Šis interviu buvo publikuotas 2024 - ųjų sausio mėnesio „Moters“ žurnale.
Egidijau, kaip prasidėjo Jūsų – kostiumo dizainerio – kelias? Kuo Jus patraukė moteriškų drabužių mada?
Į šį klausimą man sunkiausia atsakyti, nes to spragtelėjimo momento, kada tiksliai tai įvyko, neatsimenu. Savo profesijos link ėjau palaipsniui. Jaučiau norą kurti sukneles moterims. Būdamas paauglys sugalvojau planą, kaip tai darysiu. Per 30 metų šį planą ir įvykdžiau, nenukrypdamas nuo savo vizijos, kaip turiu pasiekti numatytų tikslų. Plane buvo studijos, kur mokysiuosi. Kaune baigiau Stepo Žuko dailės technikumą (dabar – Kauno kolegijos Menų akademija), Vilniuje – Vilniaus dailės akademiją. Susidėliojau žingsnius, ką turiu padaryti, ir padariau. Laikausi disciplinos, kitaip šioje srityje tiek metų nebūčiau išbuvęs. Jei būsi išplaukęs menininkas, kuris lauks atskrendančios mūzos, nieko nepasieksi. Griežta disciplina – vienas iš būdų ilgai išlikti šioje srityje.
Ar vaikystėje mėgote siūti? Gal savo pirmosiomis suknelėmis puošėte lėles?
Vienas ryškiausių mano vaikystės prisiminimų – lankymasis su mama mados ateljė. Mama mane augino pati, nelankiau vaikų darželio. Mama mane vedžiojosi už rankos, visur eidavome kartu. Augau visokio deficito laikais. Moterys audinių gaudavo iš po prekystalio ir eidavo siūdintis drabužio. Augau Kaune, čia moterys mėgo puoštis. Atsimenu, mados ateljė sėdėjo užsakymus priimanti moteris, prie jos buvo nusidriekusi ilga eilė. Man, mažam vaikui, toji eilė atrodė milžiniška, atsibosdavo laukti. Moteris paišė klientėms eskizus. Tai buvo pirmas mano susidūrimas su tikra mada, mačiau, kaip ji gimsta, kaip yra kuriama, kaip vyksta primatavimai. Didžiąją dalį drabužių mama siūdinosi mados ateljė. Ten dirbo viena mūsų kaimynė, siuvėja. Atsimenu didžiulius cechus, vaikystėje tai atrodė kaip stebuklas. Žavėjo šiek tiek paslaptingas ir labai įdomus mados pasaulis. Gal tai ir buvo pirmasis impulsas, lėmęs tolesnį mano kelią?
Buvo populiaru siūdintis drabužius, nes pirkti jų paprasčiausiai nebūdavo. Mano pirmi džinsai taip pat buvo pasiūti. Pažįstami žmonės padėjo gauti džinsinio audinio ir su broliu, kuris buvo septyniais metais vyresnis, pasisiūdinome vienodus.
Koks buvote vaikas, ką mėgote žaisti?
Buvau geras vaikas. Gal kada ir esu prisidirbęs, kaip ir dauguma vaikų. Nesėdėdavome prie kompiuterių, jų neturėjome, lakstydavome kieme. Mūsų žaidimai buvo aktyvūs.
Amato bei kostiumo kūrybos mokėtės ir Kaune, ir Vilniuje. Ar iki to laiko adatą į rankas buvote paėmęs, bent jau sagas mokėjote įsiūti?
Žinoma, mokėjau. Niekas nevyksta atsitiktinai. Per laiką tas kelias išsigrynino. Vilniaus dailės akademijoje buvo sudėti paskutiniai taškai. Stepo Žuko dailės technikumas parengė visą būrį garsių dizainerių. Mokiausi vienoje grupėje su šviesaus atminimo Egidijumi Sidaru, su Laura Dailydėniene, mus vadino žvaigždžių kursu. Dėstytojai mumis labai tikėjo, dėjo daug vilčių. Tačiau yra toks dalykas: talentas eina viena kryptimi, bet reikia ir daug entuziazmo, darbo. Vien talentu nieko nepasieksi, jei tingėsi dirbti. Mačiau daug talentingų žmonių, kurie kažkur dingdavo. Neužteko tam tikrų vidinių savybių, energijos, pasiaukojimo, disciplinos. Mes turėjome labai daug ugnies ir meilės madai. Studijuodami Kaune, važiuodavome į Vilnių, į Mados savaitę pasižiūrėti kolekcijų. Ir būtinai nueidavome prie Dailės akademijos, prie Vilnelės, sakydavome: „Einam pasimelsti, kad čia įstotumėm.“ Mūsų didžiausia svajonė, kurią norėjome pasiekti – įstoti į Vilniaus dailės akademiją.
Įstojote, baigėte, o paskui rašėte: „Baigi Vilniaus dailės akademiją, gauni diplomą, iš tavęs paimami bendrabučio raktai, vienoj rankoj krepšys, kitoj – siuvimo mašina. Ir pro duris, lauk. Ir tavęs niekam nereikia, tiesiog išeini į gatvę.“
Tokia yra realybė. Tada prasideda gyvenimas. Gyvenimo pamokos yra išeitos.
Kokia buvo Jūsų kūrybos pradžia po 2004 metų, kai baigėte Vilniaus dailės akademiją?
Įkūriau savo studiją ir pradėjau nuo nulio, minimaliomis investicijomis. Ta pati mamos atiduota siuvimo mašina iš bendrabučio, iš tėvų namų atsivežtas stalas-knyga, ant kurio galima sukirpti medžiagas... ir pradedi kažką daryti. Jei lauksi investicijų ar didelės pagalbos, gali laukti ilgai ir nesulaukti. Buvo daug sveiko avantiūrizmo. Žinoma, buvo sunku, reikėjo tą sunkų laikotarpį iškentėti ir nepasiduoti. Visiems taip būna, nesvarbu, kuo užsiimi, sportu ar menu. Turi iškentėti, peržengti tam tikrą ribą. Dauguma mūsų kartos dizainerių išgyveno tą patį. Dabar yra pasikeitusios žaidimo taisyklės, yra socialiniai tinklai, kurie padeda. Tuo metu vienintelis būdas pranešti apie save – suorganizuoti kolekcijos pristatymą. Kitaip niekas apie tave neužsimins, niekas nekalbės, nes tu nieko nepadarei. Dabar nebūtina ką nors padaryti, kad valdytum socialinius tinklus. O mes turėjome ilgai ir kantriai dirbti, kad būtume pastebėti.
Kada sukūrėte savo pirmąją kolekciją?
Septyniolikos metų. Bet kolekcija kolekcijai nelygi. Studentui dešimt modelių pakako. Sąnaudos buvo kitokios nei dabar, audiniai – atitinkami. Patys sėdėdami bendrabutyje siūdavome. Svarbu turėti noro tai daryti. Dalyvaudavau konkursuose, festivaliuose. Dabar mano kolekcijas sudaro po 40 modelių. Sudėtingumas visai kitas, negalima lyginti profesionalaus dizainerio darbo su studento darbu.
Dailės akademijoje buvome nepaprastas kursas. Dėstytojai neretai ant mūsų pykdavo. Tam, kad pasirengtume festivaliui, sukurtume kolekciją, praleisdavome paskaitas. Vien sėdėti auditorijoje ir rinkti dešimtukus neužtenka. Kartais dėstytojai mus nubausdavo už paskaitų praleidinėjimus, bet kurdami kolekcijas įgaudavome neįkainojamos patirties.
Kodėl sumanėte sukti prabangių suknelių kūrybos kryptimi? Juk tokioms kolekcijoms reikia didelių laiko ir finansinių investicijų. Iš piršto neišlauši, audiniai – brangūs...
Sąmoningai nesirinkau kurti prabangių, proginių suknelių. Po truputį mano kūryba linko į tą pusę. Mano braižas ryškėjo Stepo Žuko dailės technikume. Vilniaus dailės akademijoje bandė pakeisti mano tą stilių, nes tai – ne Dailės akademijos kryptis. Ten reikėjo kurti kostiumus kaip meno kūrinius. O čia ateina žmogus su pretenzija į prabangą. Pagaliau dėstytojai pasidavė, pasakė, kad priims mane tokį, koks esi.
Ar greitai susibūrė Jūsų klienčių ratas? Kaip šis ratas augo per 30 Jūsų kūrybos metų?
Atidariau studiją, bet iškart rinkti klienčių nepradėjau. Tiesa, klientes priiminėjau ir bendrabutyje, prisidurdavau įgyvendindamas individualius užsakymus. Užtruko laiko. Metai pusantrų buvo labai sunkūs. O paskui... Žinote, vienu momentu atsidaro kažkokios durys. Ir pasipila užsakymai. Pradeda lengvėti, imi augti.
Rašote: „Mada man kaip šventė. Tai mano asmeninis gebėjimas atnešti pasauliui grožį. Mano žaidimas spalvomis, formomis ir tekstūromis. Žaviuosi moterimis ir darau viską, kad šventės dieną jos jaustųsi ypatingos.“ Ar mada gali būti daugiau nei drabužis?
Mada visada yra daugiau negu drabužis. Per savo aprangą mes siunčiame pirminę žinutę apie save. Gal kas ir nori sumenkinti arba paneigti mados reikšmę ir svarbą, bet neišvengiamai apie save pranešame tuo, kaip atrodome. Kiekvienas, net tas, kuris įsivaizduoja, kad mada jo nejaudina, vis tiek yra mados dalis.
2013 metais Vilniuje atidarėte vestuvinių suknelių butiką. Kasmet sukuriate po vestuvinių suknelių kolekciją. Kuo ypatinga vestuvinių suknelių kūryba?
Tai viena iš mano kūrybos krypčių, šiek tiek besiskirianti nuo mano prêt-à-porter mados. Vestuvinių suknelių kūryba į mano gyvenimą atėjo neplanuotai, atsitiktinai. Tuo metu, kai buvau jaunas, kai dar tik pradėjau kurti, atsirado klienčių, kurios patikėjo manimi, aš sukūriau joms sukneles ir žinia nuriedėjo kaip sniego gniūžtė, buvau įtrauktas į vestuvinės mados sritį. To nepasirinkau sąmoningai ir neplanavau. Tiesiog taip atsitiko.
Nuotakos sureikšmina santuokos drabužį, o Jūs, pristatydamas 2023 metų vestuvinius drabužius, siūlote eiti prie altoriaus mūvint šortus. Ar Lietuvoje yra drąsių nuotakų, atliepiančių Jūsų fix idėjas?
Pasitaiko ir drąsių. Pavyzdžiui, šiemet turėsime nuotaką, kuri ruošiasi tekėti vilkėdama juodą suknelę. Žmonių yra visokiausių, šiais laikais mada yra labai liberali, galime daug ką pasiūlyti. Džiugina, kad yra drąsių moterų. Lietuvių nuotakos labiau priima naujoves arba keistesnius dalykus negu Vakarų Europos ir Amerikos nuotakos. Vakarų Europos nuotakos renkasi klasikinio stiliaus sukneles, o lietuvių nuotakos nori vestuvinės suknelės, kurią paveikė mados tendencijos.
Jūsų kūrybos braižą apibūdina trys žodžiai: klasika, kokybė, ilgaamžiškumas. Kaip rašė viena moteris, „Jūsų darbai yra tokie pat gražūs, kaip ir Jūsų siela.“ Kokiomis taisyklėmis vadovaujatės kurdamas naują kolekciją ar individualų užsakymą?
Mus, dirbančius šioje srityje, veda intuicija. Esame įtraukti į tam tikrą ritmą, jaučiame mados pulsą, mums nereikia ieškoti naujų tendencijų, krypčių, mes patys nuolat esame tame lauke. Su kiekvienu klientu daug šnekuosi. Modeliai, kuriami konkrečiam žmogui, skiriasi, nes žmonės yra skirtingi. Kas vienam yra gražu, kitam gali būti negražu ir nepriimtina. Individualūs užsakymai – kita sritis nei kolekcijos kūrimas. Kolekcija – mano sielos išsilaisvinimas.
Ką Jums reiškia nuotakų drabužių, įvaizdžio, vestuvinės mados kūrėjo etiketė?
Kažkada buvo nelygis būti vestuvinių drabužių dizaineriu. Ne vienas kolega į mane žiūrėjo kreivai. O dabar dauguma alkūnėmis mušasi dėl klienčių nuotakų. Ši etiketė man patinka, aš pakankamai gerai atlieku savo mylimą darbą, džiaugiuosi tai darydamas. Man tai suteikia laimės. Tai, kas kadaise buvo neigiama, dabar tapo dideliu privalumu.
Naujoje (2023 metų) Jūsų vestuvinių drabužių kolekcijoje – permatomi siuvinėti audiniai, šilko tekstilė, šifonas, suknelių modeliai romantiški, plevėsuojantys, dailinti nėriniais, iš audinių kurtomis gėlėmis, atidengiantys nemažai kūno, ir mados ikonos Monako princesės Grace Kelly inspiruotas suknelių siluetas. Kas Jus įkvepia?
Dabar mus pasiekia visa, kokia tik įmanoma, informacija. Negalima apsimesti, kad nematai. Tai daro tam tikrą įtaką. Eini savo kūrybos ritmu, supranti, kad jei vieną sezoną buvo vienokios mados tendencijos, tai kitą sezoną bus kitokios. Kaip laikrodis turi savo ratukus, taip ir mes veikiame pagal savuosius.
Klasiką persmelkiate novatoriška nata. Kaip randate naujų, dar nematytų idėjų?
Specialiai įkvėpimo ar idėjos neieškau. Viena kolekcija gimdo idėjas kitai. Kurdamas vieną modelį, įkvepi kitą modelį. Negali kurti kolekcijos be galo, be krašto. Tam tikras idėjas atsidedi kitai kolekcijai. Viskas yra daug žemiškiau ir paprasčiau, negu gali atrodyti iš šalies. Dizainerio darbas nėra raketų mokslas, tai mano kasdieninė duona ir mano mėgstama veikla.
Kasmet papuošiate daugybę moterų, norinčių spindėti elegancija, išsiskirti, pabrėžti moteriškumą, taip pat atliepti naujausias mados tendencijas. Tačiau mada yra plati, nuolat keičiasi, darosi sunku apibrėžti, kas madinga, o kas – ne. Kokių keblumų įžvelgiate dėl beatodairiško mados vaikymosi?
Manau, tokios moterys į mane nesikreipia. Aš pats nesu plikų mados tendencijų bandytojas, į jas nekreipiu dėmesio, tai trumpalaikis dalykas. Stilius yra išskirtinis, ilgalaikis reiškinys, niekam nerekomenduoju vaikytis vienadienių triukų. Kai skambina iš žurnalų ir prašo pakomentuoti naujausias mados tendencijas, aš paprastai atsisakau. Tokia informacija yra ne padedanti, o klaidinanti, nes apie tendencijas galima kalbėti siauram žmonių ratui, bet tai nereiškia, kad jos gali tikti visoms moterims. Ir mano klientės nereikalauja, kad joms sukurčiau drabužį pagal paskutinį mados klyksmą.
Koks turėtų būti dėvėtojo ir drabužio santykis?
Būtų gerai, kad žmogus vertintų drabužį. Dabar daug kalbame apie tvarumą. Noriu pasakyti, kad dauguma Lietuvos dizainerių visada laikėsi tvarumo principo, tik nevartojome šio termino. Mano kurti drabužiai neretai yra dėvimi 10, 15 ir daugiau metų. Šiemet atėjusi klientė pasakė: „Prieš 15 metų tavo siūtą suknelę aš vis dar vilkiu.“ Tvarumas turi būti norma, o mes deklaruojame tvarumą, bet elgiamės priešingai. Per nuolaidas bėgame į parduotuves apsipirkinėti, prekių ženklai reklamuojami, skatina pirkti. Įžvelgiu daug veidmainiškumo. Mūsų, dizainerių, tikslas – sukurti kokybišką drabužį. Kokybiškas bus tvarus ir ilgaamžis, jį vilkėsime ne vieną, ne du ir ne tris sezonus. Ir nereikės deklaratyviai demonstruoti tvarumo. Mūsų santykis su drabužiu turėtų būti toks.
Skaičiau, kad yra klienčių, kurios per metus pas Jus pasisiūdina po aštuonias ar daugiau prabangių suknelių...
Tai išskirtinės moterys, kurios siūdinasi tiek, kiek reikia, o ne tiek, kiek galima. Kam nors pakanka vienos vakarinės suknelės penkeriems metams, o kitos gyvenimo būdas yra kitoks, normalu, jai reikia daugiau prabangių suknelių. Tvarumas – tai nereiškia turėti mažai drabužių. Turėkime tiek, kiek mums reikia savo poreikiams patenkinti. Jeigu mums nereikia tiek drabužių, kiek jų turime, tada yra blogai.
Neseniai pristatėte ir 2023–2024 metų rudens–žiemos kolekciją, skirtą seksualiai, moderniai, stipriai, savimi pasitikinčiai, veržliai didmiesčio moteriai. Sodrios, ryškios, ekspresyvios spalvos – rožinė, geltona, violetinė, raudona – dominuoja tarp kitų spalvų, suteikia modeliams drąsos ir energijos. Kokią reikšmę turi drabužio spalva, forma ir struktūra jį dėvinčiai moteriai?
Tai mūsų žinutė, kurią siunčiame. Jeigu norime apie save pareikšti aplinkai, padaryti tam tikrą įtaką, parodome save tokiu būdu. Tai elementarūs psichologiniai dalykai, išreiškiami per drabužį.
Jūsų pastarosios kolekcijos kūriniai atspindi didmiesčio dinamiką ir moterų troškimą išsiskirti. Kas suteikia drabužiui unikalumo, išskirtinumo?
Kiekvienai kolekcijai randi tam tikrą akcentą. Šiemet dalis modelių turėjo didelius pečius ir jie tapo šios kolekcijos vizitine kortele. Daug užklausų bei komentarų buvo apie šiuos modelius. Ne apie blizgančias vakarines sukneles, o apie tuos modelius, kurie išsiskyrė padidintais petukais. Kiekvienai kolekcijai atrandi raktą, ką naujo parodysi susirinkusiems svečiams, žiūrovams.
Kolekcijoje stipriai jaučiamas audinių kontrastas. Žaidžiate su įvairių audinių tekstūromis ir savybėmis. Tvirtus audinius maišote su lengvais, plazdančiais; ryškiomis spalvomis pabrėžiate moters drąsą, o griežti siluetai ir aiškios formos simbolizuoja moters stiprumą, pasitikėjimą savimi. Ar šios interpretacijos neprasilenkia su Jūsų sumanymais?
Ne. Kūryba atliepia šiek tiek ir šiandieninį mūsų gyvenimą, mūsų buvimą tarp realybės ir socialinių tinklų, tarp tikra ir netikra. Šioje kolekcijoje apskritai daug dalykų yra sumaišyta. Galima pamatyti kasdienybės ir buvimo virtualioje erdvėje ženklų, Europos ir šiek tiek Artimųjų Rytų. Viskas susipina, tai lyg aliuzija į tai, kokiame katile mes dabar verdame. Nėra tiesmukiška, kad štai raudona, geltona, auksas kai ką reiškia, bet yra daug dalykų, kurie mums kiekvieną dieną daro įtaką, su kokiais iššūkiais susiduriame. Visa tai atsispindi mano kolekcijoje.
Kaip apibūdintumėte savo kūrybos braižą?
Minėjote, kad mano modeliai išsiskiria klasika ir elegancija, bet tai nuolat transformuojasi, kiekvienais metais stengiuosi padaryti vis kaip nors kitaip, kad nesikartočiau. Norisi nustebinti, neužsisėdėti prie populiarių dalykų. Man svarbu kasmet keistis, kad mano kūryba transformuotųsi, kad galėčiau save pristatyti vis kitaip. Jeigu palygintume prieš trejus metus sukurtą kolekciją ir naująją, jos labai skirtųsi. Tačiau visos mano kūrybos pagrindas yra klasika, nuo to atsispiriu, man klasika yra maloniausia, gražiausia.
Apie Jūsų kurtas sukneles svajoja ne viena moteris, bet bijo galimai nemažos kainos ir drovisi savo figūros, kad neatitinka 90-60-90 formų. Ar padedate ir apkūnioms moterims taip sukurti drabužius, kad jos jaustųsi gerai?
Per 30 metų, kai dirbu, dar nesutikau nė vienos moters, kurios forma būtų 90-60-90. Veikiau Joninių naktį rasčiau paparčio žiedą, nei tokius matmenis. Su modeliais dirbu kartą per metus, per kolekcijos pristatymą, o ištisus metus dirbu su visomis, visokio kūno sudėjimo moterimis, ir nėra jokių ribų – nei formų, nei amžiaus. Visokias klientes priimu ir joms padedu pasipuošti, gerai atrodyti bei jaustis.
Socialiniai tinklai suformuoja klaidingą nuomonę, kokia turi būti moters figūra, o socialinių tinklų vartotojai, pastebiu, nustoja galvoti savo galva. Jie pradeda galvoti taip, kaip ir kas jiems yra įbrukama. Jei nuomonės formuotojas pranešė, kad raudona spalva yra žalia, tai raudona staiga tampa žalia. Jei žmogus galvotų savo galva, suprastų, kad kūno formos 90-60-90 nėra normalu.
Talentui Lietuvos mados srityje – per maža rinka. Su kolekcija buvote išvykęs į Paryžių. Kaip ten Jus priėmė, kokių patirčių įgijote?
Buvau gražiai priimtas, patirtis – labai įdomi. Bet kuriam dizaineriui iškabinti savo kolekciją Luvro karuselėje – vienas malonumas. Žinoma, tai negali būti tiesiog išvažiavimas, tai yra didžiulė neįkainojama patirtis ir džiaugsmas.
Jūsų tvarkaraštis intensyvus visus metus: vestuvės, asmeninės klienčių šventės, televizijos projektai, kur dirbate stilistu, rūpinatės dalyvių įvaizdžiais, fotosesijos...
Prieš 20 metų esu dirbęs kuriant serialus. Teatre dirbau kuriant baletą, aktorei Nijolei Narmontaitei kūriau kostiumus. Tai epizodiniai darbai. O fotosesijos yra dizainerių kasdienybė.
Jūsų daug visur. O kas lieka sau? Koks Jūsų asmeninis gyvenimas?
Nykus (juokiasi). Turiu pripažinti, kad sau laiko lieka labai mažai. Šnekamės lapkričio vidury, o laisvą dieną turėsiu tik gruodžio 31-ąją. Toks mano gyvenimas, darbas kol kas užima pagrindinę vietą. Tai mano pasirinkimas. Nesu nei auka, nei kuo nors nuskriaustas. Toks yra mano gyvenimo būdas.
Ilgai dirbote duetu su Lilija Larionova. Kur dabar yra Lilija?
Su Lilija ilgai dalinomės studija, kartu rengdavome kolekcijų pristatymus. Mus sieja ilga ir stipri draugystė. Dabar Lilija daugiau laiko praleidžia Italijoje nei Lietuvoje, nors mūsų kūrybiniai keliai išsiskyrė, draugystė liko.
Taip intensyviai dirbdamas nepastebėsite, kaip ir gyvenimas prabėgs.
Gyvenimo liko dar labai daug ir mano kūrybinis kelias bus dar labai ilgas. Vis imuosi naujų projektų, labai daug dirbu, vis didesnių darbų turiu padaryti. Dar yra vietos kilti, negaliu sustoti. Kai nebeaugsiu, gal tada ateis laikas pailsėti. Kol jaučiu, kad dar galiu kurti, kol pasitaiko progos, jų nepraleisiu.
Keliais sakiniais
„Esu negailestingas kritikas sau. Jei kokie komentatoriai mane kritikuoja, tai yra tik žiedeliai, palyginti su tuo, kaip save kritikuoju pats. Jeigu tapsiu patenkintas savimi ir savo kūryba, bus pabaiga. Norisi siekti tobulėjimo ir augimo. Kol kas man pavyksta augti, o ne stagnuoti. Stengiuosi save blaiviai vertinti, neužsiliūliuoti pagyromis.“
Credo: „Nesakyk op, neperšokęs griovio.“
Pomėgiai. „Mėgstu keliauti, kūrybiškam žmogui tai yra privaloma. Aplinkos pakeitimas teikia įkvėpimo. Tik man nedažnai pavyksta ištrūkti.“
„Vertinu lojalumą ir ištikimybę. Su Lilija Larionova tiek metų galėjome kartu kurti, nes buvome lojalūs ir ištikimi vienas kitam.“
„Nemėgtu vėluojančiųjų. Mane iš pusiausvyros išveda vėluojantis žmogus, tada jis gali pamatyti, koks aš būnu piktas. Pats niekada nevėluoju ir negaliu pakęsti, jeigu kitas vėluoja.“
Spalvos. „Mėgstu absoliučiai visas spalvas. Kai klientė pradeda pasakoti, kad jai kokia nors spalva netinka, yra visiška nesąmonė. Visos spalvos visiems tinka. Moteris turi galingą ginklą – makiažą, kaip gali kokia nors spalva netikti?“
Svajonių modelis. „Galėtų būti Naomi Campbell, bet tai – nerealu. Kiekvienam dizaineriui Naomi – dovana, bet esu realistas, apie tokius dalykus nesvajoju. Tai prilygtų stebuklui, loterijos laimėjimui.“
Iššūkis. „Didžiausias iššūkis buvo mano karjeros pradžia. Šį periodą vadinu gyvenimo pipirais ir druska.“
„Šeima – tai mano artimiausia aplinka, užuovėja, paguoda, viskas.“
„Meilė yra variklis. Laiminga meilė gali įkvėpti dideliems darbams, nelaiminga meilė įkvepia dar didesniems darbams. Man patinka įsimylėti. Būnu laimingas, kai įsimyliu, daug kuriu, bet jei meilė baigiasi, aš dar labiau pasineriu į kūrybą.“
