A. Kaušpėdienė: manote, Kaunas - tik gatvių duobės ir „auksinis“ tualetas?

Judriam, smalsiam ir kūrybingam žmogui beveik keturiasdešimt metų, praleistų svetimame mieste, su kuriuo nesieja jokie giminystės ryšiai, – tai jau meilė. Žinoma architektė Audra Kaušpėdienė tam pritaria, tačiau prisipažino, kad šis jausmas Kauno miestui – tikrai ne iš pirmo žvilgsnio.

Šių dienų skaitomiausi straipsniai:
- Kalėdinis džiovintų vaisių pyragas. Brandinamas kelias savaites
- Iškirptė: kaip pasirinkti ir neapsirikti? Stiliaus patarimai + FOTO
- Albos kunigaikštienė – dievino botoksą ir gerokai jaunesnius vyrus
- Astrologė Rima: atsiveria puikios galimybės naujoms pažintims
- Įdarytos ir orkaitėje keptos bulvės

Ilgas kelias namo

„Kadangi mano darbo karjera prasidėjo planinio ūkio klestėjimo metais, paskyrimas, gavus aukštojo mokslo diplomą, visiems mums – ir ramiems, ir maištingiems – prilygo likimui. Pasirinkimas baigus architektūros studijas buvo paprastas: arba projektavimo institutas mieste, arba funkcionieriaus kėdė toliau nuo centro.

Taigi rinkomės tiesiog miestą. Tiksliau – jį mums išrinko mūsų Mokytojas Vytautas Dičius. Pats jis Kaune baigė mokslus ir sėkmingai dirbo, bet paskui tą miestą paliko dėl Vilniaus ir tarytum jautė jam skolą.

Kaune iki paskyrimo buvau dukart – koncerte Halėje ir svečiuose pas ten studijavusią bendraklasę.
1976 metų rudenį su keliolika kurso bičiulių išlipau iš traukinio svetimame, nepažįstamame Kaune. Savas jis buvo tiems, kurie grįžo po studijų namo; būtina pridurti, kad grįžo VISI kauniečiai.
Jei atvirai, pradžia buvo depresyvi. Begaliniai projektavimo instituto koridoriai, didžiulės darbo grupės, laiko kontrolė... Tikrai neatrodė, kad tai padės skleistis kūrybingumui. Naujųjų bendradarbių pastangos mažai gelbėjo – jautėmės vieniši, sutrikę, išmesti iš šilto studijų lizdo į nuožmų, svetimą suaugusiųjų pasaulį. Atsimenu, kartą suskaičiavau laiką iki pensijos ir sustingau iš nevilties: kaip ištverti? Daug vėliau, kai jau buvau prisikeliavusi iki soties, supratau, kad įsimylėti miestą gali akimirksniu, vos nulipęs nuo trapo; dar daugiau – tiesiog iš anksto, jame dar net nebuvęs. O štai mylėti gali tik tai, ką pažįsti. Man prireikė daug laiko, kol su Kaunu susipažinau. Dar daugiau užtruko, kol priėmiau jį tokį, koks yra. Tik ir to negana. Reikia sulaukti ir miesto malonės – kad ir jis tave pripažintų, užskaitytų, įtrauktų į vietinių sąrašus.

Žurnalas "Moteris"
Man patinka rodyti Kauną, kokį pažįstu dėl profesijos privilegijų. Gidai vedžioja miesto svečius nuo pilies prie bažnyčios, nuo vienos šventovės prie kitos, o mano kelionė – tai dėstytojų, draugų, bičiulių darbai, jų idėjų istorijos, kas buvo sumanyta ir kas įgyvendinta, o kas taip niekada ir netapo kūnu.

Mėgstu paerzinti vilniečius bičiulius, kurių žinios apie Kauną nesiekia toliau gatvių duobių ar „auksinio“ tualeto. Kai senamiesčio vidury, naudodamiesi navigatoriumi, jie šiaip taip randa reikiamą adresą, ilgai nelaukę sėdam ir važiuojam per garsiąsias duobes susipažinti su tuo svetimu baisuokliu miestu. Na, o kiek vėliau – jau nuostabos šūksniai, karštligiškos fotoaparato paieškos, atodūsiai: kas, girdi, būtų galėjęs pagalvoti, ir pan. “

Architektai duoda garo

„Devintąjį dešimtmetį dauguma mano kolegų taip ir liko Kaune. Projektavimo institutų gausa Kaune leido ir pasirinkti skirtingas darbo vietas, ir likti kartu. Studijų metais gyvenome tvirtai sulipę, kartu dirbome nuo ryto iki nakties, matėme, kaip gimsta kiekvienas projektas. Ši profesija – kaip klijai: sukabina labai stipriai. Kartu laikė ir vienišumas svetimame mieste. Privalėjome išsaugoti tą penkerių metų ryšį. Ir išsaugojome.

