Pone Armani, prieš daugelį metų Paryžius Jums nebuvo toks svetingas kaip šiandien. Ar prisimenate, kaip gaisrininkai uždraudė rodyti kolekciją?
Tai buvo labai seniai. Tačiau aš gerai prisimenu šį skandalingą įvykį, nes jis baigėsi labai netikėta komercine sėkme: kolekciją pavyko parduoti stulbinamai greitai. Nuo tada pasaulis labai pasikeitė: šiuo metu daugelis aukštosios mados namų patiria finansinių problemų, o man pavyko rasti nišą – be linijų “Giorgio Armani”, “Armani Collezioni”, “Emporio Armani”, “Armani Jeans”, sukūriau dar vieną – “Armani Privé”, ši skirta išskirtinėms moterims. Man mada – ne tik drabužiai, tai – gyvenimo būdas: restoranai, viešbučių tinklai, jachtų verslas...
Dar daugiau: šiandien pasinėrėte ir į kosmetikos pasaulį – su kompanijos “L’Oréal” mokslininkais sukūrėte unikalią priemonę “Crema Nera”...
Tėvai labai norėjo, kad būčiau medikas, tačiau gydytoju netapau, nors kelerius metus ir studijavau. Į savo pirmąją profesiją atsigręžiau visai neseniai. Ir tai nutiko spontaniškai. Viduržemio jūroje esančioje nedidelėje Italijos saloje Pantelleria pasistačiau namą. Dar nuo antikinės Graikijos laikų šis vulkaninis žemės lopinėlis vadinamas juoduoju Viduržemio jūros perlu. Gyvendamas čia, pastebėjau, kad juodas akmeningas dirvožemis itin derlingas, trykšte trykšta gyvybe: gausiai dera vynuogynai, alyvmedžiai, kaparėliai... O kai pasekiau vietinių salos gyventojų pavyzdžiu – pradėjau maudytis purvo voniose, terminių šaltinių vandenyse, – pajutau sveikatos ir energijos antplūdį. Pastebėjau, kad natūralūs gamtos elementai teigiamai veikia odą. Tada ir kilo idėja salos turtus pritaikyti kosmetikos pramonėje.
Atrodo, kad nesiimate projekto, jei netikite jo sėkme... Viskas, ko tik griebiatės, išauga šimteriopai... Pavyzdžiui, vyriškas aromatas “Aqua di Gio” – jau daugelį metų parfumerijos rinkos lyderis?
Panašiai tikiu ir “Crema Nera” sėkme. Nes bet kuris kūrinys, gimęs iš meilės, pasisavintas iš gamtos, jei tik ši neišniekinama, pagamintas iš natūralių jos elementų, negali būti nepaklausus. Kremo sudėtyje yra unikalios iš vulkaninės magmos saloje susiformavusios medžiagos – obsidiano. Šioje juodoje blizgančioje uolienoje gausu silicio, sodos, geležies, kalio karbonato ir kitų mineralų, dar nuo antikos laikų ji žinoma kaip odą atkurianti, ją skaistinanti priemonė. Tikėjau, kad pavyks atrakinti salos paslaptį, tik man reikėjo mokslininkų – geologų, fizikų, biochemikų – patvirtinimo. Šiandien jį turiu! O “Crema Nera” rinką pasieks 2008-aisiais.
Avenue Montaigne
Ši prestižiniais mados namais garsėjanti Paryžiaus gatvė (eiliniai prancūzai čia, sako, eina “laižyti vitrinų”, o apsipirkinėja dažniausiai japonai ir naujieji rusai) paskutinę sausio dekadą tapo paparacų traukos centru. Įvykis nekasdienis – jie čia tykojo apsaugininkų budriai saugomų londonietės parduotuvių maniakės Victorios Beckham ir australų aktorės – “Oskaro” laureatės Cate Blanchett. Viso to kaltininkas – Giorgio Armani. Garsusis mados metras jau seniai pamiršo nuoskaudas, kai prieš daugelį metų nesvetingas Paryžius dėl neva netinkamos priešgaisrinės pastato būklės neleido jam rodyti savo kolekcijos.
Šįmet septyniasdešimt peržengęs italas tiesiog triumfavo – jis pasiekė užsibrėžtą tikslą: Avenue Montaigne atidarė aukštosios mados boutique “Armani Privé” ir net užkariavo itin rafinuotos paryžietės Catherine Deneuve širdį (paprastai ši prancūzų kino prima lankosi tik mados namų “Yves Saint Laurent” ir “Jean Paul Gaultier” mados renginiuose) . Ekspansija iš Milano į kitas mados sostines įrodo, kad menininkas – pačiame jėgų žydėjime, yra pasiekęs kūrybingumo piką.
Tądien prabangiame viešbutyje “Ritz” – jame paprastai apsistoja garsiausios pasaulio žvaigždės – laisvų vietų nebuvo. Giorgio Armani svečiai – tarp jų ir ištikimi metro klientai (jau penkiolika metų) Ramunė Piekautaitė bei jos draugas verslininkas Kęstutis Verslovas – rinkosi nė kiek ne prastesniame šalia naujojo Armani boutique esančiame viešbutyje.
Solinio Armani pasirodymo nenustelbė nei Aukštosios mados savaitė, nei prancūzų diskusijos apie balandžio pabaigoje vykusius šalies prezidento rinkimus. Tiesa, net ir sentimentalumui atsparius mados snobus sukrėtė futbolininko Zinedine’o Zidane’o vieša užuojauta savo šalies piliečiams, gedėjusiems išvakarėse mirusio 94-erių charizmatiško prancūzų vienuolio Tėvo Pierre’o. Paryžius yra Paryžius…
Avenue du Président Wilson
G. Armani turi skonį ir puikiai išmano, kokioje aplinkoje geriau pristatyti savo produktus. Šįkart šventę surengti jis nusprendė Paryžiaus modernaus meno muziejuje. Baltais akmeniniais portikais švytinčiame pastate saugoma Pablo Picasso, Marko Chagallo, Amedeo Clemente Modigliani, Henri Matisse’o ir gausybės kitų genijų kūryba. Konferencijos salės interjeras – juodos, obsidiano uolieną primenančios draperijos ir akinamai balti odiniai minkštasuoliai. Čia ir rinkosi svečiai. Svarbiausieji “Crema Nera” dalyviai – profesoriai – vėlavo. Kaip įprasta prancūzams ar italams. O į Pantelleria salą keliavo šie pilkieji G. Armani kardinolai: fizikas-minerologas Francis Quinnas; geologas-vulkanologas Giovanni Orsi; “L’Oréal” kosmetikos ekspertė Veronique Gaillou; G. Armani grožio produktų rinkodaros specialistė Roberta Girodot ir šio departamento vadovas Renaud de Lesquenas. Tokia itin solidi kompanija tarsi dar kartą patvirtino: G. Armani nekuria atsitiktinių ar abejotinos vertės gaminių.
“Tik neklausinėkite nieko apie madą – net apie “Giorgio Armani” stilių nieko nepasakysiu. Į grožio pramonę patekau pirmą kartą, gal kiek atsitiktinai, o su mados meistru susipažinau plaukdamas valtele į vulkaninę salą, – nuoširdžiai prie pietų stalo prisipažino profesorius Orsi. – Esu užkietėjęs keliautojas, jau kelis dešimtmečius nuo pečių nenusiimu kuprinės. Į Pantelleria pirmą kartą patekau 1970-aisiais – čia atlikau praktiką (studijavau vulkanologiją). Mane sukrėtė salos grožis ir kurtinama ramybė. Sunku buvo patikėti, kad po kojomis, giliai giliai, – veikiantis vulkanas. Mūsų ekspedicijos dalyviai nustatė, kad jis gamina unikalią obsidiano rūšį – panašią uolieną esu aptikęs tik Etiopijoje. Šių vulkanų netipiška vidinė struktūra. Magma pasiekia 1000 laipsnių karčio temperatūrą, sukelia stiprius vidinius sprogimus, susiskaido į plunksnos lengvumo daleles ir labai greitai atvėsta. Uoliena virsta juodu stikliniu akmeniu, o dirvožemio gruntas dėl tokio temperatūrų skirtumo susiformuoja labai derlingas...”
