Ne pirmą kartą galima įsitikinti, kad tarp žmogaus nuopelnų Lietuvai ir jo žinomumo negalima dėti lygybės ženklo. Turbūt ne vienam ši istorinė asmenybė mažai girdėta, nors ji – ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse yra pirmoji moteris, tapusi notare, vėliau – pirmąja advokate, viena iš retų moterų Lietuvos tarpukario Seimuose, kovotoja prieš valdžios neteisybę, todėl už tai bausta tiek Antano Smetonos laikais, tiek ankstyvoje jaunystėje – caro valdžios. Nesulaukė pasitikėjimo ir atėjus sovietams. Nepaisant šių faktų, apie ją tėra išleisti keli pavieniai straipsniai.

Šviesi šeima

L. Vienožinskaitė gimė 1884 m. spalio 25 d. Dačiūnų kaime, Obelių valsčiuje, Rokiškio apskrityje, turtingų ūkininkų Liudvikos Niūniavaitės ir Vinco Vienožinskio šeimoje. Jie turėjo dvylika vaikų – aštuonias dukras ir keturis sūnus. Liuda buvo penktas vaikas šeimoje. Kaip viename straipsnių užsiminė istorikė Anelė Butkuvienė, Vienožinskių šeima buvo šviesi. Kunigas ir poetas, meilės lyrikos lietuvių poezijoje pradininkas, garsiojo eilėraščio „Kaipgi gražus gražus rūtelių darželis“, tapusio liaudies daina, autorius Antanas Vienažindys (1841–1892) buvo tikras mergaitės dėdė. Tėvas buvo raštingas, vertinęs spausdintą žodį. Spaudos draudimo metais Vienožinskių namus pasiekdavo „Aušra“, „Varpas“, „Ūkininkas“. V. Vienožinskis skaitydavo „Varpo“ priedo „Ūkininkas“ patarimus, agronomijos knygeles, savo ūkyje taikydavo naujoves.

„Motina – tvirto būdo žemaitė, atitekėjusi į Aukštaitiją. Jos žodžiui paklusdavo vaikai net ir žilo plauko sulaukę. Buvo ne tik gera šeimininkė, bet ir puiki audėja, mezgėja, labai sąžininga, niekada nenuskriaudusi nė vieno samdinio. Šeši vaikai baigė mokslus: Antanas ir Apolinaras tapo agronomais, Melanija – mokytoja, Marija – dantų gydytoja. Justinas baigė Krokuvos dailės akademiją ir tapo garsiu dailininku. Su juo visą gyvenimą Liuda artimiausiai bendravo. Jaunystėje buvo artimi idėjiškai – abu sėdėjo kalėjime už anticarinę veiklą“, – rašė Anelė Butkuvienė, bene labiausiai prisidėjusi prie informacijos apie L. Vienožinskaitę sklaidos.

Išsizyzė į mokslus

Rašyti, skaityti, aritmetikos pradmenų, rusų, lenkų kalbų Liuda su broliais buvo mokoma namuose, nes tėvai, vaikams paaugus, pasamdė namų mokytoją. Kai vaikai pramoko skaityti, skaičiuoti, Vienožinskiai mokytoją atleido ir nusprendė du vyresnius sūnus – Justiną ir Antaną – leisti į Rokiškio pradinę mokyklą. Apie mergaičių mokymą nebuvo nė kalbos. Tais laikais tėvai siekdavo išmokslinti berniukus, o mergaitėms pagrindinis keliamas tikslas buvo sėkmingai ištekėti. Liuda taip atkakliai prašė tėvų leisti ją kartu su broliukais, kad jie pagaliau sutiko. Vaikus priėmė į trečią skyrių, o apsigyveno jie nuomotame bute. Mergaitė mokėsi labai gerai ir 1896 m. pavasarį gavo pradinės mokyklos baigimo pažymėjimą. Šeima buvo pasiturinti ir norėjo, kad jų vaikai gautų gerą pradinį išsilavinimą, todėl pasirinko tuomet garsią Mintaujos gimnaziją, kurioje yra mokęsi Antanas Smetona, Mykolas Sleževičius, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir dar daug kitų to laikotarpio iškilių asmenybių. Tiesa, leisti į gimnaziją nusprendė tik sūnus Justiną ir Antaną. Liuda visą laiką svajojo apie tolesnį mokslą. Ji susirašinėjo su broliu Justinu. Per visą vasarą Liuda atkakliai prašė tėvų leisti ją mokytis. Pagaliau tėvai sutiko ir 1897 m. rudenį L. Vienožinskaitė su abiem broliais išvažiavo į Mintaują.

Išskirtiniai gabumai

Mintaujoje ir Peterburge L. Vienožinskaitė gerai išlaikė stojamuosius egzaminus ir buvo priimta į keturklasę mokyklą. Liudvikos Didžiulienės bendrabutyje gyveno nemažai lietuvių gimnazistų. Šeimininkė rengdavo lietuviškus vakarus, pati rašė jiems scenos veikalėlius, gaudavo draudžiamos lietuviškos spaudos. Ji organizavo literatūrinę kuopelę, kurioje būdavo aptariami lietuvių rašytojų kūriniai. Vienožinskiukai įsitraukė į lietuvišką veiklą. Gyvenant pas L. Didžiulienę formavosi socialdemokratinės Liudos pažiūros. 1900 m. Liuda, baigusi antruosius mokslo metus keturklasėje mokykloje, be tėvų žinios ir sutikimo išlaikė egzaminus į trečiąją mergaičių gimnazijos klasę, nes tėvai ne kartą pabrėžtinai kartodavo, kad jai užteksią ir prastesnio mokslo. Tėvams buvo praneštas įvykęs faktas ir jie nebesipriešino mokslo siekiančios dukros norams, juolab kad mergaitė mokėsi labai gerai. 1905 m. aukso medaliu baigė gimnaziją. 

Tai, kad medalį gavo katalikų tikėjimo mergina, rodo jos išskirtinius gabumus, nes pagal nerašytą, bet visuotinai žinomą taisyklę – pirmenybė visada būdavo teikiama abiturientams stačiatikiams. Baigusi gimnaziją, ji įstojo į papildomą pedagoginę klasę. Prasidėjusi 1905–1907 m. revoliucija į savo sūkurį įtraukė ir Liudą. Po Kruvinojo sekmadienio (1905 m. sausio 22 d., pagal senąjį Julijaus kalendorių – sausio 9 d.) Mintaujoje vyko revoliucinės sueigos, į kurias eidavo jaunoji gimnazistė. 1905 m. rudenį, jau besimokant pedagoginėje klasėje, gimnazija buvo uždaryta ir Liuda su broliais grįžo namo. Į Lietuvą parvažiavo ir brolis Justinas, kuris už anticarinę veiklą buvo pašalintas iš Mintaujos gimnazijos ir mokslus baigė Maskvoje, ten studijavo ir dailę. Grįžęs į Lietuvą, Justinas dalyvavo Didžiojo Vilniaus seimo darbe. Nors tuo metu buvo įprasta, kad tokiuose renginiuose kalba tik vyrai, Liuda įsiprašė į kalbėtojų gretas. Jai sakant kalbą, vienas kunigas esą netgi rėkė „bergždžia telyčia“.

Kovojo prieš caro valdžią

Pasibaigus seimo darbui, J. Vienožinskis su seserimi Liuda ir bičiuliu Jonu Zakarevičiumi Obelių miestelyje rengė ūkininkų sueigas ir pirmiausia išdalijo susirinkusiesiems Didžiojo Vilniaus seimo nutarimus. Jaunieji agitatoriai kvietė vyti caro valdininkus, nemokėti mokesčių, neiti į rusų kariuomenę, įvesti mokyklose dėstymą lietuvių kalba. Jaunuolių agituoti ūkininkai išmetė iš valsčiaus valdybos caro portretą ir jį suplėšė, nemokėjo mokesčių. Valsčiaus raštininku, pašalinus rusų statytinį, tapo Justinas. Mokykloje pradėta mokyti lietuviškai, o Liuda tapo mokytoja.

Caro valdžia, aišku, su tokiu „įžūlumu“ nesitaikstė, atsiuntė į Obelius dragūnų pulką. Prasidėjo areštai. 1905 m. gruodžio 6 d. dragūnai apsupo Vienožinskių sodybą, areštavo Justiną ir Liudą. Obeliuose juodu uždarė į daboklę, o iš ten jie buvo nuvežti į Kauno kalėjimą.

„Maištininkei grėsė treji tremties metai Sibire. Mergina parašė skundą gubernatoriui Piotrui Veriovkinui, kuriame klausė, ar caro valdžia tokia silpna, kad jai pavojinga aštuntos klasės gimnazistė. Netrukus gubernatorius išsikvietė L. Vienožinskaitę pas save, griežtai išbarė už antivalstybinę veiklą ir pasakė, kad paleis su viena sąlyga – jei ji pasirašys pasižadėjimą daugiau nemaištauti. Liuda kategoriškai atsisakė ir buvo nuvežta atgal į kalėjimą, bet po kurio laiko paleista. Kalėjimo viršininkas jai paaiškino, kad gubernatorius liepęs jam „tą kvailą mergiotę išleisti“. Iš kalėjimo L. Vienožinskaitė išėjo 1906 m. kovą, o išgelbėjo ją brolis Justinas, visą kaltę prisiimdamas sau. Taip brolis atvėrė kelią būsimoms sesers studijoms, nes Rusijos imperijoje politiškai nepatikimų asmenų nepriimdavo į aukštąsias mokyklas“, – akcentavo A. Butkuvienė.

Išmetė iš namų

Įdomus faktas, kad besimokydama gimnazijoje L. Vienožinskaitė užsikrėtė socialdemokratinėmis idėjomis Viena jų – 8 valandų darbo diena. Liuda, grįžusi iš gimnazijos vasaros atostogų, per patį darbymetį įtikino dvaro darbininkus, kad jiems priklauso dirbti tik 8 darbo valandas, ir šie nebedirbo ilgiau. Už tai Liudą mama net buvo išvariusi iš namų.

1907 m. rudenį L. Vienožinskaitė įstojo mokytis į Aukštųjų Bestuževo kursų juridinį skyrių. Lėšų studijų pradžiai didmiestyje gavo pardavusi mokyklos baigimo aukso medalį, vėliau vertėsi privačiomis pamokomis, dirbo laikraščio „Rečj“ korektore, bilietų kontroliere teatre. 1908 m. Peterburge susikūrė būrelis, rengdavęs lietuviškus spektaklius, juose Liuda atlikdavo pagrindinius vaidmenis. 1908 m. mergina susipažino su Peterburgo universiteto studentu chemiku Antanu Purėnu (1881–1962). 1912 m. juodu susituokė, santuoką palaimino kunigas Juozas Tumas. Tuo metu A. Purėnas, 1909 m. baigęs studijas, dirbo dėstytoju Nevos draugijos komercijos mokykloje.

Įdomi detalė: po vestuvių L. Vienožinskaitė prie savo pavardės pridėjo ir vyro pavardę, tapdama Vienožinskaite-Purėniene. Dėl lyčių lygiateisiškumo vyras prie savo pavardės taip pat pridėjo žmonos mergautinę pavardę ir tapo Antanu Purėnu-Vienožinskiu.

Šeimos pagausėjimo neplanavo

Deja, nors šeima buvo tiems laikams itin pažangių pažiūrų, ne visus stereotipus sugebėjo sulaužyti. Pavyzdžiui, jie neplanavo turėti palikuonių, nes tais laikais buvo įprasta, kad aktyvų visuomeninį gyvenimą pasirinkusios moterys dažniausiai sąmoningai atsisakydavo motinystės.

1904 m. panaikinus spaudos draudimą, klojimo teatras išėjo iš pogrindžio. Rokiškyje iš vasaromis atostogaujančių moksleivių, studentų, vietos šviesuolių susikūrė stipri teatro mėgėjų trupė. Kaip savo atsiminimuose liudija vakarų organizatorius ir dalyvis, vėliau garsus medikas, profesorius Vladas Lašas (1892–1966), trupės branduolį sudarė gabi aktorė, studentė teisininkė L. Vienožinskaitė (vėliau Purėnienė) ir jos broliai studentai Antanas ir Apolinaras bei dailininkas Justinas (jis tapydavo dekoracijas).

