E. Vėlyvis: kūryba turi būti revoliucinga. Sukrėsti, ištampyti nervus, nukauti ir... atgaivinti

Dailininkas, scenaristas ir kino režisierius Emilis Vėlyvis (34 m.) savo filmais apie kriminalinius veikėjus, tamsiąsias žmogaus sielos gelmes užsitarnavo šokiruoti mėgstančio skandalisto amplua. Ką tik ekranus pasiekęs naujas jo filmas „Redirected / Už Lietuvą!“ blogiuko etiketę, ko gero, tik paryškins. Iš tikrųjų šis veržlus, talentingas kūrėjas yra taikus, mielai bendraujantis intelektualas.

Portreto štrichai

Vaikystė. „Gimiau Vilniuje, užaugau Dzūkijoje, Senojoje Varėnoje. Buvau geras vaikas. Po žodžio „geras“ rašykite daugtaškį.“
Žalingi įpročiai. „Myliu, gerbiu...
Charakteris. „Kiekvienas egoistas apie save galvoja tik gerai... Esu žiauriai savikritiškas. Nekenčiu savo tuštybės, ir ji, beje, visada baudžia. Tai galima perskaityti darbuose. Esu fatalistas, tikiu likimu, bet dažno žmogaus būdas yra prasčiokiškas: sėkmės pasireiškimą jis linkęs vadinti savo nuopelnu, o nesėkmes vertina kaip aukštesnių jėgų sąmokslą.“
Credo. „Vulgarus rusiškas posakis: „Ili p...da, ili voina.“ („Arba p...da, arba karas.“)“

Pirmas mesiu akmenį į tą, kuris pasakys apie Šaprą ką nors negera. Jis niekada nėra manęs pavedęs, nėra neatėjęs ar nepadaręs, nėra sakęs, kad ko nors nenorėtų įgyvendinti. Profesionalas iš didžiosios raidės. Su juo buvo lengva dirbti.Emilis Vėlyvis

Vertina. „Vertinu tarpsnį tarp 30 ir 40 metų. Tokio amžiaus jau esi subrendęs, užtenka drąsos, sveiko naivumo įgyvendinti svajones, turi energijos ir sveikatos pradėti savo darbus, kad galėtum bandyti baigti, kai sukaks 40 metų, nes vėliau nebeturėsi jėgų. O gal smagiausias laikas – ateityje? Žinau viena – niekada nekursiu romantiškų meilės istorijų.“
Pomėgiai. „Atsispiriu viskam, išskyrus savo nesveiką fantaziją. Mėgstu žaisti šachmatais – draugų klube ar internetu. Kartais žaidžiu pokerį. Su draugais prie stalo gurkšnojant viskį pralošti šimtą, išlošti du šimtus – malonumas.“
Sektini herojai. „Patinka režisierių Tomo Tykwerio, Gasparo Noelio, Aleksejaus Balabanovo, Quentino Tarantino kūryba.“
Knygos. „Skaitau filosofines ir istorines knygas. Anksčiau knygyne kategoriškai aplenkdavau grožinės literatūros skyrių. Dabar bandau prisiversti perskaityti šio žanro kūrinių anotacijas. Jei perverčiu penkiolika puslapių, bet knyga „neužveža“, metu lauk. Panašiai ir dėl filmų: jei per pirmas dešimt minučių nepamatau esminio, personažą sulaužančio incidento, išeinu. Nebent sudomina režisūros sprendimai – tada išbūnu iki galo.“
Meilė. „Jei atvirai, nežinau, kas yra meilė. Anksčiau maniau, kad ji arba yra, arba jos nėra. Dabar manau, kad mylėti reikia mokytis. Kartu gyvenančios poros mokosi to po truputį. Jei eidami per gyvenimo išbandymus, klausydamiesi vieni kitų ko nors išmokstame, vėliau galime džiaugtis visai maloniais jausmais.“
Horoskopas. „Mano ženklas – Dvyniai. Jiems nesvetima nuotaikų kaita. Kartais matau objektą iš abiejų pusių. Greitai perprantu žmones ir šnekuosi jų kalba, todėl man sekasi dirbti su aktoriais. Analizavau savo prigimtį ir supratau: esu apdovanotas bendravimo patirtimi ir gebėjimu pajusti žmogų.“

Ką dabar veikiate?

Rusų kino kompanijos užsakymu režisuoju plačios apimties serialą. Darbai tik įpusėjo, todėl konkrečiau papasakoti negaliu.

Ar esate nusiteikęs gyventi su lagaminu rankose?

Pasirinkau tokį gyvenimo būdą ir nesuku dėl to galvos. Visas mano turtas – tai, ką galiu pasiimti su savimi. Visa kita – tuštybė.

Kaip jaučiatės Rusijoje? Ar tiesa, kad jauniems režisieriams tenka lankstytis prieš aikštingas rusų kino žvaigždes?

Paradoksalu: aktoriai žvaigždės yra profesionalūs ir labai paprasti. Gerai uždirba, juos gerbia už puikų darbą. Kaprizingiausi tie, kurie dar neperšoko, bet jau priartėjo prie žvaigždės. Rusijoje ypač jaučiamas režisieriaus kultas. Aktoriai gali neklausyti asistentų, bet režisierius aikštelėje – autoritetas. Kartais, jei susirenka daug žvaigždžių, jas suvaldyti nelengva dėl to, kad vienos kitoms jaučia simpatijas ir antipatijas. Charakteriai įvairūs, pašneka prieš filmavimą ar už kameros, o vėliau ekrane matai įtampą, nenorą tinkamai atlikti iškeltų užduočių. Tuos dalykus sprendžiu savais – patikimais – būdais.

Iš filmo kūrėjų arvhyvo (T. Kaunecko nuotr., redagavimas - fotostudija „Ciklopas“)
Sukūrėte 11 trumpo ir 3 ilgo metro filmus. Kodėl tapytojas pradėjo arti kitą vagą?

Kinas – sintetinis menas, jis jungia ir kitas meno šakas. Čia galima daugiau rėkti.

Jūsų darbo stilių aktorius Mindaugas Papinigis apibūdina taip: „Emilis yra kaip kalvis – jis kala filmus kaip įkaitintą metalą, vanoja, daužo tol, kol tampa toks, kokį jis mato.“ Neduokdie papulti tarp Jūsų kūjo ir priekalo?

Normalu, taip ir turi būti. Ar aš griežtas, reiklus? Man sunku apie save kalbėti – niekada nesu susidūręs su kitu režisieriumi aikštelėje, negaliu lyginti. Beje, ne kartą klausiau kolegų, ką apie mane šneka. Nuomonės skirtingos. Matau, kad aktoriams malonu su manimi dirbti, man – taip pat. Jei būtų nemalonu, nedirbčiau.

Teigėte, kad filmas „Zero II“ – detektyvinė muilo opera, nes šis žanras – vienintelis, kurį išmano lietuviai. Lietuviai, Jūsų akimis, – tam tikra kategorija maniakų, kurie tik ir laukia pornografinių filmų ir siaubo tragedijų?

To laukia ne tik lietuviai. Stebėti smurtą ir pornografiją būdinga žmogaus prigimčiai. Skaitomiausia informacija – apie nusikaltimus ir pornografiją. Muilo opera man buvo išeities taškas. Federico Fellini yra sakęs: „Sudėtingiausia režisuoti muilo operą.“ Iš pradžių nesupratau, ką jis turi galvoje. Tik vėliau suvokiau potekstę. Pamėginkite įdomiai papasakoti beviltiškai banalią istoriją. Nieko nėra sudėtingiau. Šį filmą mūsų kino teatruose pamatė 70 tūkstančių žiūrovų, o internetu vien Rusijoje parsisiuntė 800 tūkstančių.

Nesate baigęs jokios režisūros mokyklos, drąsiai atėjote į šią sritį ir dar drąsiau pareiškėte apie save trumpo metro filmukais „Mazgas“, „Matvaju“. Banko apiplėšimas, gyvuliškas žiaurumas, maniakiškas geismas, paranojiška baimė...

Ką veikia režisierius? Jis ateina į aikštelę, patogiai, šiltai įsitaiso ir sėdi (juokiasi). Kokių čia mokslų reikia? Svarbu pažinti gyvenimą, žmones, įdomiai pasakoti istorijas. Esu sąžiningas, tad turiu pasakyti, kad nėra blogų aktorių, yra blogi režisieriai, nes nesugeba atsirinkti personažus atitinkančių tipažų. Sudėtingam vaidmeniui atlikti ieškau aktoriaus, kurio plastikos amplitudė yra kur kas platesnė nei kitų. Tokį radęs džiaugiuosi, kad galėsiu jį pakankinti, juoktis ir verkti vienu metu.

Kodėl man artimas kriminalinis žanras? Nes egzotiškesnis už kitus. Blogiuką vaidinantis aktorius yra kur kas įdomesnis už vaidinantį gerietį. Gerietis yra gerietis – jo vertybės visiems priimtinos, jis beveik aiškus, o su antagonistu galima toookių dalykų iškrėsti! Ištrauki antro plano herojų į pirmą planą ir padarai fejerverką. Maišyti žanrus sudėtinga, bet man patinka.

Iš kino kūrėjų archyvo (nuotr. - T. Kaunecko, redagavimas - fotostudija - „Ciklopas“)
Ką savo kūryba sublimuojate – troškimą patirti meilės ir laimės iliuziją ar vyriškos jėgos, brutalumo, valdžios maniją?

Filme, jei jame nekeliama klausimų apie laisvę ir meilę, niekada nebus atsakymo, kas yra laimė. Žmogiškosios vertybės svarbios visiems. Viename filme daugiau kalbama apie laisvę, kitame – apie meilę. Jungdamas tai sukuri dėmesio vertą kūrinį. Laisvė, meilė ir laimė – svarbiausi dalykai žmogui.

Meilė ir laisvė – priešpriešos. Meilė neretai pavergia, mylėdamas patenki į emocinę savo paties ar kito žmogaus nelaisvę.

Kalbate apie pasekmes. Man atrodo, kad meilė išlaisvina, mylintis žmogus yra laisvas kaip joks kitas. Žinoma, absoliuti meilė ir laisvė – visiška iliuzija. Į kiną einantis žmogus nori patirti maksimalius herojaus išgyvenamus jausmus. Jei filmas prasideda blogais epizodais, o baigiasi gerai, žiūrovas patiria euforiją. Jis pabūna ir turtingas, ir mylimas, ir su gražia mergaite... Kam to nesinorėtų? Plėšdamas banką herojus iš tikrųjų nori laisvės, nes mūsų visuomenėje manoma, kad tik turėdamas daug pinigų esi laisvas, gali nusipirkti moterį. Tiesa, meilės nenusipirksi, reikia pačiam mylėti, bet tai jau yra vertybių reikalai.

Kaip klostosi Jūsų santykiai su grakščiosios lyties atstovėmis?

Turiu dvi jaunesnes sesutes. Moterų pasaulį pažįstu neblogai.

Gyvenate vienas?

Niekada nešneku apie asmeninį gyvenimą. Yra pasaulyje daug gražių, žavių, protingų moterų, ir su viena jų aš gyvenu. Fizinio išsiskyrimo reikalus dabar, kai tenka dirbti Rusijoje, deriname įvairiai.

Ryčio Zemkausko televizijos laidoje „Pasivaikščiojimai“ pasakojote, kad mokydamasis Vilniaus dailės akademijoje vesdavotės mergaites į rūsius. Mėgote jas šiurpinti?

Vesdavausi į Bernardinų bažnyčios katakombas – parodyti freskų. Ne, mes pajuokavome. Yra toks posakis: „Einam pas freskistus...“ Tai simbolinis laikotarpio, kai studentauji, o ne studijuoji, vertinimas. Kas mokėsi Dailės akademijoje, šį posakį supras.

Kokių spalvų Jūsų gyvenimui ir filmams suteikia moterys? Dailininkui svarbu vizualumas, režisieriui – aktoriniai gebėjimai?

Mielu noru visiems parodysiu mūsų dailiosios lyties atstovių sugebėjimą talentingai atlikti vaidmenį, gerai atrodyti, glaudžiai dirbti su kitais aktoriais, jų personažais. Turiu pasakyti, kad Lietuvoje labai trūksta tokių aktorių kaip Monika Vaičiulytė, Kristina Stungytė, Vita Šiaušiūnaitė – jos kuria vaidmenis filme „Redirected / Už Lietuvą!“

Vyrų yra kur kas daugiau. Jei man tektų statyti filmą apie keturias bankų plėšikes, kurias persekioja policininkės, o banke taip pat dirba moterys, Lietuvoje vargu ar rasčiau tinkamų aktorių. Jų – žavių ir labai talentingų – čia yra, bet mažai. Ir aš nežinau kodėl.

Iš kino kūrėjų archyvo (nuotr. - T. Kaunecko, redagavimas - fotostudija - „Ciklopas“)
Teko verkti, muštis, nukauti ar pražudyti konkurentą dėl merginos?

(Juokiasi. Ilga pauzė.) Ne. Tikrai ne. Kodėl ilgokai svarsčiau? Bandžiau atsekti visus jūsų išvardytus įvykius, bet tai, deja, vyko ne dėl moters.

Deklaruojate: „Esu patriotas. Jei man reiktų rinktis, rizikuoti ar ne, rinkčiausi riziką.“ Kokią Lietuvą norite pristatyti pasauliui naujuoju filmu „Redirected / Už Lietuvą!“?

Tokią, kokią matau: ir gražią, ir ne visada patrauklią; tokią, kokią myliu, kokia Tėvynė yra. Nesistengiu moralizuoti, nesakau, kad ji turi būti į ką nors panaši. Mano potekstė – kad Tėvynei galbūt jau nebereikia kritikos, nes jos ir taip yra per daug. Bandau šnekėti apie savo šalį pasitelkęs juodąjį humorą – šis žanras padeda nelįsti į žmogaus sielą ir neaiškinti, kaip reikia gyventi. Leidžia mus ar reiškinius parodyti iš vidaus. Kartais tai nemalonu, kartais kai ko nenorime matyti. Aš dažniausiai mėgstu atsakinėti sau į nemalonius klausimus ir savo kūryba tai išreiškiu. Filme „Zero II“ bandžiau parodyti, kaip mes patys matome Lietuvą, o „Redirected / Už Lietuvą!“ pasakojama, kaip mūsų šalį mato užsieniečiai, kokiais mitais apipina. Taigi mes juokiamės iš mitų apie Lietuvą.

Kaip pamirši Melo Gibsono žodžius, esą lietuviai vaikšto apsiginklavę beisbolo lazdomis ir šlamščia arklieną? Airių komikas Dylanas Moranas interviu dienraščiui „Lietuvos rytas“ sakė: „Stereotipai apie jus – kad valgote kiaules rūsyje ir šokate aplink traktorių.“

Tai tik menka dalis garsių žmonių pasisakymų, o kiek visokių komentarų apie mus yra internete! Nesakau, kad viskas, kas pasklidę viešojoje erdvėje, priimama už gryną pinigą, bet tam tikri momentai kuria kvailas legendas apie mūsų šalį.

Ar neatsitiks taip, kad tuos mitus patvirtinsite? Filme „Redirected / Už Lietuvą!“ vyrukai iš vargano Londono rajono, prasukę nešvarų finansinį reikaliuką, atsiduria Lietuvoje ir čia išmėginami nepagražintu mūsų kaimu, miesto prostitutėmis ir t. t.

Mitus priimu ir patvirtinu kaip faktą, bet potekstė iš tikrųjų yra tokia: aš juokiuosi iš mitų skleidėjų. Ne mano bėda, jei kas nors nesupras potekstės ir pagrindinės minties. Sukūriau kūrinį ir paleidau, jis pradeda gyventi savo gyvenimą. Kaip man pavyko, pasakys žiūrovai.

Aš kaifuoju nuo Roberto Rodriguezo filmų apie Meksiką. Režisierius puikiai sutirština antagonistus ir protagonistus. Naivus gerietis bėga nuo sulaukėjusių, besišaudančių, apie kaktusus lakstančių blogiukų hanibalų. Realiai Meksikoje to nėra, bet man vaizdinys apie šalį iškyla toks: ten gatvėmis vaikšto tipai su sombrerais, nešiojasi po du pistoletus ir baruose šaudo į alaus bokalus. Rodriguezas galbūt neturėjo tikslo sarkastiškai parodyti savo šalies, aš tokį tikslą turiu, ir jis pastebimas filme. Gerai tai ar blogai, spręs žiūrovas.

Gali atrodyti, kad Jūsų meilės Tėvynei išraiška – netikėta, šiurkštoka, sarkastiška, ironiška, sodri kaip aistringo ekspesionisto tapyba. Veiksmo filmas įtraukia į tikrą sūkurį?

Kūryba turi būti revoliucinga. Turi šokiruoti. Sukrėsti, ištampyti nervus, nukauti ir... atgaivinti. Man atrodo, kad rizika visomis prasmėmis pasiteisina. Jei ką nors ir prarandi, vis tiek įgyji patirties. Kai kyla klausimas, daryti ar nedaryti, aš visada esu už tai, kad daryti. Lemia charakteris. Įsivaizduokite natiurmortą. Keli tapytojai mato tą patį vaizdą, turi vienodų spalvų, bet tapo visai skirtingai. Ir scenarijų keli režisieriai perskaito skirtingai. Lemia jų vizija, tai, kaip mato esminius dalykus ir modeliuoja detales.

Iš kino kūrėjų archyvo (nuotr. - T. Kaunecko, redagavimas - fotostudija - „Ciklopas“)
Kuo į savo filmą priviliojote britų aktorius Vinnie Jonesą, Scotą Williamsą, Gilą Darnellį, Oliverį Jacksoną, Antony Strachaną, Arturą Smolyaninovą?

Scenarijumi. Perskaitę scenarijų jie panoro vaidinti tokiame filme, bet reikėjo išspręsti finansinius reikalus. Turimais pinigais tikrai nebūtume suvilioję nepigių britų kino žvaigždžių. Vadybininkai atliko nepaprastai didelį darbą, kad viskas sugultų į vietas.

Kaip užsieniečiai jautėsi Lietuvoje? Ar tiesa, kad iki paryčių linksmindavosi naktiniuose klubuose, bet į filmavimo aikštelę atvykdavo laiku?

Jūs daugiau žinote. Aš aikštelėje išbūdavau po 12 valandų ir tik savaitgaliais nueidavau kartu išgerti alaus. Visi jautėmės pasinėrę į darbą, mūsų diskusijos buvo labiau darbinės. Be to, visada stengiuosi laikytis pagarbaus atstumo, per daug neįsilieti į aktorių kompaniją. Turi būti tam tikras aktoriaus ir režisieriaus santykis. Girdėjau visokių nuotykių, bet negaliu pasakyti, kas, su kuo, kaip ten miegojo, prisigėrė ar susimušė, nes pats nemačiau. Taip, visi tvarkingai ateidavo į filmavimo aikštelę. Profesionalūs britų aktoriai padarė savo darbą. Vienus reikėjo daugiau laužti, kitus – mažiau, bet jie save atidavė. Vieną taip iškankinau, kad socialiniame tinkle guodėsi, kaip režisierius aikštelėje jį gainioja, kaip turi bėgioti, kristi...

Gal vaikėte buvusį futbolininką Vinnie Jonesą?

Ne, ne jį, nors ir tą teko nemažai pakankinti.

Skaičiau, kad Vinnie, vos atvykęs į Lietuvą ir pamatęs gyvenimo sąlygas, norėjo išvažiuoti. Užsienio aktoriai išpaikinti dėmesio?

Ne, tiesiog yra savita poza. Parodo ją, savo teritoriją, o paskui jau normaliai galima bendrauti. Su ta poza buvau susidūręs ir Rusijoje. Gerai suprantu, kodėl tai vyksta: jei neparodys savo teritorijos, bus nustumti. Įdomu kitkas. Per kastingą aktorių klausiu: „Skaitei scenarijų, žinai, kad turėsi bėgti, griūti, vairuoti, šokti iš važiuojančio automobilio. Kaip esi pasirengęs fiziškai?“ – „Puikiai. Moku plaukti, vairuoti, esu pajėgus bėgti, viską moku.“ Supermenai. O atvykę į filmavimo aikštelę, jie jau neturi vairuotojo pažymėjimo, plaukti nemoka, bėga velnias žino kaip. Užsieniečiai manė, kad atvažiuos į Lietuvą ir čia išsisuks, bet mes juos pakankinome. Vertėme žemyn galva, kėlėme į aukštį, šokdinome nuo estakadų, visokius triukus darėme.

