Šie žodžiai išduoda brandą, ramybę ir patiriamą pilnatvę, kuri susideda iš sudėtingų gyvenimo patirčių, savo rankomis pastatyto verslo – klestinčios juvelyrikos įmonės „Factory by Ribas“ ir trijų deimantais inkrustuotų raidžių jos apyrankėje: D, A, P. Čia užkoduoti jos ir brangiausių žmonių – sūnų Alono ir Patriko vardai. Ši trijulė buvo kaip kumštis, kai netikėtai naujoje šalyje – Izraelyje – liko be namų ir tėčio. Tokia ji iki šiandien.
Dabar esate sėkmingos verslios moters pavyzdys. Bet buvo laikas, kai Izraelyje, tuomet sau svetimoje šalyje, likote viena su dešimties Alonu ir penkerių Patriku. Kas jums padėjo ištverti?
Mano pozityvumas, nuostata, kad nieko iš nieko negaliu reikalauti, tik pati esu atsakinga už savo reikalus ir vaikus. Taip mąstant lengviau išgyventi, nes nejauti niekam pykčio, neturi lūkesčių, tiesiog imi ir darai viską, kad būtų geriau. Atsidūrus naujame pasaulyje, staigiai turėjau perprasti, kaip mokėti mokesčius, kaip veikia bankas, darželis. Nežinojau net kaip susirasti darbą. Po tokių patirčių toliau gyvenime viskas atrodo taip lengva (šypsosi).
Įsidarbinau prabangioje parduotuvėje, vaikams nuotoliu vadovavau, kaip kur nueiti, pareiti, patys greitai išmoko pasigaminti valgyti. Dėl to šiandien abu – labai geri šefai. Kai Vilniuje man gamino vakarienes, buvo nuostabu – tai meksikietišką, tai izraelietišką. Ką reiškia, kai praktikos turi nuo vaikystės (šypteli).
Kaip tokio amžiaus vaikams paaiškinti, kad kartais pinigų nėra net maistui?
Tai labai sunku. Jie man visada buvo kaip draugai, kalbėjau su jais kaip su suaugusiais, nes neturėjau daugiau su kuo viskuo dalintis. Sūnūs matė, kad viena diena gali būti bloga, kita – geresnė, bet išgyveni vis tiek. Dėl to jie drąsiai eina per gyvenimą, nes žino, kad galiausiai viską įmanoma sutvarkyti. Iš sunkios situacijos išlipome visi trys kartu. Tiesa, jie manęs tuo laiku beveik nematė, nes labai daug dirbau. Dėl to man dabar svarbi kiekviena diena, kiekviena minutė, praleista su jais. Būna taip: skambina vienas, kviečia pietų. Nueinam. Po pusvalandžio skambina kitas: „Einam papietauti.“ Irgi einu. Nenoriu valgyti, to ir nereikia, bet pabūnu šalia. Niekada jiems nepasakysiu „ne“. Galiu būti labiausiai užsiėmusi, bet progą pabūti su sūnumis būtinai išnaudosiu. Turiu nuoskaudą, kad negalėjau jų mažų pakankamai apkabinti, priglausti. Tam neturėjau nei laiko, nei jėgų. Užtat ryšys yra išlikęs neįtikėtinai stiprus. Mes kasdien po dešimt kartų kalbame telefonu. Ir turime apie ką. Kiti žmonės stebisi: kodėl taip? Bet mes buvome ir esame kaip vienas. Kiti augina vaikus, sukurdami jiems savotišką aurą – nerealų gyvenimą, norėdami nuo visko apsaugoti. Paskui paaugę jie patys turi pratintis prie realybės, dėl to įgyja visokių baimių, daug kas atrodo nauja, nesuvokiama. Išties vaikui reikia rodyti paprastų paprasčiausią pasaulį, koks jis ir yra.
Vaikai irgi anksti pradėjo dirbti?
Taip. Ir gėles pardavinėjo, ir picerijose, kavinėse, restoranuose dirbo. Vėliau, kai turėdavo daugiau savų pinigų, patys susimokėdavo korepetitoriams, susidėliodavo, ko kuriam reikia. Jaunėlis Patrikas septyniolikos ant jūros kranto įkūrė nuosavą barą. Vėliau Jafoje atidarė nuostabų „Piano bar“, kuris nufilmuotas kažkuriame televizijos seriale.
Hebrajų kalbą visi trys greitai išmokote?
Taip, nes buvome toje aplinkoje ir neturėjome kitos išeities. Po metų jau labai gerai kalbėjau. Vaikai natūraliai kalbą išmoko mokykloje ir darželyje.
Kaip atėjote į gemologiją? Nenuostabu, kad su savo atkaklumu vėliau pasiekėte tiek, kad tapote visų gerbiama Izraelio deimantų biržos nare.
Kai dirbau parduotuvėje, atėjo vienas žmogus, kuris labai norėjo su manimi susipažinti. Ir ėjo to atkakliai kelis kartus. Pasirodo, tai buvo vienas svarbiausių deimantų biržos narių, žinomas pasauliniu mastu. Penkerius metus mes buvome pora, iki šios dienos likome draugais. Neseniai jis buvo atskridęs į Vilnių apžiūrėti mano parduotuvių.
Pradžia su deimantais buvo jo didžiulėje įmonėje. Atėjau dirbti, o ant stalo – kalnai žaliavos – deimantų. Baigus mokytis gemologijos praktika yra svarbiausia. Ją aš tikrai turėjau nuostabią. Per septynerius metus jau puikiai supratau, kodėl šis vertinamas kaip „excellent“ – puikus, o kitas – „very good“ – labai geras. Netrukus man pačiai nežinant buvau paskelbta geriausia gemologe deimantų biržoje. Visi man nešdavo didžiausius akmenis, kad juos tikrinčiau, prižiūrėčiau, kaip žaliava virsta apdirbtu deimantu. Kartais tekdavo dvi savaites ar mėnesį stebėti, kaip dirbama su vienu deimantu. Prie manęs būdavo eilės žmonių, krūvos deimantų. Net nežiūrėdavau karatų – dešimt, dvylika, penkiolika, dvidešimt. Vienas buvo net penkiasdešimties. Tuo laiku jau pradėjau neblogai uždirbti. Kai tik turėdavau laisvesnių pinigų, kažkur išvažiuodavome su vaikais. Skridome į Austriją, į fantastišką operą, praleidome ten kelias nuostabias dienas, lankėme ir kitus kraštus. Leisdavau vaikams viską, ko norėjo. Patrikas buvo labai smalsus, šešiolikos užsimanė skristi į Fidžį gelbėti koralų. Jis tokiame amžiuje išmaišė visą pasaulį: Meksiką, Gvatemalą, Kosta Riką, Ameriką. Visur – vienas. Nenorėdavo imti mano pinigų, siūlydavau įsidėti bent kredito kortelę. „Nenoriu, man reikia išsiversti pačiam“, – atsakydavo. Kai grįžo iš Meksikos, klausiau, kaip išsivertė. Darė masažus ant jūros kranto, kažką tvarkė – prisidūrė taip.
Turbūt niekada nesigailėjote palikusi tą įtakingą vyrą?
Tikrai ne. Jis sakydavo: „Tau nieko nereikia daryti. Mes visko turime.“ Atsakydavau: „Tai tu turi, aš neturiu nieko.“ Tam, kad jį palikčiau, reikėjo jėgų. Vėl sugrįžau į, sakyčiau, minusinį tašką. Tada tapau nepriklausoma, labai daug dirbau ir – už mažesnius pinigus, nes niekas niekur nenorėjo manęs priimti. Juk į biržą atėjau kaip jo draugė, o ten viską valdo šeimos, nenori įsileisti svetimų. Pradėjau dirbti viename biure šalia gamyklos, kur šlifuoja deimantus, paskui – gemologijos laboratorijoje, ten jau pasklido garsas apie mano darbo kokybę. Koks tai geras jausmas! Kaip jausčiausi būdama draugė kažkieno, kuris viską uždirba? Prašyti pinigų, kad man ką nors nupirktų? Niekada. Nežinau, gal čia toks didelis mano ego ar pagarba sau? Be to, labai norėjau būti laisva ir savarankiška. Juk kiekvienas pasaulyje nori būti laisvas – gyvūnas, žmogus, šalis. Nemanau, kad gerai toms, kurios viešai džiaugiasi išlaikomos.
Deimantų biržoje moterų tikriausiai vienetai?
Ko gero, ant vienos rankos pirštų suskaičiuotume. Tam, kad tai pasiektum, turi septynerius metus dirbti šioje srityje ir turėti nepriekaištingą reputaciją. Reikia patirti gausybę patikrinimų, – kelis mėnesius tiriama praeitis, net įvairius melo detektorius privalu atlaikyti. Turiu mėlyną narės kortelę, su ja galiu žengti į deimantų biržas visame pasaulyje. Tai yra aukščiausio lygio patikimumo garantas. Neseniai parodoje Londone sutikau vieną žmogų, kuris vos susipažinus iškart pasiūlė atsiųsti patyrinėti deimantą už kelis šimtus tūkstančių be jokio parašo. Ką reiškia vardas.
