Tai šalis, kurią reikia išgyventi per begalinius žvyrkelių kilometrus, per svilinantį dykumos karštį, dulkes plaukuose ir netikėtai užklumpančią vandenyno vėsą. Po šeštos savo kelionės į šį Afrikos kampelį galiu drąsiai sakyti, kad pagaliau suradau tą tobulą maršrutą, skirtą pirmai, bet artimai pažinčiai. Tai nėra lengva išvyka – fizinis nuovargis čia yra nuolatinis palydovas, tačiau būtent per jį ateina tas tikrasis šalies pajautimas, kurio neįmanoma nusipirkti jokiame prabangiame viešbutyje.
Gamtos žaidimai
Mūsų kelionė prasideda ten, kur gamta nusprendė pažaisti formomis. Pirmasis sustojimas – Dvišakio alavijo miškas, vietinių vadinamas Strėlinių medžių mišku. Dykumose tikras miškas yra didelė retenybė, todėl šie keisti, į viršų rankas tiesiantys augalai atrodo lyg sustingę laike. Čia surengiame pirmąją rimtą fotosesiją ir kartu gaudome įdegį, nors vakare raudoni pečiai išduos, kas iš mūsų nepakankamai rimtai žiūrėjo į perspėjimus naudoti kremą nuo saulės. Visai netoli plyti Milžinų žaidimo aikštelė. Tai vieta, kur milžiniški granito luitai gamtos sudėlioti taip tvarkingai, lyg kažkas čia būtų žaidęs su milžiniškomis „Lego“ kaladėlėmis. Saulė čia negailestinga, svilina iš visų pusių, bet sausas karštis turi vieną privalumą – jį pakelti lengviau nei drėgnose džiunglėse. Nors kad ir kaip save įtikinėtum, jog bus karšta, realybėje vis tiek bus dar karščiau, nei galėjai įsivaizduoti.
Vienas emociškai stipriausių momentų laukia prie „Fish River“ kanjono. Tai Afrikoje didžiausias kanjonas, besitęsiantis 160 kilometrų. Vietiniai jį vadina antruoju pagal dydį pasaulyje, nors, tiesą sakant, tuo metu, kai gimė šis titulas, niekas dar nebuvo tiksliai suskaičiavęs milžiniškų kanjonų Kinijoje. Mes džipais leidžiamės apie 550 metrų žemyn į patį dugną. Visame kanjono ilgyje yra tik vienas toks nusileidimas automobiliu, visi kiti keliai į apačią įveikiami tik pėsčiomis, o įveikti pusę kanjono užtrunka kelias dienas. Kelionė žemyn yra lėta, sustojame prie kiekvieno keistesnio augalo ar geologinio darinio, tačiau kai kurios atkarpos yra tokios stačios, kad širdis nejučiomis nusirita į kulnus.
Guodžiamės tik tuo, kad vairuotojai šį kelią įveikia beveik kasdien. Vieną pavojingiausių atkarpų nusprendžiame įveikti pėsčiomis – taip ramiau ir mums, ir automobiliui. Po daugiau nei keturių valandų kratymosi pasiekiame upę. Srovė nedidelė, bet tas vėsus vandens prisilietimas po 38 laipsnių kaitros atrodo kaip didžiausia prabanga. Sėdėdamos vėsiame baseiniuke diskutuojame, ar verta taip toli trenktis, rizikuoti ir tiek laiko praleisti kelyje dėl vienos maudynių valandos. Atsakymas ateina savaime kartu su ant grotelių čirškinama mėsa, šaltais gėrimais ir visiška ramybe kanjono dugne. Tai mūsų naujasis rojus, prie kurio pamažu priprantame.
Trumpas deimantų spindesys
Toliau maršrutas mus veda į Kolmanskopą – vietą, kuri geriausiai iliustruoja laikinumą. Tai dykumos užgrobtas deimantų kasėjų miestelis, kuris prieš šimtą metų buvo vienas turtingiausių pasaulyje. Sunku patikėti, bet rytais čia mažutis tramvajus išvežiodavo gyventojams ledą, šviežią duoną ir šampaną. Šiandien ten karaliauja tik smėlis, kuris pro duris ir langus veržiasi į kadaise prabangius kambarius. Tai tikras džiaugsmas fotografams – landžiojame po apleistą ligoninę, mėsinę, gydytojo namus, o klasikinei nuotraukai sustojame prie smėlyje išmestos vonios. Šio miestelio sėkmė buvo trumpa, bet ryški, o dabar apleistų vietų turizmas mums primena, kad gamta visada susigrąžina tai, kas jai priklauso. Vietinėje suvenyrų parduotuvėje galima įsigyti deimantų, kurie čia atrodo stebėtinai pigūs, nors galbūt tai tik dar viena šios vietos iliuzija.
Įspūdingiausia kelionės diena
Pasiekus Namibo-Nauklufo parką, mūsų vidiniai laikrodžiai persijungia į dykumos ritmą. Prie vartų stovime dar prieš patekant saulei, kad spėtume pamatyti, kaip šešėliai pamažu ryškina kopų formas. Kai pirmieji saulės spinduliai pasiekia Namibo kopas, jos nusidažo gelsvai oranžine spalva. Dienos metu atrodo, kad dykuma keičia savo veidą. Kai kurios kopos – dėl skirtingo geležies kiekio smėlyje – būna tamsiai raudonos arba šviesiai rožinės spalvos. Kuo kopos senesnės, tuo jos raudonesnės. Mūsų tikslas – Sosusflėjus ir magiškasis Deadvlei. Kopimas į kopas nėra lengvas užsiėmimas, ypač kai kojos sminga į birų smėlį, o saulė kyla vis aukščiau. Ištvermingesni keliautojai gali įveikti Didįjį tėtušį (angl. „Big Daddy“) – daugiau nei 300 metrų aukščio smėlio milžiną. Mirusiame slėnyje skatinu visus pabūti ilgiau, tiesiog pasėdėti ant sukietėjusio balto molio po 800 metų senumo sudžiūvusiais medžiais. Tai geriausia vieta meditacijai, kol karštis dar neišvarė mūsų link džipų. Grįždami pakeliui sutinkame oriksus – antilopes, kurios yra tikri išgyvenimo dykumoje genijai. Jų kūno temperatūra gali pakilti iki 45 laipsnių, o kraują smegenyse jos atvėsina tiesiog kvėpuodamos. Stebėti jas tokiame karštyje yra pamoka apie neįtikėtiną gamtos prisitaikymą. Užsukame ir į Sesriemo kanjoną, kur nusileidus žemyn visada pasitinka maloni gaiva ir dar kartą pasimato vandens jėga, sugebėjusi per tūkstantmečius sutrupinti kietas uolas.
Mažiau žinomi malonūs siurprizai
Visiškai kitokia Namibijos pusė atsiskleidžia pasiekus pakrantę. Rūkas, atslenkantis iš Atlanto vandenyno, yra pagrindinė priežastis, kodėl Namibo dykumoje yra gyvybės – tai vienintelis vandens šaltinis mažiems driežiukams, gyvatėms, skorpionams ir chameleonams. Pastebėti daugelį jų galėsite tik su profesionaliu gidu, kuris iš apibyrėjusių smėlio smiltelių gali pasakyti, kas slepiasi po jomis. Tada nenustoji žavėtis gamtos gebėjimais. „Walvis Bay“ įlankoje sėdame į laivą ir leidžiamės ieškoti ruonių bei pelikanų. Čia gamta pati ateina pas tave: ruoniai tiesiog įšoka į denį, tikėdamiesi žuvies, o pelikanai nutupia ant borto visai šalia, nebijodami žmonių draugijos. Tai artimas, beveik intymus susidūrimas su laukine gamta, jį lydi vandenyno purslai ir vėsus vėjas. Kai pagaliau pasirodo labai laukti delfinai – laikas pasilepinti šviežiomis, čia pat auginamomis austrėmis. Tačiau didžiausią adrenalino dozę gauname Svakopmunde, sėdę ant keturračių ir pasileidę per kopas. Tai jausmas, lyg skristum virš smėlio vandenyno. Kulminacija laukia Sandwich Harbour – vietoje, kur milžiniškos dykumos kopos krenta tiesiai į Atlanto vandenyną. Vaizdas, kai geltonas smėlis susitinka su tamsiai mėlynomis bangomis, yra viena iš tų retų akimirkų, kai protas atsisako tikėti tuo, ką mato akys.
Keliaudami toliau, užsukame į Spitzkoppe – granito uolų masyvą, kuris atrodo lyg būtų perkeltas iš kitos planetos. Mums pasiseka – pakyla vėjas, nukrenta keli lašai lietaus, oras tampa toks gaivus, kad norisi juo kvėpuoti giliau nei įprastai. Po lietaus dykuma pasikeičia akimirksniu: žolė įgauna neįtikėtinai ryškią geltoną spalvą, kuri kontrastuoja su tamsiomis uolomis. Tai magiškas laikas, kai supranti, kodėl kažkur šioje begalybėje vienas menininkas įrengė saulės energija varomą instaliaciją, grojančią grupės „Toto“ dainą „Africa“. Mes taip pat džiaugiamės lietumi, nes čia jis reiškia gyvybę.
Žmonių istorijos
Tačiau Namibija – tai ne tik kopų tyla ar laukinių žvėrių alsavimas. Tai visų pirma žmonės, kurie savo istorijomis ir kasdienybe šiai atšiauriai žemei suteikia spalvų. Vienas keisčiausių ir labiausiai akį rėžiančių vaizdų dykumų fone yra hererų moterys. Pirmą kartą šias puošnias matronas iš arti pamačiau tiesiog miesto ligoninėje ir buvo sunku patikėti, kad tai – ne karnavalas, o jų kasdienė apranga. Šios pūstos, Viktorijos laikų misionierių įkvėptos suknelės yra kolonijinio paveldo palikimas, kurį hererės prisijaukino, nuspalvino ryškiausiomis Afrikos spalvomis ir papildė unikaliomis, jaučių ragus primenančiomis kepurėmis. Kadangi hererai nuo seno yra gyvulių augintojai, ši detalė jų aprangoje yra itin simboliška. Vyresnės moterys dažniausiai būna įspūdingų formų, o pakelėse jas dažnai sutinkame sėdinčias prie senų „Singer“ siuvimo mašinų. Jos siuva mažas, save primenančias lėlytes, kurios tampa puikiu suvenyru. Tačiau priėjus arčiau, prabanga išblėsta – suknelės šiugžda pigia sintetika, ir žiūrint į jas apima lengvas šiurpas galvojant, kaip įmanoma ištverti tokį sluoksniuotą drabužį spiginant 35 laipsnių karščiui.
Visai kitokį, kur kas gamtiškesnį prisitaikymą prie kaitros demonstruoja himba gentis. Nors jų namai – tolimame ir kalnuotame Kaokolando regione šiaurėje, prie Kunenės upės, himbas dabar gali sutikti visur, net ir sostinės degalinėse. Šie klajokliai gyvulių augintojai pamažu neišvengiamai susiduria su civilizacija, o tie, kurie nuolat mato turistus, greitai išmoksta užsidirbti iš savo išskirtinumo. Pusnuogės, raudonu moliu išsitepusios moterys drąsiai stoja prieš objektyvą ir vėliau smalsiai tikrina fotoaparato ekrane, ar joms patinka atvaizdas. Himbų krašte vanduo yra vertingesnis už auksą, todėl moterys čia nesiprausia – tai leidžiama tik vyrams. Vietoj to jos naudoja tradicinį „otjize“ tepalą iš taukų ir raudono ochros pigmento, kuris saugo odą nuo saulės, bakterijų ir suteikia jai tą magišką rausvą atspalvį. Jų plaukai, supinti į sudėtingas kasas ir padengti moliu. Bendravimas su himbomis palieka dvejopą jausmą. Viena vertus, tave pakeri jų archajiškas gyvenimo būdas, kita vertus, nuotaiką kiek sugadina tas agresyvus komercijos prieskonis, kai už kiekvieną žingsnį prašoma pirkti suvenyrą.
Galiausiai, Namibijoje galima prisiliesti prie pačių žmonijos šaknų susitikus su bušmėnais, arba sanais. Genetikai teigia, kad būtent jie yra artimiausi pirmykščiams Žemės žmonėms. Jie yra tie tylieji metraštininkai, palikę uolose piešinius, kurie leidžia mums šiandien skaityti seniausią istoriją. Vienas garsiausių tokių kūrinių yra „Baltoji moteris“ netoli Brandbergo kalno. Įdomu tai, kad kaip ir daugelis didžiųjų atradimų, šis pavadinimas gimė iš klaidos. Šiandien žinome, kad tai visai ne moteris, o šamanas, paniręs į transo būseną ir išsitepęs baltu moliu, kad prišauktų lietų. Namibijos gentyse šie ritualai ir šamaniškos ceremonijos nėra tik praeities šešėliai.
Akis į akį su leopardu
Galiausiai prieiname prie safarių dalies. Reikia pripažinti – Namibijos safariai galbūt nusileidžia Rytų Afrikai gyvūnų gausa, čia nepamatysite tūkstantinių antilopių bandų, užpildančių horizontą. Tačiau Namibija siūlo kokybę ir unikalumą. Tik čia galite pamatyti dykumų dramblius, kurie išmoko išgyventi su minimaliu vandens kiekiu, išsikasdami jį iš žemės. O patirtis viename iš privačių rezervatų tampa viena ryškiausių kelionės pabaigų. Tai 20 tūkstančių hektarų plotas, skirtas leopardų stebėjimo programai. Mūsų leopardas Neo abejingai praėjo visai šalia džipo, žymėdamas savo teritoriją, o vėliau mums teko neįtikėtina sėkmė pamatyti motiną leopardę medyje triauškiančią grobį ir tris retas rudąsias hienas, slampinėjančias netoliese. Rudosios hienos yra nykstantys gyvūnai, todėl pamatyti jas kartu su leopardais yra tarsi laimėti loterijoje.
Saulei leidžiantis ir dangui nusidažant neįtikėtina raudona spalva, supranti, kad Namibija nėra tiesiog vieta, kurioje apsilankei. Tai būsena. Tai smėlio girgždėjimas tarp dantų, tai oda, kurią visą laiką traukia nuo sausumo, tai nuovargis, kuris vakare tampa saldus. Jei šitą jausmą pagauni, vadinasi, Namibija liks tavyje visam laikui. O kitiems tiesiog reikia čia atvykti ir tai sužinoti patiems.
Kelionės į Namibiją – www.travelplanet.lt
