Be abejonės, E. G. Hawke mėgsta pasiginčyti, tačiau jis tai daro dėmesingai, aiškiai reiškia savo mintis, yra išmintingas ir geba pasijuokti iš savęs. Jis yra iš tų žmonių, kurie geba išklausyti ir stengiasi suprasti pašnekovą. Vyras nebijo būti atviras – jo nuoširdumas mane išties pribloškė mūsų ilgo pokalbio metu apie jo gausią įvykių ir pasiekimų karjerą.
Viskas prasidėjo, kai E. G. Hawke buvo dvylikos metų ir jo mama užrašė vaikiną į vaidybos būrelį Naujajame Džersyje. Kūrybos direktorius E. G. Hawke pasiūlė antraeilį riterio vaidmenį George Bernardo Shaw spektaklyje „Šventoji Joana“. Grįžęs namo vaikas atsiklausė mamos, ar gali vaidinti ir ji, žinoma, sutiko.
Panašu, kad mama, pavadindama Jus Ethanu (vardas kilo iš hebrajų kalbos ir reiškia „stiprus“), nulėmė ateitį. Jūsų antrasis vardas Greenas, jo prasmė – „žalias“, o Hawke išvertus iš senosios anglų kalbos – „sakalas“. Sudėjus kartu šias reikšmes Jūsų vardas skamba it poema. Kaip manote, ar tai – likimas?
Nežinau. Pastaruoju metu vis daugiau svarstau apie tai, ar mūsų gyvenimas yra nulemtas nuo pat gimimo ir jo tėkmė yra neatsitiktinė. Kartais išties atrodo, kad gyvenimas tiesiog vyksta, o mes esame tarsi pakeleiviai. Kartais kai kas nors reikšmingo nutinka, pasijuntu, lyg mano gyvenimas būtų kino filmas, kurį jau mačiau. Jaučiuosi lyg būčiau dalis kažko didesnio. Negaliu atsakyti Jums į šį klausimą. Tik žinau, kad mano mama buvo didžiulė Wallace Stevenso gerbėja, o jis yra parašęs daugybę poemų apie paukščius. Tad, jei Jums mano vardas skamba tarsi poema apie paukštį, manau, kad su mano mama būtumėte toje pačioje barikadų pusėje.
Ar esate kada žiūrėjęs pirmąjį kino filmą, kuriame vaidinote – „Tyrinėtojus“? Jei taip, kokie jausmai aplanko?
Niujorke yra kino teatras, pavadinimu „The Film Forum“. Tai puiki vieta, kurioje rodomi klasikiniai ir avangardiniai kino filmai, o sekmadienio rytais, 11 valandą, rodoma jauniesiems lankytojams skirta programa. Sykį, prieš porą metų, buvo rodomi ir „Tyrinėtojai“. Nusivedžiau vaikus. Buvo puiki diena – snigo, mes keliavome metro. Kino salė buvo sausakimša – tiek žmonių atvyko pažiūrėti „Tyrinėtojų“. O aš suvokiau, kad kartu su žiūrovais šio filmo nežiūrėjau nuo to meto, kai salėje sėdėjau greta Riverio Phoenixo. Taip, teisingai, nuo premjeros, įvykusios 1985 m. Tad, pripažinsiu, nuotykis buvo nuostabus – tarsi kelionė laiku. Žiūrėjau į save jauną ir suvokiau, kiek daug ir kartu mažai aš esu panašus į savo sūnų ir dukrą. Manau, kad mes visi atrodome panašiai, kaip mūsų tėvai ir protėviai. Pastebėjęs panašumus pasijauti tarsi kažkokioje laiko kapsulėje ir pagauni save galvojant: „Pala, aš maniau, kad esu vienas toks.“ Iki tol nesuvokiau, kad esu dalis savo vaikų, dalis savo tėvų. Vienas šauniausių dalykų būnant aktoriumi – tai santykis su laiku. Kai skaitau scenarijų, o ten parašyta, kad „Johnny, 16 metų, riedlente važiuoja gatve“, pamanau, kad aš ir esu tas Johnny! Skaitau toliau, kaip „Johnny privažiuoja prie savo namo laukujų durų, stipriai jas pastumia ir už jų pamato tėtį, kuris atrodo pavargęs“. Pagalvoju sau: „O, ir čia aš...“ (Juokiasi.) Juokinga. Būdamas aktoriumi esi priverstas nuolatos keistis ir prisitaikyti – tik taip turėsi galimybę dalyvauti atrankose ir gauti vaidmenis. Neseniai vaidinau pirmąjį savo gyvenime senelio vaidmenį. Tikiu, kad netrukus tokių vaidmenų mano gyvenime bus didžioji dauguma. Prieš kamerą aš patyriau pirmąjį bučinį, pirmą kartą rankose laikiau kūdikį, pirmą kartą tapau seneliu. Tai keista alternatyvi visata, tas kino pasaulis, kai esi priverstas stebėti savo paties vidinius pokyčius.
Nuostabūs asmenybės pokyčiai. Juk užaugote filmuodamasis kino filmuose. Jūsų atliekami vaidmenys formavo Jūsų asmenybę. Būtent todėl norėčiau patyrinėti Jūsų asmeninio ir profesinio gyvenimų simbiozę. Pradėkime nuo ikoniškojo kino filmo „Mirusių poetų draugija“.
Na, vaidmuo „Mirusių poetų draugijoje“ man buvo labai reikšmingas. Tai puikus Jūsų minimos simbiozės pavyzdys. Aš buvau septyniolikos, tik baigęs mokyklą. Kol vyko filmavimai – sulaukiau pilnametystės. Buvau vyresniųjų klasių moksleivio amžiaus, tad mano vaidmuo man puikiai tiko. Buvo toks personažas – mokytojas ponas Keatingas, kuris turėjo nemenką įtaką visiems juostos veikėjams. Vaidinome jaunus poetus, o Peteris Weiras mus nuostabiai ugdė. Tiems, kas nežino, P. Weiras yra tikras profesionalas. Jis režisavo tokius kino filmus, kaip „Liudininkas“, „Komandoras: tolimoji pasaulio pusė“, „Trumano šou“. Jis yra nuostabus žmogus, kuris puikiai suprato, ką daro, žinojo, kaip jo darbas gali paveikti tiek komandą, tiek meno pasaulį, žinojo, kad menas gali keisti gyvenimus. Kartais jis susodindavo mus ir pasakojo, kuo skiriasi Lennonas, McCartney ir Harrisonas. Pasakojo ir apie Jamesą Baldwiną. Kiek daug iš jo išmokau, kiek man jis davė supratau tik vėliau, po daugelio metų. Sykį pagavau save galvojant: „Ne visiems taip pasisekė.“ Praėjus nemažai laiko po to, kai „Mirusių poetų draugija“ buvo rodoma plačiuosiuose ekranuose, P. Weiras parodė man filmuotą medžiagą, kaip pasirodžiau atrankoje. Neįsivaizduoju, kodėl gavau tą vaidmenį. Plaukai buvo užkritę ant veido, mikčiojau, slėpiausi nuo kameros. Nuoširdžiai, nesuprantu jo sprendimo... Pasirodžiau siaubingai. Tačiau gavau labai vertingų pamokų dirbdamas kartu su Robinu Williamsu, Joshu Charlesu, Robertu Seanu Leonardu.
Kad jau paminėjote Robiną Williamsą. Ką prisimenate apie darbą su juo?
Nepamirštama patirtis. Regis, jo kameros visiškai netrikdo. Priešingai, netgi suteikia energijos, motyvuoja. Jis buvo žaismingas, daug klausinėjo, daug ką mums parodė. Į filmavimo aikštelę atvyko nemažai jaunų aktorių, kurie bijojo prieš R. Williamsą susimauti. Kiekvienas iš visų jėgų stengėsi savo eilutes pasakyti gerai ir nepasirodyti kvailai. O štai R. Williamsas viską darė tobulai, tarytum be pastangų. Jis demonstravo, ką galima išdarinėti prieš kameras – improvizavo, tyrinėjo, keitė dalykus, tačiau visuomet išliko disciplinuotas. Jo personažui teko milžiniški monologai, jis juos atsimindavo, tačiau jei cituodavo netiksliai ar improvizuodamas – toli gražu nieko nesugadindavo, o mums, pradedantiems karjerą, parodė, kad ir taip dirbti įmanoma. Kai matai tokius grandus dirbant, suvoki, kad prieš tave – begalybė galimybių, kad aktorystė nėra tik gerai ar blogai atliktas darbas, kad yra daugiau spalvų – ne tik juoda ir balta. Tokie dalykai, tokios patirtys nepasimiršta niekada. Maža to, po šio vaidmens pasirašiau sutartį su pirmuoju savo agentu.
Kino filme „Tikrovė kandžiojasi“ atlikote savo pirmąjį pagrindinį romantinio herojaus vaidmenį. Ar tai nesikirto su Jūsų jauna asmenybe? O pats buvote romantiškas? Ar ciniškas personažo vaidmuo Jums tiko?
Na, Troy‘us Dyeris buvo puikus personažas. Kas be ko, jis elgėsi kaip tikras šunsnukis, jo asmenybė sudėtinga, kaip ir pati minėjote – ciniška. Tačiau visi mes, ar bent jau daugelis, būdami 24–25 metų amžiaus atsitrenkiame į tikrovės sieną, kai dūžta mūsų iliuzijos apie gyvenimą suaugus. Suvokiame, kad viskas yra visai kitaip nei manėme, todėl šis laikas yra labai pavojingas, kai žmogus gali tiesiog nuleisti rankas. Vaidmuo man buvo labai naudingas, išmokė analizuoti žmonių skaudulius, patiriamus dėl santykių su tėvu, kurie nulemia gyvenimą bei gebėjimą patirti meilę ir net mylėti save patį.
Laikas pakalbėti apie „Prieš“ trilogiją. Kai filmavote „Prieš aušrą“, ar numanėte, kad kino filmas bus toks sėkmingas ir teks filmuotis dar dviejose jo dalyse?
Ne, negalvojau, bet žinojau. Aš buvau puikiai susipažinęs su tuo faktu, kad Richardas Linklateris yra ypatingas. Kaip jau minėjau, buvau dirbęs su P. Weiru, tad žinojau, ką reiškia dirbti filmavimo aikštelėje su didžiu menininku. Tiesa, patirtys buvo skirtingos – juk R. Linklateris buvo praktiškai mano amžiaus. Jis gal tik devyneriais metais vyresnis už mane. Esame tos pačios kartos atstovai. Užaugome žiūrėdami tas pačias televizijos laidas, kino filmus, patyrėme tuos pačius, mus formavusius, pasaulio įvykius. Buvo labai smagu suvokti, kad tai – mūsų kartos laikas. Juk prieš tai mano sėkmę lemdavo režisierių požiūris į mūsų kartą. O dabar vienmečiai stojome petys į petį. Pamenu, kai šventėme baigę „Prieš aušrą“ filmavimo darbus, aš visu 100 proc. buvau įsitikinęs, kad dar teks dirbti su tuo vyruku. Ir ką gi – kartu sukūrėme net 9 kino filmus. Aš negalvojau, kad sukursime dar dvi „Prieš“ trilogijos dalis, tačiau jaučiau, kad mums dirbant kartu užsimezgė ypatingas ryšys.
„Prieš“ trilogijoje Jūsų dialogai skambėjo labai natūraliai. Kaip Jums tai pavyko?
Dėl uolaus darbo. Nedaugelis žino, tačiau filmuojant „Prieš aušrą“ vienas epizodas būdavo filmuojamas nuo keturių iki trylikos minučių. Supraskite, tai – labai ilgi epizodai. Kino filmas buvo sudėliotas iš jų tarsi mozaika. Nebuvo postprodukcijos. Galutinis rezultatas buvo kuriamas pačioje filmavimo aikštelėje. Tam, kad viskas pavyktų – reikia daug repetuoti. Kai režisierius nuspręsdavo, kad scena nufilmuota – ji būdavo nufilmuota, viskas. Niekas neiškirps nė vienos sekundės. Nemažai režisierių tiesiog filmuoja daug trumpų epizodų, o kino filmą sukuria postprodukcijos komanda. Darbas su R. Linklateriu visus įkvėpė, kadangi kiekvienas komandos narys turėjo atiduoti visas jėgas ir uoliai dirbti. Parašoma scena, tuomet ji repetuojama vėl ir vėl, ir vėl, kol galiausiai nufilmuojama. Ar gerai pasakiau eilutę? Nejuokingai nuskambėjo juokelis? Ne taip ištariau žodį? O gal sumaišiau žodžius? Ar teisingai gestikuliavau? Ar neperspaudžiau su veido mimikomis? Kiekvieną filmo minutę repetavome daugybę kartų.
Tačiau rezultatas – puikūs trys kino filmai, kurie ir dabar yra įdomūs, net spėjo tapti klasika. Manau, kad turėtumėte savimi didžiuotis. Ar didžiuojatės?
Žinoma.
Kuo toliau bėga laikas, tuo aktualesnė ši trilogija atrodo. Simboliška, kad Jūsų vaidinamas personažas Vincentas atlieka genetinį makiažą tam, kad gautų darbą „Gatakos“ korporacijoje. Ar optimistiškai žvelgiate į ateitį?
Aš esu velniškai optimistiškas žmogus. Titanike būčiau buvęs tas asmuo, kuris visiems sakytų: „Ei, bet žinote, ką? Maistas čia nuostabus!“ (Juokiasi.) Nežinau, turbūt retsykiais būnu kvailas. Tikiu, kad tik dėl patirčių, net ir skaudžių, mes augame kaip asmenybės, kaip valstybės. Kartais atrodo, kad kol nepatiriame kančių, tol nenorime keistis. Mes esame šios planetos, jaunų žmonių gyvenimų palydovai ir tai yra atsakomybė, kurią galime prisiimti arba ne. Esu optimistiškas, nes pastaruoju metu mes patiriame daug kančių ir todėl daug ko išmokstame. Tačiau esu per daug kvailas, kad žinočiau, jog visada viskas gali būti ir dar blogiau.
Esate sakęs, kad teatras – Jūsų pirmoji meilė. 2000 metais turėjote galimybę vaidinti Hamletą kino filme. Kaip vertinate šią patirtį?
Vaidinti Hamletą yra be galo malonu. Kiek aktorių gavo šį vaidmenį? Man teko vaidinti kino filme „Vaikystė“ ir manęs žmonės klausia, koks jausmas filmuotis dvylika metų? Kiek aktorių sulaukia tokio klausimo? Tačiau vaidindamas „Hamlete“, tarsi leidiesi į kelionę 400 metų atgal. Tai yra labai labai graži kelionė. Labai gražūs prisiminimai. Samas Shepardas vaidino mano tėvą, dabar kaip tik prisiminiau sceną, kai jis griebė mane už ausų ir sušuko: „Prisimink mane!“ Labai stipru… Man labai patiko ši Michaelo Almereyda‘os interpretacija. Dar pridurčiau, kad man labai pasisekė gauti šį vaidmenį, kai buvau jaunas. Dauguma aktorių Hamletą vaidina būdami kokiais 20 metų per seni. Juk turi turėti pakankamai patirties, kad gebėtum atlikti tokio kalibro vaidmenį, būti kokių keturiasdešimties. O man buvo apie 28 metus. Puikus amžius šiam personažui. Labai norėčiau pats kada nors pastatyti spektaklį „Hamletas“.
„Pirmoji reformuota bažnyčia“ ir „Gerasis Dievo paukštis“ atskleidė Jūsų dvasinę pusę. Kaip „Pirmoji reformuota bažnyčia“ ir „Gerasis Dievo paukštis“ atskleidė Jūsų dvasinę pusę. Kaip apibūdintumėte savo dvasinį pasaulį?
Aš krikštytas, esu krikščionis ir tikėjimas užėmė tikrai nemažą mano vaikystės dalį. Giminėje yra daug labai religingų žmonių. Aš pats mėgstu pasvarstyti apie tai, kodėl mes gimstame, kodėl mirštame, kodėl esame šioje planetoje, skriejančioje aplink Saulę. Man patinka tokie dialogai. Paulas Schraderis, parašęs ir režisavęs „Pirmąją reformuotą bažnyčią“ yra labai rimtas žmogus. Daugeliu atvejų, kai tenka vaidinti kunigus, jie yra vienaip ar kitaip pašiepiami. Jie būna arba kokie nors burbantys kvailiai siaubo filmuose, arba davatkiški šunsnukiai vesternuose. Tiesa ta, kad per gyvenimą sutikau daugybę nuostabių religingų žmonių – ypač moterų, kurios savo gyvenimus pašventė padėti kitiems. Jutau, kad mano vaidinamas Reverendas Tolleris yra rimtas religingas asmuo. Daug skaičiau apie Thomą Mertoną jaunystėje ir tuos laikus, kai jis mirė protestuodamas prieš Vietnamo karą. Tai man padarė didžiulę įtaką. Johnas Brownas „Gerajame Dievo paukštyje“ yra tarsi dvasinis Reverendo Tollerio pusbrolis. Bent taip sau maniau. Puiku dar ir tai, kad atlikdamas šiuos vaidmenis galėjau panaudoti tai, ko vaikystėje mane mokė religija. Beje, „Gerąjį Dievo paukštį“ pradėjome filmuoti kol dar buvo kuriama „Pirmoji reformuota bažnyčia“.
Norėčiau pacituoti Jūsų romaną „Karščiausia valstija“, kuris man labai patiko. Tai citata apie svajonių siekimą: „Ar neatrodo keista, kad kai esi vaikas, visi žmonės visame pasaulyje drąsina siekti svajonių, tačiau kai tampi vyresnis, jie tarsi įsižeidžia, net jei tik pamėgini tai daryti.“ Ar pats dar turite svajonių, kurių siekiate?
Koks nuostabus klausimas! Didžiulei savo paties nuostabai, suvokiu, kad šiuo metu esu savo gyvenimo rudens pradžioje. Kai rašiau šią eilutę, jaučiau, kaip keistai pasaulis tarsi įsižeidžia, jei mėgini siekti savo svajonių, padaryti kažką gero, jei turi troškimų. Žmonės tampa kažkokie ciniški, bando pašiepti. Ši eilutė buvo parašyta kelios valandos po to, kai „Prieš aušrą“ buvo pradėtas rodyti didžiuosiuose ekranuose. Sulaukėme nemažai neigiamos kritikos, studija nebuvo patenkinta. Man buvo sunku, nes jaučiausi šio kūrinio dalimi ir labai didžiavausi rezultatu. O žmonės rašė: „Kas jie galvoja esantys? Sumanė kurti europietišką kiną?“ O aš galvojau: „O kodėl ne?“ Beje, kai buvau jaunesnis, maniau, kad vieną dieną pavargsiu nuo menų ir imsiu siekti kitų svajonių. Nežinojau, kokios tos svajonės galėtų būti, galbūt socialinis darbas ar pan. O dabar esu įsimylėjęs savo profesiją iki ausų. „Gerojo Dievo paukščio“ filmavimai manęs pareikalavo atiduoti viską. Viską, ko išmokau per tris dešimtis metų. Panaudojau ne tik aktorystės žinias, bet ir prisidėjau prie komandos formavimo technikų, padėjau jaunesniems aktoriams, pavyzdžiui, Calebui Johnsonui. Turėjau ne tik įsikūnyti į herojų, bet ir joti žirgu. Panaudojau visas per gyvenimą sukauptas žinias. Tai labai apdovanojanti patirtis. Taigi, ar aš turiu svajonių? Taip. Aš dirbau su labai daug talentingų žmonių, todėl suvokiu, jog įmanoma kurti prasmingą meną, nors tai ir yra sunku. Tai nemenkas iššūkis, tačiau aš tikiu, kad jį įveiksiu. Gal nuskambės liūdnai, tačiau mano svajonė nesikeičia nuo pat „Mirusių poetų draugijos“ laikų. Aš noriu „skinti rožių pumpurus, kol galiu“ (eilutė iš Roberto Herricko kūrybos – aut. past.). Ji – mano gyvenimo kelrodė šviesa ir nematau prasmės sustoti.
