Liudvika Pociūnienė apie „Moters“ įkūrėją: „Iš buvimo su močiute labiausiai prisimenu Kalėdas, jos kurtą kalėdinę nuotaiką“

Leidinio „Moteris“ įkūrėją ir pirmąją redaktorę Stefaniją Paliulytę- Ladigienę jos žentas šviesaus atminimo skulptorius Vladas Vildžiūnas yra pavadinęs bibline, ne šio pasaulio moterimi. Jeigu Stefanija – kartu su vyru Kaziu Ladiga jie užaugino šešis vaikus – būtų sulaukusi šių dienų, tikriausiai džiaugtųsi šakas plačiai išskleidusiu giminės medžiu – jau baigiančiais pražilt vaikaičiais, suaugusiais provaikaičiais ir didžiuliu būriu proprovaikaičių. Prisiminimais apie močiutę S. Ladigienę mielai sutiko pasidalinti jos vaikaitė žurnalistė Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narė Liudvika (Vildžiūnaitė) Pociūnienė.

Ponia Liudvika, savo apsilankymą Jūsų namuose sieju su šimtamete „Moters“ žurnalo istorija, su Jūsų močiutės asmenybe, nepaprastu jos likimu. Skaitytojams noriu priminti, kad 1920 metų rugsėjo 14 dieną devyniolikmetė Stefanija Paliulytė-Ladigienė beveik tiesiai nuo altoriaus, susituokusi su Lietuvos kariuomenės vadu pulkininku Kaziu Ladiga, pasispaudusi po pažastimi pundelį rankraščių, patraukė iš Kauno į Vilnių spausdinti pirmojo „Moters“ numerio, o Kazys – į frontą vadovauti kovoms su lenkais. „Žaibo“ spaustuvei Stefanija užsakė išspausdinti 3000 leidinio egzempliorių. Spaustuvei sumokėra 3308 auksinai. Leidinio pavadinimą rinkti padėjo Liudas Gira, Kazys Binkis, Faustas Kirša. Kaip vertinate devyniolikmetės atsakomybę imtis svarbaus redaktorės vaidmens?


Ta karta subrendo anksti – Pirmasis pasaulinis karas paauglius padarė suaugusius. Senelis Aukštaitijos operacijai vadovavo būdamas 25-erių. Kas šiek tiek išmano Lietuvos nepriklausomybės kovų istoriją, nesunkiai gali įsivaizduoti, kokia atsakomybė gulė ant fronto vado pečių. Palyginti su tuo, žurnalo redagavimas galėjo atrodyti apskritai kaip vaikiškas užsiėmimas. Jaunutė valstybė kilo iš karo griuvėsių. 1919 m. Lietuvos katalikių moterų draugijos kongresas nutarė leisti savo laikraštį ir paprašė Stefanijos imtis šio darbo. Ji atsisakė tarnybos Žemės ūkio ministerijoje. Ko gero, nutarė, kad prasmingiau rašyti straipsnius, galinčius įkvėpti moterims ir mergaitėms daugiau savivertės, iniciatyvos, tikėjimo, kad galima gyventi neprarandant laiko ir viso gyvenimo kapstantis buities smulkmenose. Tai buvo visuomenės lūžio metas, keitėsi požiūris į šeimą, tapo svarbūs žmogaus jausmai. Juozas Tumas-Vaižgantas, su jo raštais man teko gana išsamiai susipažinti (L. Pociūnienė yra dokumentinio filmo „Tumo kodeksas“ scenarijaus autorė, – aut, past.), nuoširdžiai rūpinosi moterų padėtimi visuomenėje suprasdamas, kad šalies pažangą lemia ir jos, dažnai neturinčios sprendimo teisės tradicinėje šeimoje, kur vedybas lemia tėvų sprendimai. Nelengvai tuo laiku skynėsi kelią supratimas, kad moteris – ne pastumdėlė ir ne daiktas, moteris turi svarbias pareigas ir dėl to privalu ją gerbti. O vis dėlto jauna Lietuvos valstybė balsavimo teisę moterims suteikė net anksčiau nei JAV. Mokslo ragavusių lietuvaičių buvo nedaug, užtat ir jautė pareigą dalintis, dalyvauti visuomenės gyvenime, kelti ir kilti... Gal neatsitiktinai močiutė dalyvavo 1926 metų rinkimuose ir buvo išrinkta į Seimą. Pusbrolis Linas, jis išsamiai domisi šeimos istorija ir atranda vis naujų faktų bei dokumentų, yra pajuokavęs: „Tai, va, matai, išrinko močiutę į Seimą, o tada senelis padarė perversmą ir tą Seimą išvaikė, kad žmona į namus grįžtų.“



Stefanija Ladigienė
Stefanija Ladigienė
Nuotr. iš herojės archyvo


 

Iš kokios šeimos ateina Stefanija (Paliulytė) Ladigienė?


Prosenelis Tomas Paliulis buvo žinomas knygnešys. Močiutės tėviškėje Vabalninke, didžiuliame, kaip man tada atrodė, name praleisdavau vasaras su močiute ir jos seserimis – Natalija ir Severina. Prisimenu, kaip tetutė Natalija rodė didžiulį kaminą, kuriame prosenelis slėpdavosi su visa draudžiama spauda, o priekyje motutė (taip vadindavo prosenelę) pakurdavo ugnį, ir ne kartą žandarai išėjo nieko nepešę. Beje, kėdės, ant kurių sėdime, yra prosenelio darbo, o čia atkeliavo iš Vabalninko su močiutės vyriausia seserimi teta Natalija. Mamos svetainėje ir dabar kabo močiutės brolio pieštas pastele prosenelio portretas. Paliulių šeima buvo didelė, močiutė – jauniausia duktė. Mano jauniausia dukra Severina yra pakrikštyta močiutės sesers Severinos garbei. Tetutė Severina dirbo akušere, apylinkėje buvo žinoma moteris, visas Vabalninkas per jos rankas išvydo pasaulį tam tikru laiku.



Vestuvės 1920 m.
Vestuvės 1920 m.
Nuotr. iš herojės archyvo



Jūsų močiutė anksti pradėjo lavintis, būdama antroje klasėje, išmoko taisyti korektūrą, per vasaros atostogas padėdavo savo pusbroliui kanauninkui A. Sabaliauskui ir prof. R. Niemiui taisyti leidžiamų tautosakos rinkinių klaidas. Trylikos metų tapo aktyvia ateitininke.


Pirmajam pasauliniam karui užgriuvus Lietuvą, Petrapilyje ji lankė Kazimiero Būgos lietuvių kalbos kursus, kad būtų naudinga grįžusi į tėvynę. Septyniolikos grįžo į gimtinę, dirbo korespondente Pramonės ir prekybos banke, vakarais padėdavo lietuvių kalbos gramatiką rašančiam Jonui Jablonskiui kaip sekretorė.


Ji ne tik pati lavinosi, bet ir rūpinosi, kad lavintųsi jos aplinkoje gyvenantys žmonės, nesvarbu – Kaune ar Gulbinėnuose, kur šeima buvo įsikūrusi ne visai savo noru. Tai viena iš šeimos legendų: pasakojama, kad karšto būdo generolas Kazys Ladiga pateko nemalonėn, kai karininkų draugijoje pasakė: „Aš Smetoną pastačiau, aš jį ir nuversiu.“ Reakcijos ilgai laukti nereikėjo. Išvarytam į atsargą, jam Gulbinėnuose kurį laiką buvo skirtas namų areštas. Ten gimė ir augo jaunesni vaikai.


Net tada, kai senelį atleido iš tarnybos (1927 m. rugsėjį), kai šeima apsigyveno Gulbinėnų dvare, močiutė neapsiribojo buities rūpesčiais, nors su gausėjančia šeima jų tikrai užteko. Mama pasakoja, kad po devintos vakaro vaikai turėdavo gulėti lovose, nes tai buvo mamos laikas, kai rašydavo laiškus ir straipsnius, skaitydavo. Ji buvo iš tų žmonių, kurie tiesiog priima aplinkybes kaip iššūkį. Kaime – tai kaime. Čia taip pat yra veiklos. Netgi mokyti mergaites ir moteris higienos įgūdžių... Dvare – tai dvare. Vadinasi, kaimas gali tikėtis, kad naujieji dvaro šeimininkai surengs Kalėdas su gyvaisiais paveikslais. O jeigu kol kas nėra kaime bažnytėlės – tai yra dvaro koplyčia. Mama puikiai prisimena, kaip „dėdė pralatas“ – neseniai su įkaitais kunigais iš Rusijos grįžęs Jonas Ladiga – ten laikydavo Mišias...


Kazys ir Stefanija Ladigos su vyresniais vaikais – Algiu, Irena ir Linu. 1927 m.
Kazys ir Stefanija Ladigos su vyresniais vaikais – Algiu, Irena ir Linu. 1927 m.
Nuotr. iš herojės archyvo


 Aukštuomenės dama S. Ladigienė užaugino šešis vaikus. Ar tiesa, kad dėl gausios šeimos ji buvo pašiepiama to laiko Kauno poniučių?


Pirmiausia močiutė niekada nelaikė savęs aukštuomenės dama. Vaikų gimimas jai buvo kažkuo panašus į moters karišką pareigą, nė vieno neprarado, nors teko praleisti bemiegių naktų prie karščiuojančių mažylių. Visi šeši nugyveno gražų turiningą gyvenimą. Dabar belikusios dvi – mano mama ir jauniausioji – teta Jonė. Vaikų skaičius dar nieko nereiškia, svarbu, kaip skleidžiasi jų gyvenimai. Tai – tikrasis motinos nuopelnas, ypač turint omeny, kokiais laikais teko gyventi. O kalbant apie aukštuomenę... Drabužių, prabangos kultas močiutei buvo svetimas, bet estetinė nuojauta – tikrai ne. Dar ir dabar mama pasakoja apie buvusią Gulbinėnų interjero eleganciją, močiutės aprangos stilių – griežtą ir solidų. Ir kaip sukarpė lėlėmis žaisdama kažkokią brangią suknelę. Bet močiutė tik pasakė, kad tos suknelės niekad nemėgo.



Su ateitininkais
Su ateitininkais
Nuotr. iš herojės archyvo


 

Dalydamasi prisiminimais apie savo mamą, Marija Vildžiūnienė man sakė, kad Stefanija nemėgo pasakoti apie Sibiro tremtį. O pati niekada nepamirš ankstyvo 1946 metų kovo 14-osios ryto, kai ketvirtą valandą į duris pasibeldė saugumiečiai ir vaikų akivaizdoje išsivedė jų mamą. „Atsisveikino (mama, S. Ladigienė, – aut. past.) santūriai: nykščiu ant kaktų padarė kryžiaus ženklus. Mes, trys mergaičiukės, stovėjome netekusios žado. Kareiviai visą dieną darė kratą, tuos, kurie užsukdavo, sulaikydavo.“


Močiutė dar gana ilgai Vilniuje veikė su ateitininkais, kartu su labiausiai patikimais bendražygiais stengėsi aprūpinti padirbtais dokumentais miško brolius, kad nors ne visi būtų okupantų išžudyti... Už šią veiklą ir buvo įkalinta lageryje, taip pat gavo dešimt metų tremties Sibire. Kai močiutę suėmė, Marytė Biekšaitė sėdėjo prie pečiaus, valgė atsišaukimo lapelius ir springo. Regis, Irena Veisaitė tąkart susiorientavusi ėmė gelbėti padėtį – pasakė kareiviams, kad namuose labai šalta, kad reikia pakurti krosnį. Taip ir atsikratė tais atsišaukimais.


Neatsimenu, kas man pasakojo: kai, iki buvo suimta, močiutė vaikščiodavo Vilniaus gatvėmis, pažįstamieji nustebdavo: „Kaip, jūsų dar nesuėmė?“ Jos bute Trakų gatvėje nuolat būdavo pilna žmonių. Priimdavo visus, kurie iš kaimo atvažiuodavo su lauknešėliu ir laukdavo prie Lukiškių kalėjimo – gal leis pasimatyti su kalinčiais artimaisiais, perduoti jiems maisto. O tiems žmonėms reikėdavo kur nors pernakvoti. Kiek buvo vietos ant grindų, tiek ir paklodavo.



Gulbinėnai, kur šeima apsigyveno generolui K. Ladigai išėjus į atsargą.
Gulbinėnai, kur šeima apsigyveno generolui K. Ladigai išėjus į atsargą.
Nuotr. iš herojės archyvo


 

Iš Štuthofo kalėjimo grįžęs palūžęs Balys Sruoga Stefanijos namuose taip pat rado užuovėją.


Gyveno jis kitur, bet dažnai užeidavo pas močiutę. O močiutė jį labai bardavo, kad prie stikliuko įjunko. Rašytojo žmona ir duktė pasitraukė į Vakarus, grįžęs iš Štuthofo sugniuždytas labai ilgėjosi savo šeimos, iš nevilties užgerdavo, močiutė vis bandė jį gelbėti, šelpė, kuo galėjo, kad ir tų pačių miltinių kleckų įdėdavo pavalgyti. Artėjant žiemai, atidavė jam senelio kailinius. Kazys Ladiga buvo gerokai žemesnis už Sruogą, jam tie kailiniai siekė žemę, o aukštaūgiui Sruogai – iki kelių. Mama prisimena, kad jis visą vakarą galėdavo pratylėti. Močiutė išvirdavo arbatos ir imdavosi siūti, o jis sėdėdavo ir žiūrėdavo pro langą. Vienas kitą gerai suprato be žodžių. Abiem skauda, abu netekę mylimųjų. Močiutė nebuvo baisiai šneki.



Vaišės Gulbinėnų parke
Vaišės Gulbinėnų parke
Nuotr. iš herojės archyvo


 

Bet rėždavo ugningas kalbas, sakydavo, kai ant bačkos atsistoji, žodžiai patys pradeda lietis. Pasakojama: kartą Vaižgantas, paprašytas parašyti straipsnį „Moters“ leidiniui, atšovė: „Panie, turite Ladigienę. Tegul ji rašo taip, kaip gražiai kalba. O kad Lietuva turėtų daugiau tokių lietuvaičių, jos pakeltų Lietuvą.“


Kai prisikaupdavo, tai rėždavo. Bet ji nemėgo liežuvavimo, apšnekėti pažįstamus.

 

Buvo drąsi moteris. S. Ladigienė savo namuose Trakų gatvėje glaudė ateitininkę Adelę Dirsytę, mokytoją Česlovą Mačį, iš Kauno geto pabėgusią žydų mergaitę, dabar – teatrologę Ireną Veisaitę. Profesorė man pasakojo, kaip Ladigienė jai įdėdavo daugiau nei savo vaikams skrylių su spirgučiais, kaip pabučiavo prieš miegą, ir „Juodoji Irena“ apsiverkė, klausė: „Ar jums ne šlykštu bučiuoti žydę?“ Tada apsiverkė ir Stefanija. Irenai ji visą gyvenimą – Mamytė. Profesorės rūpesčiu S. Ladigienei po mirties suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas.


Kai pagalvoji, kokį košmarą žmonės patyrė... Trauma lieka visam gyvenimui. Kai esi gatvėje vienas, niekam nereikalingas, netikėtai dovanota šiluma turi nepaprastą vertę.


Frontas slinko į rytus, paskui – atgal, į vakarus. Nei viena, nei kita nieko gero nelėmė. Kai Raudonoji armija priartėjo prie Vilniaus, profesorius Stabinis pasiūlė močiutei su mama ir Jone pasitraukti iš miesto į jo vasarnamį kitapus Neries. Ten per bombardavimus vaikams vilgydavo lūpas citrinos riekele. Močiutė prašė ir Irenos Veisaitės eiti kartu, bet ši pasakė saugosianti butą nuo marodierių. Nepadėjo jokie įkalbinėjimai – Irena užsispyrusi, taip norėjo atsidėkoti. Pasakojo, kad buvo baisu. Frontas ėjo per Vilnių, sovietai nebebombardavo miesto, bet napalmu degino visą senamiestį. Tapetai raitėsi ant sienų. Irena prisimena, kad, viskam aplink liepsnojant, ji sėdėjo prie krūtinės priglaudusi marmuriniame rėmelyje močiutės įrėmintą Aušros Vartų Madoną. O paskui mama pasakojo, kaip jos susitiko, ir Irena pamatė, kad jos visos gyvos. Sakė: „Maniau, ji išsikraustė iš proto – bėgo pasitikti ir šaukė nesavu balsu.“ O dar po poros metų, apimta nevilties, lydėjo žvilgsniu kalėjimo mašiną, išvežančią suimtą močiutę...



Su šeima tėviškėje – Vabalninke – pas seseris
Su šeima tėviškėje – Vabalninke – pas seseris
Nuotr. iš herojės archyvo


 

Iš lagerio S. Ladigienė rašė vaikams gražius laiškus. Juose nebuvo skundų.


 Mama sako, kad net iš toli juto įkvepiančią močiutės dvasią. Atsimenu vieną pokalbį su ponia Petrauskiene, juodvi – tos pačios kartos moterys – turėjo apie ką pasišnekėti. Močiutė pasakojo istoriją apie lageryje prasikaltusią ukrainietę, kaip ją uždarė į karcerį su maišu ant galvos, o ta moteris sodriu balsu uždainavo: „Ja drugoi takoi strany nie znaju, gdie tak volno dyšit čeloviek.“ („Aš kitos tokios šalies nepažįstu, kur taip laisvai kvėpuoja žmogus“, rus.) Įspūdžių apie kitų žmonių drąsą močiutė papasakodavo.


O ji pati turėjo dar vieną nepamirštamą savybę – iki šiol prisimenu močiutės gilų veriantį žvilgsnį. Kai būdama vaikas prasikalsdavau, pažvelgdavo tokiu žvilgsniu, kad šiurpas nueidavo. Tas žvilgsnis, matyt, ją ir gelbėjo lageryje. Budeliai dažniausiai yra prietaringi. Močiutės per tardymus nemušė. Ji per patį pirmą tardymą pažvelgė į kvotėją tuo ypatingu žvilgsniu ir pasakė: „Jei tu mane nukankinsi, aš tau dieną naktį sapnuosiuos.“ Ją bandė palaužti kitaip – už sienos paleisdavo vaikų verksmo įrašą ir vis priekaištaudavo: „Kokia gi jūs motina? Ar nerūpi, kaip dabar jūsų mergaitės?“

Močiutė miekada niekuo nesiskųsdavo. Kai 1927 metais už senelio aštrias kalbas apie Smetoną jie buvo ištremti į Gulbinėnus, senelis verslo gyslelės neturėjo, investavo į malūną, verslas bankrutavo, juos paleido iš varžytinių. Išnešė baldus, išvedė gyvulius. Ir kaip tik tuo metu atvažiavo močiutės bičiuliai iš Kauno. Močiutė patiesė staltiesę sode ant pievos, visi susėdo, džiaugėsi puikiai praleistu laiką. Manė, kad Ladigienė sugalvojo gražią atrakciją – ant pievos papietauti, bet Ladigos neprasitarė, kad namuose jau nebėra baldų. Pažįstami tik grįžę į Kauną išgirdo apie varžytines... Po dienos kaimiečiai jiems atvedė karvę – kad vaikai bent pieno turėtų. Mamos auklytė Pauliutė, tokia miela močiutė su kuprele, dar kartais atvažiuodavo pas mus į Jeruzalę. Kartą ji pasakojo, kaip ponia generolienė svogūnus aukštyn kojomis susodino – šaknimis į viršų. Nežinau, ar tikrai taip buvo, tik galiu pasakyti, kad močiutė mylėjo gėles. Pinavijos, kurios mano kieme iki šiol klesti, – jos palikimas. Tikriausiai iš Gulbinėnų ir atsivežė. Tokios rūšies dabar net Kairėnuose nerandu. Nepaprastai maloniai kvepia.


Vis dėlto Gulbinėnuose ne ūkis ir parko gėlynai jai buvo svarbiausia. Iš pat pradžių ėmėsi to, kas buvo arčiau širdies – švietimo. Kaime moterys purvinais skudurėliais vaikučiams burnytes prausdavo. Paprasčiausios higienos reikėjo mokyti. Gabesnes mergaites pamokydavo skaityti. Močiutė ir vargoninkavo, ir chorui vadovavo... Mamai ir tėčiui pati pasakojo: važiuoja brikele vieškeliu į Mišias vargonais groti, šalikele eina basa kaimietė, batus per petį persimetusi. Močiutė sustabdo arklį, klausia: „Gal pavežti, turbūt mišiosna eini?“ Moteris sako: „Taip, einu, bra, pasižiūrėti, kas ti do boba vargamistra.“



Tremtyje
Tremtyje
Nuotr. iš herojės archyvo


 

Močiutė rašė, Jūs taip pat daug rašote.


Gali būti, kad tai – stiprus genas. Bet ne tik. Močiutė man daug skaitė. Vaikiškas knygeles skaitydavo čekų, lenkų, prancūzų kalbomis. Aš baisiai pykdavau: „Ne taip skaityk, ne taip skaityk!“ Trejų ar ketverių metų buvau. Bet gal todėl man taip lengva mokytis kalbų.


Iš tremties 1957 metais močiutė grįžo visai suvargusi, silpnos sveikatos. Jau pakeliui namo susirgo šiltine ir turėjo praleisti dar mėnesį ligoninėje – toli nuo Lietuvos. Kai pagaliau grįžo, dėdė Algis (vyriausias sūnus) ją iš traukinio išnešė ant rankų. Močiutė grįžo pas mus ir netrukus tapo namų siela. Prisimenu, kaip prie jūros važiuodavome, kaip ji vaikščiodavo su poniomis Petrauskiene ir Šalkauskiene, dalindavosi prisiminimais. Sustiprėjusi močiutė perėmė namų ūkį ant savo pečių. Kai mama išvažiavo gintis diplominio darbo, pusantro mėnesio praleido Maskvoje, kai grįžo, nepažinau. Atėjom su močiute pasitikti į stotį, žiūrėjau, žiūrėjau ir veikiausiai pažinau, bet taip buvau ant jos supykusi, kad nubėgau šalin. Ir Severina po mano pusantro mėnesio stažuotės Amerikoje manęs nepažino. Palikau pusantrų metų vaiką. Grįžtu, mama bando ją prie manęs privesti, sako: „Kur mamytė? Žiūrėk, mamytė!“ Severina pasiėmusi mano nuotrauką glosto, sako: „Čia mamytė“, o į mane nė nežiūri.


Iš buvimo su močiute labiausiai prisimenu Kalėdas, jos kurtą kalėdinę nuotaiką. Kartu kūčiukus kepdavome. Dėl tų kepinių iš mūsų su Domantu pagalbos tikriausiai daugiau bėdos būdavo negu naudos, bet juk svarbu vaikams visus dalyvauti. Tik močiutė nusisuka, Domantas pačiumpa žiūpsnį miltų, suploja delnais, debesį padaro. Domantas labai močiutę mylėjo ir buvo jos labai glaudžiamas. Kai ji jau labai sunkiai susirgo ir nebesikėlė, budėdavo prie gazuoto vandens sifono ir vis klausdavo, ar močiutė nenori gerti. Domantui tada buvo vos ketveri, bet buvo labai supratingas. Manau, kad močiutės kalbėjimas apie dvasinius dalykus išugdė nepaprastą jo savigarbos, padorumo supratimą.

Vaikui išaiškinti, kas yra nuodėmė, ne taip paprasta. Iš pradžių aš nelabai ir supratau, kas ta nuodėmė. Sakiau: „Močiute, žiūrėk, kiek katinėlis turi nuodėmių.“ – „Čia ne nuodėmės, čia dėmės.“ Tada pasisodino mane ir paaiškino, kad yra tam tikri dalykai, kurių daryti negalima. Negerai meluoti, pasiimti svetimą daiktą. Atrodo, ji buvo išvertusi vaikiškų prancūziškų novelių knygelę ir man papasakojo istoriją apie labai neturtingą mergaitę. Šeimininkai nusiuntė ją į parduotuvę skanėstų nupirkti, ir ji pamatė cukruotas braškes. Pardavėjo nebuvo, mergaitė paėmė vieną, palaižė, bet padvejojusi padėjo atgal. Grįžęs savininkas pamatė, kad braškė aplaižyta, viską suprato. Jis mergaitę pavaišino braškėmis ir pasakė: „Jei kitą kartą norėsi, paprašyk.“ Taip močiutė paaiškindavo pagrindinius elgesio dalykus.

Sakė, kad Dievulis visada išklauso vaikų maldas. O man pavesdavo mažų darbelių atlikti. Kartą gavau nuravėti nedidelį gėlynėlio kampą. Ravėti labai nemėgau. Tai aš nubėgu, kamputyje pasimeldžiu ir vėl bėgu žiūrėti, gal tas gėlynėlis nusiravėjo. Nieko panašaus. Močiutė stebėjo, stebėjo, kaip lakstau, tada pasišaukė ir sako: „Vaikeli, nereikia Dievulio prašyti tų dalykų, kuriuos pati gali padaryti.“ Ji turėjo pedagoginį išsilavinimą ir žinojo, kaip su kokio amžiaus vaiku kalbėtis. Ir apie savo tremtį man, vaikui, paaiškino taip: „Tai buvo tokie laikai, kai žmones trėmė už tai, kad jie mylėjo Dievą ir Tėvynę.“ Aš viską suprasdavau, nes tėvai ir močiutė apie viską kalbėdavosi man girdint. Tik būdavo keista paskui, kad draugai mokykloje to nesupranta...



Nuotr. iš herojės archyvo


 

„Liudvika, augdama ant močiutės rankų, prisiklausydavo jos kalbų ir visaip gudragalviaudavo. Kalbamės su draugais, o Liudytė pareiškia: „Na, ir nesąmones jie čia šneka.“ Aš Liudvikos akyse jaučiuosi blogai. Ji greitai pasidarė per daug protinga. Esu tik iliustratorė, o dukra – kritiško proto, analitinio mąstymo žurnalistė“, – pasakojo man Marija Vildžiūnienė.


Čia mama truputį perdeda. Bet iš tiesų augau tarsi šiltnamio sąlygomis, tarp įdomių, kūrybingų, didelio likimo žmonių, o tai turbūt ne mažiau svarbu, nei studijos universitete. Tėvai niekam neužtrenkė durų. Čia buvo laukiami iš lagerių grįžę močiutės draugai. Lankydavosi ir daug jaunų menininkų, ir tikrų keistuolių. Močiutė juos balamūtais vadindavo, bet nuoširdžiai. Ji pati bendravo su labai šviesiais žmonėmis, nebuvo svetima tarp teatralų, literatų. Tokie patys balamūtai buvo Binkis, Sruoga, – nereikia toli ieškoti.


Prieškario bohemos tradicija labai imponavo ir tėvams, ir jų draugams.


Močiutė turėjo dar vieną pavydėtiną būdo bruožą – labai aiškiai skyrė esminius dalykus nuo antraeilių. Beje, man atrodo, kad žurnalistui tai itin svarbu. O ir šiaip padeda nepasiklysti komplikuotose gyvenimo situacijose. Dar prisimenu vieną vėlesnių jos pasakymų, – tai sakydama ji veikiausiai norėjo apsaugoti nuo tinginystės tokią debesis ganyti linkusią būtybę kaip aš: „Vaikeli, žinok, kad gyvenimo pabaigoje reikės atsiskaityti už kiekvieną dykai praleistą valandėlę...“ O svarbiausia, kad ji pati tai tikrai kiekvieną valandėlę gebėjo pripildyti meilės ir gerumo, kartais – tiesiog dirbdama visiškai kasdienius darbus. Gyvenimas nepašykštėjo jai smūgių, gražiausius, kūrybingiausius metus pasiglemžė lageriai ir tremtis... Galima būtų sakyti, kad tai – prarasti metai, bet kai sudedi į viena ten drauge buvusiųjų pasakojimus, iš tremties rašytus laiškus, supranti, kad, amžinybės žvilgsniu, netgi tomis aplinkybėmis ji neprarado laiko.

 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis