Trijų vaikų mama Edita Mildažytė: „Aš juos labai myliu, bet ir savotiškai kenčiu, nes nuolat rūpinuosi, kad jiems viskas būtų gerai“

(15)

Neverta sureikšminti jokių motinystės rūpesčių – taip mano žurnalistė, televizijos laidų vedėja, prodiuserė, dokumentinių filmų kūrėja Edita Mildažytė. Trijų vaikų mama mėgaujasi močiutės vaidmeniu ir tik juokiasi iš ištuštėjusio lizdo sindromo.

Lietuvos televizijos istorijoje esate išskirtinė ir tuo, kad buvote pirmoji nėščia laidų vedėja.


1997–2001 m. vedžiau ryškią, tuo metu labai populiarą LNK laidą „Bobų vasara“. Nusprendžiau dirbti ir laukdamasi Mykolo. Visi manė, kad tai kažkokia bravūra, bet buvau pasirašiusi labai gerą sutartį su televizija, o mano uždarbis buvo visi mūsų šeimos pinigai. Kito pasirinkimo neturėjau.



Edita Mildažytė jaunystėje
Edita Mildažytė jaunystėje
Asm. albumas



Seniau mamomis būdavo tampama be ypatingo pasiruošimo – mamyčių kursų, diskusijų forumuose. Mamystė tiesiog užgriūdavo kartu su daugkartiniais marliniais vystyklais, jų virinimo puodais, visa ko stygiumi... Kokia Jūsų motinystės pradžia?


Žinote, pagalvojau, kad visuotinio karantino sąlygomis net žmonės, niekada neturėję savo vaikų, gali patys pajusti, ką patiria pirmą kartą pagimdžiusi moteris. Tai reiškia, kad, gimus vaikui, supranti, jog taip, kaip buvo, jau niekada nebus.


Pirmagimės Rūtos susilaukiau būdama dvidešimt ketverių, praėjus metams po studijų Vilniaus universitete baigimo. Gimdžiau 1990-aisiais, per ekonominę blokadą. Pėsčia (nes nevažiavo autobusai, o dėl degalų stygiaus nebuvo ir taksi) iš Lazdynų atėjau į Raudonojo Kryžiaus ligoninę Vilniaus centre. Kai po 19 valandų trukusio gimdymo Rūta pagaliau išvydo šį pasaulį, paaiškėjo, kad santechnikai visai ligoninei trims paroms yra atjungę vandenį. Ar įsivaizduojate, kaip tokiomis sąlygomis atrodo akušerijos skyrius, ką ir kalbėti apie kvapus? Vaikai nemaudyti, gimdyvės nesipraususios, tualetai nevalyti. Kai pagaliau man atnešė Rūtą, jaučiausi, sąžiningai prisipažįstu, absoliučiai netekusi proto. Mat supratau, kad iš dukros tapau mama, iš kaltintojos ir nepatenkintosios – atsakomybės nešėja.


Mano tapimą mama lydėjo ir dar vienas nuotykis. Tais laikais atvykusioms gimdyti moterims nepriklausė ligoninės maistas. Iki gimdymo būni vienoje palatoje, paskui esi perkeliama į gimdymo palatą, vėl valgis nepriklauso. Pagimdžiusi patenki į pogimdyminę palatą. Ten ir vėl nieko valgyti negauni. Mano mamai medikei net į galvą neatėjo rūpintis kažkokiu maistu, jai tai atrodė šūds ir nieks – nevertas dėmesio dalykas. Ji man į ligoninę atnešė gal trijų litrų stiklainį avižų kisieliaus ir pasakė: „Tu jį gerk, pienas labai gerai gaminasi.“ O mano tuometis vyras Gintas (Gintautas Petronis, – red. past.) kažkur buvo išvažiavęs. Kai grįžo, į ligoninę atnešė du snikersus!


Kokiomis sąlygomis auginote pirmagimę? Juk buitiniai sunkumai greitai nesibaigė?


Vis dar buvo blokada. Gyvenome Markučiuose, name su daliniais patogumais, dujų neturėjome. Pasidariau kieme tokią pamūrauką iš plytų ir ant jos šildydavau vandenį, virdavau maistą. Tik po kokių trijų savaičių Gintas iš baltarusių gavo suskystintų dujų balioną. Bet ir tada skalbdavau, džiovindavau vystyklus lauke. Beje, labai gerai jie ten išdžiūdavo. Ir nesijaučiau jokia auka. Tikrai.


Kai Rūtai buvo metai ir trys mėnesiai, gimė Domas. Sunku? Nepasakyčiau, gal net lengviau, nei tarp vaikų būtų kokių ketverių metų tarpas. Vaikai augo lyg sulipę – visąlaik visur kartu. Mano pusseserės, su kuria augau, pirmagimis pasaulį išvydo metais anksčiau nei maniškis, paskui vėl pamečiui – mano ir jos vaikai. Visi kartu vasaromis važiuodavome pas tėvą į kaimą. Pieno buteliukus plaudavome ežere, juos džiovindavome saulėje, – kas dabar galėtų tai bent įsivaizduoti?! O tada viskas buvo gerai, niekam nieko nenutiko. Vaikus maudydavome tik ežere, nes kitų galimybių paprasčiausiai neturėjome. Ne visada būdavo šilta, bet – reikia vaikui nuplauti užpakalį, tai nešiesi prie ežero ir nuplauni.


Įdomiausias vaikų žaidimas tomis vasaromis buvo – gaminti „asfaltą“. Prisinešdavo iš ežero į smėlio dėžę vandens, tą, kuris mažiausias, aprengdavo kombinezonu ir voluodavo juo smėlio košę – „asfaltą“, kol labai gerai susitrombuos. Ar įsivaizduojate, kaip po aštuonių valandų volavimo atrodydavo tas vaikas? Jau sutemę, iškrapštai smėlį iš ausų, nuvedi į ežerą, įmurkdai, susuki į rankšluostį, pledą ir parsineši atgal.


Ar užaugę Jūsų vaikai prisimena šias vasaras?


Atsimena labai gerai – ir kaip „asfaltą“ gamindavo, ir kaip pas kaimynų Petrauskų kiaules eidavo. Mat kai mūsų vaikai netinkamai elgdavosi prie stalo, sakydavome, kad eitų lauk, pas kiaules. Įduodame duonos, rankšluostį ir išvarome. Pirmas išvarytas graudžiai verkia, antras jau ne taip, trečias – dar mažiau, o ketvirtas eina netgi pasišokinėdamas.



Edita Mildažytė su vaikais
Edita Mildažytė su vaikais
Asm. albumas



Gal trečias vaikas – Mykolas – augo tarsi savaime?


Trečias vaikas, gimęs po devynerių metų pertraukos, augo visiškai kitaip nei aniedu. Ir ne vien todėl, kad auginome „auksiniuose“ vystykluose. Anie vaikai jau buvo užaugę, o šitas – mažiukas, vienas. Manau, kad augti po du ar grupėmis tikrai yra svarbu. Žiūrėkite, net pusseserės ir pusbroliai, tarp kurių yra dvejų ar trejų metų skirtumas ir kurie vaikystėje bendravo, visą gyvenimą turi baisulinį ryšį. O tie, tarp kurių yra penkerių–septynerių metų skirtumas, tokio ryšio neturi.


Bet čia – žvelgiant iš vaikų pozicijos. O iš Jūsų? Gal trečią vaiką auginti ne taip baisu?


Man niekada nebuvo baisu. Aš visus neišpasakytai mylėjau. Bet pirmi du vaikai augo kaip žolė, o trečią reikėjo auginti. Ir tam vaikui buvo sunku, nes mes jo susilaukėme jau vyresni. Kai pagimdai jauna, būni mama, moteris, skrendanti dangumi, ir dar kas tik nori, o vyresnė – tik mama. Dabar vaikų žmonės dažnai susilaukia vėliau, nes nori jaustis saugūs, – vai vai vai, mes čia kažkiek metų pasiruošime, tada oi oi oi dar kažkiek metų išsigryninsime, ir tada jau užgims per gyvenimą nematytas Dievo Angelas!


Ar vaikų paauglystė daug kraujo pagadino?


Oi, geriau neklauskite. Savo vaikams esu pasakiusi: „Atėjus klimaksui, darysiu viską, ką noriu, ir neklauskite, kodėl. Tai bus mano kerštas jums už jūsų paauglystę.“


Jums ir Jūsų vaikams teko patirti skyrybas, naujo vyro atsiradimą ir šio netektį. Ką galėtumėte patarti tokiose pat situacijose atsidūrusioms moterims?


Taip, kaip mums pasisekė su antruoju vyru Gintu (Gintautu Vyšniausku, – red. past.), pasiseka tik vienam iš tūkstančio, todėl patarti galiu labai mažai – jei gali nesiskirti, nesiskirk. O jeigu nėra kitos išeities, tai skirkis, bet žinok, kad geriau nebus. Bus tik blogiau. Didžiausia iširusios santuokos problema būna ta, kad negali bendradarbiauti su žmogumi, su kuriuo pradėjai gyventi ir auginti vaikus.


Aš skirtis su pirmuoju vyru tikrai nenorėjau, bėgdavau pas jį atgal, o Gintas gaudydavo. Buvo baisi tragedija, bet jis taip mane mylėjo, kad negalėjo be manęs gyventi. Žmonėms susidaro įspūdis, kad mūsų su Gintu santykiai buvo ypatingi, bet iš tikrųjų jie tokie tapo, nes mes juos sukūrėme. Aš vis sakau, kad pradedu gyventi su tiesiog vyrais, o kai jie pagyvena su manimi, pasidaro supervyrais, ir visoms ima jų reikėti. Argi ne taip?


Panašu. Bet kas tai – moteriškas talentas?


Ne, tai mokėjimas įsiklausyti, mokėjimas ir norėjimas gyventi kartu bei žinojimas, kad esi atsakinga už vyrą. Juk kas atsitinka su vyru, kai jis išsiskiria su žmona? Kur jis eina? Nugi, pas mamą. Gyvena ten, kol atsiranda kita moteris. Pažiūrėkite, už kiekvieno viešumoje matomo vyro yra stipri moteris, kuri įsipareigoja nebūti ryški ir nebūti žinoma.


Ar Jūsų pačios mama gyva ir sveika?


Mano mama gyva, sveika ir labai graži. Ji yra oftalmologė, tebedirba. Mano mama ypatinga, kita vertus, visos mūsų giminės moterys yra ar buvo tokios. Jos daro vyrus laimingais. Kad ir mano močiutė. Nors šeimoje pagrindinį krūvį vežė ji, pirmas samtis sriubos būdavo įpilamas seneliui, kaip močiutė sakydavo, duondavėliui. Jam visada virš galvos buvo palaikoma karūna, jis visada buvo ypač svarbus. Atsimenu, Marijampolėje, senelių namuose, vietiniai inteligentai renkasi palošti preferanso. Penktą valandą po pietų mano stiprioji močiutė, nešina arbata ir pyragu, nedrąsiai beldžiasi į kortuojančių vyriukų duris: „Faifokliokas.“ Ji leisdavo vyrui žaisti vyriškus žaidimus, kad tada, kai reiks, jis būtų jos kareiviu.


Aš pati tūkstantį kartų savo gyvenime įsitikinau močiutės strategijos teisingumu. Niekada nesiaiškinu su savo vyrais, kas teisus, darau, ką tik reikia, gerbiu, myliu juos, pabrėžiu jų reikšmę, bet tada, kai man reikia pagalbos, jie, žinokite, ateina visi. Visi.



Edita Mildažytė su mama
Edita Mildažytė su mama
Asm. albumas



Ar suvalkietė močiutė dar spėjo pamatyti savo provaikaičius?


Spėjo pamatyti Rūtą. Kadangi iš gimdymo namų vyras manęs neėmė – jam buvo per didelis stresas apsiprasti su tuo, kad gimė vaikas, tai mudvi su dukra pas save parsivežė močiutė. Atvažiavome, o jos vieno kambario bute Lazdynuose (jau buvo persikrausčiusi iš Marijampolės) – viskas iškrakmolyta, paruošta. Pragyvenome ten gal dvylika dienų, visas jas Rūta prabliovė – nuo ryto iki vakaro non stop. Niekada nepamiršiu, kaip močiutė paima tą rėkiantį mano vaiką ant rankų ir kalbina: „Nugi, pamaitinčiau tave, vaikeli, ale neturiu kuo, matai, jau Dievulis išvedė mane iš rikuotės.“ Po tų dvylikos dienų nusitraukiau pieną ir nuvažiavau į savo namus. Ten buvo sukrauta krūva unitazų, kuriais vyras tuo metu prekiavo, bet niekaip negalėjo sukrauti kitur. Perkrausčiau juos į tvartą, išsiploviau visur grindis ir grįžau jau su Rūta.


Traumos nebuvo?


Kokia dar trauma? Reikėjo ir darei. Mes tik dabar traumuojamės – o, Jėzau Marija, kaip blogai, bet pagalvokite, ką mūsų močiutės ir mamos išgyveno Sibire. Palyginti su tuo, dabarties kasdienybės traumos – šūds ir nieks. Kai girdžiu išpaikusios dabartinės visuomenės skundus, bloga darosi. Aišku, ne visi žmonės vienodi. Štai, žiūriu į savo Domą ir jo žmoną Miglę – su savo dvejų metų Ona ir septynių mėnesių Juozuku tvarkosi kuo puikiausiai vienas kitą mylėdami, vienas kitą pasaugodami, vienas su kitu pasikeisdami: jei vienas neišsimiegojo, tai kitas pabudės. Matau ir iš savo praeities atpažįstu jų besąlygišką atsidavimą vaikams ir nepaprastą meilę.


Kokie išaugo Jūsų vaikai, ką dabar veikia? Kaip su jais bendraujate?


Visi mano vaikai yra nuostabūs, ypač didžiuojuosi Rūta, bet turime didžiulę problemą – mano žinomumą. Niekada nemaniau, kad taip gali būti. Mano vaikai gal nuo dvylikos metų atsiribojo nuo viešumo, ir jų valią gerbėme, bet tai neapsaugojo jų nuo antspaudo „Mildažytės dukra“, o šis palieka didelių randų. Ypač skaudu Rūtai. Prisimenu, ji surengė didžiulę, įdomią, konceptualią juvelyrikos parodą. Nuvažiavo pas kelis kalvius, kad kiekvienas jai nukaltų savo Damasko plieno. Vežėsi fotografą, kad sukurtų kalvių portretus, atspaudė didžiulio formato nuotraukas, kad galėtų eksponuoti kartu su žiedais. Aš tuo metu dirbau Estijoje. Portale 15min.lt skaitau antraštę „Rūta Petronytė atidarė parodą“. Žinutė guli portalo dugne. Prabundu kitą rytą, antraštė jau pakeista – „Editos Mildažytės dukra...“ Žinutė – tarp skaitomiausių, pilna komentarų... Tąkart man norėjosi šokti pro langą... Skauda širdį, bet ką tu gali padaryti? Nieko.


Mano Domas yra vaizdo režisierius, kelerius metus studijavo Vokietijoje. Supratęs, kad ten tik gaišta laiką, grįžo į Vilnių, baigė Muzikos ir teatro akademiją ir dabar produktyviai dirba. Puikus bernas, dviejų vaikų tėtis.


Mykolas Nyderlanduose studijuoja maisto technologiją, tik dėl COVID-19 pandemijos studijos nutrauktos, o jis pats grįžęs namo.


Vis dėlto su vaikais dabar mažai bendrauju, nenoriu trukdyti jaunų žmonių gyvenimo. Aišku, noriu pabendrauti su anūkais, tai nuvažiuoju šeštadieniais. Tik su Juozuku dar reikia ne bendrauti, o jį vežioti. Ir dargi labai sparčiai, nes kitaip rėkia. Kartais stumdama vežimėlį per tris valandas sukariu ir aštuoniolika kilometrų.


Ar tiesa, kad esate netechnologiška mama – neturite feisbuko paskyros ir net kompiuterio?


Tiesa. Mūsų šeima turi tradiciją per šv. Kalėdas keistis dovanomis, nes yra per daug žmonių, kad būtų galima kiekvienam ką nors padovanoti. Išsitrauki, kam rinksi dovaną, ir ruošiesi. Kartą vaikai sugalvojo traukti burtus per mobiliąją programėlę. Kai jie atsiuntė man tą programėlę, kad pasiutau! Vaikai ėmė tarpusavyje tartis: „Reikia skubiai važiuoti pas mamą, nes bus kapiec.“


Tai gal vaikams ir skambinate pirmiausiai, kai namuose sugenda koks nors prietaisas?


Ne, meistrui, bet ir jam dažniausiai nėra ko skambinti, nes net virtuvėje jokių prietaisų nenaudoju – jie man dažniausiai neįsijungia.



Edita Mildažytė
Edita Mildažytė
Justino Stacevičiaus (LRT) nuotr.



Mėgstama pakalbėti apie tuščio lizdo sindromą. Kaip manote, ar būtina dėl jo sielotis?


Dieve, kaip ištuštėjęs lizdas man patinka, galėtų tai tęstis amžinai (skaniai juokiasi)!..Valgyti dabar beveik negaminu, nebent ko nors, ką paprasta paruošti, bet kartais sumanau pasigaminti maisto kelioms dienoms, kokių kotletų ar befstrogeno. Vaikai tuoj ima ir užgriūva visi vienu metu, lyg turėtų kažkokį maisto radarą. Ir tada būna nuostabu! Vis dėlto man lengviausia bendrauti atskirai su kiekvieno vaiko šeima, nes kai susirenkame visi kartu, tai skausmingai primena Ginto mirtį. Nors jau praėjo beveik ketveri metai, man vis dar negerai. Ir to negaliu racionaliai paaiškinti net pati sau. Pirmus dvejus metus po netekties apskritai palikdavau visus apačioje, pati užlipdavau į viršų. Žiojėjo baisi tuštuma, labai aiškiai jaučiau, ko netekome, kažkaip viskas kitaip pasidarė, kai jo neliko.


Ką manote apie tėvus, kurie visuotinio karantino metu dūsauja, kad jau pavargo nuo savo vaikų?


Normalu, kad visi pavargstame nuo savo vaikų, jei užsileidžiame juos sau ant galvos ir padarome savo ponais. Na, negali būti, kad vaikas turėtų tik teisių, o pareigų – jokių. Negali vaikas terorizuoti tėvų su juo nuolat užsiimti. Tegu pats sugalvoja, kuo užsiimti, pats žaidžia! O jei to nemoka, vadinasi, kalti tėvai – nesusitvarkė su šia problema laiku. Kai augo maniškiai, buvome sutarę, kad jie su suaugusiaisiais pabūna iki devintos valandos vakaro, tada eina į viršų, prausiasi, gulasi, skaitome pasaką, pasikalbame apie dieną, aš juos paglostau, ir jie užmiega. Tada mes su vyru iki vienuoliktos ar dvyliktos vakaro turime laiko sau.


Kaip švenčiate Motinos dieną?


Anksčiau rengdavau Motinos dienos TV koncertus – didelius, galingus, labai gražius. Koncerto pabaigoje savo mamai įteikdavau puokštę gėlių. Dabar tiesiog nuvažiuoju pas ją ir pasveikinu. Labai džiaugiuosi, kad ją dar turiu. Labai. Ypač šiemet tai itin stipriai pajutau. Vaikai mane sveikina visaip. Kartais grįžusi namo randu prikabintų plakatų su banalių estradinių dainų žodžiais: „Mama, kaip tu laikais? Ar žydi dar liepos prie kelio?“ ar „Tėviškės niekas šiandien nepakeis.“ Aišku, jie visada atvažiuoja, atveža gėlių, sako, kad esu labai svarbi ir kad mane labai labai myli. Aš taip pat juos labai labai myliu, bet ir savotiškai kenčiu, nes nuolat rūpinuosi, kad jiems viskas būtų gerai. Posakis, kad maži vaikai spaudžia rankas, o dideli – spaudžia širdį, yra visiškai teisingas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis