E. Kvosčiauskas: norėčiau savo teatro – ištaigingo, puošnaus, gražaus

 (5)
Eimutis Kvoščiauskas (32 m.) šmėžavo televizijoje – dalyvavo šokių projekte, dainavo, taip apie jį sužinojo plačioji visuomenė. Teatro gurmanai šį aktorių pažįsta seniai – iš poetiškųjų režisieriaus Gintaro Varno, lengvesnio žanro mėgėjai – iš po Lietuvą keliaujančio „Domino“ teatro spektaklių. Aktorius pasakoja apie tokių skirtingų personažų kūrimo detales ir teatro trauką.
© Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

„Mano tėtis yra ūkininkas, gyvena miestelyje netoli Kauno. Aš net traktoristo teises esu išsilaikęs, kad galėčiau jam padėti, bet gyvenimas pasisuko kita linkme. Kai įstojau į aktorinį, kaimynai tėtį klausdavo: „Kur tavo sūnus įstojo?“ „Į aktorius nuėjo“, – atsakydavo jis. Tada visi imdavo gailėti: „Į aktorius? Ubagėlis bus“, – gurkšnodamas imbierinę arbatą, užsikąsdamas žaliu maskarponės pyragu pasakoja Eimutis. Jauku ir gera - kaip kiekvienąkart susitikus su šiuo aktoriumi. Nesu mačiusi jo pikto, irzlaus, nepatenkinto. Labai geras, nuoširdus draugas. Tokiam galėtum patikėti net didžiausias paslaptis.
Susipažinome senokai. Kai Oskaras Koršunovas Miunchene statė šiuolaikinę operą, jam talkinti ir įgyti praktikos buvo išsiųstas Jono Vaitkaus vadovaujamas aktorių kursas. Tada jauni dar nežinomi aktoriai – Eimutis Kvoščiauskas, Edita Užaitė, Judita Zareckaitė, Tomas Žaibus ir kiti – masinėse scenose vaidino miestelėnus. Stebėdama repeticijas, galvodavau: „Kaip smagu jiems! Toks draugiškas kursas, talentingi žmonės...“

E. Kvosčiauskas: norėčiau savo teatro – ištaigingo, puošnaus, gražaus
Išdrožiau: „Noriu būti aktorius!“ Vadovė mestelėjo: „Gal bent iki antros klasės palauk?“
© Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)

Drąsuolio proveržis
Eimutis augo mažame miestelyje – Vilkijoje. Jo pusseserė vaidino Kauno valstybiniame lėlių teatre, tad dažnai pasakodavo apie spektaklius, apie scenos slėpinius. „Man jos pasakojimai darė toookį įspūdį!“ – prisimena Eimutis. Tada mažasis ir suprato – nori būti aktorius. „Pamenu, kai atėjau į pirmą klasę, sesės paklausiau, kur yra teatro būrelio vadovė. Nieko nelaukdamas nuėjau pas ją ir išdrožiau: „Noriu būti aktorius!“ Vadovė mestelėjo: „Gal bent iki antros klasės palauk?“ Mokyklos dramos būrelį Eimutis lankė iki dvyliktos klasės. Dalyvaudavo įvairiuose festivaliuose, važiuodavo žiūrėti spektaklių į Vilnių. „Mums, atvykėliams iš kaimelio, buvo taip įdomu: per pertraukas – karštas šokoladas, pasipuošusi publika...“ Kuo gi teatras taip žavėjo? „Labiausiai virpuliai kūnu lakstydavo laukiant, kol prasiskirs scenos uždanga. Norėdavosi būti anapus. Tad baigęs mokyklą dėl savo tolesnio kelio neabejojau. Kai išlipau iš troleibuso T. Kosciuškos gatvėje (prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II rūmų – aut. past.), supratau, kad mano vieta yra čia. Pirmaisiais studijų metais buvo taip gera, viskas taip įdomu. Nė nesvajojau, kad taip pasiseks.“ Sėkme aktorius vadina susitikimą su režisieriumi Gintaru Varnu, taip pat galimybę įgyti neįkainojamos patirties vaidinant kartu su Dalia Overaite, Jūrate Onaityte, Robertu Vaidotu, Dainiumi Svobonu, Egle Mikulionyte, Viktorija Kuodyte.

E. Kvosčiauskas: norėčiau savo teatro – ištaigingo, puošnaus, gražaus
© Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)

Kai G. Varnas ieškojo aktoriaus Gyčio Ivanausko dublerio, šis pasiūlė atkreipti dėmesį į Eimutį. „Su Gyčiu tada nebuvome draugai. Net nustebau, kad jis mane prisiminė! Taigi susipažinau su G. Varnu, pradėjome dirbti kartu. Taip stebuklingai išėjo“, – pasakoja pašnekovas.
Šiuo metu E. Kvoščiauskas antrųjų namų (taip aktoriai vadina savo darbo vietą) neturi, mat bendradarbiauja su įvairiais teatrais. „Kai buvau etatinis Kauno dramos teatro aktorius, šioje vietoje jaučiausi savas. Kai prasidėjo remontai, kai išgriovė vestibiulį, kuriame aktoriai rinkdavosi, nebeliko vietos parūkyti, išgerti kavos, tiesiog pasėdėti, pabūti drauge. Aktoriai, tarp jų ir aš, dėl to labai išgyveno“, – pasakoja Eimutis. Jam Kauno dramos teatro remonto laikotarpis gana skaudus – uždarius Didžiąją sceną, atsisakyta daugybės spektaklių, kai kuriuose vaidino ir Eimutis. „Kūriau vaidmenis G. Varno, kurso draugo Agniaus Jankevičiaus spektakliuose. Gaila, kad nebėra „Ruzvelto aikštės“, „Nusikaltimo ir bausmės“ (režisierius G. Varnas), „Savižudžio“, „Kelionės į kambario vidų“ (režisierius A. Jankevičius). Prieš kai kuriuos spektaklius į teatrą atvažiuodavau iš ryto – kad galėčiau pabūti scenoje, užkulisiuose. Nenorėdavau blaškytis. Teatras – geriausia vieta susikaupti prieš sudėtingą spektaklį.“

Tiksinti bomba
Kaip Eimutis įsivaizduoja aktoriaus misiją? „Studijų metais J. Vaitkus mums sakydavo: „Tik neįsivaizduokite, kad išgelbėsite pasaulį.“ O aš maniau – kodėl gi ne? To idealizmo visada yra. Man įdomu pagyventi kitų gyvenimus, įsijausti į kitų kailį. Kurdamas vaidmenį, visada galvoju apie žiūrovą – ar jam patiks, ar supras? Jei ne, nieko baisaus, gal bent susimąstys, pagalvos apie spektaklį išėję iš jo...“ Primenu įvairiai vertintą G. Varno statytą spektaklį „Publika“ (savo vieną mėgstamiausių) subtilios teatro kalbos kūrinį, kurį reikia šifruoti širdimi, o ne protu. Jame Eimučio ir Dovydo Stončiaus kuriami personažai perteikia visą dviejų vyrų meilės amplitudę – nuo švelnaus susižavėjimo, flirto iki viską griaunančio pavydo ir neapykantos. Vaidinti šioje unikalios poetikos persmelkto G. Lorcos kūrinio interpretacijoje, pasak pašnekovo, kaip ir jį stebėti, – tai tarsi keliauti į slapčiausias savo širdies ir sielos kerteles.

E. Kvosčiauskas: norėčiau savo teatro – ištaigingo, puošnaus, gražaus
E. Kvosčiauskas: Svarstau, kokia laimė yra nebijoti.
© Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)

„Vaidindamas „Domino“ teatro komedijose irgi jaučiuosi puikiai – aktoriai gauna begalę grįžtamosios energijos. Žiūrovai iš teatro išeina laimingi. Juk periferijoje gyvenantys žmonės sunkiai vargsta, neturi galimybės atvažiuoti į didmiesčių teatrus. Gerbiu „Domino“ už tai, kad tiek daug gastroliuoja, kad važinėja į mažus miestus. Va, Mažeikiuose po spektaklio užėjome į parduotuvę nusipirkti maisto. Prieina moterys ir sako: „Ačiū, jūs išsklaidėte mums depresiją dviem mėnesiams į priekį.“
Sugebėti organiškai vaidinti įvairaus žanro spektaklių personažus – tik talentingų aktorių bruožas.

Šią teoriją šimtu procentų patvirtina Eimutis. Jo kuriamas komedijos „Daktaras“ nevėkšla moksliukas verčia juoktis iki ašarų, o G. Varno režisuotos „Tiksinčios bombos“ AIDS sergantis homoseksualus aštuoniolikmetis spaudžia ašaras ir gniaužia gerklę. Po šio spektaklio premjeros Eimutis labai išgyveno: „Nesupratau, ką sukūrėme per 2,5 mėnesio. Vieni giria, kiti baisiai peikia. Kai prieš pat Vėlines Kaune rodėme antrąją premjerą, labai bijojau. Kokia bus publikos reakcija? Juk šiame mieste daug G. Varno gerbėjų, šie iš kūrėjo vis ko nors tikisi. Savo šeimos, tėvų net nekviečiau, nors jie nepraleidžia nė vieno mano spektaklio. Maniau, dar nesusitupėjęs, žalias, bet jie nusipirko bilietus ir atėjo! Paskui prie vakarienės stalo visa didelė mano šeima (dvi seserys su šeimomis) ilgai diskutavo. Dukterėčia konstatavo: jei apie tai taip ilgai kalbamės, vadinasi, darbas to tikrai vertas! Mano kuriamas personažas nėra priimtinas plačiajai visuomenei. Jis pyksta ant gyvenimo už savo paties klaidas, už pasigautą mirtiną ligą – AIDS. Daugelis klausia, ar nebijau būti tapatinamas su aštuoniolikmečiu homoseksualu. Ką galiu pasakyti? Tik stebiuosi: koks kvailas turi būti, kad tapatintum aktorių su jo vaidinamu herojumi? Taip, kūnas, judesiai, balso tembras tie patys, gal ir išgyvenimai panašūs, bet argi reikia būti gyvenime žudiku, kad gerai suvaidintum tokį personažą? – retoriškai klausia Eimutis. – Na, o jei žiūrovams atrodo, kad mano kuriami veikėjai labai tikroviški, vadinasi, savo darbą atlikau gerai.“
Ar sudėtinga persikūnyti, kai vieną dieną vaidini vienokio, kitą dieną – kitokio žanro spektakliuose? „Sunku, kai tarp spektaklių yra ilgas laiko tarpas. Jei jie vyksta diena iš dienos, įpranti. Tiesa, kartą vaidinant galvoje ėmė suktis kito spektaklio tekstas. Žinau, kad netinka, bet nepaleidžia, ir viskas. Gerai, kad tik mintyse, o ne lūpose“, – juokiasi Eimutis. O jei nėra nuotaikos vaidinti? „Kai sukūliau savo automobilį, ryte turėjau repetuoti „Tiksinčią bombą“, o vakare vaidinti komedijoje „Žirklės“. Galvojau – kaip ištversiu! Nuotaika purvina, nyki. Tik įžengiau į sceną ir viską pamiršau! Būna, kad nesinori, tačiau, pajutęs žiūrovų reakciją, atsaką, iškart užsivedi. Sunkiau, kai iš salės sklinda neigiamos emocijos. Kai pamatai išeinantį žiūrovą, nors ir stataisi scenoje tą vadinamąją ketvirtąją sieną, būna labai nesmagu“, – pasakoja aktorius.

Scena – amžiams
Teatre Eimutis norėtų vaidinti iki gilios senatvės. „Be teatro neprapulčiau, bet – tpfu ptfu tpfu...“ – apsidraudžia aktorius. Studijų metais – vasaromis – jis važiuodavo į Londoną užsidirbti. Jau yra buvęs ir barmenu, ir sandėlininku. Kai nueidavo į teatrą, širdis virpėdavo: greičiau ruduo, greičiau vaidinti! Beje, praėjusią vasarą Eimutis irgi praleido Londone – tik jau kaip Kino ir televizijos vaidybos kursų dalyvis. Kelionės jį taip užbūrusios, kad, pasak paties, jei nebūtų vaidmenų, persikvalifikuotų į... gidus. Vis dėlto su aktoryste pašnekovas sieja daug daugiau planų. „Svajoju filmuotis. Esu vaidinęs Lietuvoje kūrusių užsienio režisierių juostose. Epizodiškai, tačiau kiek kaifo tai suteikia! Kartą, grįždamas iš tokio filmavimo Nidoje, visą kelią verkiau – buvo gaila, kad baigėsi“, – šypsosi E. Kvoščiauskas. Paklaustas, kokio režisieriaus filme norėtų vaidinti labiausiai, nedvejodamas atsako: „Visų! Pavyzdžiui, labai patinka Algimanto Puipos filmai. Lietuvoje kino taip nedaug, tad nepeikiu nieko. Pozityviai žiūrėčiau į bet kokį pasiūlymą.“
Ar jam, kaip ir kitiems aktoriams, norisi įsiamžinti kinu? Juk teatro menas – tai čia ir dabar. „Pradėjau pastebėti raukšles, žilus plaukus, jausti einančio laiko vibracijas. Pastebėti, kad kažkas keičiasi. Prisimenu savo senutę kaimynę, kurią vadinau trečiąja močiute. Kalbėdama apie mirtį, ji verkdavo – taip nenorėjo išsiskirti su gyvenimu. O mano seneliai, priešingai, ramiai sakydavo: „Jau greitai iškeliausime.“ Svarstau, kokia laimė yra nebijoti, susitaikyti. Būdamas dvidešimties apie tai nesusimąstai, trisdešimties – jau galvoji. Kartais pasvajoju, kaip norėčiau būti devyniolikos ir turėti dabartinę patirtį. Tiek visko būtų galima padaryti geriau...“

Nė trupučio nenustembu Eimučio atsakymu į klausimą, ko norėtų labiausiai: „Norėčiau savo teatro – ištaigingo, puošnaus, gražaus. Tokio kaip Amsterdame, kitose Vakarų Europos šalyse. Patogaus žiūrovams ir aktoriams. Žinoma, tai – utopija. Nemokamai suteikčiau jauniems aktoriams visas galimybes kurti. Matau, kaip jiems sunku, juk turi įrodyti sau ir visam pasauliui, kad kažką sugeba. Ir man taip buvo. Taip norisi padėti...“ Prisimenu italo Federico Fellini pasakojimą: kai šis, dar nepatyręs režisierius, paklausė jam padėjusio garsaus Roberto Rosellini, kaip galėtų atsidėkoti, kino korifėjus atsakė: „Kai tapsi garsus ir turtingas, padėk kitam jaunam kolegai – man tai bus didžiausia padėka.“ Tad Eimučiui ir noriu palinkėti, kad geri ketinimai kada nors virstų realybe.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

5 būdai, kuriais princas Harry ir Meghan Markle per savo vestuves pagerbė princesę Dianą (1)

Princo Harry ir Meghan Markle vestuvės į istoriją įeis kaip viena didžiausių šio dešimtmečio karališkųjų švenčių. Nieko keisto, kad svarbiausią savo gyvenimo dieną princas rado ne vieną būdą paminėti savo velionės mamos atminimą.

Kensingtono rūmai: nuspręsta, kas vietoj tėvo prie altoriaus lydės Meghan Markle

M. Markle tėvas Thomas dėl širdies operacijos negalės dalyvauti vestuvėse ir lydėti dukters prie altoriaus.

Gabriele d‘Annunzio: italų rašytojas, diktatorius, suvedžiotojas, kuriam priskaičiuojama iki 4 tūkstančių meilužių (1)

„Il Vate.“ Pranašas, tautos dainius, vizionierius. Taip Gabriele‘ę d‘Annunzio (1863–1938 m.) vadino italai. Greta rikiuojasi ir kiti apibūdinimai: rašytojas, politikas, karo didvyris, diktatorius, fašizmo ideologas, rafinuotas suvedžiotojas ir dekadentizmo simbolis. Socialinių vaidmenų, titulų ir epitetų gausa liudija mažų mažiausiai tai, kad d‘Annunzio buvo intriguojanti asmenybė.

Po pasaulį besibastanti Viktoro Gerulaičio dukra Eglė: keliauti viena nebijojau ir nebijau (9)

Kai pirmą kartą į rankas pakliuvo žinomo muzikologo Viktoro Gerulaičio dukros Eglės Gerulaitytės (33 m.) „Bastūnės liudijimai“ su pačia autore neįprasta šukuosena ant viršelio, į galvą atėjo vienintelis žodis – drąsu. Visgi pradėjusi skaityti knygą supratau, kad tai – tik smulkmena. Drąsu buvo keliauti vienai motociklu po Pietų Amerikos šalis nemokant gerai važiuoti, neturint modernių žemėlapių ir pinigų susimokėti už sočią vakarienę bei viešbučius.

Neuromokslininkė Urtė Neniškytė: namo grįžau su dukra ir su paveikslu

Viskas prasidėjo nuo racionalaus sprendimo: svetainės sienai reikia paveikslo. Šis pasakojimas – ne nuotykis ir ne meilės istorija. Vis dėlto Vytenio Lingio paveikslo „Kalnai“ (2016 m.) atsiradimas neuromokslininkės Urtės Neniškytės namuose neapsiėjo be sutapimų ir naujų potyrių.

Jūroje žmonos netekęs Romualdas Požerskis: mačiau jos akis, bet kitą akimirką dingo ir neberadau

Garsus fotomenininkas, iš jūros ištraukęs skęstančias anūkes, žmonos išgelbėti nebespėjo.

Melania Trump pateko į ligoninę

JAV pirmajai poniai Melaniai Trump buvo atlikta inkstų operacija.

Jonas Öhmanas: tie, kurie teigia nieko nebijantys, meluoja. Visi ko nors bijo (2)

Joną Öhmaną (52 m.) kažkas neseniai pavadino žinomiausiu švedu Lietuvoje ir populiariausiu lietuviu Ukrainoje. Šį žmogų būtų labai sunku įsprausti į vieną apibrėžimą. Jis Upsalos universitete studijavo teologiją ir filologiją, atvažiavęs į Lietuvą ėmė tyrinėti pokarį ir kurti apie tai dokumentinius filmus, dabar važinėja į Ukrainą pilnomis dėžėmis. Vienos jų – vaikams, kitos – snaiperiams.

Vienuolis Kęstutis Marčiulynas: pinigai gali sugadinti net ir patį dvasingiausią žmogų (1)

Visada tikėjau, jog nuoširdus pokalbis su kitu žmogumi gydo – pokalbis apie gyvenimo patirtis, pamatytus stebuklus ir išgyventus skausmus, paslėptas ar visiems suprantamas, tačiau sunkiai įgyvendinamas gyvenimo tiesas.

Dailininkė Gia Ram: turbūt dėl to ir tapau nuogas moteris, nes jos – be kaukių (2)

Viena ryškiausių jaunos kartos Lietuvos tapytojų Gia Ram, atrodo, alsuoja laisvę. Drąsi menininkė netelpa į jokius rėmus – „jie tik mūsų galvose“, sako ji. Nepabijojusi mesti mokslų dailės akademijoje, Gia pati atrado savo kelią, surengė sėkmingas parodas ir vėl pristato naujus darbus, persmelktus spalvų ir slapto palinkėjimo – išdrįsti būti savimi.