Siekiant atimti vaikus iš šeimos - ir absurdiški kaltinimai

 (57)
Vaikai atimami iš gerų tėvų. Šis keistas, iš pirmo žvilgsnio sunkiai tikėtinas reiškinys istoriškai nėra jokia naujiena – tai šen, tai ten vis plykstelėdavo valdiška iniciatyva masiškai atiduoti vaikus į „teisingesnę“ nei biologinė šeima aplinką.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Savaitės skaitomiausi straipsniai:
- Grikių – kefyro dieta ir minus 14 kilogramų per 2 savaites
- 9 kasdienių įpročių, kurie sendina
- Princesės Dianos prosenelė – meilės trikampis ir šantažu atimtas kūdikis
- Beata Tiškevič: kaip būtų lengva, jei būčiau gimusi vyru...
- Nekeptas sausainių tortas

Nauja yra tai, kad šiandien vaikų atplėšimo nuo tėvų praktika apima vis daugiau šalių ir jau stovi ant Lietuvos sienos.

„Kažkas, matyt, apšmeižė Jozefą K., nes, nepadaręs nieko bloga, jis buvo vieną rytą areštuotas“ – taip prasideda pasaulinės literatūros šedevras Franzo Kafkos romanas „Procesas“. Išklausiusi daugybę tėvų istorijų apie nežinia kodėl prarastus vaikus, psichologų, advokatų, žurnalistų liudijimų, padariau išvadą, kad, jei žymusis autorius gyventų šiandien, tai apie kai kurių valstybių socialines tarnybas jis galėtų parašyti žodis į žodį tokią pat knygą. Panašiai kaip Jozefas K, buvo areštuotas ir vienas Lenkijos televizijos „Polsat“ dokumentinio filmo „Barnevernet – vaikų medžioklė“ herojų Janas Mlodyszewskis.

Absurdo karuselė

Janas Norvegijoje – čia jis praleido beveik trisdešimt metų – vienas augino dvi dukras, mat jo norvegė žmona nutarė pasiieškoti smagesnio nei šeimos kasdienybė gyvenimo. O suimtas buvo todėl, kad liūdnai pagarsėjusios norvegų vaiko teisių apsaugos tarnybos „Barnevenet“ darbuotojoms pasirodė esantis galimas pedofilas, nes atvežęs į mokyklą savo mergaites kaskart pabučiuodavo.
Slovakų Boorovų šeima Didžiojoje Britanijoje išgyveno analogišką košmarą, kai dėl lytinių organų infekcijos vieną iš dviejų savo sūnų nuvedė pas gydytoją. Šis paskambino vaiko teisių sergėtojams, ir tėvui buvo uždėti antrankiai kaip įtariamam pedofilui. Galiausiai vyrą paleido, jokie kaltinimai jam taip ir nebuvo pateikti, tačiau iš šeimos paimti mažamečiai sūnūs Martinas ir Samuelis ne tik negrąžinti, bet ir atiduoti priverstinai įvaikinti. Boorovai atsidūrė Kafkos, Orwello ir Camiu plunksnos vertoje absurdo karuselėje. Jana Boorova – profesionali neįgalių vaikų slaugytoja, Didžiojoje Britanijoje įgijusi šūsnį tokios veiklos licencijų. Viena šių leido moteriai įsteigti mažą tokių ligoniukų globos centrą savo namuose ir rūpintis svetimais vaikais, tačiau teisė auginti du savo berniukus iš jos buvo atimta! Taip nutarė visagaliai socialiniai darbuotojai. Prieš tai dar pavedžiojo moterį už nosies: pažadėjo grąžinti vaikus, kai išsiskirs su „pedofilu“ vyru. Sugriovė šeimą ir apgavo nevilties ištiktą moterį. „Nepykstu ant jos – bet kuri motina būtų pasielgusi taip pat...“ – tepasakė Vladimiras Boorovas. 

Šios šeimos likimą stebėjo visa Slovakija, apie jį sukurtas televizijos serialas ir dokumentinis filmas. „Be vaikų iš šios šalies neišvažiuosiu“, – pasakė Jana. Dėl sūnų ji kovojo ilgus pustrečių metų. Pagaliau, griežtai įsikišus Slovakijos vyriausybei, broliukai, tada jau gyvenę (beje, jų asmens tapatybė buvo pakeista) įtėvių namuose, perduoti globoti močiutei Eleonorai Studencovai. Ši tuojau pat parskraidino vaikus į Slovakiją, iš paskos grįžo ir Boorovų pora.

Praėjusių metų vasarą Eleonora man parašė: „Mama ir berniukai šiuo metu gyvena su manimi. Vyksta tėvų skyrybos, bet jie abu rūpinasi vaikais. Didžiosios Britanijos socialinės tarnybos sugriovė mano dukros šeimą – ji su žentu patyrė pernelyg daug baisių išgyvenimų, nors iki šios istorijos sutarė gerai. Nebenorime prisiminti to siaubo – kaip mus kankino socialiniai darbuotojai, kaip melavo, klastojo dokumentus. Jaunylis anūkas sveikas, o vyresniajam slovakų medikai konstatavo sveikatos sutrikimų, kurių jis, kol nebuvo išplėštas iš šeimos, neturėjo. Visa laimė, kad mums į pagalbą atėjo slovakų valdžia. Jeigu valstybė nerodo jokio susidomėjimo Didžiojoje Britanijoje į socialinių tarnybų nemalonę pakliuvusiais savo piliečiais, tai yra pabaigos pradžia – vaikai bus įvaikinti svetimų žmonių. Mūsų kaimynai Londone buvo lietuviai, puiki šeima su dviem sūneliais. Tikiuosi, jiems viskas sekasi gerai...“

Lietuvių tragedijos

Pradėjusi domėtis, ko verti baisūs gandai apie vaikų atiminėjimą iš tėvų, gavau krūvą laiškų ir iš svetur geresnio gyvenimo ieškoti išvykusių lietuvių. Štai Neringa iš Norvegijos: „Jau geriau skurdžiau gyventi bet jaustis žmogum. Dar niekad taip netroškau grįžti namo kaip dabar. Pragyvenau Norvegijoje 14 metų ir nekenčiu šios šalies, nes joje buvau išskirta su savo sūneliu. Tarsi kažką nujausdama nenoriai vykau ten gimdyti, tiesiog paklausiau savo norvego vyro, kad jo šalies ligoninės puikios. Iš karto po gimdymo prisistatė „Barnevernet“ – vien dėl to, kad esu lankiusis pokalbiuose su psichologe. Klaiku. Nė už ką nedrįsčiau gimdyti antro vaikelio Norvegijoje. Dabar belieka stipriai tikėti, kad viskas susitvarkys ir bus gerai“. Tas „bus gerai“ reiškia, kad Neringa, rašydama šį laišką, laukė teismo sprendimo dėl sūnaus grąžinimo: berniukas socialinių darbuotojų buvo atimtas dėl teisingai jo raidai šeimoje esą grėsusio pavojaus.

Kita lietuvė, išsiskyrusi su švedu vyru, kurį laiką neturėjo kur gyventi ir su dviem vaikais atsidūrė Moterų krizių centre. Šio darbuotojos vaiko teisių pareigūnėms paliudijo, kad lietuvė puikiusiai susitvarko su mamos pareigomis, jau susirado darbą.

„Jeigu ne tos geros moterys, neleidusios socialinėms darbuotojoms pasiekti manęs tiesiogiai, būčiau žuvusi. Tikrai būčiau praradusi vaikus, nes tada dar nežinojau, kuo kvepia susidūrimas su vaiko teisių saugotojais, kai kažkuriuo gyvenimo etapu tampi pažeidžiama“, – pasakoja Dalia. Tada tyrimas dėl jos vaikų buvo nutrauktas, tačiau po kurio laiko socialiniai darbuotojai vėl priminė apie save, mat vaikų darželio auklėtojai pasirodė, kad Dalios sūnus „kažkoks ne toks“. Dalia gyvena nuolatinėje įtampoje ir yra pasiruošusi bėgti su savo atžalomis iš šalies, vos tik pajus realią jų atėmimo grėsmę.

Didžiosios Britanijos žiniasklaidos grupė BBC neseniai parodė filmą apie iš Norvegijos nuo socialinių tarnybų agresijos bėgančias šeimas. Į Lietuvą iš šios šalies skubiai grįžusi Kniukštų šeima žiniasklaidai papasakojo, kaip juos socialinei tarnybai skundė sūnaus vaikų darželio direktorė: esą berniukas yra nepakankamai paklusnus, nepakankamai kaupia dėmesį, o ir apetito neturi. Padaryta įprasta išvada – dėl tėvų kaltės tolesnei vaiko raidai gresia pavojus.

Atimti tris dukreles iš Bendikų šeimos užteko net ne suaugusiojo, bet vaiko – mergaičių draugės – skundo, kad prieš jas smurtaujama. Tokiais atvejais vaikai paimami iš šeimos be jokio aiškinimosi. Kad yra nekalti, tėvai galės įrodyti vėliau. Aistei Ramoškienei tebuvo dvidešimt, kai Norvegijoje neteko sūnaus Jonuko. Jauna ir nepatyrusi mama bėgo nuo smurto šeimoje sėdusi į automobilį vasarinėmis padangomis ir neprisegusi mažylio saugos diržu. Aistės psichinė sveikata tirta dviejose psichiatrijos ligoninėse, abiejose moteris pripažinta sveika, tačiau socialiniai darbuotojai atėmė iš jos sūnų ir atidavė globoti lesbiečių porai. Per ketverius metus Aistė svetimoje valstybėje sunešiojo visas geležines kurpaites: išmoko dvi užsienio kalbas, įsikūrė Osle, dirbo visus pasitaikiusius darbus, tačiau teismas, nors ir pripažino didelę asmenybinę jos pažangą, vaiką paliko svetimoms moterims. Paaiškinta, kad Jonukas su jomis gyvena jau ilgiau nei su savo mama, todėl mažylis, atiduotas Aistei, esą gali patirti traumą...

Džinas ištrūksta iš butelio

Istoriškai vaikų atiminėjimas iš tėvų – nieko nauja. Tuo užsiiminėta žiauriausių totalitarinių režimų – Hitlerio ar Stalino – laikais, idant nauja karta užaugtų paklusni diktatūrai, pasirengusi vykdyti bet kokį įsakymą ir neturinti jokių skrupulų dėl šeimos diegtų įsitikinimų bei vertybių. Australijos valdžia neseniai atsiprašė už kažkada vykdytą programą, kai iš neturtingų britų tėvų atimti vaikai gabenti į Australiją, kur jų laukė neva geresnis gyvenimas. Šveicarijai irgi teko atsiprašyti už XX a. pradžioje pradėtą ir pusę amžiaus vykdytą žiaurų projektą „Vieškelio vaikai“, kai tūkstančiai čigonų kūdikių ir vaikų buvo atimti iš tėvų. Jie pakliuvo į gražiai vaiko teisių gynimo organizacija pasivadinusios bendrijos „Pro Juventute“ globos namus ar buvo įvaikinti svetimų žmonių. Mat kažkas nusprendė geriau žinantis, kaip turėtų gyventi ir augti čigonų vaikai.

Ir Australija, ir Šveicarija galop atsiprašė už kažkada tėvų ir vaikų atžvilgiu vykdytą nežmonišką politiką, tačiau idėja numarinta nebuvo – tokia pačia visažinyste, kam galima auginti vaikus, o kam – ne, atsiduoda ir šiuolaikinių vaiko teisių tarnybų kišimosi į šeimą praktika. Ne veltui tai jau įvardijama kaip socialinė diktatūra. Įvairiose šalyje kelią tam atveria kai kurie vaiko teisių apsaugos įstatymai. Juos priėmus, prasideda ir socialinių tarnybų savivalė, kaip kad nutiko ir Lenkijoje bei Latvijoje. Įstatymas, kuriame nesuvokiamai išplečiama smurto sąvoka, leidžia plačiai manipuliuoti terminais „teisėti vaiko interesai“, „geriausias vaiko interesas“, „ankstyvoji intervencija į šeimą“ ir pan. Dingsta vaiko pareigos, tėvų teisė auginti atžalas pagal savo įsitikinimus, o šeima pateikiama kaip vaikui pavojinga vieta. Valstybė nusimeta bet kokius įsipareigojimus šeimai, už viską atsakingi yra tėvai, tačiau vaikai jiems nepriklauso, todėl bet kada gali būti paimti, jei kuriam nors socialiniam darbutojui, itin „įžvalgiam“ futurologui, pasirodys, jog kyla grėsmė vaiko saugumui ar raidai – jei ne esamu laiku, tai ateityje.

O kaip gali pasireikšti vadinamoji ankstyvoji intervencija gelbėjant vaiką, neseniai pasibaisėjęs skaitė visas pasaulis – Didžiojoje Britanijoje kūdikis atimtas iš italės motinos dar negimęs: tiesiog atlikus cezario pjūvį...

Tėvų pasakojimu, Norvegijoje šeima gali užkliūti dėl bet ko: dėl per judraus ar per lėto vaiko, dėl jo nuotaikų, reakcijų, melo, nusiskundimo, dėl to, kad kažkas nepatiko vaikų darželio auklėtojai ar mokyklos pedagogui. Kadangi socialinės tarnybos pabrėžtinai akcentuoja vaiko teises, saugokitės, kad reikalaudami atlikti kokį darbelį, gerai paruošti pamokas ar reikiamas valandas skambinti pianinu nesusilauktumėte kaltinimo savo atžalos išnaudojimu ar jo teisių pažeidimu. Darželyje ir mokykloje dirbantis psichologas visada bus vaiko pusėje. Tėvams patartina registruoti savo brangiausiesiems duodamus kišenpinigius ir pasilaikyti jiems pirktų daiktų čekius – tam atvejui, jei atžala pasiskųstų, kad tėvai nepakankamai jį aprūpina. Žinoma, vaikai neretai būna tikri pavlikai morozovai, todėl tėvai turėtų iš anksto paaiškinti jiems, kuo gali baigtis liežuvio laidymas ar šiukšlių nešimas iš namų.

Dar viena šeimai rizikinga vieta tampa medicinos įstaigos – iš čia į socialines tarnybas nuskrieja ne vienas pranešimas. Didžiosios Britanijos vaiko teisių apsaugos sistemą tyrinėjusi belgų radijo žurnalistė Florence Bellone pastebėjo, kad tėvai apkaltinami net dėl genetinių atžalos sveikatos problemų.

Norvegijoje mamos žino, kad, vaikui įsitaisius mėlynę, į darželį ar mokyklą jo geriau neleisti, nes vakare ten savo brangiausiojo gali neberasti – paaiškės, kad dėl tėvų „smurto“ jį išsivežė socialiniai darbuotojai. Taip tėvai rizikuoja įsivelti į niekur neskubančių teismų pragarą ir galutinai netekti vaiko – jis gali atsidurti vadinamųjų profesionalių globėjų namuose. Šiuos valstybė pamalonina įvairiomis lengvatomis ir moka tiek, kad, turint keletą globojamų vaikų, galima mesti darbą. Tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje klesti prievartinio įvaikinimo verslas – norintieji įsivaikinti kandidatą gali išsirinkti patogiausiu būdu – iš katalogų. Beje, ten šalia vaikų nuotraukų pateikiamos ir mažųjų kainos. Populiarėja specialūs įvaikinimo vakarėliai, kur būsimiems tėvams tarsi per madų šou pasirodo potencialūs įvaikiai. Lieka išsirinkti.