Ar nebijojote, kad nusisuks sprandus?

Aišku, kad bijojau. Juk jau turėjau patirties: pirmą „Zero II“ filmavimo dieną šviesaus atminimo Vytautui Šapranauskui trūko kojos sausgyslės. Nuvežėme į ligoninę, buvo atlikta operacija, o kitą dieną turėjome filmuoti. Vytautas – itin stiprios sielos žmogus, atsigavęs po operacijos, suprasdamas reikalo esmę, pats paskambino ir pasakė: „Jei tinku tau su tokia koja, tikrai būsiu aikštelėje.“ Ir atėjo, dirbo iki galo. Pirmas mesiu akmenį į tą, kuris pasakys apie Šaprą ką nors negera. Jis niekada nėra manęs pavedęs, nėra neatėjęs ar nepadaręs, nėra sakęs, kad ko nors nenorėtų įgyvendinti. Profesionalas iš didžiosios raidės. Su juo buvo lengva dirbti.

V. Šapranauskas išėjo baigus filmuoti „Redirected / Už Lietuvą!“?

Taip, tai jo paskutinis filmas. Jis išėjo vykstant kūrybos procesui, scenos jau buvo nufilmuotos, tik pats filmas dar nebaigtas. Kokios šios tragedijos pamokos? Nereikia žvelgti edukatyviai. Pasirenka žmogus ir išeina. Aš žvelgiu į tai stoiškai. Šapras, manau, mąstė lygiai taip pat. Neliko kam nors skolingas. Išėjo, ir viskas. Tai buvo jo pasirinkimas. Negalima žmogaus dėl to nei teisti, nei aptarinėti.

Ar mūsų aktoriai ištvermingesni už užsieniečius?

Tarkim, Vitalijus Cololo, Marius Repšys, Matas Stonkus yra gerai fiziškai pasirengę. Daugelis aktorių žinojo, kad darbas šiame filme reikalaus fizinės ištvermės, turėjo laiko pasiruošti, sportavo. Prašiau, kad elgtųsi atsakingiau – traumos griauna planus. Užsienietis aktorius per atranką tvirtina, kad gali bėgti, o kai reikia tai daryti aikštelėje, pasirodo, yra problema. Galvoji: „Velnias, kaip suktis iš situacijos? Imti kojų, kitų kūno dalių dublerius, kitaip kadruoti?“ Lietuviai yra sąžiningesni šimtą kartų – jie tiesiai sako, ką moka ir ko negali.

Ir merginų ieškojote drąsių, nebijančių apsinuoginti, didžiakrūčių?

Mūsų aktorės puikiai susitvarkė su savo vaidmenimis. Pavyzdžiui, M. Vaičiulytė – žiauriai ambicinga aktorė – pati labai norėjo atlikti kaskadinius triukus, bet numatai, kas gali atsitikti, pristabdai troškimus – kad būtų saugiau. Kaskadininkai nerekomendavo leisti aktorėms daryti pavojingų triukų: mašinos lekia dideliu greičiu, trenkiasi...

Į Kanus pristatyti filmo vykote su dviem paršeliais. Norėjote, kad lietuviškos kiaulaitės pereitų raudonuoju kilimu?

Pats į Kanus nevažiavau – buvau paskendęs montavimo procese. Paršelius vežė aktoriai M. Papinigis ir Dainius Paulavičius. Kiaulaitės – tinkamas „Redirected / Už Lietuvą!“ simbolis. Jos atskleidžia filmą užvedusią mintį – iš šios kilo idėja, rutuliojosi siužetas. Netiesiogine prasme mes šnekame apie savotišką kiauliškumą. Juodosios komedijos žanras neįmanomas be simbolių.

Kaip manote, likimas ar Dievas Jus myli, yra palankus?

Manau, yra kažkokia aukštesnė jėga, kuri nori, kad patirčiau išmėginimų.

******
Atsakykite į anketos klausimus ir laimėkite 100 Lt dovanų kuponą apsipirkti internetinėje parduotuvėje www.apatinukai.lt.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis