Kadaise pasirinkote studijuoti anglų kalbą ir jūsų nebuvo įmanoma perkalbėti. Kas lėmė tokį tvirtą apsisprendimą gyvenimą susieti būtent su pedagogine veikla?
Kiek save pamenu, visada visus mokiau. Dar pradinėse klasėse, gyvendama Kėdainiuose, susodindavau lėles ir meškinus, knygyne nusipirkdavau mokytojoms skirtų geometrijos, geografijos, fizikos vadovėlių ir aiškindavau, ko pati nesuprasdavau. Buvau uoli moksliukė, visuomet atlikdavau namų darbus, bet į esmę nesigilindavau. Paskutinėse klasėse rinkausi tarp matematikos, kuri sekėsi puikiai, ir anglų kalbos – šiai jaučiau nenusakomą trauką. Deja, nuosekliai ir struktūriškai dirbančios mokytojos neturėjau. Tada buvo didžiulis šių specialistų trūkumas.
Kai dvyliktoje klasėje visgi nutariau pasirinkti kalbą, labai džiaugiausi tėvų supratingumu. O iš aplinkinių dar tada, prieš 25 metus, sulaukiau daug kritikos: „Ko tau stoti į anglų? Visi ją ir taip moka“, „Geriausiu atveju tapsi mokytoja, bet tikriausiai būsi bedarbe“. Iki šiol nė karto nepasigailėjau nei dėl anglų filologijos bakalauro, nei dėl anglistikos magistro ar verslo vadybos magistro studijų, kurios tik parodė pirminį mano pasirinkimą buvus tinkamą.
Dirbdama su pirmakursiais Vilniaus universitete (VU), suvokiau, kad jie atlaikė dar griežtesnę kritiką, ir pasidomėjau, ką veikia po studijų. Paaiškėjo, kad vieni įgyvendina svajonę dirbti mokytojais ar dėstytojais, kiti tampa vertėjais, personalo, komunikacijos ir rinkodaros specialistais gerose kompanijose, įsteigia kalbų mokyklas, tęsia studijas aukščiausio lygio universitetuose. Tik mažytė dalis pasirenka ne darbą, o šeimos gyvenimą. Anglistės sėkmingai išteka, nes juk yra pačios gražiausios (juokiasi).
Paminėjote, kad jums, dvyliktokei, trūko kokybiškų anglų kalbos pamokų. Ar iš čia gimė stiprus noras tapti tokia mokytoja, kokios pati neturėjote? Kaip pavyko sėkmingai pasiruošti stojamiesiems egzaminams?
Pasąmonėje ryžtas tapti ir būti kitokia mokytoja tikriausiai gimė būtent paskutinėje klasėje, kai tėvai nuvedė pas privačią mokytoją. Jie matė didžiulį mano norą studijuoti ir intuityviai suvokė, kad mokyklos paruošimo nepakaks. Taigi ta specialistė po kelių, dabartinėmis akimis, visiškai nestruktūruotų pamokų pasakė, kad esu labai silpna, tad per metus sėkmingai pasiruošti nepavyks. Šią žinią palydėjau graudžiomis ašaromis ir giliu išgyvenimu. Nors dužo svajonės, toliau lankiau privačias pamokas. Matydami mano liūdesį ir menką progresą, po pusmečio tėvai nuvežė pas tuometiniame Pedagoginiame universitete dirbusią ir intensyviai privačius mokinius ruošusią legendinę Vandą Ginevičienę.
Kaip dabar pamenu, mus priėmė gal dešimtą valandą vakaro po darbų. Į kambarį tvirtu žingsniu įžengė aukšta, įspūdingos figūros, skvarbaus žvilgsnio, užtikrintai kalbanti pedagogė. Pamačiusi degančias mano akis, sutiko ruošti su sąlyga, kad nuosekliai seksiu jos planą. Po keturių sudėtingų mėnesių į VU Filologijos fakulteto Anglų kalbos katedrą įstojau sąraše būdama tarp pirmųjų. Būtent V. Ginevičienės pamokose supratau, kaip svarbu pedagogui turėti planą ir pojūtį, kokią informaciją, kada ir kaip pateikti mokiniams. Supratau disciplinos prasmę ir būtinybę. Beje, tada atradau ne tik mokymo sistemą, bet ir savo būsimą vyrą (juokiasi). Vėliau sutikau žmonių, kurie pastebėjo mano potencialą žmogiškųjų išteklių srityje ir viliojo perspektyva dirbti didelėse kompanijose. Tik prasmingesnės ir perspektyvesnės srities nei švietimas kol kas sau nematau.
Iš vyresnių žmonių ir net bendraamžių tenka išgirsti liūdinantį susitaikymą su mintimi, kad nėra gabūs kalboms ir nieko čia nebepakeisi. Prašom paneigti arba patvirtinti mitą, kad galimybę turime visi.
Man irgi kažkada taip sakė, todėl esu tikra: jų mokytoja tiesiog neturėjo veikiančios sistemos. Ne visiems tinka mokytis pagal vadovėlį ir manau, kad ateityje tai bus vis mažiau veiksminga. Nepriklausomai nuo amžiaus, visada galima rasti būdą, tinkantį konkrečiam žmogui. Amžius dažnu atveju yra net privalumas, nes, įsisavinant naują kalbą, galima naudotis jau turimais resursais, sukauptais mokantis kitų kalbų. Svarbu, kad kiekvieną pamoką būtų žengtas bent mažas žingsnis pirmyn ir panaudojamos naujos gramatinės konstrukcijos, frazės, intonacijos subtilybės.
Vykdote gražią iniciatyvą – keliaujate po Lietuvą, anglų kalbos mokytojas supažindindama su esė rašymo subtilybėmis. Kokias moteris pamatote įvairiuose šalies kampeliuose? Ar geranoriškai jus pasitinka?
Iniciatyva gimė dar prieš karantiną iš noro pasidalinti ilgamete mokymo rašyti patirtimi bei praktinėmis užduotimis, kurių taikymas itin veiksmingas. Pamaniau, kodėl negalėtų jomis pasinaudoti ir mokytojai, dirbantys toliau nuo mokslo ir tyrinėjimų centrų. Troškau sumažinti atotrūkį tarp mokymo mintis dėstyti raštu mokyklose ir universitetuose. Sėkmingai tą padaryti galima įvairesniais būdais, nei nurodo vadovėliai. Juk rašto darbas geriausiai atspindi mąstymo kokybę, dalyko išmanymą ir veda į gilesnį supratimą. Mano iniciatyvą palaiko LAKMA (Lietuvos anglų kalbos mokytojų asociacija – aut. past), kuri rūpinasi anglistų bendruomenės tobulėjimu rengdama seminarus bei konferencijas, skatindama dalyvauti tarptautiniuose projektuose.
Keliaudama po Lietuvą, nepaliauju žavėtis ten dirbančių mokytojų atsidavimu – jos nepaiso dažnai nepakankamo finansinio atlygio. Mane visada pasitinka labai šiltai, nors seminaro pradžioje žvilgsniai nedrąsūs. Suprask, atvykau iš sostinės, dėstau Vilniaus universitete, dirbu egzaminų centre, stoviu ant scenos raudonomis lūpomis, pasipuošusi prigludusia suknele. Ledai ima tirpti vos po kelių minučių, kai pradedu dalintis abejonėmis ir iššūkiais kasdieniame darbe, atrastais sprendimo būdais. Jau per pertrauką kartu draugiškai aptarinėjame svarbias temas. Dažnai septynių valandų seminaro nepakanka, todėl diskusijos persikelia į socialinius tinklus. Įsėdusi į traukinį po tokios intensyvios dienos, jaučiu pilnatvę.
Kadangi esate daug diskutavusi šia tema, ko visgi labiausiai trūksta mūsų švietimo sistemai? Ką siūlytumėte pakeisti jau šiandien?
Finansavimo, specialistų, laisvės mokytojams, lankstumo, o ne inertiškumo, naujų darbo metodų. Faktų kalimą keisčiau kritinio mąstymo skatinimu ir ugdymu. Trūksta veikiančios švietimo strategijos, patrauklaus mokytojo įvaizdžio. Pedagogai turėtų gyventi oriai: keliauti, nuolatos lavintis, lankytis parodose, teatruose, įpirkti knygas nelaukdami algos. Nuo to, ką jie atsineša į klases, priklauso ateities kartų žinios, atvirumas naujovėms, požiūris į mokslą ir visos šalies gerovė.
Kokios įtakos jums ir jūsų mokiniams turėjo pasaulį keičianti pandemija, visus nustūmusi į nuotolį? Ar įmanomas kokybiškas bekontaktis mokslas?
Pandemija, privertusi visus užsidaryti, man netiko iš esmės. Mėgstu bendrauti gyvai, matyti žmonių akis ir šypsenas. Buvo be galo liūdna, bet ir šioje situacijoje įžvelgiu privalumų. Aš, kaip ir kiti mokytojai, buvau priversta pažinti ir pritaikyti modernių technologijų galimybes. Pandemija neabejotinai įrodė, kad mokytojo profesija tikrai neišnyks. Efektyvus bekontaktis mokslas vargiai įmanomas, kaip ir bekontakčiai žmonių santykiai. Štai mano mokiniai, anksčiau degę entuziazmu, prasidėjus karantinui, skundėsi motyvacijos stoka, padidėjusiu nerimu, jiems trūko socialinio gyvenimo. Visa tai – neigiamos pasekmės tiek fizinei, tiek emocinei jų būsenai. Dauguma abiturientų šiemet pripažino jautęsi, lyg mokyklą būtų pabaigę vienuoliktoje klasėje, prieš uždarymą. Apmaudu, kad Lietuvoje moksleiviai į kontaktinį mokslą negrįžo gerokai ilgiau už kitų Europos šalių bendraamžius. Kaip tvirtina gydytojai, to pasekmes jausime dar ilgai.
Jurga, ar mokiniai ir studentai jums papasakoja asmeninius savo išgyvenimus? Kaip manote, ar pedagogas gali, turi tapti ne tik profesiniu autoritetu, bet ir draugu?
Su mokiniais užmezgu šiltą kontaktą. Juos jaučiu visa savastimi. Pamačiusi susirūpinusias akis, visada pasidomiu priežastimi. Pasikalbame ir to dažnai pakanka, kad nerimas nuslūgtų. Tada jau galime paieškoti problemos sprendimo. Moksleiviai žino, kad man bet kada gali paskambinti ar parašyti – visada atsakau, kai tik galiu. Žinau neatsakytos žinutės kainą. Moksleiviai itin jaudinasi rinkdamiesi specialybę, prieštaraujančią tėvų lūkesčiams. Buvo metas, kai visi stojo tik į ekonomiką arba teisę. Dabar tas sritis papildė medicina ir informacinės technologijos. Dažnas tikina, kad tai ateityje garantuos pelningą darbą.
Nemanau, kad šiais laikais yra kokių nors garantijų, ypač kai širdis linksta į visai kitas sritis. Jau baigę studijas ar tebesimokydami paskambinę praneša, kad išpildė tėvų norą, o dabar stoja ten, kur svajojo... Manęs dažnai klausia patarimo, kaip apie tai pranešti tėvams, nes bijo juos nuvilti. Moksleiviai tikisi mano palaikymo. Stengiuosi neprimesti savo nuomonės, bet žinau viena – kai atrandi mylimą veiklą, ji veda į laimingą gyvenimą. Tada negailima nei jėgų, nei laiko.
Su studentais ryšys tolimesnis, nes jų daugiau. Šiltiems pokalbiams laiko nėra, o gal jų mažiau ir reikia. Buvo keli atvejai, kai, pastebėjusi liūdintį studentą ir užkalbinusi, sužinodavau, kad jaučiasi blogai: tėvai toli, nepakelia krūvio, gyvenimas darosi nebemielas. Tokiu atveju išklausau, pasiūlau kreiptis į psichologą, padrąsinu pakalbėti su dėstytojais apie sudėtingą asmeninę situaciją. Atrodo, problemos neišsprendžiau, bet akyse pamatau viltį ir sulaukiu nuoširdžios padėkos.
Ar darbe tenka sutikti išskirtinių talentų? Pasidalinkite, kuo gyvena šiuolaikinis jaunimas ir kokias matote jų perspektyvas.
Esu dėkinga likimui, nes turiu galimybę dirbti ir bendrauti su išskirtiniais jaunais žmonėmis. Tikiu posakiu, kad sėkmę lemia 10 proc. talento ir 90 proc. darbo. Į universitetą ateina motyvuoti anglų filologijos ir pedagogikos specialybės studentai: smalsūs, siekiantys žinių, daug dirbantys. Moksleiviai, kurie kreipiasi papildomos pagalbos ruošdamiesi valstybiniams ar tarptautiniams egzaminams, ateina jau žinodami, kokia esu reikli: kiek daug kiekvieną savaitę reikės mokytis frazių, rašyti darbų, atlikti skaitymo, vartosenos ir gramatikos užduočių, klausymo ir kalbėjimo testų. Vis tiek eina ir dar draugų atsiveda. Kai kurie prisipažįsta, kad atėjo išmokti nuosekliai ir intensyviai dirbti. Dažnai girdžiu itin malonų komplimentą, kad pas mane „mokslo vaibas“. Kartais ateina ne tik savo pamokos laiku, bet ir namų darbų atlikti, pabūti mokytis įkvepiančioje aplinkoje.
Daugumą kalbinių įgūdžių moksleiviai šiais laikais įgyja natūraliai: žiūri filmus, žaidžia kompiuterinius žaidimus, bendrauja socialiniuose tinkluose, keliauja. Jaunimas laisviau bendrauja ir tai labai svarbu, bet menkai telavinamas gebėjimas nuosekliai, pagrįstai ir logiškai dėlioti mintis žodžiu bei raštu. Tam reikia didesnių pastangų, daugiau kantrybės, paties moksleivio prisiimamos atsakomybės. Mano mokiniai gabūs ir darbštūs. Pajutę sistemos ir disciplinos veiksmingumą, tai pritaiko ir kitose srityse, ir tai veikia! Daug buvusių moksleivių padarė puikią karjerą ir mane gerokai pralenkė. Taip ir turi būti.
Mokiniai jus myli. Štai susitikome puodelio kavos po beveik 20 metų nesimatymo ir be galo jaukiai pasišnekučiavome. Kas pedagoginiame darbe jums teikia didžiausią džiaugsmą?
Daug kuo gyvenime abejoju, bet jaunais žmonėmis – niekada. Jie tiki gyvenimu, turi daug svajonių, vilties ir jėgų joms įgyvendinti. Tai mane įkvepia. Tereikia juos palaikyti, išklausyti, leisti suprasti, kad gyvenime galima klysti, bet svarbu iš tų klaidų pasimokyti. Jauni žmonės dar turi laiko išmokti – svarbu, kad būtų noro. Laukiu kiekvieno susitikimo su mokiniais ir studentais: pasineriu į procesą, užsimirštu, o laikas tiesiog ištirpsta. Ir taip kasdien. Esu tokia laiminga. Gal iš čia ir mano noras puoštis kasdien: nors ir banaliai nuskambės, bet kiekviena diena man kaip šventė.
Žodis „pedagogė“ neretam dar siejasi su griežta, konservatyvių pažiūrų, pilkai besirengiančia moterimi. Kodėl taip paplitęs šis vis rečiau realybę atitinkantis įvaizdis? Ar jūsų mokslo aplinkoje yra išskirtinių asmenybių?
Viliuosi, kad tai – atgyvenęs stereotipas. Šiuolaikinis pasaulis atviras patirtims. Išorinis ryškumas gali puikiai derėti su griežtomis vidinėmis nuostatomis ir pažiūromis, su reiklumu sau ir aplinkai. Bent jau tokį apibūdinimą apie save esu girdėjusi iš studentų ir mokinių. Beje, pilki atspalviai man visiškai netinka (juokiasi).
Ryškios asmenybės mane supo visais filologijos studijų metais – profesorės, docentės ir dėstytojos visada žavėjo inteligencija, išorine elegancija. Net ir dabar sutikusi savo garbaus amžiaus dėstytojas, nenustoju gėrėtis jų laikysena, minčių skvarbumu, bendrų temų įvairove. Pradedu manyti, kad mokslo žmonės nesensta. Šiandien pati tobulinu prancūzų kalbos žinias pas Lietuvoje gyvenančią mokytoją. Su šia žavinga prancūze dažnai padiskutuojame ir apie švietimo aktualijas. Ji nustebo išgirdusi tokį pilkos pedagogės stereotipą. Anot jos, Prancūzijoje mokytoja – ne tik puikiai savo dalyką išmananti bei perteikianti, bet ir stiliaus, įvaizdžio pavyzdį mokiniams rodanti asmenybė.
Kartą naršydama socialiniuose tinkluose pamačiau vienoje Vilniaus gatvių darytą jūsų fotografiją. Buvote itin palankiai įvertinta komentuotojų, tiesiog švytėjote kitoniškumu. Ar stiliaus jausmas jums visada buvo įgimtas?
Gatvės mados fotografas Vincas Alesius – neabejotinas savo srities profesionalas, dažnai pateikiantis eilinius praeivius gražiau, nei yra realybėje. Puikiai pamenu tą dieną, nes buvo ką tik atlaisvintas karantinas, galima išeiti į gatves ir pamatyti žmonių šypsenas, švytinčius veidus. Norėjosi ir man pagaliau plevėsuoti sijonu, šviesti raudonomis lūpomis, atsakyti į tas šypsenas.
Kitoniškumas – sąlyginė sąvoka, kurios niekada sau netaikyčiau. Aš to nesureikšminu. Visada stengiuosi būti savimi. Stiliaus jausmui susiformuoti reikia laiko, patirties, perskaitytų knygų, sutiktų žmonių, aplankytų šalių ir išgyventų pojūčių. Stiliaus paieškoms laiko neskiriu, bet prancūziškasis „Vogue“ neatskiriamas rytinės kavos palydovas. Man drabužiai – jų įsigijimas, atsirinkimas kitai dienai – yra meditacijos forma. Sužinojusi orų prognozę, prieš užmigdama mintyse visada trumpai padėlioju įvairius variantus. Atsižvelgiu į tai, kokiomis emocijomis gyvenu, kur eisiu, su kuo susitiksiu. Atsibudus belieka atsidaryti spintą ir apsivilkti numatytą derinį.
Savo drauges mokslininkes, gydytojas, informacinių technologijų specialistes, verslininkes vis pakviečiu teminės kavos. Pasipuošiame ryškiai, elegantiškai arba ekstravagantiškai. Jos tokios užsiėmusios, bet mielai leidžiasi į šį smagų žaidimą ir vis klausia, kada vėl susitiksime. Mes, moterys, dažnai įsisukame šeimoje ir veiklose, tarp vaikų ir pietų, tarp taisomų darbų ir rašomų disertacijų. Visai pamirštame, kaip smagu kartais pasipuošti suknele, pasidažyti lūpas ir kaukšėti aukštakulniais nelygiais senamiesčio šaligatviais.
Kai prisimenu pirmus darbo metus Vilniaus universitete, kartais sunku patikėti: pas dažnai gerokai už mane vyresnius neakivaizdinių ekonomikos studijų studentus išdrįsdavau ateiti trumpu sijonu ir dar trumpesniais, baltai dažytais plaukais. Į stiliaus subtilybes tuomet nesigilinau. Degiau tik noru visus išmokyti anglų kalbos. Studentai nuoširdžiai tikėjo, kad į viską žiūrėsiu atlaidžiai, o aš trečdaliui tuomet rekomendavau pakartoti kursą...
Kas visgi labiausiai padeda išlikti žavinga moterimi amžino skubėjimo laikais?
Iš tiesų, privertėte susimąstyti... Viskas kyla iš šeimos. Man įstrigę mamos žodžiai, kad moteris visada turi ja būti, todėl nutrintas chalatas net ir namų aplinkoje prie moteriškos prigimties nedera.
Anksčiau bent kartą per mėnesį sekmadienio rytus su vaikais leisdavau Nacionaliniame operos ir baleto teatre stebėdama užburiančius baletus, skirtus mažiesiems. Dukrai vaidinant pelytę „Spragtuke“, su malonumu jį žiūrėdavau dešimtis kartų. Estetika ir ypatinga tos vietos aura mane pakylėdavo. Tikiu, kad bent dalį jausmo išsinešdavau ir į kasdienybę.
Neabejotinas įkvėpimo šaltinis – knygos, ypač klasikinės. Niekaip nesuprantu, kaip Tolstojus taip tiksliai sugebėjo aprašyti moters pojūčius. Po kelių „Anos Kareninos“ puslapių jau nesinori dėvėti džinsų. Daug mieliau puošiuosi skrybėle su plevėsuojančiais kaspinais.
Dar man kasmet būtinos kelios dienos Paryžiuje: savaitgalio rytai Marė rajone, sūrio pyragas su balinta kava, prancūzų šeimos, skubančios į mišias. Stebiu dailiai papuoštus vaikus, skrybėlaites dėvinčias moteris, kostiumuotus vyrus... Žaviuosi vyresnio amžiaus prancūzėmis, nepriekaištingu jų stiliaus pojūčiu ir rafinuota, laikui nepavaldžia elegancija. Jos man yra brandžios moters etalonas.
Taip pat žavi žirgai ir arklidės. Nuvežusi dukrą jodinėti, ten susimąstau apie tikrumą. Kvapas, šiluma, sklindanti iš žirgo šnervių, tiesus ir gilus žvilgsnis... Žirgai nuostabūs. Viskas tobulai dera. Net ir priešprieša: stiprus, raumeningas kūnas – su jautriu vidumi.
Kalbant apie šiuolaikines moteris, ar dažnai sutinkate ne tik pasipuošti mokančių, bet ir išties įdomių asmenybių? Juk vien grožiu širdies nepaglostysi.
Mane supa be galo įdomių žmonių ratas. Net sakyčiau, kad gyvenu socialiniame burbule. Kalbu ne apie finansinį statusą, bet apie žmonių išsilavinimą, laisvalaikį, siekius, ryžtą, svajones sukurti bent kiek geresnį pasaulį. Su draugėmis ar kolegėmis retai kalbame apie drabužius ar madą. Man visai nesvarbu, kas kokį prekių ženklą dėvi. Dažniau aptariame švietimo aktualijas, ypač pandemijos metu: emocinę vaikų savijautą, neigiamų pasekmių turintį mokyklų uždarymą ir būdus jas palikti atviras. Diskutuojame ir apie įdomias perskaitytas knygas, aplankytas parodas ar šalis. Negaliu atsistebėti mane supančių moterų gebėjimu puikiai rūpintis šeima, nuolat tobulėti savo srityje ir dar žavingai atrodyti. Tik suprantu, kad joms nelengva – juk reikalavimai, kuriuos sau kelia, didžiuliai.
Ar laikotės kokių nors apsipirkimo taisyklių? Ar lengva Lietuvoje įsigyti išskirtinių daiktų?
Daug laiko tam neskiriu, bet mėgstu apsipirkti viena, ypač keliaudama. Pagalbos ar patarimų man nereikia – tai erzina ir sutrikdo proceso malonumą. Tikiu, kad apskritai daiktų man netrūksta. Atkreipiu dėmesį į įdomų, kainos vertą derinį ar daiktą ir taip užbaigiu turimą ansamblį. Mano figūra nesikeičia jau daug metų, tad mėgstamų drabužių susikaupė nemažai ir šiuos tepapildau akcentais. Sezono metu drabužius vilkiu vos po kelis kartus ir nespėju sudėvėti. O kadangi iš prigimties esu prieraiši, rūbų atsisakyti lengvai negaliu.
Mieliau investuoju ne į drabužį, o į gerą vaikų išsilavinimą, kuris kainuoja. Čia matau didesnę prasmę. Rūbų pirkimas veikia kaip terapija, į kurią leidžiuosi tik turėdama laiko arba pavargusi nuo intensyvaus mąstymo. Nemėgstu didelių prekybos centrų ir vardinių parduotuvių – ten jaučiuosi nejaukiai. Kur kas smagiau nedidelėje parduotuvėlėje Vilniuje, Paryžiuje, Lisabonoje ar – dar įdomiau – mažame miestelyje. Ten galima rasti tinkantį, patinkantį ir prieinamos kainos drabužį, pabendrauti su personalu. Dar turiu tokią ypatingą „Siuvyklėlę“ Vilniuje, kurioje nuostabiai išpildomi visi mano norai, kylantys pavarčius mados ir meno leidinius.
Ne paslaptis, kad leidžiate sau drąsiai eksperimentuoti. Kokių stiliaus klaidų niekada nebekartotumėte?
Klysti nebijau, bet stengiuosi iš to pasimokyti. Nebenorėčiau blizgių aprangos detalių, neberodyčiau daug apnuoginto kūno, tampres ir aptemptus dviratininko šortus palikčiau sporto salei, o ne romantiškam pasivaikščiojimui. Darbo dieną neišeinu iš namų nepasikvėpinusi – kitaip jaučiuosi nuoga. Mėgstu šleifinius, dažnai arabiškus kvapus, kurie labiau tiktų vakarui. Jie mane taip gerai atskleidžia, kad nebijau būti savimi.
O štai vasarodama kaime, nejaučiu poreikio kvėpintis, dažytis, puoštis. Šiemet, besibaigiant atostogoms, kai jau pakeliui į namus apsiaviau mėgstamus aukštakulnius ir užsisegiau ilgą sijoną, dukra plačiai nusišypsojo: „Mama, tokio tavo įvaizdžio taip pasiilgau...“ Turbūt artimieji teisūs sakydami, kad mano siela bėgioja aukštakulniais Vilniaus gatvėmis, o ne su kedais po parką.
Kaip į jūsų pomėgį puoštis reaguoja šeima – vyras ir trys vaikai? Ar esate vienintelė tokia, linkusi save išreikšti stiliaus kalba?
Mano šeima ryškios asmenybės. Juokaudama sakau, kad jie solistai, o aš viena tarp jų – plaukiojanti medūza, mėginanti subalansuoti reikalaujamą dėmesį. Vyras labai pragmatiškas. Jo manymu, puošimasis – bevertė tuštybė, drabužiai turi būti funkcionalūs, todėl dažnai girdžiu frazę „form over substance“ (liet. „forma prieš turinį“). Vyras kritiškai žiūri ir į šiuolaikinėje visuomenėje vyraujantį grožio kultą. Vyriausias sūnus šiemet pradėjo studijuoti smuiko specialybę Londono karališkajame koledže. Jis dar jaunatviškai tiki vardiniais ženklais kaip stiliaus išraiška ir skeptiškai vertina mano stiliaus perliukų paieškas mažose parduotuvėlėse. Devynmetis jaunėlis, entuziastingas futbolininkas, pirmenybę teikia sportiniam stiliui. Didžiausia mano patarėja, draugė ir komplimentų žarstytoja yra trylikametė dukra. Iš jos žvilgsnio galiu suprasti, ar pasirinkimas tinkamas. Ne kartą yra kartojusi, kad esu kitokia, nei kitos moterys, ir tai įpareigoja. Stebiu, kaip karingoji princesė virsta dailia, sau itin aukštus reikalavimus keliančia gulbe, turinčia jautrią stiliaus pajautą.
Dirbdama su jaunais žmonėmis sukaupėte tiek naudingų įžvalgų. Kokia mama esate? Gal tenka mokytoja pabūti ir namuose?
Kiekvieno vaiko laukiau kaip Dievo dovanos: branginu, saugau ir esu pasiryžusi aukotis net daugiau, nei reikia. Suprantu viena: jei noriu, kad manimi pasitikėtų, išdrįstų kreiptis jautriais klausimais, turiu gebėti priimti ne tik gražius dalykus, bet ir pykčio protrūkius praradus savitvardą, nemalonias žinias. Mainais gaunu be galo daug: norą dalintis išgyvenimais, jautrią reakciją į mano liūdesį ar nerimą akyse, man skiriamus muzikinius kūrinius. Kartais iš aplinkinių išgirstu, kad vaikų griežtai neauklėju ir pakankamai nedrausminu. Aš jais pasitikiu. Žmogus mokosi tik iš savo klaidų, todėl galiu nebent savo pavyzdžiu parodyti, o ne pamokslais, ir tai pasiteisino. Visgi tam tikrų charakterio savybių ir įpročių pakeisti negaliu, todėl iš artimųjų, pavyzdžiui, išgirstu priminimą, kad esu nebe auditorijoje, o namuose (juokiasi).
Jus dažniausiai visi įpratę matyti besišypsančią. Kaip matote gyvenimą ir su kokiomis mintimis einate miegoti?
Po šypsena gali slėptis tiek daug... Tiesa, kad viešumoje dažniausiai šypsausi, o verkiu vienumoje. Ne kartą iš mokinių esu girdėjusi, kad gyvenime pasimetę pagalvoja, kaip pasielgčiau aš. Jie tiki, kad logiškai susidėliočiau visus „už“ bei „prieš“ ir priimčiau geriausią sprendimą. Greičiausiai taip ir būtų, tik iš pradžių gerokai nuverkčiau. Tikiu posakiu, kad moters, kuri niekada neverkia, akys būna negražios...
Visgi mane sunku sužlugdyti, nes nesėkmes visada priimu kaip pamokas. Blogiausiu atveju nemalonią patirtį priskiriu tamsesnei gyvenimo spalvai, kuri padeda geriau išryškėti vėliau pasirodančioms šviesesnėms. Tikrai nerimauti verta tik dėl sveikatos. Mylint šeimą, darbą ir gyvenimą, visa kita tampa vien požiūrio klausimu. Nuotaikai susvyravus, paklausau romantiškos Garou baladės „Belle“ iš miuziklo „Paryžiaus katedra“, aistringo tango ar jausmingo Jacqueline du Pre violončelės skambesio. Taip ir vėl sugrįžtu į ritmą. Iš prigimties esu optimistė.
