Tyla sargdina

Naujausi tyrimai rodo – visuomenės lūkesčiai verčia vyrus būti emociškai santūrius ir savarankiškus, o tai gali turėti rimtų pasekmių psichikos sveikatai. Kuo labiau vyras stengiasi atitikti tradicinį „tikro vyro“ įvaizdį, tuo dažniau jį kankina stresas ir depresija.

„Žalingiausia yra mintis, kad vyras neturi jausti ar rodyti silpnumo. Nes jei vyras negali būti atviras su savo skausmu, jis užsikrauna viską ant pečių vienas. Iš pradžių atrodo, kad taip reikia, kad taip „vyriška“, bet su laiku tai „išdegina“ iš vidaus – prarandama kryptis, džiaugsmas, net ryšys su artimiausiais žmonėmis“, – komentuoja psichoterapeutas Erikas Siudikas.

„Neleidžiant sau išverkti skausmo, liūdesys ir vidinis skausmas kaupiasi kaip akmenys kuprinėje – eini, bet vis sunkiau ir sunkiau, – tęsia jis. – Verksmas nėra silpnumo ženklas. Tai yra natūralus būdas išleisti įtampą, kad ji nepavirstų nerimu, depresija ar ligomis.“

„Emocijų slopinimas veikia kaip rūdys – po truputį korozija persismelkia į kūną ir mintis, – antrina vyrų linijos „Nelik vienas“ vadovas, psichoterapeutas Darius Docius. Anot jo, užgniaužti jausmai neišnyksta – jie virsta chronišku nerimu, neleidžia miegoti, kankina lėtiniais skausmais. – Vyrai dažnai nebeatpažįsta liūdesio, jį pakeičia pykčio protrūkiai arba „uždaras“ jausmų režimas.“

Diegiama nuo vaikystės

Psichologai pastebi, kad vyriškumo normos veikia jau 3-4 metų amžiaus berniukus – jie išmoksta, kad liūdesys ar baimė yra „nevyriška“.

„Stereotipai vis dar perduodami iš kartos į kartą. Dažniausiai net nesąmoningai, – sako E.Siudikas. – Vaikai stebi savo tėvus ir perima jų elgesio modelius: kaip vyras reaguoja į sunkumus, kaip rodo ar slepia jausmus, kaip bendrauja su artimaisiais. Jei tėtis vengia atvirumo, sūnus greičiausiai išmoks to paties.“

„Jeigu vyras pats neišmoko būti priimtas su savo jausmais, jam sunku tą duoti vaikui. Ypač sūnui – nes atrodo, kad jį reikia „užgrūdinti“, – tėvo įtaką sūnaus pasaulėžiūrai komentuoja E.Siudikas. – Bet stiprus sūnus auga ne iš šaltumo, o iš to, kad jaučiasi matomas, priimtas, mylimas. Ir kai tėtis leidžia sau apkabinti, paglostyti, pasakyti šiltą žodį – jis augina ne tik sūnų, bet ir savo paties vyriškumą.“

Praranda ryšį

Mokslininkai, nagrinėjantys vyriškumo normas ir socialinius ryšius, kalba, kad vyrai, kurie bando įrodyti, jog visada susitvarko patys, iš tikrųjų jaučiasi vienišiausi.

Anot psichoterapeuto Eriko Siudiko, tokia vyrų laikysena kenkia santykiams su artimaisiais. „Vyras, bijantis parodyti, kad jam sunku, tampa tarsi uždara siena, – pastebi jis. – Atstumas tarp jo ir artimųjų auga, nors išoriškai gali atrodyti, kad viskas gerai.“

„Daug vyrų tarp draugų moka juokauti, kartu sportuoja ar kalbasi apie darbus, bet ne apie savo vidų, – pastebi E.Siudikas. – „Tikro vyro“ įvaizdis tarsi uždraudžia būti pažeidžiamam net tarp artimų draugų. Todėl daug vyrų jaučiasi vieniši net turėdami daug pažįstamų – nėra erdvės, kur galėtų nusimesti kaukes ir atverti širdį. Niekas vyrų nėra to išmokęs, tad psichoterapijoje to mokome mes."

Kai vertė matuojama pinigais

Viena tų „saugių“ temų, apie kurias vyrai drįsta kalbėti, pasak specialistų, yra darbas ir finansai. Tačiau net ir šie pokalbiai slepia gilesnę problemą.

„Kai sėkmė matuojama tik pinigais, vyras lengvai pasiklysta, – sako E.Siudikas. – Net pasiekęs daug, gali jaustis tuščias, jei tai nėra jo kelias. Tada savivertė tampa priklausoma nuo aplinkos pripažinimo, o ne nuo vidinio žinojimo, kad einu teisinga kryptimi. Pinigai yra geras įrankis, bet jie neturėtų tapti vieninteliu vyriškumo matu.“

D.Dociaus teigimu, dėl spaudimo pateisinti „sėkmingo vyro“ įvaizdį į „Nelik vienas“ liniją kreipiasi dažniausiai jauni – 20–30 metų – vyrai.

„Socialinių tinklų amžiuje spaudimas būti sėkmingam tapo dar aktualesnis: Facebook, Instagram, LinkedIn kupini „idealių gyvenimų“, kurie daugeliui yra sunkiai pasiekiami“, – pastebi jis.

Psichoterapeutas pasakoja, kad žemesnių socialinių sluoksnių vyrai dažniau mini perdegimą bei skolas, tuo tarpu aukštesnių sluoksnių – „būtinybę nuolat augti“, „nenutrūkstamą konkurenciją“, „statusą prieš artimuosius“.

„Vietoje „sėkmės lenktynių“ siūlyčiau žiūrėti į save kaip į maratono, o ne sprinto dalyvį – kiekvienas turėtų atrasti savo tempą“, – pataria D.Docius.

Tyrimai rodo, kad vyrai, kurių savivertė priklauso nuo finansinės sėkmės, dažniau kenčia nuo depresijos ir nerimo sutrikimų. Ypač pažeidžiami vyrai tampa pereinamuoju laikotarpiu – praradę darbą, išėję į pensiją ar susidūrę su sveikatos problemomis, ribojančiomis galimybę uždirbti.

Pagal Higienos instituto duomenis, Lietuvoje vyrų savižudybių rodiklis tradiciškai yra apie 5-6 kartus didesnis nei moterų.

Kai seksas virsta egzaminu

Finansinis spaudimas ir nuolatinis stresas atsiliepia ne tik vyrų psichikai – keičiasi ir kūno biochemija. Mokslininkai nustatė, kad lėtinis stresas tiesiogiai pažeidžia ląsteles, gaminančias testosteroną – intensyvaus streso metu jo lygis žymiai sumažėja.

Hormonų disbalansas ir psichologinis spaudimas neišvengiamai pasiekia ir miegamąjį.

„Kai vyras gyvena spaudžiamas „būti tikru vyru“, seksas dažnai tampa ne artumo išraiška, bet dar viena vieta įrodyti, – sako E.Siudikas. – Tuomet atsiranda įtampa, baimė nepateisinti lūkesčių, mažėja natūralumas.“

„Intymumas būna tada, kai abu gali būti savimi, kai seksas nėra rezultatas, o kyla iš emocinio ryšio su partneriu. Kitaip tariant, kai lovoje susitinka ne vaidmenys, o du tikri žmonės“, – pabrėžia E.Siudikas.

Žurnale „Journal of Sexual Medicine“ publikuoti tyrimai nustatė, kad 9-25 proc. vyrų jaučia nerimą dėl savo seksualinio pasirodymo. Šis nerimas sukelia realias fizines problemas: priešlaikinę ejakuliaciją ir erekcijos sutrikimus. Problema jaunėja – vis daugiau erekcijos problemų diagnozių nustatoma vyrams iki 40 metų.

„Statistikose kas trečias vyras bent kartą patyrė seksualinių problemų per gyvenimą, tačiau tik 10 proc. ieško pagalbos dėl gėdos ar baimės“, – pastebi „Nelik vienas“ vadovas.

Pašnekovo teigimu, kai vyro viduje gausu neišsakytų emocijų, jam sunku atsiverti intymumui – seksas tampa pareiga, ne malonumu.

Kultūra pamažu keičiasi

E.Siudikas pastebi, kad standartai – nors ir pamažu, bet keičiasi. „Vis daugiau vyrų ieško pagalbos, ateina į terapiją, drįsta kalbėti apie savo vidų, abejones, pažeidžiamumą. Jie nebenori gyventi pagal primestą „tikro vyro“ scenarijų, o atrasti savo kelią – tokį, kuris dera su jų vertybėmis ir vidiniu kompasu“, – sako jis.

„Šis pokytis vyksta tyliai, bet stabiliai: kiekvienas vyras, kuris išmoksta gyventi pagal save, tampa pavyzdžiu savo vaikams, draugams, aplinkai. Taip keičiasi ir visa vyriškumo kultūra – nuo kaukių prie tikrumo.“

„Man vyriškumas yra apie vidinę žmogaus poziciją, – apibendrina E. Siudikas. – Vyras man – tai žmogus, susidėliojęs savo vertybes, žinantis savo idealus, tikslus ir jų neišduodantis – nei mintyse, nei žodžiuose, nei veiksmuose. Todėl vyriškumas man yra atvirumo sinonimas.“