Madingiausias Paryžiaus kvartalas

 (7)
Apie Paryžių prirašyta tūkstančiai knygų, ir kažin, ar apie šį miestą galima pasakyti ką nors tokio, kas dar nepasakyta. Nebent savo impresijas.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Šių dienų skaitomiausi:
- Tema, apie kurią moterys garsiai nekalba. Seksologo atsakymai į moterų klausimus
- 5 dienų vaisių, daržovių ir baltymų dieta
- V. Jakučinskaitės kolekcijoje – idėjos vestuvėms ir išleistuvėms
- Klasikinis medaus tortas

Paryžius nepaliauja žavėti. Šiame straipsnyje yra tik keli šio miesto štrichai – svaiginamas Marė kvartalas ir pasakojimas apie ypatingą knygyną – „Shakespeare and Company“.

Dabartinėje Paryžiaus teritorijoje neolito amžiuje gyveno drambliai – į mamutus panašūs pusketvirto metro aukščio ir puspenkto metro ilgio sutvėrimai. Atsigerti jie traukdavo į Seną. Istorikai iš 1903-iaisiais tiesiant metro liniją rastų šių gyvūnų liekanų spėja, kad drambliai upės link tipendavo tuo pačiu maršrutu, kaip kad vėliau – monarchai.

Madingiausias Paryžiaus kvartalas
© Vida Press

Senos prieigose

Senos pakrantė šiltuoju metų laiku – romantikų malonumų oazė. Vakarais sunku prasibrauti pro užkandžiaujančiųjų gretas. Kaip gražu! Nebent turistai valgo iš plastikinių indų. Vietiniai atsineša stiklo lėkščių bei metalinių (net sidabro) įrankių. Geria dažnai iš vyno taurių. Ir niekas nepalieka po savęs šiukšlių krūvos, viską susideda atgal į pintinėles!

Einant Senos krantine nosį riečia nemalonūs kvapai – šlapintis, kaip ir miegoti būriais, po Paryžiaus tiltais elgetoms (deja, ir ne tik) yra normalu. Štai jie sugulę „Tarptautinio menų miestelio“ (Cite Internationale des Arts) pastato pasieniais lygia vorele ant gražiai pasiklotų čiužinių, užsikloję pledais. Tarp jų galima išvysti ir neturtingų turistų. Niekas nevaro. Rytais jie išsivaikšto. Valkatos čia labai linksmi (kartais net negirti!), prigulę ant šaligatvio dainuoja šansoną... Žinoma, ne visi. Gavę porą eurų sučiulba: „Merci, Madame!“ („Ačiū, ponia“) ir puola bučiuoti rankos. Na, galantiškumas – šios tautos kraujyje. Mane tik trikdo, kad jauni elgetaujantys žmonės naudojasi gyvūnais. Jaunuolis ir prie jo kojų gulintis liūdnas šuniukas ar katinas – dažnas vaizdas centre. Vieną vietinį paklausiau, kam kankinti visą dieną katiną, laikyti jį pririštą prie kojos?

„Kaip tai kam? Juk vargdienių buržua negaila, o gyvūnų... gaila. Va, prieina ir klausia: „Ką tavo katinas valgo?“ Atsakau: „Nevalgęs jau tris dienas.“ Ašaros akyse, ir dešimt eurų mano kišenėje. Kitaip nieko negaučiau.“

Madingiausias Paryžiaus kvartalas
© Vida Press

Ir socialinės atskirties, regis, nėra – šie personažai, apsėdę vaikų žaidimo aikšteles, džiaugsmingai sveikinasi su atžalų tėvais, šypsodamiesi klausia: „Kaip laikotės?“ („Ça va?“), aptaria naujienas. Ką gi, prancūzai save laiko moderniosios demokratijos pradininkais ir didžiuojasi Didžiosios revoliucijos laimėjimais – karaliaus nukirsdinimu ir valdžios atidavimu liaudžiai. Žinoma, monarchistų čia taip pat netrūksta. Viena pažįstama dama, kilusi iš senos aristokratų giminės, kartą liūdnai prasitarė: „Einu pro Luvro kiemus, pakeliu galvą į viršų, kur su pašaipia šypsena į liaudį, bepročius turistus žvelgia Voltaire'as, ir galvoju: matytų jis dabar, kuo visa tai virto... Šiuose milžiniškose rūmuose, prie kurių kadaise pridardėdavo žirgais kinkytos karietos, kur freilinos šlamėdavo puošniomis sukniomis ir kur žmonės tiesiog gyveno, dabar ropinėja būriai paklaikusių žmonių, buku žvilgsniu prabėgančių nuo Samotrakės Nikės iki Rubenso – vis fotografuojančių ir fotografuojančių. Niekada nešvenčiu Bastilijos paėmimo dienos. Tai buvo siaubinga.“

Ko gero, dauguma žmonių su šia nuomone nesutiktų, tačiau... Poetas Ch. Baudelaire'as XIX amžiuje yra skundęsis, kad „dabar Paryžius prarado savo tikrąjį veidą, jo bohema nebe ta...“ Matyt, ilgėtis praeities žmogui įgimta.

Muziejų lankymas

Ką galima pasakyti apie miestą, vertą penkiasdešimties tomų veikalo, vienu straipsniu? Paryžiuje apskritai nėra beveidžių gatvių: visur, kur eini, – istorijos voratinkliai, daugybė namų mena praėjusias epochas, monarchus, karus, meilės pinkles, nuodus, kraują... Prancūziją, jos kruviną istoriją, kraupius, geidulingus, aistringus pasakojimus apie Versalį ir Luvrą pamilau ankstyvoje paauglystėje perskaičiusi Alexandre'ą Dumas. O galutinai įsimylėjau pažiūrėjusi Patrice'o Chéreau filmą „Karalienė Margo“, kurio pagrindinę heroję tobulai įkūnija Isabelle Adjani.

Vienas mano mėgstamų maršrutų – nuo Luvro kiemų per Tiuilri sodą (Jardin des Tuileries) iki Triumfo arkos. Reikia tik įklimpti į senąsias epochas, įsijausti į kadaise čia tvyrojusią prabangią atmosferą, nematyti turistų, pamiršti begalę zujančių automobilių ir... nusikelsite į karalienės Kotrynos Mediči (XVI a. vidurys) ar imperatoriaus Napoleono III (XIX a. antroji pusė) valdymo laikus.

Madingiausias Paryžiaus kvartalas
Vaikštinėjant Luvro kiemais, norisi lyg trintuku ištrinti turistus, automobilius ir pasinerti į praėjusias karalių epochas
© Vida Press

Vieną itin lietingą dieną teko stovėti pusantros valandos prie įėjimo į Luvro muziejų. Permirkę turistai džiugiai mindžikavo balose, niekas nesinervino dėl lietaus. Prancūzams gerai – moksleiviai gali eiti be eilės ir be bilieto, turintys specialų pažymėjimą (pavyzdžiui, menininkai), bedarbiai ir t. t. – taip pat... Įėjusieji, sekdami rodyklėmis, dažniausiai skuodžia garsiausių šedevrų link pakeliui pleškindami viską, kas jiems pasirodo verta dėmesio. Muziejuose man visąlaik kyla klausimas, kiek žmonių čia eina – nes „reikia aplankyti“?

Išsinuomoja audiogidą ir susipažįsta su galybės paveikslų istorija. Meno žinovai teigia, kad geriau įsigilinti į du paveikslus, nei aplėkti visas sales su įjungta vaizdo kamera rankoje. Gražiojoje italų Renesanso epochos tapybos alėjoje verta stabtelėti ne kartą. Čia – Leonardo Da Vinci „Jonas Krikštytojas“. Spėjama, kad šiam paveikslui pozavo L. Da Vinci mylimasis Andrea Salai (jis talentingojo kūrėjo studijoje atsidūrė būdamas dešimties metų ir mokytojui tarnavo visą gyvenimą). Alėjoje – ir S. Botticelli, B. Luini, Caravaggio, Rafaelis, P. della Franceska... Ir kiek šioje marmalynėje besistumdančių meno mėgėjų svajoja atsidurti Luvre tylią naktį vieni – kaip Bernardo Bertolucci filmo „Svajotojai“ herojai.

Marė dešinysis krantas

Įkurtas XIII a., XVII a. mėgtas ir puoselėtas prancūzų aristokratijos, XVIII a. pabaigoje apleistas, o XIX a. tapęs skurdžių bei valkatų priebėga, Marė kvartalas šiandien yra madingiausia Paryžiaus vietovė. Jis apima miesto 3-iąjį ir 4-ąjį rajonus.

Verta pridurti, kad XX a. teko pakovoti dėl Marė garbingo išlikimo. 7-ąjį dešimtmetį 3-iasis rajonas panėšėjo į tikrą landynę ir jam grėsė sunykimas. Tuometis kultūros ministras, garsus rašytojas Andre Malraux jį išgelbėjo – Marė tapo saugoma istorine vieta, o daug didingų, puošnių privačių būstų restauruoti ir paversti muziejais. Šiandien vieno prestižiškiausių ir labiausiai apgyvendintų kvartalų kontingentas – elegantiški, bohemiški buržua. Kartu tai – laisva, nesuvaržyta multikultūrinė terpė, svetinga įvairių pažiūrų bei orientacijų svečiams.

Madingiausias Paryžiaus kvartalas
Ant jaunavedžių spynelėmis apkarstytų tiltų vietos dainininkai praeivius graudina ilgesingais šansonais
© Asmeninio archyvo nuotr.

Vienoje jo gatvėje (Rue Sainte Croix de la Bretonnerie) įsikūrusi bene didžiausia mieste gėjų bendruomenė, kita (Rue des Rossiers) tankiai apgyvendinta žydų (XIX a. kvartalas vadinosi Pletzl ir buvo savotiškas getas). Sakoma, kad Marė susibūrę ir daugiausia menininkų bei kūrėjų Paryžiuje. Šis kvartalas garsus begale galerijų. Išsiilgusiesiems ne plastmasinio šiuolaikinio meno ir ne prie užuolaidų derinti skirtų tapybos darbų siūlau pasivaikščioti aplink Pikaso muziejų (Musée Picasso) esančiomis gatvėmis. Garsiausi šiuolaikinio meno korifėjai pristatomi galerijose „Yvon Lambert“, „Xippas“ (Vieille du Temple gatvėje), „Thaddaeus Ropac“ (7 Debelleyme gatvėje).

Kvartale taip pat apstu interjero detalių krautuvėlių, tradicinių bistro, gėjų barų, svetingų knygynėlių, mielų restoranų, butikų... O ko verta architektūra, gotikinės bažnyčios!.. Čia pat – Pompidu centras (Centre Pompidou) ir pavydėtina modernistų S. Dali, P. Picasso, R. Magritte'o bei kt. darbų kolekcija, šiuolaikinio meno parodos.

Vogėzų aikštė

Prašmatnių rūmų supama Vogėzų aikštė (Place de Vosges) – tai svajoti nuteikianti ir į kardinolo A. J. de Richelieu bei muškietininko d'Artagnano laikus nukelianti vieta. Aikštė išsaugojusi XVII a. didybę ir eleganciją. Jei jos projektu ir statyba rūpinęsis, bet atidarymo nesulaukęs karalius Henrikas IV prisikeltų (karalienės Margo protestantas vyras buvo nužudytas fanatiko kataliko), šią vietą tikrai atpažintų. Karališkuoju skveru (Square Royal) pavadinta aikštė atidaryta per jo sūnaus Liudviko XIII ir Onos Austrijietės jungtuves, tokiu pavadinimu ji gyvavo iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos. Aikštės pavadinimas keitėsi aštuonis kartus. Prie jos esančių pastatų komplekso pietinė dalis priklausė karališkajai šeimai, bet monarchai čia niekada negyveno.

Madingiausias Paryžiaus kvartalas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Užtat XIX a. pradžioje gyveno rašytojas Victoras Hugo su šeima, čia jis parašė romanus „Vargdieniai“ ir „Marija Tiudor“. Dabar šioje vietoje veikiančiame jo vardo muziejuje (Maison de Victor Hugo) galima pasigrožėti ištaigingą gyvenimą liudijančia rašytojo aplinka: prabangiais apmušalais dekoruotomis sienomis, natūralaus medžio baldais, daugybe paveikslų. Aikštę juosiančiame pastatų komplekse yra ir begalė įdomių meno galerijų. Pro jų langus puikiai matyti nuo XVII a. išlikusi Vogėzų aikštės struktūra: keturkampis tvora juosiamas sodas su keturiais fontanais kampuose ir viduryje kaštonų supama įspūdinga karaliaus Liudviko XIII statula. Fontanai šiandien džiugina čia žaidžiančius vaikus ir ant žolės gulinėjančius poilsiautojus.

Filosofų buveinė

Atvažiavusi visada lekiu į dar Honore de Balzaco aprašytą Vieille du Temple gatvelę (ji kertasi su Rivoli gatve). Ši vieta mena XIII a., o XV a., manoma, būtent čia prasidėjo burginjonų ir armanjakų kovos (pamišus karaliui Karoliui VI, šios dvi grupuotės šalį faktiškai valdė bemaž 40 metų). Dvylika metų viešbutyje „Amelot de Bisseuil“ gyveno Pierre'as Beaumarchais – čia jis baigė kurti garsiąsias „Figaro vedybos“.

Madingiausias Paryžiaus kvartalas
Šioje kavinėje verdama skanioji latė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Mano favoritas šioje gatvėje – restoranas „Les Philosophes“. Kas čia ypatinga? Ogi nieko! Staliukai – ant šaligatvio, maistas kaip maistas, tačiau labai skani kava. Kainos nesikandžioja. Čia renkasi prancūzai, o tai jau yra rodiklis, kad vieta verta dėmesio. Tualete, už stiklo, – Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Įdomus interjeras. Žodžiu, miela vietelė išgerti taurę vyno. Ar puodelį kavos. Paryžiuje į jus nešnairuos kreivai, jei užsisakysite tiesiog puodelį kavos. Kavos gėrimas čia – kasdienis ritualas, miesto kultūros dalis. Įdomus dalykas – neteko matyti gatvėse popieriniais kavos puodeliais nešinų žmonių. Kavinių tinklas „Starbucks“ Paryžiuje neatlaiko konkurencijos su tradicija. Kavą gerti lekiant, o ne jaukiai įsitaisius prie staliuko nekultūringa. Ypač rytais. Juk prancūziški pusryčiai – tai kava ir rageliai (pranc. croissant). Į akis krenta tai, kad daug senyvo amžiaus žmonių – nuolatiniai kavinių lankytojai. Elegantiški, nusiteikę bendringai – sveikinasi su gatvės padavėjais, pardavėjais, kaimynais.

„Niekada gyvenime neleisčiau sau išeiti iš namų nepasidažiusi ir nesusitvarkiusi! – sako aštuoniasdešimtmetė mano draugės močiutė. – Moteris visada turi būti ori, nesvarbu, kad per raukšles nebesimato – esi moteris ar ne... Net namuose nevaikštau apiplyšusi: o kas, jei ištiks širdies smūgis ir atvažiuos greitoji? Kaip aš atrodysiu? Net jei turiu nedaug pinigų, geriau prasčiau pavalgysiu, bet pasidarysiu šukuoseną ir manikiūrą! Ir, žinoma, išgersiu ryte kavos jaunystės draugo Jacques'o kavinėje!“ Mano manymu, vienas geriausių filmų, atspindinčių tą prancūzių orumą, yra neseniai Lietuvoje rodytas Michaelio Haneke's „Meilė“. Jame aktorė Emmanuelle Riva tobulai įkūnijo šią moterų savybę.

Tegyvuoja popieriniai skaitiniai

Mus vis gąsdina, kad netrukus nebebus bibliotekų, nebeleis knygų, laikraščių, viską pasiglemš šiuolaikinės technologijos. Ką gi – net jei Paryžiuje praleisite tik vieną dieną, pastebėsite, kad tai – didžiausia nesąmonė. Metro, parkuose ant suoliukų žmonės skaito popierinę spaudą. Knygas varto net pietaudami restoranuose, o knygynų čia – kone ant kiekvieno kampo. Ir juose, net prie poezijos knygų, gausu skaitytojų! Ir dar vienas dalykas: labai svarbi paryžiečių interjero detalė – didžiulės bibliotekos, daugybė klasikinės literatūros prigrūstų lentynų. Eidami vakare palei Seną ar bet kuria gatve pakelkite galvą – didelių šviestuvų apšviestuose apartamentuose pamatysite knygas. Ir kuo butas prašmatnesnis, tuo lentynų su knygomis daugiau. Mano subjektyvus pastebėjimas būtų toks – paryžiečiai interjero Jamie Oliverio knygomis nepuošia, jas laiko virtuvės stalčiuje. Juk interjerą, o ir pačią šeimininkę labiau puošia perskaityta istorinė, grožinė knyga nei gebėjimas kepti kotletus.

Madingiausias Paryžiaus kvartalas
Knygynas, keičiantis kai kurių skaitytojų gyvenimus
© Vida Press

Paryžiaus knygynus galima vardyti iki begalybės, bet vieną paminėti tikrai verta. Tai – „Shakespeare and Company“, įkurtas dar 1951 metais (37 de la Bûcherie gatvėje). Jo atsiradimo istorija tikrai kuriozinė. Į Paryžių po Antrojo pasaulinio karo atvykęs amerikietis George'as Witmanas namo grįžti nepanoro. Įstojo į Sorbonos universitetą, ėmė rinkti anglų kalba išleistas knygas ir savo mažyčiame kambaryje įkūrė biblioteką, ši netrukus virto knygynu. Nuo tada menininkų ir linksmybių oazėje Lotynų kvartale, priešais Dievo Motinos katedrą (Notre Dame), esantis „Shakespeare and Company“ yra savotiška rašytojų, kūrėjų prieglobsčio vieta ir šventovė. Jis veikia visą parą! Maždaug dešimtą vakare čia ima skambėti gyvai atliekama muzika.

Palypėjusi siauručiais laiptais į antrą aukštą, viename mažulyčių kambarių pamačiau vyriškį skambinant pianinu. Šalia įsitaisiusieji skaitė. Kiti apžiūrinėjo knygas, o jų čia – begalė. Ir senos, ir naujos suskirstytos temomis, viskas – anglų kalba. Čia, įsitaisius ant prie knygyno stovinčių kėdučių, galima praleisti visą dieną. Jei esate rašytojas ir neturite kur nakvoti, jums mielai pasiūlys lovą, stovinčią tarp knygų lentynų. Komforto nedaug, tačiau kriauklė su vandeniu – čia pat (taip pat tarp knygų!). Ir pagalvę gausite. O jei netikėtai aplankys įkvėpimas, čia pat – ir senovinės spausdinimo mašinėlės. Norintiesiems susipažinti šis knygynas – labai tinkama vieta. Amerikiečiai ir britai čia ateina atsipūsti nuo to nuovargio ir diskomforto, kurį jiems sukelia prancūzų kalbos nemokėjimas, ir visi čiauška tarpusavyje gimtąja kalba.

Viena čia sutikta amerikietė pasakojo, kad į Paryžių atvyksta kasmet ir iškart eina į knygyną, nes prieš kelerius metus „Shakespeare and Company“ sutikti žmonės pakeitė jos gyvenimą. Čia yra lankęsi amerikiečių rašytojas Henry Milleris, garsi erotinio romano „Paukšteliai“ autorė prancūzė Anaïs Nin, romano „Aleksandrijos kvartetas“ autorius britų novelistas Lawrence'as Durrellas ir begalė kitų... Kažin, gal pamiegojęs šioje magiškoje vietoje atsibustum Makbeto laumių katile ar Hamleto laikais?

Dar viena tylos oazė

Be „Shakespeare and Company“ Lotynų kvartale, vakaro linksmybių karalijoje, dar viena tylos oazė – gotikinė Šv. Severino (Saint Severin) bažnyčia, viena seniausių šventovių Kairiajame krante, pastatyta XIII–XV a., tikrai ypatingos auros. Įspūdingi jos vitražai, ypač apšviesti saulės, aptrupėjusios sienos. Turistų čia reta (jie ūbauja šalia esančiose siaurutėse gatvėse, kavinių raizgalynėje). Kol apžiūrinėjau vienos navos tapybą, priėjo pagyvenęs ponas ir paklausė, ar mačiau patį svarbiausią dalyką. Nuvedė altoriaus link.

Madingiausias Paryžiaus kvartalas
Kažin, ar šia mašinėle knygyne „Shakespeare and Company“ nebuvo pradėtas spausdinti koks nors literatūros šedevras?
© Asmeninio archyvo nuotr.

„Štai, šis dalykas yra tik dar vienoje Prancūzijos bažnyčioje. Tai – šulinys!“ Siaura gili kiaurymė po stiklu. Jei ne šis ponas, būčiau nepastebėjusi. Kadaise paryžiečiai, sako jis, čia rinkdavosi pasisemti vandens. Lyg tas šulinys yra ir visas Paryžius – paslaptingas, kartais bauginantis, slepiantis mirties karaliją (Paryžiaus katakombos), neįžvelgiamas, neperprantamas... Į jį prasmengama be galimybės išlipti sausam. Ir, kaip yra sakęs čia kūręs ir gyvenęs dailininkas Vincentas van Goghas, „kad ir koks sunkus, slegiantis gyvenimas būtų Paryžiuje, prancūziškas oras išvalo smegenis ir kuria geresnį pasaulį“.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Laisvalaikis

Į sostinę sugrįžta augalinio maisto mugė

Gruodžio 9 d. visi besidomintys veganizmu bei augaline mityba vėl rinksis į renginį – Vilniaus sporto namuose „MyHero!” bus surengta „Vegfest LT“ kalėdinė mugė.

Operos choras: tai ne tik atlikėjai, bet ir aktoriai

Pokalbis su LNOBT choro meno vadovu Česlovu Radžiūnu.

Garsus režisierius pristato naujausią filmą „Nuolankioji“

Šiemet Europos šalių kino forume „Scanorama“ lankysis ne vienas Europoje pripažintas kino kūrėjas. Vienas jų – garsus ukrainiečių kino režisierius Sergejus Loznica, kuris festivalyje pristatys savo naujausią kūrinį „Nuolankioji“.

Išskirtinis nacionalinės scenos įvykis – sužinokite, kas tai

“Karmen” - opera apie tai, kas tau nepriklauso.

Ekscentriška aktorė siūlo pratęsti pažintį bare

Pasibaigus lietuviškajai „Sirenų“ programai, sceną iškart perėmė pirmieji užsienio programos svečiai ir liaupsių kasdien sulaukiantys „Rimini Protokoll“ režisieriaus Stefano Kaegi „...kambariai be žmonių“, į intymius susitikimus su šviesių žmonių prisiminimais bei svajomis kviečiantis iki pat spalio 8-oios imtinai.

A. Adamovič: pastaruoju metu stengiuosi mažiau šypsotis

Naujos fotostudijos atidarymo vakaras dvelkė prancūzišku žavesiu ir pritraukė nemažą būrį stilingų vilniečių.

Balete „Eglė žalčių karalienė“ – nauja Eglė

Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“ debiutuoja nauja Eglė – penktą sezoną LNOBT šokanti balerina Neringa Česaitytė. Ji jau spėjo sukurti pagrindinius vaidmenis baletuose „Snieguolė ir septyni nykštukai“ bei „Romeo ir Džuljeta“.

„Stebuklas“ Toronte: Donaldas Trumpas ir Eglės Mikulionytės žvaigždė

Eglės Vertelytės tragikomedija „Stebuklas“ Tarptautiniame Toronto kino festivalyje, kur įvyko filmo pasaulinė premjera, pasitikta sausakimšomis kino salėmis. „Stebuklas“ – tai antras lietuviškas filmas, po 17 metų pertraukos atrinktas į svarbiausią Šiaurės Amerikos ir vieną prestižiškiausių pasaulyje kino renginių. Šiuo festivaliu tik prasideda tarptautinės filmo kelionės.

Festivalyje „Sirenos“ – istorijos apie mus

Teatro naujienų troškulį jau galima malšinti iki spalio 13 d. truksiančiame tarptautiniame festivalyje „Sirenos“. 14-asis festivalis kviečia be išankstinių nuostatų priimti netikėtu žvilgsniu pristatomas istorijas apie mus. Susipažinkite su tarptautine renginio programa.