Pusamžyje įkopusi į didžiąją sceną ji staiga tapo populiari ir visur kviečiama. Komplimentai sodriam balsui ir nesintetinėms emocijoms užplūdo kaip atpildo banga, tačiau Birutės tai nepakeitė. Interviu laikraščiams ir žurnalams – visiems reikėjo su ja pasikalbėti. O ji – atlapa dūšelė, atsakydama visada buvo tokia pat nuoširdi, kaip ir muzikoje, kaip per išpažintį – smulkiai ir su detalėmis. Todėl vietoj regalijų, pasiekimų ir nuopelnų, kurių jau būta tiek daug, žurnalistai rakinėjo ir temas, kurios tebuvo buitinio jos gyvenimo nuotrupos. Šiandien Birutė sako labai pasigailėjusi, kad atvėrė sielą: „Nemoku meluoti, esu jautri ir atvira. Mano biografinėje knygoje „Esu, kokia esu“ nieko pameluoto ar pagražinto. Tačiau dabar jau kalbėčiau kitaip: savo gyvenimą apkaišyčiau rožėmis ir jų žiedlapiais. Žinoma, perkeltine reikšme“, – juokiasi Birutė.
Papasakokite apie dainas, darbą ir repertuarą.
Man visuomet sekėsi, mano dainas ir balsą žmonės mėgo. Dirbau visuose Vilniaus restoranuose ir naktiniuose klubuose, toks jau likimas, nors esu baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir konservatorijoje – chorvedybą, esu choro dirigentė, tačiau dainuoti buvo mano gyvenimo paskirtis. Savamokslė, niekas niekuomet konservatorijoj nemokė estradinio dainavimo. Repertuarą pasirinkdavau ypač kruopščiai. Pirmą dainą dainuodavau, kad drebėčiau pati, dramatišką, o kitą – kad publika drebėtų. Tik paskui ką nors, kad būtų linksma. O salės, kuriose dainuodavau jau vėliau – Operos ir baleto teatro ar kita su didžiąja scena – visuomet būdavo perpildytos.
Dabar, kuomet dėstau solinį dainavimą Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, stengiuosi mokyti taip, kad vaikai pajustų ir išsaugotų muziką savyje. Kad jie dainuotų širdimi, tai nelengva išaiškinti ir parodyti. Galėčiau, tai įdėčiau savo sielą ir meilę. Be to, mano gyvenimiška patirtis yra didelė, daug visko prisigalvoju, kad tie vaikai pajustų, jog gali dainuoti ne tik balsu. Tam, kad gerai dainuotum, reikia būti daug išgyvenus. Vyro sumušta, užsidėjusi tamsius akinius dainuodavau taip, kad salėj būdavo kapų tyla. Klausytojų sielos verkdavo kartu su mano. Muzika man buvo ir yra visas gyvenimas.
Beje, įdomi istorija su Uršulės partija miuzikle „Velnio nuotaka“. Tai buvo viena sunkiausių partijų. Įdainuoti žemu balsu Uršulę buvo iššūkis, kuriam labai ilgai negalėjo rasti dainininkės. Ten net ne dainavimas, tokia speciali ta partija. Po darbo naktiniame klube mane veždavo į įrašų studiją, ten jau būdavo kompozitorius V. Ganelinas ir režisierius A. Žebriūnas. Ir ką jūs manote, – man Uršulės partija pavyko puikiai. Buvau labai patenkinta ir laiminga.
Kas jus nukreipė į dainavimą? Ar tėvai pastebėjo, kad esate gabi?
Mama buvo paprasta pardavėja, o tėtis fotografas, tad prie meno. Kai šypsodavausi, matydavosi, vienas dantukas buvo kreivas, bet kai tėtis paretušuodavo nuotrauką, atrodydavau gražuolė. Mes gyvenom name priešais bažnyčią, ten kažkada buvo vienuolynas. O bute stovėjo netradicinis rojalis – keturkampis, su žvakidėmis. Jis mane labai traukė. Ateidavau, paspausdavau vieną klavišą ir bandydavau natą atkartoti balsu. Kartą mama rado skelbimą, kad konservatorijoje renkama vaikų klasė. Buvau penkerių, susigėdau, nieko nepadainavau, o eidama namo taip verkiau, nes norėjau mokytis.
Kitais metais mama vėl nuvedė, tuomet ir įstojau, nes tikrino klausą, o mano klausa absoliuti. Taip aš įstojau į smuiko klasę ir mokiausi, nekęsdama to smuiko nežmoniškai, penkerius metus. Visa laimė, mane mylėjo mokytoja, tad pasiimdavo po pamokų namo, su jos vaikais kartu žaisdavau. Mokytoja prisakė mamai, jog reikia pasamdyti kokį studentą, kad daugiau gročiau, bet groti nenorėjau. Tikrą smuiką aš be galo mėgau, kai užgrodavo mano mokytoja – alpėdavau, o mano smuikelis buvo mažytis, skleisdavo įkyrų prastą garsą: čyyyr, čyyyr, – tos nuobodžios gamos, taip neįdomu vaikui, todėl jo ir nekenčiau.
Vyrai ir jų vaidmuo jūsų gyvenime. Ar turėjote globėjų, gerbėjų, mylimųjų?
Mano gyvenime buvo daug smurto. Smurtavo vyras, kuris jau dvidešimt metų miręs. Žydų tautybės atstovas, atrodė labai padorus, negėrė, nerūkė, tačiau smurtavo. Paprastas darbininkas, ne menininkas, sunku jam buvo mane suprasti. Buvau dėkinga, kad leido naktimis dainuoti. Žinoma, mano buitis ir namai blizgėjo – apskalbta, valgyt pridaryta, viskas ant mano pečių. Jis niekuomet nepasitikdavo paryčiais po darbo, manau, kad nemylėjo. Esu važiavusi namo ir su gatvių laistymo, ir sniego kasimo mašinom, jei taksi negaudavau.
Vienintelis geras dalykas – jis nebuvo gobšus. Duodavo pakankamai pinigų mūsų dukrai. O kai pasiligojo, tampiau jį ant savęs, kaip Kristus kryžių – iki tualeto ir atgal. Manau, kad todėl Dievulis man ir neatėmė balso – dainuoju iki šiol. Gaila tik, kad visi prisiminimai apie jį yra blogi, nors mylėjau nuo devintos klasės. Jis – mano pirmas ir paskutinis vyras. Tikriausiai darau nuodėmę, nes apie mirusiuosius, kaip sakoma, gerai arba nieko, tačiau nieko gero iš trisdešimt aštuonerių mūsų gyvenimo metų negaliu prisiminti.
O darbe prie manęs niekas neprieidavo su nepadoriais pasiūlymais, tik dėkodavo už balsą. Lietuviškai ir angliškai. Neturėjau jokių simpatijų, nebuvau vyrų pagundos objektu. Be to, nors visuomet gražiai pasipuošusi, kvepianti prancūziškais kvepalais, laikiausi nuostatos, kad vienos nakties nuotykis ne man. Žinojau vyrų psichologiją: jie į naktinį barą ateina pasiklausyti muzikos, išgerti arba susirasti nuotykių (dažniausiai). O kai ateina su žmonomis, bijo pasakyti komplimentą ar atnešti gėlių. Juokinga.
Ar galite pasakyti, kad jūsų gyvenimas, nors buvo sunkus, tačiau labai įdomus?
Aišku, kad įdomus. Daugiau nei mėnesį dirbau Jungtiniuose Arabų Emyratuose, keliuose mažesniuose restoranuose ir viešbutyje, kuriam programas ruošė Žilvinas Žvagulis. Kaip tik jis nemėgino manęs parduoti! Kai tik nusiųsdavo vaizdo įrašą su mano dainomis, programos nenorėdavo pirkti – žema, negraži, stambi, o juk mylėdavo aukštas, blondines, ilgomis kojomis. Tačiau Žilvinui labai patiko mano balsas ir jis sugalvojo mane nugabenti į Emyratus lėktuvu. Skridom kartu su Gabaliu. Apsigyvenom paprastam viešbutuke, o į svečius pas Žvagulį važiuodavom į tą prabangų viešbutį ir atsisėsdavom prie staliuko kaip svečiai. Tada jau Žilvinas nutaikydavo momentą ir pakviesdavo mane padainuoti, tarsi iš salės. Tai ir pinigų gaudavau, ir gėlių. Sekėsi man ir ten. Tik tas mano stambumas taip trukdė, likau tokia po gimdymo, didelė krūtinė, išmaitinau du vaikus – savo ir dar vieną mergaitę, kuri, beje, tapo muzike. O mano dukra tapo kirpėja. Bet esu laiminga, nes turiu dukrą, du anūkus ir jau du proanūkius. Šeima kaip ir didelė, tačiau gyvenam visi atskirai, nors skambinamės ir kalbamės kasdien daug kartų.
Kokia didžiausia problema šiandien?
Vienatvė. Jau dvidešimt dveji metai, kai esu našlė. Gyvenu viena. Aišku, jei vyras būtų buvęs geras, gal iki šiol verkčiau. Bet dabar esu tokioj taikoj ir ramybėj. Niekas manęs nevadina karve... tiek visokių dietų per gyvenimą išbandžiau, net skrandžio žiedą. Tuo metu numečiau 70 kilogramų iš 120-ies. Skraidžiau, vaidinau, didžiavausi, persisiuvau visus drabužius, buvau sau labai graži. Visus kailinius atidaviau kaimynei.
Gaila, bet turiu tik vieną tikrą draugę, kuri nei išdavė, nei pardavė, labai draugavome jaunystėj. Su moterimis stengiausi neturėti reikalų, nes dažniausiai sutikdavau savanaudes, tenorėjusias pasišildyti mano žinomumo spinduliuose. Mano bendraamžės pavydi ir dabar, kad mane vis dar kviečia padainuoti, o jos jau seniai nedirba.
Dabar, per pandemiją, mano dienos labai neįdomios. Atsikeliu ryte ir „einu į procedūras“: turiu gerą masažinę lovą ir dar bėgimo takelį nusipirkau. Taigi sportuoju. Geriu kavą. Paskui einu dėlioti pasjansą. Turiu dvi kalades mažų kortų, tai dėlioju, dėlioju ant staliuko, kol sudėlioju. Labai geras užsiėmimas, apie nieką negalvoji.
Taip pat daug skaitau. Anūkė atneša knygų, jei kuri užkabina, tiesiog įkrentu. Paskui sprendžiu kryžiažodžius. Turiu labai gerą kaimynę, ji man parneša maisto, o aš jos laukiu su pusryčiais, truputį pabendraujam. Iki pietų nežiūriu televizoriaus, o vakare jau einu į kiną – kitą kambarį. Kartais žiūriu melodramas per planšetę.
Turiu tris kambarius – vienas yra baltas, čia stovi mano baltasis fortepijonas, kurį kažkada padovanojo velionis vyras. Fortepijonas kainavo dešimt tūkstančių litų. Kai susipykom su vyru po mėnesio, liepė atiduoti pinigus. Bet kadangi visuose žurnaluose buvau pasiskelbusi apie jo dovaną, paklausiau: o tai ką su žurnalistais darysim? Taip ir liko. Dabar, kai turiu svečių, pietauti einam prie baltojo stalo.
Kur mėgstate atostogauti? Kur važiuosit, kai pasibaigs pandemija?
Visą gyvenimą „atostogavau“ Palangoje. Dainuodavau naktiniame klube „Birutė“. Ten man duodavo kambarėlį, važiuodavom visa šeima, bardavomės, nieko įdomaus. Tokios mano atostogos visą gyvenimą – nėkart neatostogavau be dainavimo. Nepatinka dykinėti, nemoku.
Viena nevažiuočiau niekur. Taip nenoriu, nemėgstu vienatvės. Esu pripratus prie žmonių, man reikia bendravimo, repeticijų. Laukiu, kad pasibaigtų pandemija, noriu dainuoti. Daugiausiai mane kviečia dainuoti ruošdami kam nors tokią dovaną: paslepia vis kur nors ir staiga, kai pasirodau su muzika, būna geras siurprizas. Dar man patinka koncertuoti klube „Soho“, ten labai kultūringa aplinka, žmonės linksminasi, nėra muštynių.
Esu labai geranoriška, gero charakterio, man greitai persiduoda kitų mintys ir nuotaika: lengvai užsivedu tvarkytis ar, pavyzdžiui, kepti bulvinius blynus – jei kas nors pasigyrė, kad kepa, užsimanau kaipmat.
Esu ir jautri, verkiu, jei koks nors filmas graudus. Niekam nelinkiu blogo, tad, manau, man ir Dievulis padeda: ir pensija gera, dar dirbu ir, aišku, mes dar dainuosim!