Žurnalistės F. Bellone įsitikinimu, vaikų atiminėjimas yra veiksmingas visuomenės kontrolės įrankis, nes žmonės dėl nieko nebijo taip kaip dėl savo atžalų. Be to, tai nemenkas verslas, ypač turint galvoje liūdną demografinę tam tikros pasaulio dalies situaciją.

Itin slapta industrija

Su socialinėmis tarnybomis susidūrusių žmonių klausinėjau, kas ten dirba, kokie jie, kaip elgiasi. Pasirodo, būtent nuo to, su kokiu specialistu bendrausi, labiausiai ir priklauso šeimos likimas. Mat vaiko teisių sargams suteikiamos itin plačios galios, taigi humaniškumas gali būti lemiamas veiksnys. Kuo mažesnė bendruomenė, tuo saugiau šeimoms. Anot Norvegijoje sūnaus netekusios A. Ramoškienės, socialinių tarnybų darbuotojos mėgsta demonstruoti savo valdžią. F. Bellone pastebėjimu, šiose tarnybose daugiausia dirba moterys, tarp jų – nemažai lesbiečių. „Neturiu nieko prieš žmonių orientaciją, – sako žurnalistė, – tačiau esu įsitikinusi, kad jos neturėtų priiminėti sprendimų dėl vyro ir moters ryšio.“ Galbūt tai gali paaiškinti socialinių darbuotojų ultimatumą mamoms, jog savo vaikus jos atgausiančios tik tada, kai išsiskirs su vyru, net jei jis ir niekuo nekaltinamas.

Dar visiškai neseniai apie vaikų atiminėjimą iš nekaltų tėvų žinojome tik iš gandų, ir jie atrodė tokie keisti, kad tik vertė gūžčioti pečiais ir greičiau netikėti nei tikėti. Nenuostabu – ši diktatoriška, uždara, korupcijos, slaptumo, nekompetencijos apraizgyta sistema neblogai pasirūpino savo neliečiamybe. Socialiniai darbuotojai nesunkiai įbaugina tėvus grasinimu, kad, prasižioję viešai apie savo netektį, vaikų jie nebepamatys niekada. Didžiojoje Britanijoje net išleistas tėvų nutildymo įsakymas, kuriuo paskutinė teisingumo viltis nugramzdinama slaptųjų šeimos teismų ir jiems tarnaujančių įvairių ekspertų – teisininkų, psichiatrų, psichologų – interesų liūne. Anot F.Kafkos, „byla pradėta, ir viską sužinosi, kai ateis laikas“.

Kaip rodo ne viena istorija, tėvams tiesiog nebeleidžiama būti netobuliems, klysti. Nuosprendis atimti vaiką paprastai yra visam gyvenimui, nes i teismų sprendimai biologiniams tėvams dažniausiabūna nepalankūs. O štai pernelyg aktyviai prieš sistemą stojantys šeimų advokatai rizikuoja netekti licencijos.

Į tokią nelaimę pakliuvę tėvai ir patys susigūžia prislėgti kaltės jausmo. Juk net jei nieko bloga savo vaikui nedarei, nesugebėjai jo ir apsaugoti, apginti. Priešindamasis ar kalbėdamas viešai rizikuoji būti įkalintas. Kadangi vadinamosios vaiko gerovės bylos yra slaptos, šeimoms negali padėti ir žiniasklaida. Ne veltui šis reiškinys apibūdinamas taip: „Niekas nemato, niekas negirdi, niekas nekalba.“

O kaipgi mes?

Pradėti reikėtų nuo pastebėjimo, kad tuo metu, kai skaudžiausiai šios piktos sistemos nagus pajutusiose šalyse tėvai, o ir kai kurie teisininkai, psichologai jau ima kelti balsą, mūsų viešojoje edvėje vis dar neigiama, kad vaikai atiminėjami ne tik iš jų auklėti esą nemokančių, smurtaujančių, girtaujančių Rytų europiečių, bet ir iš vietinių gyventojų. Toks tiesos slėpimas daugiau nei komiškas – na, ką gali nuslėpti šiais visagalių technologijų laikais, kai ryte išsiuntęs užklausimą kokiam nors specialistui į kitą pasaulio kraštą vakare jau turi atsakymą?

Viena vertus, sunku suvokti, kaip demokratiškame, turtingame (o tai nekritiškam lietuviui savaime reiškia – ir teisingame) pasaulyje gali dėtis toks blogis. Kita vertus, į Lietuvą iš minimų šalių plaukia dideli pinigai įvairiems projektams, reformoms, tad kaipgi kąsi ranką, kuri ne vienam garantuoja sotų kąsnį. Jeigu neteisėto vaikų atiminėjimo faktas netgi nepripažįstamas, ką jau kalbėti apie šio reiškinio analizę. Tačiau mūsų šalies tėvų organizacijų bei žmogaus teisių aktyvistai, pasigilinę į neseniai pateiktą mūsų Vaiko teisių apsaugos įstatymo projektą, konstatavo, kad jis mums neša visas jau iš Vakarų patirties žinomas ydas, o kai kurie jo straipsniai yra antikonstituciniai.

Antrąja medalio puse pradeda atsigręžti ir emigracija – aiškėja, kad svetur laukia ne tik pieno upės ir medaus krantai, bet ir nemenka rizika, didesnis pažeidžiamumas, kitoks mentalitetas, temperamentas, bei kultūrų skirtumai.

Pasak Norvegijos lietuvių bendrijos valdybos narės Linos Baltrukonienės, vertybė šioje šalyje yra ne tiek šeima, kiek vaikai: „Dėl jų čia daroma daug, dėmesio jiems daug, kartais net per kraštus. Vaikui augti gerai. Bet šeima čia išardoma be didesnių skrupulų, tai – moterų emancipacijos ir feminizmo rezultatas. Pažįstu keletą „Barnevernet“ darbuotojų, jie šventai tiki, kad vaikui svarbiausia yra gera aplinka, o biologinė šeima... ai, ne taip jau ir svarbu. Dėl tokio požiūrio kyla konfliktas su kai kuriais psichologais, kurie įžvelgia identiteto, nukirstų šaknų žalą vaikui. Pritariu jiems dėl tuštumos, kuri visada apims žmogų, nepažįstantį savo tėvų, senelių, nemokantį jų kalbos, nežinantį, kur jie gyveno ir t.t. Pasitaiko keistų socialinių tarnybų sprendimų, yra slapukavimo, trūksta pagalbos ir pagarbos šeimai, supratimo apie kitas tautas“.

„Prieš vykstant ieškoti geresnio gyvenimo svetur, visada verta pagalvoti apie tai, kad nemokamų pietų nebūna ir kad viskas turi savo kainą. Ten apsistoję juk nepakeisime vietinių žmonių gyvensenos, tradicijų. Mums ir patiems nelabai patinka, kai atvykėliai elgiasi taip, kaip nesame pratę. Jeigu kažkur tėvams neleidžiama daryti klaidų, vadinasi – neleidžiama, ir nieko čia nepadarysi. Džiaukimės, kad savo valstybėje galime gyventi pagal savo papročius, klysti ir taisyti padėtį, tobulėti. Įstatymus turėtume kurti remdamiesi pirmiausia savo tradicijomis, kultūra ir pasiimti tai, ką turime geriausia“, – teigia psichologė psichoterapeutė Aušra Griškonytė.

Marius Reikeros, Norvegijos teisininkas, žmogaus teisių aktyvistas:

„Aš pats, nors auginu du vaikus, jokių problemų su socialinėmis tarnybomis neturėjau. Susidūriau su šia tema todėl, kad universitete esu baigęs teisės studijas. Mūsų mažoje šalyje vyksta labai dideli žmogaus teisių pažeidimai. Laikau savo pareiga padėti tėvams, kovojantiems su vaikus atiminėjančia sistema ir ginti šeimos interesus.

Pirmiausia žmones tenka informuoti, kokias teises jie turi, nes Norvegijos socialinės tarnybos negerbia jų taip, kaip turėtų. Europos žmogaus teisių teismas Strasbūre tai patvirtina. Problema ta, kad Norvegijos socialinės tarnybos leidžia sau nepaisyti įstatymo, t. y., nutarę, kad vaikai auklėjami neteisingai, įsibrauna į šeimą ir atima vaikus.

Visiška netiesa, kad vaikai atiminėjami tik iš esą nemokančių juos auklėti imigrantų. Nuo „Barnevernet“ kenčia daugybė norvegų. Su šia institucija kokių nors reikalų turi apie 7 proc. Norvegijos šeimų. Tai – tikrai reikšmingas skaičius. Kovoti su socialinėmis tarnybomis itin sunku, nes jos labai įtakingos: per 90 proc. bylų baigiasi jų naudai. Ši struktūra susijusi su didžiuliais pinigais, tūkstančiais darbo vietų.

Viename kongrese kalbėjausi su prancūzų teisininku, ir jis su didele nuostaba pasakė man, kad Norvegija, nors gyventojų ten 12 kartų mažiau nei Prancūzijoje, į šeimą kišasi du kartus dažniau! Pagal svetimų žmonių globai atiduodamų vaikų rodiklį esame pasaulio lyderiai. Deja, valstybė mano, kad jos pozicija turėtų būti dar stipresnė, kad dar daugiau vaikų turėtų būti paimti iš tėvų!
Problema ta, kad mūsų visuomenėje labai stiprus yra valstybės vaidmuo, ir mes leidžiame jai daryti, ką tik ji nori. Kai bendravau su Indijos ir Brazilijos ambasadų darbuotojais dėl nukentėjusių jų piliečių, jie irgi pasakė nesuprantantys norvegų logikos. Kultūriniai skirtumai čia irgi yra gana reikšmingi. Mes bandome protestuoti, bet mūsų balsai kol kas nelabai girdimi – kai į demonstraciją susirenka tik keli šimtai žmonių, politikai tiesiog nekreipia dėmesio. Esame labai lojali visuomenė, tikra to, kas vyksta, pavyzdžiui, Kijeve, priešingybė. Mes tylūs, nekeliame balso net jausdami, kad su mumis blogai elgiamasi. Dauguma norvegų patenkinti, kad turi darbą, uždirba, jie linkę labiau rūpintis savo kasdieniu gyvenimu, o ne protestais. Vis dėlto socialiniais tinklais sklinda vis daugiau informacijos šia tema, nukentėję žmonės pradeda burtis ir dalintis savo patirtimi.

Jeigu perimtumėte norvegų vaiko teisių apsaugos taisykles, jūsų šaliai tai būtų tikra tragedija. Sakau taip todėl, kad mačiau labai daug išdraskytų šeimų. Neseniai bendravau su vienu ne pagal amžių brandžiu trylikamečiu, kuris praėjusią vasarą buvo prievarta išskirtas su tėvais. Jis nieko daugiau nenori, tik grįžti namo. Manau, tokiu elgesiu nusikaltimas daromas pirmiausia prieš vaikus, nes jiems iš po kojų išmušamas pagrindas – vaikai netenka ne tik mamos bei tėčio, bet ir brolių, seserų, senelių, tetų, dėdžių. Netenka sau įprastos aplinkos. Štai kodėl biologinis principas yra be galo svarbus. Strasbūre dirbantys teisėjai, žinau, mano taip pat. Bėda, kad Norvegijos teisėjų nuomonė vis dar kitokia.“

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Eimuntas Nekrošius grįžta į jaunystės teatrą. Po 26-erių metų!

