prof. F. Jankevičiui, gydytojai radioterapeutei Kristinai Slidevskai, gydytojui chirurgui Kastyčiui Žilinskui, gydytojui urologui Mariui Kinčiui,

Niekam, atrodo, netrukdžiau, visi tikrai labai atviri ir geranoriški. Iš tiesų galėjau stebėti gausybę dalykų – žmonių elgesį, mimiką, gestus, kūno kalbą, kuriuos galėsiu panaudoti ir teatre. Ir tekstus kurti įgijau daug patirties. Režisieriaus patirtį pasipildžiau daugybe stebėjimų.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis