Pastaruoju metu gana daug laiko praleidi Lietuvos karo akademijoje, kur dalyvauji trijų mėnesių kurse. Ar gali būti, kad karinė veikla tave atims iš žurnalistikos?
Jaučiau, kad turiu spragų karybos žiniose, tad privalau jas užpildyti. Karyba – rimtas reikalas, sudėtingas reikalaujantis teorinių ir praktinių žinių. O svarbiausia – patirties.
Mūsų visuomenė jau senokai tarsi pasidalijusi į dvi stovyklas – vieni karui ruošiasi, kiti jį neigia. Galbūt pastaraisiais metais, kai grėsmių randasi vis daugiau, situacija keičiasi?
Tarnyba kariuomenėje, bent jau man, visada uždėdavo tarsi kokybės ženklą. Ir šiandien tai pirmasis klausimas, kai kalbame apie jauno žmogaus pasirinkimus, ypač vaikino. Nežinau, kas dar turi įvykti, kad žmogus apsispręstų, ar jis galvoja tik apie save, ar mąsto plačiau – apie kitus, apie Tėvynę. Tarnyba kariuomenėje yra higieninis minimumas, ką dabarties Lietuvoje privalėtų atlikti jaunuolis. Bet taip ir yra, neabejoju, ypač kai kalbu su sūnaus draugais. Nesutikau nė vieno, kuris sakytų, kad neketina eiti į kariuomenę. Tai gal viskas ir gerai su mūsų jaunąja karta.
Esi už visuotinį šaukimą į kariuomenę, ar manai, kad moterims tarnauti nereikėtų?
Trumpa privalomoji karo tarnyba jaunose galvose bent jau leidžia užpildyti žinių vakuumą, esu tikras, kad rutina, dienos ritmas surikiuoja mintis, pasaulėžiūrą. Pažiūrėkime, Izraelyje, kai kuriose Skandinavijos valstybėse tarnyba kariuomenėje yra bendra patirtis, visuomenės klijai. Ir kai žmonės susitinka, kad ir kiek jiems būtų metų, dažnai pokalbis pradedamas nuo klausimo – kur tarnavai. Nepaisant socialinio statuso, finansinės padėties, ambicijų,
kūrybiškumo, intelekto, tarnauja visi. Nes juk aišku – jei kils karas, priešas puls visus.
Savanorių platformą „Stiprūs kartu“ įkūrėte per pandemiją, 2019-aisiais. Savanorių tinklas anuomet padėjo namuose viruso pavojaus įkalintiems žmonėms. Vėliau savanorystės erdvės išsiplėtė. Ką matai atsisukęs atgal?
Krizių laikas geriausiai atskleidžia, kas yra svarbu, kas tikra, o kas – ne visai. Tai laikas, kai gali pasiaukoti, imtis lyderystės. Pirmaisiais metais suvienijome apie aštuonis tūkstančius savanorių. Tokia ir buvo pagrindinė „Stiprūs kartu“ idėja – sukurti platformą, kad savanoriauti norintys žmonės galėtų realizuoti savo poreikį skirti laiko visuomenei, būti jai naudingi. Per pandemiją lankėme senolius, vėliau, Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, Lenkijoje ir Lietuvoje kūrėme karo pabėgėlių centrus, ieškojome pabėgėliams namų, renkame paramą Ukrainai, organizuojame stovyklas ukrainiečių vaikams. Organizacijoje „Stiprūs kartu“ nėra nuolat dirbančių žmonių, čia visi savanoriauja, niekas nieko daryti neprivalo, visi – nori. Ir visai nebūtina laukti, kol tave pakvies, iniciatyvos imtis gali pats. Mes veikiame tada, kai reikia užpildyti nišą. Tikiuosi, kai Ukrainoje karas baigsis, mūsų organizacija nukeliaus į užmarštį, nes jokių sukrėtimų, krizių Lietuvoje daugiau nebus.
Ar savanorystės galima išmokti, ar įmanoma suformuoti gebėjimą padėti, atjausti, dirbti neatlygintinai?
Nėra nieko geriau už konkretų pavyzdį. Jei mama, tėtis savanoriauja, galvoja ne vien apie save, tikėtina, kad jų vaikai elgsis taip pat. Bendruomeniškumas augina visuomenę, tokios visuomenės vaikai perima suaugusiųjų įpročius, suvokia dalinimosi prasmę.
Nebe pirmus metus „Stiprūs kartu“ rengia vasaros stovyklas ukrainiečių vaikams, kare netekusiems vieno iš tėvų. Kokias mintis, kokį žvilgsnį ir savanorystės supratimą šie vaikai išsiveža iš Lietuvos?
Manau, kad „Stiprūs kartu“ stovyklų iniciatyva yra didelė minkštosios galios operacija. Minkštoji galia – kai žmonės, visuomenės ir valstybės kitas valstybes ir visuomenes vertina pozityviai, nori tapatintis, remti, būti į juos panašūs. Kviesdami ateities Ukrainą į Lietuvą, suteikdami ukrainiečių vaikams ryškesnių spalvų, sąlygas džiaugtis laisve, pramogomis, atsipalaidavimo kupinu gyvenimu, sukuriame Lietuvos – draugiškos, laisvos, malonių žmonių šalies vaizdinį. Su tokia šalimi juos neabejotinai sies geri prisiminimai. Kasmet į Lietuvą stovyklauti atvyksta po kelis šimtus vaikų, šiais metais jų turėsime 500, taigi, esame surinkę nemažą Lietuvos fanų Ukrainoje būrį. Nepaisant to, kad šių vaikų tėtis arba mama, o kartais – ir abu yra žuvę kare, jie užaugs, įgyvendins savo svajones. Bent jau aš noriu turėti naują, Lietuvą mylinčią ukrainiečių kartą. Ateis laikas, ir didžiulė šalis taps svarbiu žaidėju Europoje bei pasaulyje, dar ir dėl to reikia investuoti į Ukrainos vaikus šiandien. Maža ką, gal kada mums prireiks jų pagalbos. Turėti tūkstančius asmeniškai Lietuvą pamilusių žmonių Ukrainoje yra gera strategija.
