Šarūnai, kurdamas naują paštomatų verslą atsižvelgėte ir į knygomatų poreikį, pradėjote juos statyti bibliotekoms. Kaip kilo mintis, kad galima saugiai pasikeisti knygomis?
Sukūrėme skirtingų technologijų paštomatus, kuriems nereikia elektros energijos. Juos galima pastatyti bet kur, net miške ar daugiabučių laiptinėse, kad žmonės galėtų gauti siuntas į namus, o paštomatai pakeistų pašto dėžutes.
Nežinau, ar čia likimo šypsenėlė, kad vieną dieną sulaukiau skambučio iš Naujosios Vilnios bibliotekos. Jie turėjo idėją bibliotekoje įrengti paštomatą, o mes šiuos kūrėme daugiabučiams. Susisiekiau su kitomis bibliotekomis ir supratau, kad yra didelis knygomatų poreikis, tada jau buvo kilusi pirmoji koronaviruso banga.
Pirmas mūsų knygomatas buvo įrengtas Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, Trakų gatvėje, direktorės Emilijos Banionytės iniciatyva. Kai ji su komanda atėjo į mūsų biurą, mūsų paštomatas net buvo sulūžęs. Bet ji vis tiek mumis patikėjo, kad paštomatą suremontuosime ir galėsime pastatyti jos vadovaujamoje bibliotekoje. Leido mums du mėnesius ten kuistis, jos komanda mums padėjo, ir dabar knygomatas puikiai veikia.
Knygomatas – nauja paslauga vilniečiams. Kaip miestelėnai jį priima?
Paslauga nėra nauja, knygomatai jau anksčiau egzistavo, padėdavo automatizuoti bibliotekų darbą. Tai reiškia, kad į kiekvieną knygą įdedama blakė, kurią knygomatas perskaito, kai knyga įdedama ir išimama. Ta sistema buvo labai brangi, mažai bibliotekų galėjo sau tai leisti. Prieš metus pradėta ieškoti galimybių, kaip atiduoti knygas bekontakčiu būdu, ir taip susikaupė kitų atradimų. Pavyzdžiui, bibliotekos, kurios pasistato knygomatą lauke, sulaukia teigiamų atsiliepimų iš neįgaliųjų, kuriems gali būti sunku patekti į bibliotekos pastatą.
Taip pat svarbu, kad knygas galima pasiimti aštuntą valandą vakaro ar vėliau. Tai keičia gyventojų įpročius. Šiuo aspektu bibliotekininkai girdi teigiamų atsiliepimų, bet iš tiesų nenori, kad nutrūktų tiesioginis ryšys su skaitytojais. Bibliotekininkystė yra jų gyvenimas, aistra, tad jie pageidautų knygomis dalintis gyvai, bet pandemija reikalauja tai daryti saugiai. Knygomatai niekada nepakeis bibliotekininkų. O skaitytojai, kurie vaikšto į biblioteką, yra intelektualūs, išprusę, švytintys žmonės. Kai įrenginėjome knygomatą A. Mickevičiaus bibliotekai, daug kalbėjomės su skaitytojais. Visiems ši naujovė įdomi.
Kaip veikia knygomatas?
Knygos užsakomos iš anksto, bibliotekos turi tam tikrą sistemą, veikiančią internete. Žmogus užsisako knygą, jam nusiunčiamas pranešimas, kad gali knygą pasiimti. Skaitytojas sprendžia, ar nori pasiimti knygą knygomate, ar tiesiogiai iš rankų. Užsisakius knygą į knygomatą, ši bibliotekininkų ten ir įdedama, kai tik jame atsiranda laisvas skyrius.
Ne tik per karantiną svarbu išvengti tiesioginių kontaktų. Kai pradėjome dirbti su šiuo projektu, pamatėme, kad yra trapių žmonių, gyvenančių nuolatinio pavojaus baimėje. Turiu bent du draugus, sergančius autoimuninėmis ligomis. Siaučiant koronavirusui jie nebegali išeiti iš namų. Tokių asmenų yra daug, tiesiog nematome jų.
Su koronavirusu, matyt, gyvensime ilgai. Mūsų elgesys pasikeis. Net gripas nėra juokinga liga. Man kol kas jis nepavojingas, bet mano mamai – labai.
Ar tik Vilniuje esate įrengę knygomatų?
Yra Palangos bibliotekoje, vienoje Panevėžio bibliotekoje, Lietuvos mokslų akademijos, Adomo Mickevičiaus bibliotekose. Vienas knygomatas pastatytas Bauskėje (Latvija), ketiname pastatyti dar septynis – Latvijoje, Kalvarijoje,Vilniuje ir kitur.
Ar bibliotekų lankytojai iš knygomatų gali pasiskolinti tik knygas?
Ir periodinius leidinius, filmus, stalo žaidimus, žemėlapius, natų sąsiuvinius ar kitus dalykus. Gavome įdomią užklausą iš Aklųjų bibliotekos Vilniuje. Neregiams daugiausiai skolinama kompaktinių plokštelių. Mums reikia padaryti daug mažesnių skyrių, taip pat spręsti kodo suvedimo ir plokštelių atsiėmimo problemą. Suvedi kodą, atsidaro tam tikras skyrius, o tada reikia jį surasti. Kodą neregiams suvesti nesudėtinga, jų mobiliuosiuose telefonuose yra garso informacijos paslauga. Radome tiekėjų, kurie gamina klaviatūras su Brailio raštu, bet turime problemą – kai atsidaro koks nors skyrius, jį tenka rasti rankomis. Visgi ir tai išspręsime.
Esate inžinierius ir ekonomistas, daugiau nei 20 metų dirbote ir mokėtės užsienyje. Kodėl grįžote ir kokios patirties parsivežėte?
Nuo devintos klasės mokiausi Paryžiuje, ten baigiau universitetą L‘École Polytechnique, magistro laipsnį įgijau Londone, London School of Economics. Vėliau aštuonerius metus dirbau Monako banke.
Prancūzų kalba Jus užkrėtė mama – prancūzų kalbos vertėja?
Taip, ji mane ir sesutę išsivežė į Prancūziją pirmą kartą, kai man buvo 10 metų, antrą – kai buvau dvylikos. Tada jau laisvai mokėjau prancūziškai. Mama buvo diplomatė. Tais laikais mažai žmonių gerai kalbėjo prancūziškai, o mama tarybiniais metais dirbo vertėja. Gyvenome Strasbūre, prie Europos Tarybos, ten mama dirbo Lietuvos atstovybėje. Paskui persikėlėme į Paryžių, nes Ugnė Karvelis mamą pakvietė dirbti į UNESCO. Nuo tada aš ir sesuo įsišaknijome Paryžiuje.
Kodėl išvykote trise, kodėl kartu nevažiavo tėtis?
Jis mirė, kai man buvo 10 metų. Nė negalėjome su juo atsisveikinti – tais laikais visiems grįžti į Lietuvą buvo labai brangu, neturėjome tiek pinigų. Dabar tai sunku įsivaizduoti – kaip pasikeitė pasaulis! Mama ir nusprendė gyventi užsienyje, nes viena turėjo užauginti du vaikus.
Deramai neatsisveikinus su išėjusiu artimuoju skausmas lieka visam gyvenimui?
Praradęs tėtį ar mamą niekada neišgysi. Kai esi vyresnis, kitaip su skausmu tvarkaisi, o kol mažas, neturi būdų sielvartui užgniaužti, nėra žodžių... Negali daug ko suprasti. Taip, praradimo skausmas lieka visam gyvenimui.
Aštuonerius metus dirbote Monako banke. Kodėl nepanorote ten likti?
Monakas nėra geriausia vieta gyventi. Kai tau 25-eri ar 30 metų, turi vystyti socialinius įgūdžius, apturėti asmeninių patirčių, susipažinti, bendrauti su bendraamžiais, o Monakas – kaip milijardierių Palanga, aptarnaujantis personalas ir milijardieriai. Nesvarbu, kad dirbi banke, vis tiek esi iš aptarnaujančio personalo gretų. Po mūšio visada lengva įvertinti, kas buvo teisus. Man atrodo, ten važiuoti buvo klaida, bet buvo įdomu.
Prisimenant Paryžių, prancūzai turi keistą mokslų sistemą – ekstremalią hierarchiją. Jie pradeda tyrinėti mokinius nuo devintos klasės, pažangiuosius siunčia į geresnes mokyklas, paskui ima juos ruošti būti inžinieriais ar mokslininkais. Dvejus metus mokaisi universiteto kursą ir pasiruoši stojamiesiems egzaminams. Išlaikiusieji juos aukščiausiais balais, įstoja į aukštąsias specialiąsias mokyklas. Aš pakliuvau į šią mėsmalę. Mamai buvo labai svarbu, kad mudu su sese baigtume rinktinius mokslus, suprask, tuomet elgeta nebūsi. Taigi buvau įvertintas aukščiausiais balais ir įstojau ten, kur reikia. Darbą Monake gavau todėl, kad buvau baigęs L‘École Polytechnique.
Kaip klostosi Jūsų sesers gyvenimas?
Giedrė nuėjo kitu keliu, ji gerai Prancūzijoje žinoma unikalaus humoro aktorė komikė, kuria ir dainuoja įdomias dainas. Ištekėjo už prancūzo, dabar jau garsaus komiko. Jie iš Paryžiaus išsikraustė gyventi į Prancūzijos pietus.
O kaip laikosi Jūsų mama?
Prieš porą metų tapo pensininke, toliau dirba viename šveicarų fonde, kuris sukuria sąlygas talentingiems vaikams pianistams dalyvauti konkursuose, groti su profesionaliais orkestrais, organizuoja jų koncertus Paryžiuje, Londone ir kitur.
Šį vasarį pastatėte knygomatą Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai. Savo feisbuko paskyroje rašote: „Šį, kuris stovi prie Mindaugo tilto, apeliuoju į išskirtinę teisę vadinti „mano“.“ Prisimenate, kaip sėdėdavote pas tėtį darbe, Mokslų akademijoje, ir ruošdavote pamokas?
Tėtis dirbo Mokslų akademijoje, ne bibliotekoje, bet aš leidau sau pagražinti tikrovę. Gyvenome Pilies gatvėje, grįždamas iš Salomėjos Nėries mokyklos eidavau pro jo darbovietę ir užsukdavau, ruošdavau ten namų darbus. Ten būdavo organizuojamos kalėdinės šventės su Seniu Šalčiu...
Beje, tą dieną, kai įrengėme minėtą knygomatą, buvo –16 ºC. Peršalau. Bet labai graži vieta. Knygomatas puikiai dera prie vietovaizdžio. Vilniaus širdis. Didžiuojuosi, kad būtent ten galėjau įkurti knygomatą.
Ar vaikystėje tekdavo pabūti ir pas mamą Aukščiausioje Taryboje, kur ji dirbo vertėja?
Ten, kur dabar Seimas, prisimenu barikadas. Pačiomis juodžiausiomis dienomis mūsų ten nesivedė. Po Sausio 13-osios, kai viskas nurimo, eidavome. Prisimenu, kaip mama pravėrė vieno kabineto duris ir pasakė: „Štai, pažiūrėk.“ Pamačiau sėdintį Vytautą Landsbergį. Jis nusišypsojo, pamojavo. Didžiulis įspūdis! Šį žmogų matydavau per televizorių, o tada pamačiau gyvai.
Jūsų mama per Sausio 13-osios įvykius lydėjo prancūzų žurnalistus į morgą. Jums tada buvo aštuoneri...
Mums, vaikams, tuo metu plačiau nepasakojo, kas vyksta. Beje, mano sesuo prancūziškai parašė komiksų knygą „Skardinė konservuotų žirnelių“ – apie mūsų vaikystę ir Sausio 13-osios įvykius. Knyga bus išversta į lietuvių kalbą. Ji norėjo vaiko akimis prancūzams papasakoti apie Tarybų Sąjungą, kad šie suprastų, kokia ten buvo nesąmonė. Mama daug papasakojo, kaip ji visur vedžiojo prancūzų žurnalistus. Manoma, kad Raudonoji armija nedrįso pulti Aukščiausiosios Tarybos, nes ten buvo gausu užsienio žurnalistų.
Buvo kalbų, kad sovietų armija gali padegti Aukščiausiąją Tarybą, o Jūsų mama Violeta 1975 metais išgyveno traukinio, kuris prie Žaslių susidūrė su prekiniu, tragediją, kai šie užsidegė. Jai pavyko išsivaduoti iš liepsnų, bet mintis apie dar vieną galimą gaisrą turbūt buvo nepakeliama?
Ji vis tiek liko pastate drauge su gynėjais. Kadangi kalbėjo prancūziškai, sovietmečiu mamai buvo patikėta palaikyti kompaniją prancūzakalbiams užsieniečiams, kurie atvykdavo į Lietuvą. Ji prisimena, kaip kartą vienas prancūzas paprašė palydėti į Kauną, norėjo pasimatyti su ten gyvenančiu giminaičiu. Tais laikais užsieniečiams reikėjo gauti specialų leidimą išvykti iš Vilniaus. Jiedu pogrindiniu būdu nuvažiavo į Kauną, toks buvo mamos maištas prieš sistemą.
Prieš sistemą maištavo ir jos brolis, Jūsų dėdė, šešiolikmetis rašė šūkius už laisvą Lietuvą, buvo ištremtas į Mordovijos lagerius.
Jų judėjimas prasidėjo paauglystėje. KGB palaukė, kol sueis 18 metų, įsilaužė į močiutės namus Varšuvos gatvėje ir jį išsivežė. Kelis mėnesius dėdė kalėjo KGB kalėjime, prie Lukiškių aikštės, o paskui jį išvežė į lagerį ir įkalino penkeriems metams. Lageris buvo gera partizanų mokykla. Grįžo jau turėdamas daugiau žinių, kaip tęsti pogrindinę veiklą.
Šarūnai, kas Jums yra knyga?
Man labai patinka skaityti, bet taip pat visada labai norėjau rašyti. Ir rašau, tik neatskleisiu savo pseudonimo. Rašytojų darbas modernių technologijų laikais labai pasikeitė. Šiuolaikiniai rašytojai daugiau laiko praleidžia tviteryje, nei rašydami knygas ar blogus. Kai grįžau į Lietuvą, įkūriau startuolį, kurio tikslas buvo analizuoti tekstus – didelius informacijos srautus, šiuos vilkdavome iš interneto – ir bandyti juose įžvelgti tam tikrą struktūrą, naujienas. Manėme, jog tyrimą galėsime parduoti bankams, finansų įmonėms, investuotojams, kad jie galėtų matyti, kas laukia ateityje, prieš visuomenei suprantant, kas ir kaip. Gal tikslas nėra kilnus, bet reikėjo užsidirbti pinigų. Ir mums beveik pavyko, vienu metu gerai sekėsi, bet sušlubavo mano patirtis kuriant verslą. Tais laikais buvau menkas pardavėjas. Sudominome finansinius fondus, kitokias įmones, bet nesugebėjau susitvarkyti su spaudimu ir teko viltis pakabinti į spintą.
Ar pamenate pirmąsias savo knygas?
Įtariu, kad žinau, iš kur ateina mano meilė knygoms. Kai mokiausi Salomėjos Nėries mokykloje, mano bendraklasis buvo Justino Marcinkevičiaus anūkas. Kartą uždavė namie parašyti eilėraštį. Žinot, kaip jautriai vaikai reaguoja į suaugusiųjų pasakymus. Šie ką nors lepteli ir pamiršta, o vaikams lieka visam gyvenimui. Nepamenu, močiutė, mama ar tėtis man pasakė: „Tu čia per daug nesistenk, kaip gali konkuruoti su Marcinkevičiaus anūku?“ To ir užteko, kad sukiltų ambicijos. Parašiau eilėraščių, straipsnių, sėdėdavau ir kiekvieną dieną rašydavau. Taip ir liko vaikystės trauma ar paskata rašyti.
Iki šiol mėgstate konkuruoti?
Konkuravimas – kaip vaikiška užgaida. Augdamas supranti, kad nebegali taip paprastai savęs pozicionuoti, kurioje nors srityje esi geresnis už kitus.Vėliau prasideda lenktynės su savimi – kaip vakar dienos save aplenkti šiandien.
Ar turite vaikų?
Turime dvejų metų Oskariuką.
Kaip internetinio laikmečio sąlygomis ugdyti vaikų domėjimąsi knygomis?
Man regis, knyga pažadina vaizduotę visai kitaip nei televizorius ar kompiuteriniai žaidimai. Skaitydamas žodžius, turi juos interpretuoti, o tai savaime suteikia milžinišką pasitenkinimą. To nepajusi vaizduotę maitindamas kitomis priemonėmis. Reikia pripažinti, kad grožinės literatūros skaitymas yra unikalus būdas fantazijai praturtinti. Skaitymui reikia susikurti sąlygas, ramybės būseną, suprasti, kad turi praleisti laiko su savimi. Oskarui dveji, kai pradės skaityti, gal bus ketveri ar penkeri, pasikeis daug kas. Ir dabar skaitytojai gali parašyti teksto autoriui, šis – atsakyti tą pačią dieną. Gal reikia skatinti ir bendravimą. Pažiūrėsime, kaip visa keisis. Gyvename labai įdomiais laikais.
Sukūrėte darbuotojų sekimo programą „Office Browsing History“, kurią įdiegus į kompiuterį matoma, kur darbuotojai naršo. Ką gi jie veikia internete?
Buvo periodas, kai daug ką bandėme. Verslas – kaip tenisas, išmoksti tik žaisdamas. Mūsų mintis buvo sukurti humanišką įrangą, kad darbuotojai patys galėtų ją išjungti ir tam tikru metu nebūtų sekami.
Kokios įžvalgos? Kad žmonės dirba, niekas internete nesėdi be reikalo, kad darbuotojams būtina prasiblaškyti. Aš pats, kai būnu darbe, kas pusvalandį paskaitau ką nors asmeniško. Taip veikia smegenys. Ir nėra baimės, esą darbuotojai vagia laiką, resursus iš darbdavių. Mums ir nepasisekė todėl, kad tokio įrankio nereikia. Niekas darbo laiku nepiktnaudžiauja, o jei ir piktnaudžiauja, tai ne naršydami internete.
Analizavote interneto reklamų ekosistemą. Ką šis tyrimas parodė?
Bandėme daryti teksto analizę, ką žmonės rašo internete, ir įžvelgti tendencijas. Viena iš tirtųjų – tų įmonių, kurios reklamuojasi internete (o jų reklamos rodomos netikriems vartotojams), apgaulės. Ši analizė turėjo didelį pasisekimą, iš mūsų interviu ėmė garsiausių pasaulio leidinių žurnalistai. Sužibėjome. Deja, nesugebėjome konvertuoti šio pasisekimo į verslą, į pinigus. Apmaudu, bet bus progų pasvarstyti apie ką kita.
Kalbame apie pasaulio švarinimą, gamtos užterštumo mažinimą, ekologiją. Kaip švarinti interneto tyrlaukius? Kaip gelbėtis nuo nuolatinio reklamos produktų brukimo, 25-ojo kadro efekto?
Bus tik blogiau. Nauja tendencija bus automatinė vaizdo analizė, emocijų atpažinimas. Ką nors skaitysite telefone esančiame internete – jus filmuos, stebės, ar patinka tekstas, kokius jausmus reiškiate, ar esate gerai išsimiegojusi ir t. t. Neseniai buvo skandalas, kai „iPhone“ vartotojai pastebėjo, kad jiems atsidarius instagramą dega telefono kameros lemputė. Tai reiškia, kad kamera filmuoja. Įmonė atsiprašinėjo, aiškino, kad tai klaida. Galbūt taip ir nebus, bet dabar tendencija – į šią pusę.
Kita problema, kad „Google“ turi reklamos ir prieigos prie turinio monopolį. Beveik 80 proc. žmonių naudoja „Chrome“ naršyklę, priklausančią „Google“. Ji leidžia sekti žmones visame pasaulyje. Kai toks monopolis naudojamas reklamos tikslais, dar nėra blogiausia. Nes galėtų pardavinėti duomenis diktatūroms... Verslai, valstybės tiesiog naudoja įrankius, kuriuos turi. Pažiūrėkit, kaip Kinijoje sekami gyventojai. Valdžia visur įrengė vaizdo kameras, sugeba atpažinti žmones, skiria jiems socialinius ir kitokius įvertinimus. Prieš 10 metų to padaryti nebūtų galėję, o dabar gali. Kas bus dar po 10 metų? Negalime šito sustabdyti.
Jūsų tyrimuose kalbėta ir apie pornografijos verslo užsakovus.
Buvo įdomu, kaip uždirbama iš nemokamos pornografijos puslapių. Jei kas nors yra nemokama, tai reiškia, kad prekė esi tu.
Tyrėme interneto srauto plovimą, kai pornografinės svetainės perparduoda savo lankytojus respektabilioms reklamos agentūroms. Kai kurios įmonės perka milžiniškus kiekius duomenų iš telekomunikacijų bendrovių ir stumia juos per savo algoritmus analizuodami kiekvieną svetainę. Reklamos piratai falsifikuoja svetainių lankomumo statistiką ir iškreipia supratimą, kas iš tiesų yra internetas.
Po šio straipsnio „Hacker News“, vienas pagrindinių Silicio slėnio naujienų portalų, kuriame publikuodavome savo tyrimus, mus užblokavo. Netekome pagrindinio kanalo.
Kova su vėjo malūnais?
Tikrai taip.
Žinoti daugiau, nei matoma plika akimi, juk įdomu.
Gal tuščias pasididžiavimas, kai kažką atrandi, parašai, tai perskaito daug žmonių, sulauki kokio nors įvertinimo... Turbūt panašius jausmus išgyvena merginos, kai savo nuotraukas įkelia į instagramą ir sulaukia daug širdučių. Nesu itin geros nuomonės apie save, bet buvo gera, kad mano mintis skaito, patiko rašyti.
Prieš leisdamasis į šį nuotykį iš tikrųjų turėjau išmokti rašyti. Atsisėdau, du mėnesius kurpiau analizes. Parašiau jų dešimt, atrodė, vertingos įžvalgos, taip gerai viską išanalizavau. Nusiunčiau draugams, o jie nesuprato. Atsisėdau, kitu žvilgsniu peržvelgiau ir pamačiau, kad nemoku rašyti: nėra logikos, sakiniuose trūksta veiksmažodžių.
Apie ką dabar rašote naudodamasis slapyvardžiu?
Rašau apie kriptovaliutas – esu jų kritikas.
Turiu daug darbo, šeimą, rašymas man – kaip pabėgimas. Skaitytojams gali atrodyti, kad mano personažas rašo tada, kai suranda ką nors įdomaus. Iš tikrųjų jis rašo, kai gauna progą dienai išvažiuoti į kaimą ir pabūti vienas. Vaikštau po mišką, mąstau, susidėlioja mintys, ateina įkvėpimas. Man kartais reikia atsiriboti nuo visko, pabūti su savimi.
Ar dabar verslas Jus tenkina?
Žodis verslas turbūt tikslus, nes jei neuždirbsi pinigų, turėsi viską uždaryti ir ieškoti, už ką pavalgyti. Bet kaip mes tai darome? Čia vėl iškilo noras būti unikaliam ir eiti prieš srovę. Minėjau, kad dirbu „Sigfox“ tinklui, tad paštomatus pastatėme naudodami skirtingas telekomunikacijų technologijas. Jei dabar visiems aktualu perduoti kuo daugiau duomenų ir kuo greičiau, tai mes veikiame atvirkščiai: per valandą galime perduoti 72 baitus. Tai – pusė minimalios SMS žinutės. Ir mūsų kūrinys veikia!
Pačios technologijos pagrindai labai seni, ją per Pirmąjį pasaulinį karą naudojo povandeniniai laivai – komunikuoti su uostu. Tas signalas be galo skvarbus, jo nenuslopinsi, be to, labai saugus. Nenaudojame GSM technologijos. Jei gyveni Vilniuje, Klaipėdoje ar Kaune, natūralu, kad gali skambinti per „Whats App’ą“, bet nuvažiavęs į Samarą GSM ryšio nerasi, ten žmonės džiaugiasi, kad gali girdėti balsą. Jei nori ten pastatyti paštomatą, tradicinės technologijos netinka. Ir Indijoje, kur elektra dingsta triskart per dieną, tokio paštomato, koks stovi prie prekybos centro Vilniuje, nepastatysi. Kai kalbamės su Rusijos paštu, jiems paštomatai neįdomūs, nes rusai turėtų pastatyti juos ne tik Maskvoje ar Sankt Peterburge, bet visoje šalyje. O mūsų veiktų bet kur.
Visas šias problemas aptikome netyčia. Tik dabar pradedame suprasti, kokį naudingą darbą padarėme ir kiek daug jis pasaulyje keičia.
Kada sukūrėte šeimą?
Su Skaiste susitikome prieš ketverius metus. Iš Monako grįžau ir supratęs, jog ten šeimos niekada nesukursiu. Visiškai nesikabino santykiai su vietiniais gyventojais. Grįžti buvo geriausias sprendimas gyvenime.
Sutikęs Skaistę tą patį vakarą žinojau, kad tai mano moteris. Patyrėme ir bendrų, ir skirtingų nuotykių. Gyvenimo vingiuose panašiai formavomės, tapome kai kuo panašūs. Keičiasi žmonės, gyvenimas, keičiamės ir mudu. Kol kas maždaug į tą pačią pusę, o tai ir svarbiausia.