„1914 m. L. Purėnienė baigė Aukštuosius Bestuževo moterų kursus. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje šešis mėnesius dirbo karo ligoninėse gailestingąja sesele. Ji dalyvavo 1917 m. pavasarį vykusiame Petrogrado lietuvių seime, svarsčiusiame Lietuvos valstybingumo atgavimo klausimą. Išlaikiusi valstybinius teisės egzaminus Petrogrado universitete ir gavusi universiteto baigimo diplomą, 1917 m. vasarą pradėjo dirbti kaip diplomuota teisininkė apygardos teismo civilinio skyriaus sekretoriaus padėjėja. 1918 m. kovą pasirašius Bresto taikos sutartį Liuda ir Antanas Purėnai grįžo į Lietuvą, į Rokiškį. Lietuvoje 1918–1921 m. L. Purėnienė dirbo Rokiškyje notare, ji buvo pirmoji notarė Lietuvoje. 1921 m. Purėnai persikėlė į Kauną. A. Purėnas pradžioje dėstė Aukštuosiuose kursuose, o perorganizavus juos į Lietuvos universitetą, jame profesoriavo, buvo renkamas rektoriumi. L. Purėnienė pradėjo dirbti prisiekusiojo advokato padėjėja. Ji gilino savo žinias, mokėsi iš savo kolegų, kaupė advokato darbe reikalingą patirtį. 1927 m. jai buvo suteiktos prisiekusiojo advokato teisės. Ta proga Lietuvos spauda rašė: „Liudvika Purėnienė, pirmoji Lietuvoj ir visoj Pabaltėj moteris – prisiekusysis advokatas.“ Taip išsipildė jos jaunystės svajonė, nes L.Purėnienė pasirinko teisės studijas tik norėdama tapti advokate ir ginti paprastus žmones. Tarpukariu L. Purėnienė kaip advokatė buvo labai populiari, nes pasižymėjo puikia iškalba, logiška argumentacija, bekompromisiu tiesos siekimu. Ne kartą L. Purėnienė be atlyginimo gindavo teisiamuosius. Jos sėkmingoje profesinėje veikloje daug lėmė erudicija, įvairiapusiški interesai. Advokatė gerai mokėjo keturias užsienio kalbas – vokiečių, prancūzų, lenkų, rusų, labai mėgo literatūrą, teatrą, dailę. Su vyru sukaupė turtingą biblioteką“, – rašė A. Butkuvienė.

Pirmųjų seimų narė

L. Purėnienė buvo I, II ir III Lietuvos Respublikos Seimų narė. Ji gynė moterų teises. 1926 m. ministrų kabinetas priėmė moteris diskriminuojantį nutarimą, kad inteligentų šeimose, kuriose dirba abu sutuoktiniai, vienas jų turi būti atleistas iš darbo tuo atveju, jei abu iš valstybinių įstaigų gauna nutarime nurodytą arba didesnę algą. Aišku, turėta galvoje moteris. Advokatė surengė protesto mitingą, kuriame dalyvavo visų Lietuvos politinių partijų moterys. Jame buvo priimta nutarimą smerkianti rezoliucija, ministrų kabinetas buvo priverstas jį atšaukti. Liuda aiškino, kad taip yra pažeidžiama 1922 m. priimta Konstitucija, įtvirtinusi lygiateisiškumo principą, pagal kurį negali būti atsižvelgiama į lytį priimant į darbą ar nustatant darbo užmokestį. Šiame Seime ji apgynė ir valstybės tarnautojų teisę nedėvėti uniformų. Ji manė, kad kiekvienas gali pats nuspręsti, kaip jam rengtis.

1935 m. Vidaus reikalų ministerijai uždraudus partijas Lietuvoje, Socialdemokratų partijos veikla tęsėsi savotiškame pogrindyje. O pagrindinis susibūrimo taškas buvo Liudos ir jos vyro Antano namai. Atėjus sovietams, Liudos politinė veikla nutrūko. Tiesa tremties į Sibirą ji išvengė, nes į socialdemokratus sovietai žiūrėjo atlaidžiau. Prie to galbūt prisidėjo ir faktas, kad moters niekas neįskundė, kadangi dauguma ją gerbė kaip advokatę, neturtinguosius ginančią be atlygio. Okupacijos metais L. Purėnienės didžiausiu nuopelnu galima laikyti tai, kad ji, perpratusi sistemą, padėjo išteisinti daugelį lietuvių ir jos dėka jie galėjo grįžti į tėvynę iš Sibiro.

Istorikė prof. Virginija Jurėnienė taip apibūdina L. Purėnienės veiklą 

1. Liuda Purėnienė anksti subrendo kaip politinė veikėja. Dar būdama gimnaziste ji įsitraukė į socialdemokratų veiklą ir šių idėjų neišsižadėjo iki gyvenimo pabaigos. Pirmuosius politinius žingsnius ji žengė Didžiojo Vilniaus seimo metu ir 1905–1907 metų Rusijos revoliucijos laikotarpiu. Už antivyriausybinę politiką ji buvo įkalinta. Tai tik dar labiau paskatino moterį siekti užsibrėžto tikslo – įgyti teisininkės išsilavinimą, kad galėtų padėti skriaudžiamiems ir neturtingiems gyventojams.

2. Tarpukario Lietuvoje ji buvo aktyvi I, II, III Seimų deputatė, išrinkta pagal Lietuvos socialdemokratų partijos sąrašą ir III Seime priklausiusi partijos frakcijai. Kėlė darbo užmokesčio, moterų atleidimo iš darbo, karo padėties panaikinimo, civilinės santuokos įteisinimo klausimus. L. Purėnienė buvo aktyvia derybininke sudarant Vyriausybę po III Seimo rinkimų.

3. Lietuvoje įvedus autoritarinį režimą, L. Purėnienė aktyvioje politikoje reiškėsi kaip Socialdemokratų partijos centro komiteto narė, atstovaudama partijai regione ir tarptautiniuose kongresuose. 1936 metais uždraudus partijas Lietuvoje, L. Purėnienė atsidėjo profesinei veiklai. Ji buvo nepalanki A. Smetonos režimui, todėl po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo moteris buvo kalinama Kaune, o nuo 1936 metų ištremta į Rokiškį be teisės grįžti į laikinąją sostinę. Tai liudija jos svarią įtaką to meto visuomenėje. Ši įtaka nebuvo palanki valdantiesiems.

BIOGRAFIJA TRUMPAI (iš Seimo interneto tinklalapio lrs.lt)

Gimė 1884 m. spalio 25 d. Dačiūnų kaime (Obelių valsčius, Rokiškio apskritis). Mergautinė pavardė – Vienožinskaitė.

1904 m. aukso medaliu baigė Mintaujos (dabar – Jelgava Latvijoje) gimnaziją.

1914 m. baigė Peterburgo aukštųjų moterų kursų juridinį fakultetą.

Pirmojo pasaulinio karo metu dirbo lietuvių tremtinių organizacijose ir pradžios mokykloje.

1917 m. Peterburgo universiteto Teisės fakultete išlaikė valstybinius egzaminus ir įgijo teisininkės specialybę.

Nuo 1917 m. liepos mėnesio – Peterburgo apygardos teismo Civilinio skyriaus sekretoriaus padėjėja (pirmoji moteris juristė).

1918 m. su vyru (Antanu Purėnu – Steigiamojo Seimo nariu) grįžo į Lietuvą.

Bolševikų okupacijos metu dirbo sekretore revoliuciniame teisme.

Nuo 1919 m. rugpjūčio 1 d. iki 1921 m. rugpjūčio 1 d. – Rokiškio notarė.

Nuo 1921 m. gruodžio 1 d. iki 1927 m. gegužės 8 d. – prisiekusiojo advokato padėjėja.

Į I Seimą išrinkta VI (Utenos) rinkimų apygardoje pagal Lietuvos socialdemokratų partijos sąrašą.

Nuo 1922 m. lapkričio 13 d. iki 1923 m. kovo 13 d. – I Seimo narė. Priklausė LSDP frakcijai.

Nuo 1922 m. lapkričio 28 d. – Sveikatos, skundų ir peticijų komisijos narė, Darbo ir socialinės apsaugos komisijos nario Antano Pilkausko pavaduotoja, nuo 1923 m. vasario 2 d. – Statuto komisijos pirmininko pavaduotoja.

Į II Seimą išrinkta VI (Utenos) rinkimų apygardoje pagal Lietuvos socialdemokratų partijos sąrašą.

Nuo 1923 m. birželio 5 d. iki 1926 m. birželio 2 d. – II Seimo narė. Priklausė LSDP frakcijai.

Nuo 1923 m. birželio 4 d. – Seimo atstovų mandatų patikrinimo komisijos narė, nuo 1923 m. birželio 14 d. iki 1923 m. spalio 23 d. – Skundų ir peticijų komisijos narė, nuo 1923 m. birželio 14 d. – Mandatų ir asmeninės sudėties komisijos narė, nuo 1923 m. rugsėjo 28 d. – Teisės ir redakcijos komisijos narė, nuo 1923 m. spalio 23 d. – Ekonominės komisijos narė.

Į III Seimą išrinkta VI (Utenos) rinkimų apygardoje pagal Lietuvos socialdemokratų partijos sąrašą.

Nuo 1926 m. birželio 2 d. iki 1927 m. balandžio 12 d. – III Seimo narė. Priklausė LSDP frakcijai.

Nuo 1926 m. birželio 9 d. – Ekonominės, Teisės ir redakcijos komisijų narė.

1926 m. gruodžio 17 d. valstybinio perversmo metu buvo pasodinta į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, po dviejų dienų išleista.

Nuo 1927 m. gegužės 8 d. – prisiekusiųjų advokatų narė (pirmoji moteris Baltijos šalyse tapusi juriste).

Advokatės darbą su pertraukomis dirbo iki 1961 metų.

Sovietų represinės struktūros (NKVD) ją ir vyrą nuolat sekė ir laikė nepatikimais.

Antrojo pasaulinio karo metu ir jam pasibaigus politine veikla neužsiėmė ir visą laiką skyrė advokatės darbui.

Mirė 1972 m. lapkričio 17 d. Kaune. Palaidota Kauno kapinėse.