Tiesa, kai kadaise atėjau dirbti į savo draugo kompaniją, jaučiausi maža ir nedrąsi, dar normaliai nemokėjau hebrajų, o aplink stebėjau kietas aštrias moteris – viena vieno departamento vadovė, kita atsakinga už mažų deimantų atrinkimą, dar kita – už didelių. Galvojau: oho, kokios jos nuostabios! Paskui ėjau žingsnis po žingsnio savo gyvenimu lyg kokiu koridoriumi, galvodama, kad turiu savo tikslą ir jį pasieksiu. Kai gavau teisę deimantų biržoje atidaryti savo biurą, įleisti ten, ką aš noriu – klientus, tiekėjus, įdarbinau kelis žmones, kurių man reikėjo.
Kartą atėjo viena moteris, kuria žavėjausi buvusio draugo įmonėje, ir paklausė: „Dana, gal galėtum man duoti darbo?“ Tą akimirką pagalvojau: kiek kartų didesnes galimybes kažką nuveikti turėjo ji nei aš? Kiek aš, tuomet beveik be kalbos ir patirties, padariau sunkiu darbu žingsnis po žingsnio, o ji nepadarė nieko. Paskui to paties prašyti atėjo kita, į kurią kadaise irgi žvelgiau su tokiu pasigėrėjimu. Tai paglostė mano ego – pamačiau skirtumą tarp žmonių, kai vieni net ne nuo nulio, nuo minuso gali pasiekti tiek, o kiti, turėdami sąlygas ir galimybes, nepadaro nieko.
Iš kur tiek drąsos po dvidešimties Izraelyje praleistų metų pradėti verslą Lietuvoje?
Čia jokia drąsa, čia man – žaidimas (šypsosi). Atvažiavau švęsti gimtadienio, o tuometis mano vyras pasiūlė: „Puiki šalis, kodėl čia nenusipirkus buto?“ Gal per penkiolika minučių radau man patinkantį butą ir įsigijau. Paskui pagalvojau: jei jau yra namai, gal reikia ir verslą sugalvoti? Pavyzdžiui, atidaryti parduotuvę. Pradėjome nuo vienos, o dabar jų su sūnumis turime penkiolika ar šešiolika. Sėdėjau Stiklių gatvėje, žiūrinėjau nekilnojamojo turto skelbimus.
Mačiau priešais save siūlomas patalpas, palyginau su skelbimu – tikrai tos. Buvo sekmadienis, kažkas pradėjo sakyti, kad sekmadieniais negalima skambinti. Kur aš lauksiu, jei matau, kad man tinka! (Juokiasi) Paskambinau – atsiliepė, jau pirmadienio rytą turėjau patalpas, į kurias, pasirodė, jau taikėsi kažkas kitas. Suspėjau. Drąsos man netrūksta – jos reikėjo likus vienai Izraelyje, čia, palyginti, smulkmenos. Gal tai įgimta mano savybė, bet nebijau nieko.
Perėjau Vilnių, pažiūrėjau, ko čia labai trūksta. Daug kas sakė, kad ir taip daug juvelyrikos parduotuvių, nepritapsiu, kam reikia dar vienos. O aš situaciją mačiau visai kitaip. Parduotuvių yra, bet kaip ir nėra. Pas mus nuo pat pradžių viskas buvo kitaip – nuoširdžiai, paprastai, atvirai, su šiluma, meile.
Ir pati, kiek pamenu, dažnai sėdėdavote salone ir bendraudavote su klientais.
O kaip kitaip? Daug kas man sakė: „Kaip tu, savininkė, čia būni ir dirbi?“ Tie, kurie taip kalbėjo, jau bankrutavo prieš dešimt metų. Turiu galvoje tą įmonės bosą, kuris pats nėjo dirbti.
Verslą pradėjote kartu su vaikais?
Taip. Pradėjome kartu, bet pamatėme, kad nuomonės susikerta – taip jau dažniausiai būna. Deimantų biržoje ir kitur mačiau labai daug šeimų, kurios dirbdamos drauge susipyksta. Pagalvojau, kad mums, tiek kartu išgyvenusiems, to tikrai nereikia. Nutarėme, kad kiekvienas turėsime po atskirą verslą. Dabar Alonui priklauso „Marry me by Ribas“, Patrikui „Ribas Jewellery“, o mano – „Factory by Ribas“. Esame konkurentai. Ir varžomės, ir padedame vieni kitiems, nes dauguma žmonių galvoja, kad čia yra vienas ir tas pats prekių ženklas. Tiesiog mūsų yra daug ir mes visur matomi.
Sūnūs mokėte, nukreipėte į šią sritį?
Jie tiesiog ėjo ta kryptimi, nebuvo net kitos kalbos. Jie dažnai ateidavo pas mane į deimantų biržą, nuolatos kalbėdavome apie darbą, tad tai nutiko tarsi savaime – jie visko išmoko ir yra geriausi. Juk būna, gydytojų šeimoje išauga gydytojai jau vien nuo kalbų apie profesiją namuose. Vaikus turime auklėti savo pavyzdžiu.
Dabar, kai su suaugusiais sūnumis turite verslo santykių, tarpusavio ryšys liko toks pat tvirtas?
Su metais jis tik stiprėja.
Kaip priėmėte marčias – Patriko Vaivą ir Alono Kristiną?
Kadangi esu labai svarbi sūnums, jos tai žino. Bet aš pati esu didelė marčių draugė. Priimu sūnų pasirinktas moteris besąlygiškai, niekada nepasakysiu joms kažko negero.
Išduokite savo romumo, grožio paslaptį – atrodote nuostabiai net ir turėdama tokį darbo krūvį.
Dabar turiu daugiau laiko, sąmoningumo nei jaunystėje. Labai domiuosi meditacijomis, praktikuoju longevity gyvenimo būdą. Mano ramybės vieta – vila Korfu, kur turiu senų alyvmedžių giraitę. Ten yra nepaprasta aura. Kiekvieną rytą su kavos puodeliu apeinu savo sodą. Jis išdėstytas senovinėmis akmeninėmis terasomis. Jomis leidžiuosi į jūros pusę, grįžtu. Mano vizija ir svajonė buvo susirasti būtent tokią vietą. Šis namas buvo penktas, kurį apžiūrėjau Korfu saloje. Kai pajuntu, kad tai MANO, pirkti galiu nuspręsti per penkias sekundes. Ir man nebesvarbu, kiek tai kainuos. Taip nutiko ir šiuo atveju. Kai nusipirkau, apvažiavau salą ir supratau, kokio gerumo daiktas į mano rankas pateko. Kitų tokių nėra, kur priklausytų daugiau nei hektaras žemės, šimtas senų alyvmedžių. Beje, jei norėčiau gyventi iš jų, galėčiau. Kiekvienas alyvmedis aprašytas turto dokumentuose, kaip namas, žemės sklypas.
Spaudžiate aliejų?
Jau dveji metai šeimoje turime tradiciją: susirenkame Korfu spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje, kada nuimamas pirmasis, vadinamas auksiniu, alyvuogių derlius. Tokių uogų aliejus yra pats brangiausias ir pats sveikiausias. Jo išgaunama perpus mažiau nei iš po gero mėnesio ar dviejų nuskintų uogų. Pernai sūnūs išplaukė žvejoti, pagavo dvi dideles žuvis, kalmarų, gamino vakarienę. Vežėme surinktas alyvuoges į aliejaus spaudyklą, plaukiojome baseine. Nuostabiai leidome laiką visa šeima kartu.
Iš Izraelio po ten gautų pamokų grįžote jau kitokia?
Žinoma, ir ten buvau stipri, nes nepalūžau, bet grįžau stipresnė. Tokia, kurios niekas nebepastumdys.
Ko jus išmokė trys buvę vyrai?
Kiekvienas – skirtingų dalykų. Pirmasis išmokė gyvenime niekuo nepasitikėti, tik savo vaikais. Mūsų istorija tokia, kad mes su sūnumis buvome Izraelyje, jis grįžo į Lietuvą parduoti nekilnojamojo turto, kurį visą jo vardu buvau užrašiusi. Planavome už tuos pinigus pirkti nuosavybę Izraelyje. Vyras kažkaip ilgiau užstrigo, situacija man pasirodė neaiški, tad neįspėjusi atskridau ir pamačiau, kad jis namuose gyvena su kita moterimi. Apsisukau ant kulno ir išskridau atgal. Tada vyras pareiškė, kad, jei negrįšiu pas jį, negausiu nieko. Žinoma, negrįžau. Galiausiai jis apvogė ne mane, o savo vaikus – man tą sunkiausia suvokti. Tas žmogus, kuris kažkada iš mūsų paėmė viską, šiandien yra niekas. O mes – visiškai kitoje pozicijoje. Su vaikais jis dabar bando palaikyti ryšį, bet šie jam kartoja, kad daugiausia tarp jų galimas draugiškas, bet ne tėviškas santykis.
Antrasis, tas įtakingas ir turtingas vyras, yra ir nepaprastai protingas. Bet būdama su juo po pirmojo pamokų negalėjau niekuo pasitikėti. Norėjau, kad mes susituoktume. Buvau jauna, santuoka man atrodė saugumo garantas. Būdama kartu pasąmoningai aiškinausi, kiek jam esu svarbi, kiek patikimas šis ryšys. Kadangi vestuvių nebuvo, palikau. Jam buvo labai sunku, iki šios dienos kalba apie tai. O ko iš jo išmokau? Tik dar smarkiau visko siekti savo rankomis, darbu.
Mano antras oficialus vyras, su kuriuo buvome susituokę, – lakūnas. Jis dvasingesnis nei pirmieji. Buvo ir tebėra labai geras mano draugas. Su juo galėjau būti visą gyvenimą. Bet... atėjo laikas, kai supratau, kad turiu gyventi taip, kaip jaučiu aš, o ne dėl kažko. Tiesiog pasibaigė mūsų etapas, aš tą žmogų išaugau. Šis protingas stiprus vyras situaciją įvertino objektyviai: „Būna porų, kurios eina kartu, bet galiausiai vienas žengia pirmyn, o kitas lieka vietoje. Kad ir kaip skaudu būtų, tai nutiko mums.“ Manau, daugelis patiria kažką panašaus, tik neturi galimybių priimti sprendimo keistis. Kad žengtum tokį žingsnį, turi būti nepriklausomas. Šiltai ir draugiškai bendraujame iki šiol.
Versle jums nereikia patarimų? Nesikreipiate į kurį nors savo vyrų?
Ne. Remiuosi labai stipria savo intuicija. Ji mane veda pirmyn. Kartais turiu pabūti viena, kad niekas neišblaškytų.
Kokios vertybės svarbiausios jums?
Tiesumas. Man labai nepatinka kalbos aplink – nori kažką pasakyti, sakyk. Geriau skaudžiai, bet – tiesiai šviesiai. Žodžio laikymasis, atsakomybė. Žmones priimu šiltai ir su pasitikėjimu, bet, jei pajuntu, kad jis neatitinka mano vertybių – mums ne pakeliui.
Dabar ir daug dirbate, ir mėgaujatės gyvenimu?
Nebereikia nertis iš kailio, kad išgyvenčiau. Bet visada jaučiausi laiminga ir mačiau gyvenimą lyg pro rožinius akinius. Anksčiau vis girdėdavau, kaip svarbu būti čia ir dabar. Galvodavau, kas tai yra? Dabar jau suprantu. Tas jausmas nuostabus. Jį ypač patiriu Korfu. Jūra, vaizdas į Albanijos kalnus, lėtai praplaukiantys laivai, praskrendantis vienas kitas lėktuvas. Galvoju apie tą sunkųjį laiką Izraelyje. Tada pažindinausi su aplinka, vis naujomis situacijomis – tai buvo mano „čia ir dabar“. Kita vertus, nuo vaikystės man sakydavo, kad gimiau su šypsena veide. Mane visada labai palaikė pozityvumas. Su šia savybe, jaučiu, išgyvenčiau bet kur, net visai laukinėje aplinkoje.
Savo salonuose prekiaujate ir kitais prekių ženklais, ir savais gaminiais?
Taip – turime populiariuosius „Messika“, nuostabius „Pasquale Bruni“ gaminius, taip pat – LVMH grupei priklausantį prekių ženklą „Fred“ bei „Yana Nesper“, kurio perlais puošiasi garsiojo serialo „Emily in Paris“ žvaigždės. Kitką gaminame mes, „Factory by Ribas“. Būtent mūsų gaminių nori 85 procentai klientų. Siūlome labai platų asortimentą – jei reikia žiedo, rasite jį visų dydžių. Turime daugybę gaminių visiems atvejams.
Ar dar turite apie ką svajoti?
Turiu su verslu susijusią idėją, kurią, manau, įgyvendinsiu. O kitkas? Noriu kiekvieną dieną išnaudoti, kaip paskutinę, ja mėgautis, nes nežinome, kas bus rytoj.