Paryžiaus modernaus meno muziejuje pasirodęs G. Armani publiką tiesiog pakerėjo. Toks neišsenkantis vitališkumas... Sakytumei, – vulkaniškumas: energingas žingsnis, spindinčios akys, baklažano spalvos šilkiniai marškiniai, įdegęs kūnas... Viskas liudijo mados metro gebėjimą būti ne tik drabužių, bet ir madingos gyvensenos diktatoriumi. Nediktuojančiu diktatoriumi. Prancūziškas Robertos Girodot bučinys jam tapo dingstimi tarstelėti, kad jos lūpdažiuose yra tiek pat odą gaivinančių priemonių, kiek ir – “Crema Nera”. Pristatęs naujausią savo gaminį, Giogio Armani pakvietė į kolekcijos “Armani Privé” vakarą. Siūlė kuo mažiau oficialių kalbų: “Paplepėkim prie šampano...”
Vakare palei ilgą podiumą nusidriekė didžiulė svečių (per tris tūkstančius) eilė… Šioje elegancijos šventėje vos per kelis žingsnius galėjai pažvelgti ir į simpatiškąją Holivudo žvaigždę Cate Blanchett, ir į gyvą prancūzų kino legendą Catherine Deneuve. Tai, kaip ši gestikuliuoja rankomis, kaip laiko taurę ar prisidega cigaretę, –savotiška Paryžiaus istorija, rafinuoto moteriškumo biblija. Ir šiuo atveju pateisinama bet kokia patetika.
Kaip ir kritika: rusiškojo “L’Officiel” vyriausioji redaktorė Evelina Chromčenko, nors ir vilkėjo stilingus drabužius, tačiau vaikščiojo nutaisiusi nepatenkintos damos miną ir be paliovos kramtė gumą, todėl atrodė, švelniai tariant, kaip prasčiokė.
O štai skandalingoji, ekscentriškoji amerikietiško “Vogue” redaktorė Anna Wintour visą vakarą maloniai šypsojosi, jos žvilgsnis, lydintis kiekvieną nuosaikia prabanga (šilkas, liureksas, metalas, “Swarovskio kristalai”, siuvinėti maharadžo stiliaus tiurbanai, perlai) tviskantį modelį (jų kolekcijoje – 62), nebuvo niekinantis ar užgaulus.
Tik Paryžiaus vakarėlių liūtas rašytojas Frédérikas Beigbeder, kaip visada, jautėsi atsipalaidavęs ir nepaisė aprangos kodo (dark suit): mūvėjo džinsus ir vilkėjo džemperį. O iš rankų nepaleido šampano taurės ir tą savaitę su “Elle” žurnalu parduodamo Christiano Lacroix, Sonios Rykiel bei Karlo Lagerfeldo eskizais puošto bloknoto – jame vis šį tą pasižymėdavo. Be to, nuolat glėbesčiavo merginas... pernelyg nesigilindamas, ar joms tai patinka, ar ne. Laimei, į jo akiratį (ir glėbį) nepateko italų “Vogue” mados ekspertė, žmogus-dekoracija Anna Piaggi – šos garderobui tikrai būtų iškilęs nemenkas pavojus…
Vakarienė užsitęsė... Pasakiško skonio crème brûlée keitė švelnus konjakas. Gerokai po vidurnakčio maestro Armani apėjo kiekvieną staliuką (jų buvo per kelis šimtus) ir kiekvienam svečiui padėkojo, palinkėjo labos nakties...
Ilgai laukta taksistė vis dėlto nušlavė delnu nuo priekinės sėdynės rašiklius, popieriaus skiautes, kažkokius flakonėlius ir dar gausybę sunkiai įvardijamų niekniekių, kokius tik prancūzė gali sukaupti, ir priėmė mus visus – keturis keleivius.
“A, tai jūs iš Armani šou? Žurnalistai? Ar graži buvo kolekcija? Niekada nemačiau... Beje, net jei jums nepatiko, vis tiek taip neparašysite... Ar ne? Išdrįsite? Netikiu... Juk paskui jums bus visos durys užtrenktos... Ak, labai sunki jūsų profesija...”
Rašyti, kad nepatiko, kaip pastebėjote, neteko, nes iš tikrųjų “Armani Privé” bei “Crema Nera” – daugiau nei Armani…