Man prireikė nemažai laiko, kol su Kaunu susipažinau. Dar ilgiau užtruko, kol priėmiau jį tokį, koks yra.A. Kaušpėdienė

Nepamirškime istorinio konteksto. Veiksmo vieta – pats brežnevinės stagnacijos dugnas. Laikas – tarsi sustingęs, ir atrodė, kad kitaip jau nebus niekada. O mūsų gyvenimas virė! Kūrėmės nuožmaus deficito sąlygomis, įsirenginėjome savo pirmuosius kambariukus ar butelius, gimė pirmieji vaikai... Taip pradėjo burtis ir šiandien legenda jau tampanti Kauno architektų bendruomenė: kartu dirbome, kartu ir šėlome, vykdavo nesibaigiančiose kūrybinės diskusijos.

Architektų sąjunga tada turėjo tvirtą stuburą ir ypatingas patalpas – visą Pramprojekto (Pramoninės statybos projektavimo instituto) vienuoliktą aukštą, o vienas kambarys jame vis dar buvo laisvas. Atrodė, tik ir laukia mūsų. Prie Architektų sąjungos įsteigus Jaunųjų architektų sekciją (JAS), tas kambarys – pačių suprojektuotas ir įrengtas – tapo tikraisiais mūsų namais.

Sunku paaiškinti, kaip sovietiniais laikais mūsų neformalus gyvenimas praslydo pro visokias kontroles. Matyt, dėl to, kad buvome oficialiai įregistruotas priedas prie oficialaus organo – Tarybų Sąjungos Architektų sąjungos. Kūrybinės sąjungos buvo pigus režimo triukas – menininkų junginius lengviau kontroliuoti nei paskirus kūrėjus. Mainais sulaukdavome retų sovietinių malonumų: kūrybinių stovyklų, kelionių, dirbtuvių. Laisvalaikiu neprivalėjome braižyti, nes net tarybinis žmogus turėjo teisę į poilsį. Niekas nedraudė diskutuoti apie socialistinės architektūros kelius ir kapitalistinės – klystkelius. Nežinau, ar mus įrašinėjo, bet, ko gero, buvome stebimi – kaip ir bet kuris kitas formalus neformalas.

Žurnalas "Moteris"
Trumpa, bet šlovinga vienuolikto aukšto istorija nusipelno atskiro pasakojimo. Čia vykdavo parodos, koncertai, diskotekos, legendiniai naujamečiai karnavalai, šiems rengtos pribloškiamos programos: sukti filmai, skaidrių šou, burti chorai ir ansambliai, režisuoti vienkartiniai spektakliai. Būtent čia pirmąsyk pasirodė ir „Antis“ (tada grupė vadinosi „Folksvagenai“ – suprask, žmonių vežimai, o visi jos nariai buvo išimtinai architektai). Gaila, kad beveik neliko iš to laiko nuotraukų, juolab filmų. Gyvenome čia ir dabar, istorijai nesiruošėme...

Dabar JAS įkūrėjai jau artėja prie senjorų statuso, bet pati organizacija prie jo niekada taip ir nepriartės, nes narių sąrašą vis papildo jauni nariai.

Kai Architektų sąjunga persikėlė į patalpas senamiestyje, karštieji penktadieniai iš vienuolikto aukšto sklandžiai nusileido į rūsį, į ten atidarytą restoraną „Antis“. Būrys plėtėsi – architektų bendruomenė rinko ir jungė dvasia artimus dailininkus, rašytojus, tiesiog laisvus žmones. Žinoma, ir Sąjūdžio Kauno grupės susibūrimas būtent Architektų namuose tikrai nėra atsitiktinis reiškinys.

Po ilgesnės pertraukos, kai „Antį“ iškėlė, penktadienio susitikimus atnaujinome jau kitame rūsyje.
Tokia jau ta Kauno architektų trauka į andergraundą. Šįkart tai buvo du maži kambariukai po laikraščio „Statybų piloto“ redakcija. Vieną dieną mus sukvietė Audrio Karaliaus telefoninė žinutė: „Mylimas žmogau, esi laukiamas...“ Buvome skatinami atsivesti, galėjome ir atsinešti. Prasidėjo dar viena epocha – „Buda piloto“. Vietos rūsyje žiauriai trūko, dusome nuo oro stokos ir nuo laimės, kad vėl esame kartu. Pagrindinis pretekstas buvo muzika: pagal grafiką tapdavome didžėjais, pristatydavome SAVO muziką (aš savo mėgstamiausią grojau dukart). Ant sienos rikiavosi didžėjų portretai, žmonės iš gatvės veržėsi bent pasiklausyti, drąsesni – pagroti.

Kai ponios ir ponai išvažiavo į Sibirą ar spėjo į Vakarus, jų tarnaitės ėmė vaikščioti pagrindinėmis laiptinėmis, puoštis savo ponių skrybėlaitėmis ir vadinti viena kitą ponička.A. Kaušpėdienė

Po kurio laiko ir vėl grįžome į Architektų namus. Naujausia susitikimų vieta tapo kavinė „Galeria Urbana“. Ten renkamės dėl pristatomų knygų, parodų, muzikos, jų autorių. Kavinės valgiaraštis nusipelno atskiro dėmesio: patiekalų pavadinimai susiję su miesto architektais.“

Niekada nesakyk „niekada“

„Į įvairią užklasinę veiklą (išskyrus partinę) Kauno architektai veliasi ne tik dėl savo aktyvaus santykio su realybe, bet ir todėl, kad daugeliui jų nepakanka tik projektuoti. Juolab kad šiandien šis užsiėmimas retai suteikia pasitenkinimo jausmą. Deja, per dvidešimt ketverius nepriklausomybės metus taip ir neatsirado užsakovų-partnerių, liko įprasta pasiprojektuoti patiems, pasitariant su kaimynu. Ieškome būdų, kaip tokią situaciją pakeisti. Vienas jų – kasmet liepos 1-ąją, Architektų dieną, Kaune rengiame architektūros parodą. Kolegoms ir visuomenei pristatome savo naujausius darbus, kiekvienas gali pamatyti, ką nuveikė Kauno regiono architektai. Tai – mūsų profesinė šventė, tradicija, ritualas.

Pernai vyko dar vienas grandiozinis renginys – Kauno architektūros festivalis, jį įkvėpė kolega Gintaras Balčytis, o realizavo būrys entuziastų. Visą mėnesį vyko didelės tarptautinės parodos, plenerai, demonstruoti filmai, buvo svečių iš užsienio. Žmonės galėjo susipažinti su geriausios architektūros pavyzdžiais, pasiklausyti meistrų paskaitų, dalyvauti diskusijose...
Aš pati Kaunui projektavau mažai. Dar mažiau pastatė, o ką pastatė, tą ir sunaikino. Pirmieji mano nepriklausomybiniai darbai įgyvendinti Vilniuje. Tai – restoranai „Vidudienis“, „Ritos slėptuvė“, „Žemaičių smuklė“, „Le Provence“, klubas „Geležinis vilkas“, Centrinis gastronomas... Kaune tebėra „Medžiotojų užeiga“, o štai „Rambyno“ neliko. Originalus „Oazės“ interjeras irgi neišgyveno pasikeitus savininkui – šis, vaikydamasis pelno iš kvadratinių metrų, sunaikino atviros, draugiškos erdvės idėją.

Žurnalas "Moteris"
Šiandien svarbiausias mano biuro Kaune darbas – viešbutis „Europa Royale“ su konferencijų centru. Tai – buvusios „Spindulio“ spaustuvės konversija. Rekonstrukcijos, seno, netinkamo prikėlimas, pritaikymas naujiems poreikiams man yra mėgstamiausias užsakymas.

Neketinu nudirbti visų pasaulio darbų, nedalyvauju viešųjų pirkimų konkursuose, nes valstybė skelbia ieškanti sau, taigi ir mums visiems, geriausio ir... pigiausio varianto, tarytum tai būtų įmanoma. Kaunui projektuoja ir stato talentingi mano bičiuliai, draugai: Eugenijus Miliūnas (Simas), Gražina Janulytė, Gintas Natkevičius, Kančų, Prikockių, Kiaunių šeimos. Man ramu – jie susitvarkys.
Žadėjau niekada neprojektuoti namų pati sau, bet neseniai būtent tai ir padariau. Niekada nesakyk „niekada“. Man išaiškinti kitam, ko noriu, nors noriu taip nedaug, būtų sunkiau, nei šimtakojui paaiškinti, kaip jis eina: deda pirmą koją, po to antrą, po to... Savo naujame bute jaučiuosi kaip Niujorko Taimso aikštėje – pro mane veda visi keliai. Pro vieną langą matau Nemuno šlaitą ir Aleksoto tiltą, pro kitą – Jėzuitų bokštus. Stebėtojo džiaugsmai užtikrinti.

Kad ir kur keliaučiau, visur ieškau ne peizažo, o miesto. Ir kiaurą parą esu profesijos nelaisvėje: tyrinėju, kas, kaip ir kodėl pastatyta. Na, bet ir mano mama stomatologė, kalbėdamasi su žmonėmis, visąlaik žiūrėdavo į dantis, o ne į akis. Mačiau tai.“

Kas tas kaunietis?

„Kaunas yra Kaunas – frazė, pilna turinio. Kaip tą turinį suprasti ir išskleisti? Politikai labiausiai bijo rinkimų Kaune, nes žino, kad šis miestas pasielgs savaip. Ir dažniausiai – labai vieningai. Šio miesto sociumas yra tikra mišrainė. Sudedamosios dalys nuolat keičiasi, bet ji pati išlieka balta ir lietuviška.
Mano abu tėvai studijavo Kauno universitete: mama – mediciną, tėtis – teisę, abu sekė pasakas apie TĄ Kauną. Albumai nemeluoja: mamos jaunystės robaksai – šokių vakarėliai – su pasitempusiais karininkais, jos tų laikų draugais; tėvas studentas – su neįtikėtinos kokybės kostiumais, stilingais akiniais, cigarete muštuke (kandiklyje), odiniu portfeliu. Taip atrodė Kauno studentai. Kur visa tai?

Kai vieną dieną aplink salą plaukios laivai ir prie santakos grįš gyvenimas ant vandens, Kaunas neturės sau lygių.A. Kaušpėdienė

Kai stilingos ponios ir ponai išvažiavo į Sibirą ar spėjo į Vakarus, jų tarnaitės ėmė vaikščioti pagrindinėmis laiptinėmis, puoštis savo ponių pirštinėmis, skrybėlaitėmis ir vadinti viena kitą ponička. Tada prasidėjo naujas miesto gyvenimas. Kurį laiką vienas greta kito dar gyvavo du Kaunai: senųjų miestiečių – išgyvenusių, besilaižančių žaizdas ir bandančių prisitaikyti prie rusų, ir naujųjų poničkų bei jų kavalierių – penkmečio pirmūnų – iš provincijos. Laikinoji sostinė buvo verčiama proletariato sostine...

Šiandien Kaune labai daug studentų, dažnas jų čia ir pasilieka. Prisėdęs išgerti kavos Vilniaus gatvėje įsitikinsi, kad praeivių amžiaus vidurkis – apie trisdešimt. Kaunas galėtų būti vienas jauniausių Lietuvos miestų, jei ne pats jauniausias.

Sociologai tiksliai atsakytų, kas yra tas mūsų laikų kaunietis. Akivaizdu, kad jis sėslesnis, jo nuosavybės jausmas stipresnis, jis gyvena privačiame name arba dirba, kad tokį turėtų. Arba bent jau svajoja turėti. Naujos bendruomenės rūpinasi aplinka, ekologija. Ir iš miesto reikalauja to paties. Tokiame mieste kaip Kaunas lengviau realizuojamas ir judesys „iš apačios“. Puikus pavyzdys – Fredos miestelis: žmones čia subūrė kokybiška, profesionali architektūra, nauja gyvenimo kokybė. Tai – draugiškas, atviras miestas mieste, o ne kokia nors rubliovka už septynių užkardų.
Staiga prisiminiau Islandiją. Islandai išsilavinę, apsirūpinę, trankosi po visą pasaulį, bet visada grįžta namo, į, atrodytų, nepakeliamą klimatą ir tamsą. Neseka pasakų apie patriotizmą, nemojuoja vėliavomis, tiesiog gyvena namuose.“

Daugiau erdvės virš antakių!

„Lietuvos istorijos viršūnė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Kas antruose namuose rasi drožinėtą Vytautą ant sienos, žirgų, Juodojoje jūroje pagirdytų, – tai mūsų didybė ir priežastis iškilmingai paašaroti. Tačiau ir pergalės, ir visiški susimovimai – visa tai esame mes patys ir mūsų istorija. Užuot svaigus apie Juodąją jūrą, gal verčiau prie Baltijos pastatyti daugiau biotualetų – bent sezono metu?

Mūsų būdą geriau už mus pačius pažįstantis estas filosofas Reinas Raudas kartą pastebėjo: „Jūs, lietuviai, nuolat kažką puoselėjate, užuot kūrę nauja.“ Deja, Reinai, net ir puoselėdami nesugebėjome išsaugoti legendinių „Metropolio“ ir „Tulpės“ restoranų. Tiesiog privatizavimo procesas Kaune buvo itin specifinis – ten, kur nespėjo komjaunimo funkcionieriai, suskubo vaikinai, kurie vietoj erdvės virš antakių turėjo daiktą, panašų į pistoletą. Jokių minčių, ką galima nuveikti įsigytoje Laisvės alėjoje, jie nepuoselėjo, todėl alėja taip ilgai merdėjo.

Kauno legenda – Laikinoji sostinė – vis dar gyva. Prisimenam ją, mokomės iš to laiko, gyvenam toliau. Miestas susitvarkė infrastruktūrą, tiltus ir pagaliau pergalingai įžengė į Nemuno salą. Ten pirmąkart atsidūriau, kai Eugenijus Miliūnas sukvietė kolegas į savo naujausio darbo – „Žalgirio“ arenos – pristatymą. Šiandien ji laikoma geriausiu tokios paskirties pastatu Europoje. Arena yra miesto karūnos brangakmenis, architektūros ir profesionalumo pergalė prieš visas biurokratines pinkles ir sąmokslo teorijas. Galų gale – net autoriaus liga pasidavė!
Kai vieną dieną aplink Nemuno salą plaukios laivai ir prie santakos grįš gyvenimas ant vandens, Kaunas neturės sau lygių.

O kur dar tarpukario Kauno modernizmo architektūros palikimas? Pažįstu dar du tokius pat turtingus miestus. Vienas jų – Bukareštas (turėjau malonumo ten projektuoti viešbutį). Mieste gausu modernizmo pastatų, tačiau jie apleisti arba be sentimentų sugadinti – padaryti dvigubai aukštesni. Kitas modernizmo „draustinis“ yra Tel Avivas, Bauhauso stiliaus architektūros muziejus po atviru dangumi. Izraeliečiai vertina modernizmo paveldą, bet nešokinėja apie jį ir jam nesimeldžia.
Ar mes sugebėsim ir puoselėti, ir kurti?
Norėčiau tuo patikėti.“

Miestai ir žmonės

„Miestas yra ir jo žmonės. Tiksliau – miestas ir yra jo žmonės. Negaliu pateikti man svarbiausių Kauno asmenybių sąrašo – jie patys žino, ką kiekvienas man reiškia. Žmonių mano gyvenime daug, ir nematyti jokių požymių, kad mažėtų. Skirtingais gyvenimo laikotarpiais šuorais pildėsi mano artimųjų sąrašas: mokslo draugai, kolegos, „Anties“, Sąjūdžio bendražygiai, bendradarbiai, bendraminčiai... Turėčiau net padavėjus išvardyti, kurie žino, kad mano salotos – šiukštu be majonezo. Jie jau irgi – mano žmonės.

Ir Vilniuje dažnai būnu – su reikalu ir be jo. Tai – mano krikšto tėvų, studijų miestas, mano antri namai. Ten irgi netrūksta saviškių. Vis dėlto nebenoriu nei į Vilnių grįžti, nei į kitus miestus kraustytis, o kaimas man nepriimtinas genetiškai.

Kaunas yra ta vieta, kur šiandien jaučiuosi esanti namie.

Tebejaučiu kelionių badą, susikaupusį per ilgus dešimtmečius, bet mintis apie emigraciją man visada atrodė laukinė, nepriimtina. Jei nebus man artimos kultūros ir artimų žmonių, jokia kita valstybė, kur mokami didesni atlyginai, man nieko neįrodys. Norvegijoje dažnas architektas per valandą uždirba tiek, kiek čia – per savaitę. Tik man nereikia didesnių pinigų – nenusipirksiu už juos nieko daugiau, nei čia gaunu veltui.
Never ever.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis