K.Sabaliauskaitė: Atsisakau būti klasifikuojama pagal amžių

 (10)
Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė tesi savo kūrybos gerbėjams duotą pažadą ir vėl nustebinti netikėta knyga, kurią lapkričio 9 d. pristato Vilniuje "Stikliuose". Atvykusi iš Londono ir vasarodama bei pasitikdama rudenį Vilniuje su šeima, ji ne tik mėgavosi gimtuoju miestu, bet ir atidavė leidyklai naujausią savo kūrinį „Danielius Dalba & kitos istorijos“.
Kristina Sabaliauskaitė
© Žurnalas "Moteris"

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Žurnalas „Moteris“ švenčia 94-ąjį gimtadienį ir skaitytojoms siūlo prisiminti prieš trejus metus darytą interviu su Londone gyvenančia rašytoja Kristina Sabaliauskaite.

Skaitytojai buvo išsiilgę kokybiškos istorinės literatūros, ir netgi du „Silva rerum“ tomai vargiai ar tą troškulį numalšino. Nauja Jūsų knyga ne istorinė. Kokia ji ir kas ją inspiravo?
Prisimenu, kai pasiūliau „Silvą rerum“ iškart keliems leidėjams, jie susidomėjo ir paklausė, kodėl pasirinkau apdulkėjusį ir nepopuliarų istorinį žanrą. Atsakiau: „Todėl, kad jo nėra, nes jo dabar neleidžiate.“ Man visada įdomu daryti tai, ką britai įvardija thinking out of the box, t. y. eiti ne pramintu taku, bet pasukti kur nors netikėtai pačiai sau. Taip ir nutiko su „Silva rerum“.
Paskui tiesiog pajutau norą pakalbėti apie šiuolaikiškus dalykus, bet naujoje knygoje nuo istoriškumo visiškai nenutolstu, ir žodis „istorija“ ten yra – pačiame pavadinime: „Danielius Dalba & kitos istorijos“. Manau, kad, net būdami šiandienos akimirkoje, vienaip ar kitaip tebesame istorijos dalis. Ji gali būti šimtametė, bet gali būti ir dvidešimties metų ar viso labo vakarykštės dienos. Tačiau ji mus veikia, kartais – visai netikėtais rakursais.
Knygos žanrai įvairūs – nuo esė iki pastišo ir grotesko. Visos tos trumpos istorijos netiesiogiai susipynusios tarpusavyje. Skaitytojas turės progą pažaisti, atpažinti, kurie motyvai atsikartoja kituose kontekstuose ir kaip tai padaryta.
Mėgstu interaktyvumą meno kūriniuose. Kalbant apie lietuvių literatūrą, visada pabrėžiama, kad stipri yra eseistika. Žvelgdama iš dailės pasaulio perspektyvos, romaną prilyginčiau aliejiniam paveikslui, o esė ir apsakymą – eskizui, piešiniui. Tai nemenkina meistriškumo galimybių. Česlawo Miloszo esė kupina tokios jėgos kaip mažutis sidabriniu pieštuku Rembrandto ar Dürerio pieštas eskizas, turi tiek polėkio kaip Stasio Krasausko škicai ant popierinių „Neringos“ servetėlių. Man irgi buvo įdomu paeskizuoti, juolab kad du „aliejinius paveikslus“ – romanus – jau esu sukūrusi. Ši knyga tokia, kokios iš manęs, rašančios kilometriniais sakiniais, niekas nelaukė. Turėjau sukrečiančios patirties, įsitikinau, kad gyvenimas trapus ir laikinas, todėl reikia drąsiai įgyvendinti tai, ką nori. Labai įdomu, kaip reaguos skaitytojai, nes knyga tikrai provokuojanti.

Dabar vienas didžiausių gyvenimo malonumų man – nebūti „prisijungus“, - Kristina Sabaliauskaitė
Dabar vienas didžiausių gyvenimo malonumų man – nebūti „prisijungus“, - Kristina Sabaliauskaitė
© Žurnalas "Moteris"

Vienas Jūsų kūrybą gyrusių kritikų pastebėjo, kad šiuolaikinės lietuvių literatūros pasaulyje konkuruojate tik pati su savimi. Kaip klostosi santykiai su kitais rašytojų bendruomenės nariais? Šviesaus atminimo Jurga Ivanauskaitė, pamenu, jautriai išgyveno kolegų nedraugiškumą, pavydą.
Lietuvių literatūros pasaulio neabsoliutinu kaip vientiso darinio. Vieni paspaudė ranką, elektroniniame laiške parašė, kad mano knygos labai patiko. Kiti bandė apdergti visais įmanomais būdais. Iš to nedarau išvados, kad lietuvių rašytojai jaučia man priešiškumą. Tiesiog tokie yra atskiri žmonės. Aš dėl to nė kiek nekenčiu. Prieš rašydama pirmąją knygą neturėjau jokių iliuzijų, kad mane priims išskėstomis rankomis. Jau vien tai, kad gyvenu Londone, kur mane nubloškė gyvenimas, kai kuriems yra baisi nuodėmė ir pretekstas jausti antipatiją. Žinau, kad nepakeisiu nei tų žmonių, nei tokio požiūrio, todėl esu rami.
Girdėjau Jūsų adresu ir dar vieną „nuodėmę“ – kad rašote į moterims skirtus žurnalus.
Na, pastaruoju metu jau mažiau į juos rašau, bet negi moterų auditorija kažkokia prastesnė, kvailesnė? Kita vertus, koks skirtumas, jei jau žūtbūt ieškoma priekabių. Kai be galo jaudinausi prieš pasirodant mano pirmajai knygai, vienas ne tik mūsų kultūros pasaulį, bet ir apskritai gyvenimą puikiai pažįstantis itin išmintingas žmogus pasakė: „Tu tik nieko nebijok. Jei pasigirs kalbų, kad tavo knyga yra tik piaras, žinok, jog tave pastebėjo. Jei sakys, kad tai – popsas, komercija, vadinasi, ne tik pastebėjo, bet ir perskaitė, įvertino. O kai išgirsi sakant, jog viskas nupirkta už žydų pinigus, žinok, kad tapai žvaigžde.“ Trečio kaltinimo dar nesu girdėjusi, o abu ankstesnius jau teko patirti. Viską atperka susitikimai su skaitytojais – iš jų gaunu begalę teigiamos energijos ir šilumos. Labai gera žinoti, kad tekstas gali žmones taip sujungti ir padėti jiems patirti tokį dvasinį bendrumą.
Ar svajojote būti rašytoja, ar tokia mintis kilo naršant po archyvų lobius?
Noras pasidalinti tuo, ką ten radau, buvo labai stiprus. Galvojau: kokie įdomūs laikotarpiai, kokios asmenybės, jų istorijos, gyvenimo būdas, kokia pilnatvė! Buvo truputį pikta, kad toks grožis lieka profesionalų rate, o tautinėje mūsų sąmonėje tūno kažkokie nuvalkioti stereotipai. Neturiu nieko prieš kunigaikščius ir Tadą Blindą. Puiku, kad jie įkvepia kurti filmus, skatina žmones domėtis istorija. Tik apmaudu, jog nuo XVI a., nuo Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės, iki sukilimų bei tautinio atgimimo plyti tuštuma, o juk iš tiesų toje epochoje būta daug įdomių dalykų.
Kita priežastis, kodėl užsiėmiau literatūra, – klausimas pačiai sau, ar tikrai mano tuometis gyvenimas buvo viskas, ką norėjau pasiekti. Londone sukausi tarp talentingų žmonių, lankiau parodas, vakarėlius, keliavau. Būdama kūrėjų aplinkoje, matydama, kaip jie dirba, ir pati pajutau stiprų impulsą save kūrybiškai realizuoti. Prikaupiau tiek istorinių įdomybių apie XVII amžių, o romano apie šį laikotarpį niekas kaip nerašė, taip nerašė, tad pamaniau – kodėl gi ne aš?
Kiekvienas archyvas – tarsi nuotykių trasa. Ar teko šokti nuo kėdės iš netikėtumo?
Ir nuo kėdės šokdavau, ir rankos imdavo drebėti. Rašiau disertaciją apie karališkąjį Vazų dvaro dailininką Danielių Schultzą – turbūt pirmąjį Abiejų Tautų Respublikos menininką, turėjusį ne amatininko, bet dvariškio statusą. Jis nemažai laiko praleido užsienyje, labai daug mokėsi, taigi galėjo imponuoti valdovams ir kaip asmenybė. Kaip ir Rubensas, Danielius Schultzas vykdavo į diplomatines misijas, į Vieną piršti karaliaus ir pan. Deja, šio žmogaus biografija užfiksuota prastai. Taip, matyt, yra ir dėl to, kad jo kūryba sutapo su vadinamuoju tvano laikotarpiu, ir dėl gausių kelionių. Man Schultzo pėdsakų teko ieškoti po visą Europą. Rankos ėmė virpėti, kai aukciono archyve atradau nežinomą jo darbą „Sotheby`s“. O Zigmantui Kristupui Pacui įsitaisius meilužę, kilo didžiulis skandalas, ir teisėtas moters vyras padavė konkurentą į teismą. D. Schultzas turėjo paliudyti, kad tos damos ir Paco susitikimai Varšuvos karališkojoje pilyje buvę visiškai tyri. Regis, siauri profesiniai atradimai, bet iš jų susidėlioja tam tikra tuomečio gyvenimo mozaika.

Kristina Sabaliauskaitė: Mėgstu dirbti kaip senieji meistrai: jie labai techniškai kūrė savo paveikslus, bet vis tiek palikdavo vietos spontaniškumui ir laisvam potėpiui.
Kristina Sabaliauskaitė: Mėgstu dirbti kaip senieji meistrai: jie labai techniškai kūrė savo paveikslus, bet vis tiek palikdavo vietos spontaniškumui ir laisvam potėpiui.
© Žurnalas "Moteris"

Esate metodiška, darbo valandas planuojanti rašytoja ar leidžiate sau pulti prie kompiuterio naktį spontaniškai, pagauta įkvėpimo?
Oi ne, naktimis aš miegu. Tenka strategiškai planuoti, nes auginant mažą vaiką ir taip daug dirbant reikia taupyti laiką ir normaliai ilsėtis. Manau, kad esu gana struktūriška, preciziška. Vėlgi išvesčiau paralelę su daile: mėgstu dirbti kaip senieji meistrai – jie labai techniškai kūrė savo paveikslus, bet vis tiek palikdavo vietos spontaniškumui ir laisvam potėpiui.
Man Jūsų dėmesingumas detalėms asocijuojasi su fotografės Annie Leibovitz knyga „Piligrimystė“, kurioje iš vintažinės suknelės sagutės ar seno laiško skiautės išsirutulioja emocinga istorija. Tačiau nuolat skubėdami ne tik nesigiliname į tokias mielas smulkmenas, bet dažnai jų ir apskritai nematome.
Įdomus palyginimas su Leibovitz, nes kaip tik tą knygą draugė padovanojo Kalėdų proga. Skaitydama galvojau, kokia ji artima „Silvai rerum“. Mane intriguoja medžiagiškoji daikto istorija – jo gyvenimas ir tvermė. Daiktas ilgaamžiškesnis už žmogų, ilgainiui jis tampa prisodrintas savininko ar kelių savininkų energijos – kaip įkraunama baterija. Man taip pat įdomus fenomenas, kodėl mes, lietuviai, nesugebame priimti senosios architektūros, senų daiktų. Akistatoje su jais jaučiamės nekomfortabiliai. Net ir kurdamiesi senoviniame interjere, darysime naują jo imitaciją. Verčiau iš naujo pastatysime fantastinius Valdovų rūmus, nei išsaugosime tai, kas liko autentiška. Apie praeities neigimą mano naujoje knygoje bus atskiras kūrinys.
Ar mėgstate šiuolaikines technologijas? Ar šiuo požiūriu jaučiatės modernus žmogus?
Tikrai ne. Leidžiu sau kai kurias technologijas apskritai atmesti. Pavyzdžiui, neturiu skaipo, nes man jis nepriimtinas, neįdomus. Man pakanka kompiuterio ir išmaniojo seno modelio telefono. Susižavėjimo technologijomis etapą išgyvenau prieš dešimt metų – tada mano kompiuteris turėjo būti pats naujausias, greičiausias, moderniausias. Paskui pamačiau, kad nėra reikalo mėtyti pinigų funkcijoms, kurių net nepanaudoju. Dabar vienas didžiausių gyvenimo malonumų man – nebūti „prisijungus“. Suprantu žmones, kurie tiesiai iš paplūdimio siunčia savo nuotraukas į feisbuką: gal jiems to reikia, bet aš branginu privatumą ir anonimiškumą.
Tačiau Vilniaus gatvėse esate atpažįstama, turite dalinti interviu. Privatumą mėgstantį žmogų tai turėtų erzinti.
Mano žinomumas pirmiausia tapo problema mano tėvams. Juk jie negalėjo jaustis laimingi kaitydami internete kokio nors psicho komentarą, kaip tas norėtų paimti plytą ir užmušti jų dukrą, tačiau panikai nepasidavė, puikiai su susidorojo. O mane gelbsti gyvenimas Londone, kur esu maža žuvytė didelėje jūroje, taigi jokie žvaigždės kompleksai negresia. Ten gerai supranti, koks reliatyvus yra tas žinomumas.
Ką manot apie snobizmą, juk kartais esate juo kaltinama?
Mes dažnai nepreciziškai ir netiksliai vartojame sąvokas. Štai žodis „ambicingumas“ mums turi neigiamą reikšmę. Draugams britams pasakoju, kokia buvo sovietinė mokykla. Kai ją baiginėjau, į rankas netyčia pakliuvo mūsų charakteristikos. Apie mane buvo parašyta, kad išsiskiriu erudicija, bet, deja, esu ambicinga. Britai krenta juokais, nes anglosaksams būti ambicingam reiškia norėti atrasti Ameriką, padaryti ką nors labai gerai, pranokti save. Jiems tai – viena geidžiamiausių savybių: ir kūrėjų, ir darbuotojų. Tas pats ir su snobizmu. Mums ilgai skiepyta, kad turime būti kaip visi, bijoti išsiskirti, sakyti savo nuomonę, šiukštu neprasižioti, jog kas nors nepatinka, ypač meninėje terpėje, kad reikia paprasčiau... Man ne gėda sakyti, jog noriu matyti tik gerus paveikslus, skaityti tik geras knygas, pagal galimybes gauti tai, kas yra kultūriškai geriausia, ir kad prastumas, prasčiokiškumas man nepatinka. Ar tai snobizmas?
Ką atsakytumėte žmonėms, ironizuojantiems, esą pagal Sabaliauskaitę negali vadintis vilniečiu, jei neturi čia bent trijų protėvių antkapių?
Ne „pagal Sabaliauskaitę“, bet pagal urbanistikos raidos ir kultūrinės antropologijos teorijas. Turinčiajam bent minimalių žinių apie miestų raidą nereikia aiškinti, koks svarbus metropolio raidos veiksnys yra nekropolis. Todėl trys antkapiai tokio žmogaus nešokiruos ir neatrodys juokingi. Apie antkapius ir kapinių politiką naujoje knygoje neišvengiamai irgi bus – kaipgi be to! (juokiasi).

Rašytojai mieliausias barokas
Rašytojai mieliausias barokas
© Žurnalas "Moteris"

Bet juk šiuolaikinio žmogaus šaknys yra ten, kur geras darbas. Išsinuomoji butą senamiestyje ir jau esi vilnietis ar londonietis.
Taip, tačiau savaitgalį nenumaldomai traukia atgal, į gimtąjį kaimą ar užmiestį? Ir dirbi, dirbi, dirbi tam, kad vieną gražią dieną įsigytum nuosavą namą su veja, daržovių lysve ir kepsnine priemiestyje? Matote, ne viskas taip paprasta. Galvodama apie šių dienų klajokliškumą prisimenu kilmingus XIX a. lenkų tremtinius Paryžiuje, baltąją rusų emigraciją. Tie žmonės buvo atkirsti nuo savo šaknų, bet išlaikė labai stiprią savo tapatybę. Šiandien jie vėl grįžta į vietas, kurias buvo priversti palikti. Kunigaikštis Sapiega – tokio geografinio nomadiškumo pavyzdys. Jam kažkodėl vis dar tebesvarbu nuvykti į kraštus, kur jo protėviai kūrė, kariavo ir kur buvo palaidoti. Žmonės gimsta, gyvena įvairiuose miestuose, bet kai kuriems svarbu būti palaidotiems savo giminės nekropolyje ar bent palikti pėdsaką gimtinėje. Tapatybės virsmai – labai įdomus dalykas, simbolinėmis formomis jie veikia ir mūsų laikais. Štai daugybė Oksforde įsikūrusių rusų kunigaikščių grįžta į savo tėvynę labdaros sumetimais, skolindami savo vardą geroms iniciatyvoms.
Kas skatina Jus užsiimti labdara Lietuvoje, rūpintis jos bibliotekomis?
Man svarbu grąžinti skolą. Kai buvau jauna, biedna studentė, sutikau labai gerų žmonių – jie padėjo ir psichologiškai, ir finansiškai: rėmė mano studijas. Kai esi gyvenimo etape, kai ir pats jau kažką turi, metas pasidalyti. Nes šita sistema tik taip veikia – negalėdamas grąžinti tiems, kurie tau padėjo, turi paremti tuos, kuriems reikia pagalbos. Man neužtenka tik remti, turiu dar ir garsiai kalbėti apie problemą, vilkti ją į dienos šviesą. Buvau sukrėsta sužinojusi, kokios lėšos metamos bibliotekoms kompiuterizuoti, nors jos neturi iš ko papildyti fondų. Skaitymo poreikis didžiulis, knygų nėra, tad į biblioteką atėjęs žmogus sėda prie
kompiuterio rašyti kvailų komentarų. Po sukelto triukšmo daugiau pinigų skirta knygoms pirkti. Apie tai paskaitę žmonės į savo gimtinės bibliotekas ėmė nešti knygas. Būtent tokias, kokių reikia, o ne senas, kuriomis norėtų nusikratyti kaip makulatūra. Juk išmestas nebereikalingas šaldytuvas nėra labdara. Reikia duoti tai, ko žmogui tikrai reikia.
„Silva rerum“ praturtino Vilnių dviem naujais turistiniais maršrutais. Papasakokite apie įspūdingiausią savo pačios literatūrinę kelionę.
Man labai patiko Tomasi di Lampedusos romanas „Leopardas“, tad pasiūliau vyrui nuvažiuoti į Siciliją ir savo akimis pamatyti aprašytas vietas. Ten ir Luchino Visconti kūrė filmą pagal šį romaną. Knyga, kurią skaitei, filmas, kurį matei, gyvas vaizdas ir netikėti atradimai keliaujant yra nuostabi samplaika. Bent jau man kelionė yra pažintinis ir psichologinis virsmas, jos pabaigoje niekada nebebūnu tokia pati kaip pradžioje.
Kai sekėme „Leopardo“ pėdsakais, italė draugė suvedė mus su kunigaikščiu Ruggero Moncada Paternò Castello. Jo lydimi gėrėjomės Katanijoje esančiais vienais gražiausių Sicilijoje barokinių rūmų Palazzo Biscari. Dar prieangyje susidūrėme su „Leoparde“ pasakojama istorija – pilių, rūmų ir žemių atvaizdais, psichopatais proseneliais, meilės romanais ir t. t. Ten stovėdama ir klausydama šeimininko pasakojimų suvokiau, kad literatūros kūrinio autorius užčiuopė pačią to krašto esmę. Nuostabu, kai koks nors meno kūrinys sujaudina taip, kad norisi pačiam pamatyti ir prisiliesti prie to, kas įkvėpė jį sukurti. Todėl labai džiaugiuosi dėl ekskursijų pagal „Silva rerum“. O pati ateityje labai norėčiau nuvykti į Kolumbiją ir pakeliauti Gabrielio Garcios Marquezo kūrinių siužetų pėdsakais – juk knygoje „Apie meilę ir kitus demonus“ aprašytas vienuolynas iš tikrųjų egzistuoja. Ten, dirbdamas žurnalistu, Marquezas rengė reportažą ir matė raudonplaukės mergelės palaikus. Ir dar norėčiau nuvykti į Jeruzalę su Simono Sebag Montefiore tomu „Jerusalem: The Biography“.
Vikipedijoje nėra nurodyta Jūsų gimimo data. Ar tai atsitiktinumas, ar slepiate savo amžių?
Neslepiu, tiesiog atsisakau būti pagal jį klasifikuojama. Daugybė žmonių tai daro, ypač kūrybinių profesijų atstovų, ypač anglosaksiškoje kultūroje, ką jau kalbėti apie prancūzus. Esu žinoma ne dėl savo grožio, figūros, vaisingumo ar asmeninio gyvenimo. Mano intelektinis produktas niekaip nesusijęs su amžiumi, taigi visiškai nesvarbu, kiek man metų, svarbu, ką esu nuveikusi. Kuriems žūtbūt reikia mano metų ir kuriems dėl to nesimiega naktimis – tegul ieško enciklopedijose arba „kas yra kas“ pobūdžio leidiniuose (juokiasi).
Užsienyje taip pat domimasi žmogaus amžiumi, bet tikrai ne taip primygtinai kaip Lietuvoje. Mane apskritai stebina, kad Lietuvoje tiek daug visuomeninio kišimosi į privatų gyvenimą. Kad ir dėl pavardžių rašybos. Tai sovietinės biurokratijos palikimas, kai valdininkas žmogaus biografijoje visada turi tarti paskutinį žodį ir kiek įmanoma daugiau reguliuoti jo gyvenimą. Naujojoje knygoje yra novelė šia tema.
Turite savo tinklaraštį „Rafinerija“. Ar jau žinote, kokie žmonės jį skaito?
Blogas yra patogus žurnalistikos būdas – nereikia prisirišti prie didelės struktūros, nes auginant mažą vaiką norisi kuo mažiau terminų. Iš atgarsių sprendžiu, kad „Rafinerijos“ auditorija yra labai įvairi. Džiaugiuosi, nes tai paneigia kai kurių Lietuvos leidėjų ir redaktorių stereotipą, kad dalykai, apie kuriuos šneku, reikalingi tik saujelei žmonių. Prieš kurį laiką Taujėnuose buvau susitikusi su skaitytojais. Pasirodo, ten daug žmonių skaito „Rafineriją“ ir randa sau įdomių dalykų. Galbūt jie niekada nenukeliaus į aprašomas vietas, gal niekada neįsigis daiktų, apie kuriuos pasakoju, bet jie patiria įkvėpimą. Paskaito apie parką ir randa idėją, kaip susitvarkyti savo sodą. Toks ir yra mano blogo tikslas, nes mums labai reikia kokybiško turinio, grožio, kultūrinio snobizmo. Kai esi nuolat patronizuojamas, laikomas neišmanėliu ir kai kas nors kitas nusprendžia, kad negalėsi to ir ano įvertinti, nes esi nepakankamai išprusęs, man tai atrodo be galo įžeidu, mizantropiška. Su tokiu požiūriu neįmanoma sukurti nieko vertinga.
Šita žeminanti būklė, regis, per ilgai užsitęsė. Kodėl gi mes iš jos niekaip neišsivaduojame?
Viena vertus, trūksta ambicijos sukurti geresnį turinį. Kita vertus, iš mūsų gyvenimo išmestas ir snobizmu apšauktas toks dalykas kaip aspiracija – noras prilygti kažkam, kas yra aukščiau. Tai labai stiprus variklis. Bet dabar aspiracija visiškai išstumta net iš reklamos, kuri nebeparduoda svajonės ir grožio. Nebematome per Lietuvos TV kanalus reklamuojant „Chanel“ kvepalų, nes kai kas tikriausiai nutarė, kad buduliams jų nereikia. Vietoj to – skalbimo milteliai, sauskelnės, vaistai virškinimui gerinti, akcijos ir nuolaidos. O jei nenoriu nupiginto, jei noriu pačio šviežiausio, geriausio ir brangiausio produkto? Lietuvoje įsigalėjusi labai žemo lygio pilvo kultūra. Geras restoranas vis dar tas, kuriame porcijos didelės. Bet juk žmogui nesveika daug valgyti! Kur patiekalo estetika, serviravimo subtilybės, įdomus bendravimas? Italijoje šeimos susėda prie stalo pabūti kartu, ir niekas nesiginčija dėl politikos. Jie švenčia dieną, švenčia gyvenimą. Labai gaila, kad mes nenorim to, kas geriausia.
Kokių stipriųjų savo savybių nepanaudojame?
Negalėčiau apibendrinti, nes kalbėti reikia apie skirtingas kartas. Dvidešimtmečiai jau patogiai jaučiasi atvirame pasaulyje, bet turi ir stiprų lietuvišką užtaisą iš savo šeimų, t. y. tikslo siekimą, darbštumą, sugebėjimą iš nieko padaryti labai daug ką.
Bene didžiausias stabdys yra mūsų nepakantumas viskam, kas kitoniška, netgi kai tai neturi jokios įtakos mūsų pačių gyvenimui. Tokiais atvejais sakau, kad niekas juk neliepia su tuo kitokiu žmogumi ženytis. Be to, kai kuris nors kitas ką nors pasiekia, neišvengiamai jaučiamės taip, it tas žmogus užimtų „mūsų“ vietą, priimam tai kaip asmeninį įžeidimą – užuot patys griebęsi ir padarę geriau. Jeigu sugebėtume tokio santykio atsikratyti, jau būtų labai daug. Esame sau didžiausi priešai dėl to, kad nerandam patys su savimi santaikos, todėl ir kitiems atrodome labai atšiaurūs. Žinoma, rašau apie tai savo būsimoje knygoje.
Dar grįžkime prie „Silva rerum“. Latvijoje romanas sukėlė susižavėjimo bangą. Kaip manot, kodėl? Juk nors ši šalis yra mūsų pašonėje, jos istorija visiškai kitokia.
Nekantraudama laukiau, kaip romanui seksis Latvijoje, – atrodė, kad tai bus lakmuso popierėlis. Nes tai visiškai kitokia kultūra – latviai neturėjo nei savo valstybės, nei barokinės mąstysenos. Recenzijos buvo puikios, pirmoji knyga jau sulaukė antro leidimo. Be galo nudžiugau, kad mano tekstas gali keliauti ir būti įdomus tiems, kurie nejaučia jokių tautinių sentimentų ten aprašomiems dalykams. Latviai skundėsi: ir kodėl mes neturime tokio romano? Juokais pasiūliau jiems mane nusamdyti. Sako, ką iš tos mūsų istorijos išspausi? Palaukit, o XIX–XX a. Ryga ir kiti industriniai miestai – įspūdingas tautų katilas? O jugendo stilius?
Tačiau esate baroko žinovė ir gerbėja. Kuo jis Jums toks artimas?
Tikrai, barokas man mieliausias ir priimtiniausias. Gimiau barokiniame mieste. Vilniuje net debesys barokiniai, žaidžiantys su miesto architektūra. Niekur kitur tokių nemačiau. Neseniai grįžau iš Venecijos, ten debesys tikrai kitokie. Mūsų miesto architektūra – kaip jūros bangos. Jį statė, intuityviai derino prie kraštovaizdžio genialūs žmonės. Barokas mane labiausiai žavi kontrastų deriniu, jis ir asketiškas, ir geidulingas. Detalių perteklius ir siausmas, bet tuo pat metu ir labai griežtos struktūros, racionalumas. Visąlaik kažko atsisakoma. Štai Petro ir Povilo bažnyčioje visko tiek daug, bet nėra spalvos. Tiesiog pajausta, kad jos nereikia.
Ar toje vyriškoje politinių intrigų ir karų epochoje buvo moterų, kurios daro Jums įspūdį ir kurios galbūt yra nepelnytai užmirštos?
Žinoma, yra, bet jos nėra taip jau užmirštos. Pirmiausia tai trys prancūzės: karalienė Marija Liudvika Gonzaga ir dvi jos iš Paryžiaus atsivežtos rūmų damos – Marija Kazimiera d‘Arquien (vėliau ji ištekėjo už Jono Sobieskio ir tapo Lenkijos karaliene) bei Klara Izabelė de Mailly Lascaris (ji tapo kancleriene Paciene ir de facto pirmąja Lietuvos ponia). Visos trys nemažai nuveikė mūsų krašto kultūrai – pradedant vienuolynų fundacijomis ir menininkų rėmimu, baigiant tuo, kad gerokai aptašė savo vyrus, įnešė europietiškumo į dvarą, išmokė mūsų moteris madingai rengtis, koketuoti, sąmojingai bendrauti ir reikštis visuomenėje, o ne šiaip būti baldeliu pokylių salės kampe (juk iki tol moterys dažnai net per puotas būdavo sodinamos prie atskiro stalo). Papročių ir feminizmo požiūriu jos sukėlė tikrą revoliuciją. „Tradicinių“ pažiūrų bajorams tai baisiai nepatiko, ypač kai jų dukros, kopijuodamos karališko dvaro damas, ėmė dėvėti drabužius su iškirpte, puoštis ir reikšti savo nuomonę.
Jei gyvenimas ir ateityje blaškys Jus toli nuo Vilniaus, ar grįšite bent jau į savo nekropolį?
Ką gali žinoti, gal kokia nors vietinė biurokratinė kapų priežiūros tarnyba už mano erezijas neišduos leidimo laidoti mane Vilniuje, šeimos kape? Apie tai irgi rašau naujoje knygoje – apie rašytojų pomirtinius likimus – su didele ironija.

K.Sabaliauskaitė apie fotosesiją žurnalui „Moteris“ kūrimą:
„Skaitytojai nuolat užduoda klausimą: kiek susitapatinate su savo kuriamais personažais, kiek juose yra jūsų? Nuolat atsakau, kad tapatinuosi su visais, bet kartu ir nė su vienu jų. Empatija svarbu, bet niekada neperauga į asmenybės susidvejinimą. Rengdamiesi žurnalo „Moteris“ fotosesijai, kartu su fotografu Pauliumi Gasiūnu nutarėme, kad nuotraukose pabandysiu „įsikūnyti“ į naujos knygos herojus arba bent jau atsidurti jų situacijose. Labai mėgstu Pauliaus darbus, jo perfekcionizmą - jis tikrai tarptautinio lygio mados fotografas; tai, kaip jis jaučia šviesą ir kompoziciją, man primena senuosius tapybos meistrus. Dar mėgstu, kad su juo susikalbame iš pusės žodžio, iš užuominų. Kol knyga nepasirodžiusi, negalėjau detaliai pasakoti apsakymų siužetų, tačiau užuominas jis suprato puikiai: penkių žvaigždučių viešbučiai, kambarinės, svečiai, istorinės traumos ir sujauktos tapatybės...

„Stiklių“ viešbutis „vaidino“ ir Paryžiaus ˜ƒ„Ritz“, ir pats save, aš vaidinau seną verslininką milijardierių viešbučio numeryje ir kambarinę (jos „ritzišką“ uniformą per naktį sukūrė Juozo Statkevičiaus ateljė). Neapsiėjome be kuriozų - sunkiausia tąryt Vilniuje buvo gauti „The Financial Times“ laikraštį scenai viešbutyje, o fotografuojant buvusiuose Oginskienės rūmuose (dabar Rašytojų sąjungoje), rašytojai turbūt pagalvojo, jog noriu uzurpuoti „jų“ teritoriją. Iš tiesų man įdomiausia rūmų istorija iki 1944 m. ir sovietinio periodo - viename apsakymų šiam pastatui tenka svarbus vaidmuo.“

Nuotrauka – Pauliaus Gasiūno. Šukuosena ir makiažas – Lilijos Bytautaitės. Mados redaktorė – Milda Sabockytė. Drabužiai – iš Juozo Statkevičiaus kolekcijos.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Dovilės Bilkštienės vieno paveikslo paroda daugeliui atėmė žadą

Dovilės paveikslas iššaukė ne tik karštus meno gerbėjų, bet ir socialinės erdvės tyrinėtojų, filosofų ginčus.

Po filmo „Šventasis“ premjeros – neįprasti vertinimai

Lietuvių kino akademijos apdovanojimuose geriausiu metų filmu pripažintas filmas „Šventasis“, apkeliavęs keliolika užsienio festivalių, rugsėjo 19 d. pristatytas ir Lietuvos žiūrovams.

Režisierė R. Rakauskaitė: dokumentinio kino variklis – žmonių istorijos

Režisierės Ramunės Rakauskaitės dėmesį traukia tie, kurie skiriasi iš minios.

Dėl filmo režisierius laidotuvių biure atliko "stažuotę": ką jis ten pamatė?

Į darbo ir migracijos temas filmo "Kalabrija” režisieriaus Pierre‘as-François Sauteras žvelgia laidotuvių, o tiksliau - repatriacijos kontekste. Jis ilgai ieškojo gyvų bei mirusių filmo herojų ir, galima sakyti, laidotuvių biure atliko tam tikrą stažuotę. Apie kamerų valdymą gulint greta karsto, žmogaus vienatvės klausimą ir romų dainas - netrumpoje filmo kūrimo istorijoje.

Vytautas Ališauskas: turiu savo versiją to, kas iš tiesų pavaizduota šiame kūrinyje

Henriko Natalevičiaus paveikslas „Iškyla į gamtą“ – neįkyrus, tačiau labai įdomus pašnekovas. Ne veltui jau daugiau nei dešimt metų jis užima pagrindinę vietą ant sienos diplomato, filosofo, istoriko Vytauto Ališausko namuose.

Kunigas Ričardas Doveika: taip, aš mylėjau moterį (9)

Andrius Mamontovas, Džordana Butkutė, Ričardas Doveika ir kiti atskleis, kaip tapti pačiais geriausiais ir kokia visuotinio pripažinimo kaina.

Neįtikėtinai atvira aktoriaus M. Repšio išpažintis: daug mąsčiau apie mirtį (15)

„Aš nemiegojau dešimt metų. Aš nieko nedariau, nes maniau, kad visiems taip yra. Juk mano darbe daug streso ir įtampos. Tada pradėjo į galvą lįsti blogos mintys,“ – atvirai prisipažįsta žinomas aktorius Marius Repšys.

Plastikos chirurgas Darius Radzevičius: žmona yra mano sąžinė (7)

Plastinės chirurgijos chirurgas m. dr. Darius Radzevičius (49 m.) įsitikinęs, kad geriausia grožio operacija yra ta, kurios nesimato.

Kodėl Vytautas Didysis pas žmoną skubėdavo lyg akis išdegęs? (64)

Lietuvos didžiojo kunigaikščio pirmoji žmona Ona suvaidino svarbų vaidmenį Vytauto gyvenimo istorijoje. Labiausiai pagarsėjo Lietuvos metraščiuose užfiksuotas pasakojimas, kaip jos pagalba Vytautas 1382 m. pabėgo iš Jogailos nelaisvės.

Edgaras Montvidas: profesinės aukštumos išmokė mylėti gyvenimo paprastumą

Tenoras Edgaras Montvidas – viena didžiausių Lietuvos operos žvaigždžių pasaulyje. Beveik du dešimtmečiai darbo žymiausiose scenose neatėmė ypatingos jo skleidžiamos šilumos ir jaukaus paprastumo.