Vadinasi, šios vasaros stovyklos formuoja ryšius tarp dviejų šalių?
Pabandykime įsivaizduoti, jei kas blogo būtų nutikę mums vaikystėje, kaip prisimintume žmones, kurie padėjo sunkiu metu? Ukrainiečių vaikai Lietuvoje gauna geriausia, ką turime: vežame juos į geriausias stovyklas, išvažiuojant duodame dovanų – rinkinį rugsėjo pirmajai, išmaniuosius telefonus ar planšetinius kompiuterius. Žinoma, tai nepadeda laimėti karo, bet atlaikyti jį – tikrai taip! Gyventi kare ir kariauti kare – ne tas pats, bet turėti vilties ir žinoti,
kad kada nors Ukrainoje bus kaip Lietuvoje, irgi svarbu. Vaikus į stovyklas renka patys ukrainiečiai, mums daug padeda Ukrainos ambasada Lietuvoje, vaikus atlydi ukrainiečiai vadovai. Tai stipriai palengvina stovyklų organizavimą – lietuviai rūpinasi pramogoms, nuotykiais, programa, turiniu, o dienos rutina, vaikų priežiūra ir psichologinė pagalba tenka ukrainiečiams. Pirmosiomis dienomis vaikai paprastai nepaleidžia iš rankų mobiliųjų telefonų, jiems rūpi, ar artimiesiems nereikia slėptis, ar gimtinėje nėra oro pavojaus. Galima tik įsivaizduoti, kokiame informaciniame lauke jie gyvena. Kai aplinka pasikeičia, trečiąją parą jie pradeda garsiau juoktis, nustoja kasdien skambinti į namus.
Ar stovyklos labiau orientuotos į nuotykius, ar jose esama ir patriotinių motyvų?
Karinio atspalvio stovyklose Ukrainos vaikams tikrai nereikia, nors mūsiškiams – nepakenktų. Norime sukurti nuotykių, sporto, žingeidumo, nepatirtų dalykų atmosferą. Vaikai kuria filmus, žaidžia futbolą, išbando jėgos aitvarus, dalyvauja kūrybiškumo pamokose, žaidžia žaidimus, konstruoja. Kartais aš pats vykstu vaikų atsivežti į Lietuvą, broliai šauliai iš „Pelėdų“ būrio važiuoja, mano draugai – kino režisierius Ignas Jonynas, prodiuseris Haroldas Mackevičius ir daugelis
kitų. Tai prasminga veikla, vienas bičiulis praėjusiais metais įvedė naują tvarką – sustoję pakelėje pavalgyti vaikai gali užsisakyti tai, ką kiekvienas nori, o ne valgyti būriu vienodus patiekalus. Rodos, smulkmena, tačiau žinia, kurią toks vieno bičiulio sumanymas perteikia – kiekvienas iš tų vaikų yra asmenybė.
Didžiausią jaudulį kelia išsiskyrimo momentai. Kai vaikai išvyksta, žliumbia visi vadovai – ir vyrai, ir moterys. Negali išsilaikyti, kai tave apkabina dvi našlaitės ir dėkoja už viską, ką čia gavo. Ukrainiečių vaikai – labai kieti, absoliučiai kieti, visai kitokie. Pusantro tūkstančio kilometrų kelionę ištvėrusios mergaitės, atvykusios naktį, dar sugeba pasirinkti obuolių ir išsivirti kompoto.
Ką pasakytum žmonėms, kurie norėtų savanoriauti, padėti, bet nesiryžta?
Tiesą sakant, dabar nelengva rasti, kur savanoriauti! Daugybė žmonių įsitraukę, juk aukoti pinigų Ukrainai ar jos vaikų stovykloms Lietuvoje – taip pat savanorystė. Svarbiausia – nelikti abejingiems ir negalvoti, kad viskas, kas yra toliau, už tavo durų – jau ne tavo reikalas. Viskas yra mūsų reikalas.
Paramos koncertas koncertas "Laisvės vaikams" – gegužės 10 dieną, nuo 19 val. Vilniaus Lukiškių aikštėje. Renginio mecenatas – Prekybos ir laisvalaikio centras „Mega“, rėmėjai –„Draudimo bitės”, „Žalų sprendimai”. Koncerte pasirodys Marijus Mikutavičius, Justinas Jarutis, Giedrė, Vaidas Baumila, Gabrielė Vilkickytė, grupė „Jautì“, Lukas Pilkauskas, Liepa Mondeikaitė, SKAMP, Merūnas, Gabrielius Vagelis, Rokas Yan, Patricija, grupė ba. Renginį veda Edmundas Jakilaitis ir GerūtaGriniūtė.
Aukoti galite jau dabar: 1409 – auka 5 eurai arba PayPal:
mes@stipruskartu.lt
