Fotomenininkė Normantė Ribokaitė (45 m.) į pasaulinius meninės fotografijos vandenis atplaukia nuo gimtojo Sartų ežero. Ateina klausydamasi savęs – ramiai, tyliai, su savo tiršta, sodria susiformavusia meno kalba, turėdama ką pasakyti. Išnyra iš mažos šalies, nedidelio Dusetų miestelio, ir iš karto tampa pastebima – Japonijoje, JAV, Australijoje, Bulgarijoje...

TRUMPAS DOSJĖ

Gimė 1968 m. liepos 16 d. Vilniuje. Užaugo ir gyvena Dusetose.
Mokslai. Baigė Dusetų K. Būgos mokyklą (dabar gimnazija), 1987 m. – netoli Vilniaus esantį Buivydiškių žemės ūkio technikumą.
Dirba Dusetų dailės galerijos parodų kuratore ir fotografe.
Šeima. Gyvena su tėvais.
Narystė. Gamtos fotografų klubo „Žalias skėtis“ narė.
Kūryba. Yra surengusi 14 asmeninių meninės fotografijos parodų, dalyvavusi 42 grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Svarbiausi apdovanojimai. Vilniuje vykusios tarptautinės parodos „The World Wide Tour Photo 2001“ pagrindinis prizas už Lietuvos peizažą; 71-ojo konkurso „Japonijos tarptautinis fotografijos salonas“ (angl. k. „International Photographic Salon of Japan“) laureatė – už žirgų nuotrauką „Porelė“ (2011 m.); 2013 m. žurnalo „Art Hourse“ (JAV) inicijuojamo projekto „Ex Arte Equinus“ laureatė – už fotografiją „Žirgai“; 2013 m. San Fransiske (JAV) vykusios tarptautinės parodos „Gallery Photographica“ aukso medalis už peizažo nuotrauką „Rytas“; 6-osios tarptautinės parodos „Varna 2013“ (Bulgarija) sidabro medalis už moters ir vyro akto nuotrauką „Preliudas“.
Pomėgiai. „Lankau dailininko Alvydo Stausko suburtos moterų piešimo grupės užsiėmimus, liejame akvarelę.“
Laimė. „Kiekvieną rytą susitikusi su aušra pasijuntu laiminga.“
Silpnybė. „Dievinu gėles. Prie namo turiu kelis alpinariumus – savo gėlių darželį, o ant palangių puoselėju kaktusus.“
Nemėgsta netikrumo.

Normante, ar stipriai Jumyse pulsuoja menininko nervas?

Tas nervas man neleidžia miegoti, vasarą verčia iš lovos ketvirtą, rudenėjant – šeštą ryto, stumia eiti, stebėti, patirti, užfiksuoti, pasidalinti. Juk kiek žmonių neturi galimybės pamatyti tai, ką matau aš. Negyvena šalia nuostabaus ežero, nepabunda rūkui kylant, nesustoja ties voratinkliais pasižiūrėti į rasos lašeliais išdabintą gamtos nėrinį... O kaip stebuklingai sniegu pražįsta meldai! Kokie gražūs užšalusio ežero ledo mezginiai!

Užburia Jūsų nuotraukų ciklas „Birželio rūkai Sartuose“. Kas Jums yra rūkas?

Efemeriška substancija. Dievo uždangalas, skraistė, maja. Metafizinis audinys, būtinas kūrybos pagrindas. Ant jo piešiu savo ilgesį, svajas, prisiminimus, iš jo audžiu savo gyvenimą. Noriu įamžinti, gražiai parodyti ramias mūsų krašto spalvas.
Tik atsikėlusi pažvelgiu pro langą – įdomu, kas nauja ežere. Įšoku į džinsus, guminukus, apsivelku maskuojamąją striukę ir po penkių minučių atsiduriu prie rytinės Sartų pakrantės. Ši pelkėja. Rūkų gaudyti einu pro Sartų žirgyną. Pasisveikinu su žemaitukais. Branginu kiekvieną minutę. Gražiausia, kai rūkas kyla – tarsi Žemės siela veržtųsi apglėbti ežerą, pateka saulė. Tik jis kyla ne visada. Vakar atsikėliau, pamaniau, trumpam išeisiu, pasigrožėsiu, pabūsiu gamtoje, dieną pasveikinsiu, gal ką nors pagausiu. Matau, kaimynas važiuoja, veža darbininkus į Kavolių kaimą. Sustojo, paklausė: „Kur eini?“ – „O kur tu važiuoji?“– „Į Kavolius.“ – „Būk geras, pamesk iki Kalbutiškio tilto.“ Nuvežė. Kokių ten vaizdų prisigaudžiau! Tai vieta, kur Šventoji įteka į Rašų ežerą. Žvejai, saulė, rūkas... Pasisekė – kitas kaimynas žvejojo, pasišovė pametėti iki namų, taigi nereikėjo pėdinti atgal septynis kilometrus. Automobilio nevairuoju, o į darbą reikia spėti laiku. Grįžusi persirengiu, užkandu ir per visą miestelį kulniuoju į galeriją. Jei rūkas dar būna neišsisklaidęs, einu Sartų pakrante. Būna, kad, fiksuodama greitai besikeičiančias akimirkas, ir į darbą pavėluoju. Mano kolektyvas puikus, kolegos supranta, kad esu pamišusi dėl rūko, sako: „Šiandien buvo graži migla – Normantė turbūt klajoja.“

Jūsų fotografija „Rytas“ šiemet San Fransiske įvertinta aukso medaliu. Medžiai, einantis žvejys, ežeras, rūkas, šviesa, spalvos... Lyg flamando tapyta.

Buvo spalis, labai gražus rūkas. Pro šiuos medžius ėjau šimtus kartų, bet būtent tą rytą taip puikiai viskas susidėliojo, kad teliko nuspausti fotoaparato mygtuką. Dabar man sako: „Tavo žymieji medžiai.“ Kūryba yra džiaugsmas, o jei dar ir kitiems patinka, – dvigubas malonumas.

Papasakokite apie savo ežerą. Kaip iš gelmių ištraukiate jo sielą?

Sartų ežeras lyg gyva būtybė laukia manęs kiekvieną dieną, suteikia daug kūrybinės laisvės, dovanoja atradimo džiaugsmą. Jis – dangaus veidrodis, nuolat keičia savo drabužį. Mano saulėtekiai – su ežeru, o saulėlydžiai – laukuose. Meditacija? Taip. Pabuvimas su savimi. Esu neatsiejama gamtos dalis, regis, visu savo kūnu jaučiu jos grožio stebuklą, o jei pavyksta ką nors įamžinti sielai, pasijuntu visiškai laiminga.

Kokią įtaką žmogui daro gyvenamoji vieta? Kaip laki Jūsų siela išsitenka Dusetose?

Metus gyvenau Vokietijoje – dirbau aukle libaniečio ir lietuvaitės šeimoje. Kurį laiką – Prancūzijoje režisieriaus asistente. Teko paplušėti ir Anglijoje. Važiavau duonai užsidirbti žinodama, kad grįšiu į gimtąsias Dusetas. Provincija – žmogaus būsena, o ne vietovė. Mano draugai klausia: „Ką tu tose Dusetose veiki, ar neapsamanojai?“ Gyvenu su savo tėveliais, turiu puikų darbą, draugų, įdomių užsiėmimų, savo fotografiją.

Dar vaikystėje įsimylėjau žirgus. Vasaras leisdavau pas močiutę kaime, kur arklys buvo pagrindinis pagalbininkas dirbant ūkio darbus. Labai mėgau jodinėti, norėjau įgyti žirgų trenerės profesiją. Būdama keturiolikos, išlėkiau į Vilnių, į Buivydiškių žemės ūkio technikumą. Nežinojau, kad žirgų treneriai ten neruošiami. Mama verkė – ne taip įsivaizdavo vienturtės dukters kelią. Baigusi mokslus, Sartų žirgyne važnyčiotojos vietos negavau, dirbau Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate užsakymų priėmėja. 1995 m. dusetiškių dailininkų Alvydo Stausko, Romualdo Pučeko, Eugenijaus Raugo iniciatyva įkurta Dusetų dailės galerija. Ji tapo aktyviai liepsnojančiu kultūros židiniu, dabar jai atstovauja 22 tapytojai ir 13 fotografų, čia rengiamos parodos, atvyksta žymių Lietuvos ir užsienio šalių kūrėjų. Didžiuojamės, kad Dusetose gyvena ir kuria garsieji dailininkai Nomeda ir Šarūnas Saukos, iš viso čia įsikūrę penki Lietuvos dailininkų sąjungos nariai. Gal iš sostinės žvelgiant atrodo, kad provincijos būtis snaudulinga, bet mes turime ką veikti.

Kai supratote, kad svajonei nelemta išsipildyti, žirgus pradėjote fotografuoti?

Buvau žinių trokštantis, sportiškas vaikas, žaidžiau tinklinį, patiko lengvoji atletika, o labiausiai žavėjo meninė gimnastika. Žurnaluose „Sovetskoje foto“, „Stadion“, „Fizkultura i sport“ ieškodavau gimnasčių nuotraukų, jas kolekcionavau. 1980 m. kilo Dalios Kutkaitės žvaigždė, iki šiol turiu „Moters“ žurnalo viršelį, kuriame įamžinta ši gimnastė. Mane kerėjo kūno lankstumas, judesio grožis, svajojau turėti fotoaparatą, fiksuoti juo judesių grakštumą. Gimnasčių nuotraukų ieškojimas, žurnalų vartymas turbūt ir atvedė prie meninės fotografijos. Pirmąsias nuotraukas Sartų žirgyne padariau 1984 metais, beje, pasiskolintu fotoaparatu „Smena“, tačiau rimtai fotografuoti žirgus pradėjau tik prieš penkerius metus.

Pirmąjį svarų tarptautinį laimėjimą – konkurso „Japonijos tarptautinis fotografijos salonas“ aukso medalį – laimėjau būtent už žirgų nuotrauką „Porelė“. Vien patekti į šį konkursą yra prasminga. Iš beveik devynių tūkstančių fotografijų atrinko 130, pusė jų – japonų. Iš Lietuvos buvome dvi autorės: aš ir Irena Giedraitienė iš Panevėžio. Man atsiuntė parodos medalį, puikų albumą, pakvietė atvykti į Japoniją. Įvertina svetimi, o savi... Žinote, kaip yra: savam kaime pranašas nebūsi...

Pažvelgęs į solidžių Jūsų konkursinių laimėjimų aprašą taip nepasakytum. Ar nemanote, kad Lietuvoje turite savo nišą?

Turiu. Susikūriau. Reikia pačiai būti ir vadybininke, dalyvauti konkursuose, parodose. Kai pamato, įvertina svetur, tada ir saviškiai dėmesį atkreipia. Džiaugiuosi, kad Dusetų dailės galerija išleido mano fotografijų parodos „Sartų žirgai“ katalogą. Norėčiau savo kūrybos albumo, bet tam reikia nemažai pinigų.

Kaip vertinate agresyvią Lietuvos fotomenininkų vyrų konkurenciją?

Na, taip, vienas kolega ką tik pasakė: „Moterims čia apskritai nėra ką veikti.“ Nežinau, kodėl tik vyrai gali fotografuoti? Nesijaučiu esanti konkurentė. Darau tai, kas patinka, nemėgstamos veiklos nesiimčiau. O jei jau mane traukia, niekas nesustabdys.

Pasak filosofo A. Šliogerio, fotografija – vienintelė žmogaus veiklos sritis, leidžianti pažvelgti į daiktą nieko nuo savęs nepridedant. Ar tikrai?

Svarbu, kaip daiktą ar reiškinį pamatai. Štai nuotrauka „Mano langas“. Kiek kartų prasivalome aprasojusius stiklus, bet ar pamatome, kad spontaniškas rankos mostas nupiešė šedevrą? Užfiksuok – nustebsi. Puiki grafika! Visada, visur ieškau auksinio kadro. Kad ir kur būčiau, mėgstu apsižvalgyti. Einu su draugais, nuo jų atsilieku. „Ai, Normantė vėl kažką pamatė.“ Žiūrėti – viena, pamatyti ir užfiksuoti – kita, bet ir įamžinti objektą galima visaip. Vien šviesos žaismas, gamtos reiškiniai daug ką pakeičia. Tą patį medį fotografuodama rūke, per lietų, saulėtą dieną, įvairiais metų laikais matysi vis kitokį.

Su fotoaparatu nesiskiriate?

Na, nesiskiriu. Kaip ir kiekvienas fotografas, nešioju jį pasikabinusi ant kaklo, o dar kuprinė... Tai sunkusis mano aksesuaras. Draugė kartą pakėlė mano krepšį ir nustebo: „Gal tu čia akmenų prisikrovusi?“ Dabar fotografuoju vietoves, žmones. Kaimas žiauriai nyksta. A. Stauskas yra sakęs: „Žmogų reikia fotografuoti – liks istorija. Labai gerai, kad tu Dusetų krašto gyventojus įamžini.“ Buvau surengusi tris asmenines parodas „Kraštiečiai“, eksponavau 120 nuotraukų. Nemažai mano modelių jau išėję...

Aparatas visada su manimi, nes nežinau, kur laukia tas vienintelis geras kadras. Štai eina sau Baltriškių (Zarasų raj.) Tiberiados bendruomenės vienuolyno broliai belgai su asiliuku. Kokia būčiau medžiotoja, jei nenušaučiau tokio vaizdo?! Turiu kelis auksinius kadrus. Tai – mano turtas. Klausia: „Ir kaip tu pamatai? Einu, žiūriu, bet nematau.“ Pamatyti turbūt – Dievo dovana?

Ar sunku fotografuoti žmones?

Šiandien pati patyriau, kas yra fotosesija. Turiu pasakyti, kad pozuoti nėra lengva. Mėgstu pagauti kraštiečius atsitiktinai – turguje, gatvelėse, prie ežero, ežere... Pati režisuoju tik fotografuodama aktą. Sutinku, kad tai nėra lengvas darbas.

Ar svarbu, kaip pati atrodote nuotraukose?

Jei nuotrauka meninė, tai komercinio grožio standartai čia negalioja, bet, pristatoma skaitytojams, noriu atrodyti gražiai (juokiasi). Myliu save, supančius žmones. Be šito meilės jausmo mano gyvenime, matyt, nebūtų ir fotografijos.

O meilė vyrui?

Šiame fronte – visiškas štilis. Turėjau draugų, tačiau to vienintelio, kuris mane suprastų, dar nesutikau.

Jūsų fotografijoje ryški vienatvės tema. Vienišas žvejys, paukštis, medis, bebras... Yra ir poravimosi motyvas: du kragai, du medžiai, dvi gulbės. Fiksuodama tai nevalingai pasakojate savo pačios gyvenimą?

Kartais man tereikia pasvajoti. Einu ir galvoju: „Tokia graži migla, toks baugiai paslaptingas ežeras... Ot, kad gulbių pulkelis praskristų.“ Girdžiu – gulbės giesmininkės atplasnoja. Nepaaiškinama. Arba stoviu ketvirtą ryto prie Sartų, galvoje sukasi mintis: „Kad kokį žveją pamatyčiau.“ Žiūriu, valtis iš rūko išnyra. O dar ir bebras plaukia! Už nuotrauką „Rytas“ gavau Lietuvos laukinės gamtos fotografijų konkurso „Gintarinis žaltys 2012“ kategorijos „Gamta ir žmogus“ apdovanojimą. Labai panorėjus mintimis gali prisišauki daug ką.

Na, čia jau raganų užsiėmimas!

Gal su gamta suaugę žmonės natūraliai nujaučia tam tikrus įvykius? Turiu kantrybės laukti ir sulaukti...

Jūsų nuotraukos – tarsi poetiniai etiudai, bet niekas nepameluota. Kas yra fotografijos tiesa?

Vaizdo sąžiningumas, tikrumas. Nedarau montažo, fotošopą naudoju minimaliai. Sakote, patiko nuotrauka „Voro spąstai“ – žirgai už tobulai nunerto voratinklio. Taip, vaizdas tikras – jokio montažo. Tas voratinklis – ant tvoros, kuria užtverti žirgai. Arba nuotrauka „Pasipuošusi“: žirgo galvos varnalėšomis tikrai nedabinau. Žirgai išgenami į laukus, jie brenda į žolynus, varnalėšas, lakišius, ir į karčius natūraliai prisivelia žiedų.

Ropomis, šliaužte per pievas, žemesnė už žolę?..

Ant pilvo nešliaužioju, bet iš gamtos medžioklės grįžtu šlapia. Nepjauta aukšta žolė pritvinkusi rasos, palieku brydes. Kartą į ežerą vos neįkritau. Netoli nuo kranto, nendrynuose, susirinko didžiulis upinių žuvėdrų pulkas. Žiūriu – ir žvejo galva iš nendrynų kyšo. Puikus kadras! Fotografuodama slystelėjau į dumblą – susitelkusi į kadro grobį nemačiau, kas po kojomis.

Žinote visas paukščių rūšis?

Ne visus paukščius pažįstu, bet padariusi nuotraukas susipažįstu – Sartų regioniniame parke dirbančią pažįstamą paklausiu, kokį skrajūną įamžinau. Plėšrūnų bijau, nejaučiu simpatijos kirmėlėms, sliekams, nuo mažumės bijau karkvabalių. Ką ir kalbėti, jei žiogo išsigandau! Fotografavau, o tas tik strykt ant objektyvo. Rėkiau nesavu balsu. Juodkrantėje bėgau nuo šernų. Ir žirgų reikia saugotis. Vasarą nuo mašalų ginasi – negali žinoti, į kurią pusę pasineš. Kartą vienas į mane metėsi šuoliais, vos spėjau pro elektrinį piemenį prasmukti. Esu atsargi, žirgus jaukinuosi ilgai, kantriai, ramiai. Prie žemaitukų esu duobes išstovėjusi. Manęs klausia: „Kaip tu juos taip sugaudai, juk žirgai nepozuoja, yra judrūs, lekia, muistosi.“ Pastovėtumėte tiek kiek aš, sugaudytumėte! Viskam reikia laiko ir kantrybės.

Ar su dailininkais Nomeda ir Šarūnu Saukomis bendraujate? Šarūnas turbūt retai atsitraukia nuo savo paveikslų?

Išeina iš namų, nemanykit! Nomeda ieško įkvėpimo gamtoje, žvejoja (gal ir Šarūnas nueina žuvų pagaudyti?). Esame geri bičiuliai, jie užsuka į mūsų galeriją. Nedaugelis žino – esu Šarūno modelis.

Nuostabu, kad dusetiškiai mielai sutinka būti modeliais, pozuoti aktams.

Mūsų žmonės suvokia meno esmę, supranta, kad dailininkui reikia pagalbos. Niekas už tai nemoka – susiklostė draugiški ryšiai, tiesiog reikia, ir viskas. Negali atsisakyti padėti, jauti pagarbą tokio lygio menininkui. Kartais kompleksuoju, išsisukinėju: „Šarūnai, baik, aš savimi nepatenkinta.“– „Ne, ne, man kaip tik tokios reikia.“

Ne tik pozuojate genialiam dailininkui, bet ir pati kuriate akto fotografijas. Už vyro ir moters akto nuotrauką „Preliudas“ šį birželį Varnoje laimėjote sidabro medalį.

Šia nuotrauka įamžinau savo draugus. O pirmasis nufotografuotas aktas buvo vyro – dusetiškio kolegos. Tris naktis nemiegojau svarstydama, ar man pavyko... Neseniai mama prasitarė aptikusi krūvą mano darytų akto nuotraukų: „Pasižiūrėjau ir padėjau. Ale supratau, kad be šitos nuogybės tu neapsieisi.“ Galiausiai įsiamžinau ir pati. Miestelyje savo akto dar nerodžiau – nusiunčiau į Varną.

Ar nejaučiate kreivų miestelio moterų žvilgsnių – lyg būtumėte pavojinga persona?

Visi pažįsta mane nuo mažų dienų. Esu ramaus būdo, gyvenu ramų gyvenimą, į žmogų žvelgiu su pagarba, tačiau turiu kūrybinio pasiutimo. Dusetose net vaikščioti pasikabinus ant kaklo fotoaparatą yra drąsu. Kolega sako: „Eini per miestelį ir spragsi. Aš taip negalėčiau.“

Kokią vaivorykštę dabar vejatės?

Turiu naujų minčių, užmojų, ir tik laikas parodys, ar man pavyks viską įgyvendinti. Bet žinot ką? Nemėgstu šnekėti. Tegul kalba mano nuotraukos.