Jaunimo teatras ruošiasi neeilinei premjerai. Į savo jaunystės teatrą grįžta režisierius Eimuntas Nekrošius. Jo naujas spektaklis - „Cinkas (Zn)“ pagal baltarusių rašytojos Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygas.

Muzikantas J. Kulikauskas: violončelė turi neišsemiamas galimybes

„TheAmazing Cello“ - tai vienas geriausių pasaulyje efektų pedalus naudojančių muzikantų, violončelininkas Justas Kulikauskas.

Regimantas Adomaitis: jau nebevaikštau į teatrą, užsiimu kulinarija (17)

„Scanoramoje“ aktorius pristatė prieš 50 metų sukurtą lietuvišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“, kuriame jis atliko lovelaso vaidmenį.

Vėlyva motinystė? Kodėl gi ne – žvaigždės, susilaukusios vaikų po 40-ies (9)

Šiuolaikinės moters gyvenime nuolat iškyla pasirinkimo dilemos. Karjera ir šeima konkuruoja dėl pirmaplanio vaidmens. Vis dėlto daugelis moterų nemato problemų planuodamos savo gyvenimą: sukūrusios sėkmingą karjerą pasineria į vėlyvą motinystę.

Žmogaus teisių aktyvistė E. Pizzey: man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą (111)

Pirmosios pasaulyje moterų prieglaudos įkūrėjai rašytojai, žmogaus teisių aktyvistei Erin Pizzey teko sulaukti grasinimų mirtimi, judėti su policijos apsauga ir netgi emigruoti, tačiau ji niekada neatsižadėjo savo įsitikinimų. Šią legendinę asmenybę pakalbino žurnalistė Jolanta Miškinytė.

Už italo ištekėjusi lietuvė: jam dėl manęs teko ilgai kovoti (21)

Kai Italijos mados pramonei prireikia naujų meistrų, akys nukrypsta į Lečę – nedidelį miestą pietryčių Italijoje, kur Cordellų šeima daugiau nei 200 metų puoselėja aukštosios mados tradicijas. Ir moko meistrystės pradedančiuosius dizainerius, stilistus, modeliuotojus, mados fotografus.

Į Lietuvą grįžusi D. Grigienė: Amerikoje lietuvybę išlaikyti būtų buvę sunku (10)

„Iki pasaulyje įsivyraus vyrų ir moterų lygybė, tol šioje srityje bus ką veikti“, – neabejoja „Swedbank“ Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė (40 m.). Ji visiškai tikra, kad lygios galimybės komandoje įžiebia kūrybiškumo ugnį, kuria ypatingą darbo aplinką, dėl to pasiekiama daug geresnių rezultatų. Į vyrų bankininkų pasaulį įsiveržusi Dovilė įsitikino, kad lyderystė turi prasmę. Lyderiai formuoja visuomenę ir visų mūsų ateitį.

Agnė Gilytė: vaikai geriausiai patikrina santykių tvirtumą (2)

Sekti stilistę Agnę Gilytę (33 m.) – nelengva užduotis, nes tradicinis ištekėjusios ir vaikų turinčios moters scenarijus darbas–namai šiuo atveju neveikia. Jos dienos prasideda panašiai, bet anaiptol nėra panašios. Gal ir gerai, nes Agnė tikina, kad rutina ją žudo, o mes juk norime matyti ją gyvą?

Sudėtingą operaciją patyręs K. Smoriginas: labiausiai gaila būtų anūkus palikti (13)

„Sugijau kaip šuva. Dirbu pilna koja“, – šypsosi roko operos „Jūratė ir Kastytis“ režisierius ir aktorius Kostas Smoriginas (64 m.) su kolegomis besirengiantis legendines roko operos atsisveikinimo turui po Lietuvos miestus.

Režisierius A. Blaževičius: manau, dirbant atominėje elektrinėje patiriama mažiau streso, nei kuriant filmą (2)

Vilnietis kino režisierius Andrius Blaževičius (32 m.) – parankus pašnekovas: atviras, kalba paprastai, bet turi ką pasakyti.