Solveiga, lingvistės kelią pradėjote Vilniaus universitete, bet mokslinę veiklą tęsiate JAV. Kas paskatino tai padaryti?
Kai 1990-aisiais rinkausi, ką studijuoti, Vilniaus universitete ką tik buvo įkurta Skandinavistikos katedra. Tuo metu prasidėjo Sąjūdis. Sutapo katedros kūrėjų laisvo mokslo ir visos šalies laisvės vizija. Tai buvo tikras vakarietiško, laisvo oro gūsis sukaustytoje sovietinėje visuomenėje. Kai tai pajunti, norisi domėtis giliau, plačiau.
Magistrantūrą studijavau Kalifornijos universitete. Išvykau į Ameriką aplankyti draugės, ir ji juokaudama pasiūlė pabandyti stoti. Aš atsakiau: „Kodėl gi ne?“ Ir įstojau. Kai supratau, kad be daktaro disertacijos negaliu tapti mokslininke, pasukau į doktorantūrą Britų Kolumbijos universitete Vankuveryje. Man patiko nuoširdūs jų atsakymai į mano laiškus. Tada dar nežinojau, kad yra kažkokie universitetų vertinimo reitingai. Vėliau su vyru abiejų darbo reikalais labai daug keliavome po visą pasaulį. Kraustėmės 27 kartus. Kai mūsų klausia, iš kur esame kilę, vyras atsako: „Iš lėktuvo.“ Aš norėčiau manyti, kad esu iš Lietuvos (juokiasi).
Daugumai žmonių kalba atrodo tiesiog gramatikos taisyklių rinkinys. Kuo Jus įtraukė šis mokslas?
Iš pradžių studijuoji pačią kalbą, o paskui susidomi, kas yra už jos faktų. Kalba daug pasako apie mus pačius. Jei žiūrėsime, kas yra už tų garsų, formų, prasmių, suprasime, kaip veikia mūsų mąstymas. Generatyvinės lingvistikos specialistai tyrinėja, kas kalbose yra universalu ir individualu, mums kalba yra laukas, kuriame ieškome dėsnių.
Pavyzdžiui, visomis kalbomis galima kažkaip pažymėti daikto išskirtinumą. Lietuviai tai daro skaitvardžiais, įvardžiais „vienas toks“, „kažkoks“ ir pan. Kiti išskirtinumą žymi artikeliais, intonacija, vieta sakinyje ir t. t. Visi tie būdai atskleidžia, kaip mūsų smegenys koduoja ir klasifikuoja informaciją. Arba imkim mažumo žymėjimą. Pas mus tai daroma deminutyvinėmis priesagomis, bet ta pati priesaga gali būti tiek malonybinė, tiek menkinamoji, palyginkime „vaikelis“ ir „žydelis“.
Priežasčių, kodėl kalbos taip skiriasi, gali būti visai netikėtų. Štai neseniai girdėjau pranešimą apie tai, kad balsių ir priebalsių kiekį kalboje gali lemti... klimatas. Mat garsas tam tikromis klimato sąlygomis sklinda skirtingai. O štai „f“ yra vienas naujausių garsų (nustatyta, kad jį visos kalbos skolinasi labiausiai), jis atsirado tik pasikeitus mūsų mitybos tradicijoms.
Sakoma, kad būtent kalba atskyrė žmogų nuo kitų gyvūnų ir suteikė jam galią dominuoti pasaulyje. Ar tikrai kalbos vaidmuo žmogui ir žmonijai toks didelis?
Kalba išties iškėlė mus virš likusio gyvūnijos pasaulio ir suteikė galimybę dominuoti. Budizme tai yra vienas iš 5 mokslų, kuriuos būtina studijuoti. Iškalba ir raštingumas visada buvo laikomi vertybe ir išminties ženklu, tačiau tai nereiškia tuščiakalbystės ir įmantrumo. Sudėtingus dalykus pasakyti paprastai reikia ne mažiau gebėjimų, nei paprastus – giliai. Vis dėlto kalbėti apie kalbos kilmę labai keblu. XIX a. Prancūzijoje buvo uždrausta apie tai diskutuoti, nes nutarta, kad diskusijos niekur neveda. Pagal kalbos padargų išsivystymą galima pasakyti, kada žmogus pradėjo kalbėti, bet kokia tai buvo kalba, nežinome. Taip pat nežinia, ar žmogus pradėjo kalbėti dėl to, kad jo smegenys padidėjo, ar jo smegenys padidėjo dėl to, kad jis ėmė kalbėti. Neurolingvistai apie tai diskutuoja jau daug metų. Lieka tikėtis, kad, neurologijai sparčiai vystantis, kada nors sugalvosime, kaip atsakyti į šiuos į klausimus.
Gal daugiau aiškumo būtų prognozuojant kalbų ateitį? Pasauliui globalėjant, jų turėtų mažėti. Gal galiausiai liks viena dominuojanti kalba?
Apie ateitį kalbėti lengviau. Manoma, kad šiuo metu yra apie 6000 kalbų ir kas savaitę išnyksta dvi. Skaičius apytikslis, nes daugybė kalbų niekur neužfiksuotos. Mes nežinome, kad jos egzistuoja, ir nesužinosime, kai išnyks. Viena mano kolegė tyrinėja Afrikos genties pigmėjų kalbą. Toje vietovėje tokių kalbų yra geras tuzinas, bet ji tiria tik vieną. Panaši situacija ir Amazonėje, Naujojoje Gvinėjoje.
Lietuviams baimintis dėl kalbos išnykimo tikrai nėra jokio pagrindo. Kalba išnyks, kai kalbėti lietuviškai nebus prestižas. Kol lietuviškai mokomės mokyklose, kalbame gatvėje, Seime, televizijoje ir radijuje, šia kalba leidžiami įstatymai, vyksta pamaldos, o knygų mugės lūžta nuo lankytojų skaičiaus, bijoti nėra ko. Lietuvoje kalbos ginties pozicija kiek iškreipta, nes mūsų niekas nepuola.
Tik ar nebaisu, kad kalba suprimityvės? Juk mūsiškė – viena archajiškiausių pasaulyje.
Tai – tik senas romantinis mitas. Jis buvo labai naudingas XIX a., vaduojantis iš priespaudos ir siekiant pažadinti mūsų tautinę savimonę, bet dabar turime pripažinti, kad tokių senų kalbų pasaulyje daug. Taip, mūsiškė yra labai įdomi, panaši į sanskrito, turi tam tikrų archajiškų formų, tarkim, dviskaitą, bet jokiu būdu negalime sakyti, kad vienos kalbos yra primityvios, o kitos sudėtingos. Nėra geresnių ir blogesnių kalbų. Taip kalbėti būtų tam tikras rasizmas. Juk nemanome, kad žmonių, kilusių iš Afrikos, Azijos ir Europos, organų sudėtis ar smegenų struktūra skiriasi. Tas pat su kalbomis. Kognityvinė skalė labai plati. Tarkim, Kinijoje ar Tibete labai svarbūs yra tonai, pas mus – kirčio sistema. Man teko studijuoti ir kai kurias Afrikos genčių, ir indėnų kalbas. Visos jos unikalios, tik jų vartojimo poreikis skirtingas. Jį lemia ne kalbos „gerumas“, o politika. Vienu metu pasaulyje dominuoja prancūzų, kitu – ispanų, rusų, vokiečių ar anglų kalbos. Įdomu tai, kad, plečiantis kalbos vartojimo arealui, ji pradeda modifikuotis, skilti į atskiras šakas. Jau išskiriamos ne tik britiškoji ir amerikietiškoji anglų kalbos, bet ir Singapūro, Malaizijos, Kinijos dialektai. Kalbos neįmanoma suvaldyti, nes tai – gyvas organizmas. Ir kuo daugiau ji visko sugeria, tuo gyvesnė tampa. Atsiranda naujų žodžių, prasmių, formų. Mes irgi „gėrėme“ rusų, lenkų kalbas, dabar – anglų.
Ir galiausiai nutinka taip, kad dauguma abiturientų anglų kalbos valstybinį egzaminą išlaiko geriau nei lietuvių...
Ir kodėl taip yra? Nes lietuvių kalbos mokymas yra pernelyg sausas, kupinas draudimų. Jauni žmonės yra laisvi, jiems nepatinka prievarta. Deja, jie labiau mokomi to, kas negalima, tarsi kalbant ar rašant svarbiausia būtų išvengti vadinamųjų klaidų, o ne tiksliai ir originaliai išreikšti mintį. Kur čia kūrybiškumas? Žmonės kilę iš įvairių sluoksnių – iš geriau ar prasčiau išsilavinusių, daugiakalbių ar net imigrantų šeimų. Jiems reikia padėti suvokti, kuo akademinė kalba skiriasi nuo slengo, bet negalima atimti iš jų teisės kalbėti taip, kaip yra įpratę, nes tai – jų tapatybės dalis. Turėjau vieną studentą, kuris norėjo savo darbą rašyti afroamerikiečių dialektu, nes tai geriausiai jį išreiškia. Ir niekas dėl to neprieštaravo. O kaip elgiamės mes? Lyg ir giriame tarmes, skelbiamės, kad jas puoselėjam, tačiau ar daug matot tarmiškai kalbančių žmonių televizijoje, straipsnių spaudoje? Jei tarmės mums atrodo vartotinos tik kaimo sodyboje, nenustebkime, kad jos vieną dieną išnyks – kad ir kaip jas mylėtume.
Įteisinus tarmes kaip bendrinę kalbą, gali būti, kad iš ten plūstelės gausybė skolinių, netaisyklingų formų, o jei dar pridėsime visus anglicizmus, kalba taps panaši į sąvartyną.
O kas gali nustatyti, kurie skoliniai yra geri, o kurie – blogi? Kodėl galime vartoti žodį „lizingas“, bet negalime „marketingas“? Kalba nėra pokyčių auka, ji – liudininkas. Ji atspindi mūsų užkariavimo istoriją ir okupacijos metus, santykius su kitomis tautomis, tam tikro laiko madas ir reiškinius. Tyrimai rodo, kad didžiausią įtaką kalbai daro paauglės merginos. Jos prisigaudo visokių kalbinių madų, kai kurios jų išlieka, o kai kurios – ne. Iš pradžių kiekviena naujovė atrodo keistoka, bet ilgainiui vis tiek nusileidžiame vartosenai. Svarbiausia, kad kalba padėtų suprasti vieniems kitus. Ką laimėsime, jei liks būrelis „švariai“ kalbančių žmonių, o visi kiti kalbės, kaip jiems patogiau? Tai kova su vėjo malūnais. Kalbos turime mokytis ne iš cenzorių, o, kaip siūlė graikų gramatikas Dionysius Thraxas, – iš poetų ir rašytojų. Dabar iš naujo skaitau Balio Sruogos „Dievų mišką“ ir negaliu atsigrožėti, kaip jis sugebėjo taip išreikšti mintį, kad skaitydamas vienu metu ir juokiesi, ir verki. Mano anglų kalba nėra tobula, bet nė vienas redaktorius man nėra pasakęs, kad vienaip ar kitaip rašyti negalima, kad tai – klaida. Jie tiesiog pasiūlo kelis galimus variantus, kaip aš galėčiau dar tiksliau išreikšti savo mintį. Mes su studentais imame įvairius tekstus, juos analizuojame ir aiškinamės, kaip jų autoriui pavyko išsakyti savo požiūrį, emocijas, sukurti tam tikrą nuotaiką. Štai toks ir turėtų būti kalbos mokymasis. Tada supranti, kad nėra nevartotinų žodžių, yra tiesiog skirtingi jų vartojimo kontekstai. Juk įdomu būtų paanalizuoti, iš kur ir kodėl žodis, forma ar priešdėlis atėjo į kalbą, kokiais atvejais ir kaip dažnai jis vartojamas.
Vienas įdomesnių man yra priešdėlis „da-“. Dauguma žino, kad jis nevartotinas, bet turbūt nerastume žmogaus, kuriam pavyktų jo išvengti. Nes sunku šį priešdėlį kažkuo pakeisti ir vietoj „danešk kamuolį“ sakyti „nuo tos vietos, iki kurios jau atnešei kamuolį, dar panešk jį iki galo“.
Jūs visiškai teisi! Kadangi lietuvių kalboje nėra jokio tikslaus šio priešdėlio atitikmens, mes jį pasiskolinome iš slavų. Kalbine prasme šis įvykis yra netgi unikalesnis nei, tarkim, dviskaita, nes funkcinius elementus iš kitų kalbų skolinamės labai retai, o priešdėliai lietuvių kalboje yra būtent tokie. Štai apie ką būtų įdomu diskutuoti su vaikais, ir tokia diskusija kur kas labiau padidintų jų domėjimąsi kalba nei aklas draudimas. Neseniai labai nudžiugau išgirdusi, kaip Saulius Žukas pristatinėdamas parodą pavartojo šį priešdėlį. Akivaizdu, kad jo vartojimas neturi nieko bendra su išprusimo stoka. Tai – kognityvinė būtinybė.
Negi kitur kalba nenorminama, jos vartojimas viešojoje erdvėje nekontroliuojamas?
Parodykit man kalbą, kurią cenzoriai būtų išsaugoję. Kalbos vystosi ir nusivysto savo kryptimi. Gyvenau Skandinavijoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, bendravau su kalbininkais iš viso pasaulio, bet tokių griežtų kalbos cenzorių kaip Lietuvoje neteko sutikti. Kodėl saujelei žmonių duota valdžia spręsti, kaip kiti turi kalbėti savo gimtąja kalba? Tai diskriminacija. Augant atotrūkiui tarp išrinktųjų ir likusiųjų, kyla rizika, kad bendrinė kalba virs techniniu dialektu, ir jo iš gatvės atėjęs žmogus paprasčiausiai nesupras. Kalbininkai turėtų užsiimti kalbos tyrimais, o ne kontrole. Kam apskritai reikia sudarinėti kažkokį klaidų sąrašą ir dar vadinti jį didžiuoju? Gal geriau sudarykime gražiausių retorinės išraiškos priemonių sąrašą ir renkime kūrybinio rašymo dirbtuves, skirkime pinigų tikrajam puoselėjimui. Pavyzdžiui, surinkime lituanistų kursą ir mokykime juos žemaičių tarme. Visos taisyklės buvo kažkieno sukurtos, bet tai nereiškia, kad privalo galioti amžinai. Kai vietoj „Kenstutis“ pradėjome sakyti „Kęstutis“, atsirado nosinių raidžių poreikis. Bet dabar dauguma nebejaučia skirtumo tarp nosinės ir paprastos ilgosios „e“, tad gal ir nosinių nebereikia? Ir, beje, nosinės, kaip ir kiti diakritiniai ženklai, nėra toks mūsų rašytinės kalbos išskirtinumas, kad jį vertėtų saugoti, – šiuos dalykus pasiskolinome iš čekų ir lenkų kalbų. Tai kodėl dabar bijome pasiskolinti raidę „w“? Esame tarptautinė bendruomenė, kodėl nepagerbti čia gyvenančių lenkų?
Viena iš Jūsų tyrimų krypčių – lietuvių ir indėnų juodakojų (angl. Blackfoot) genties kalbos panašumai ir skirtumai. Ką įdomaus atradote?
Buvo labai įdomu tai, kad jie visiškai neturi būdvardžių. Tarkim, mes spalvoms apibūdinti turime tarsi savaime egzistuojančias abstrakčias sąvokas – „balta“, „žalia“, „raudona“. Ši gentis tokių neturi. Raudonai apibūdinti jie vartos žodį, padarytą iš priesagos „yra kaip“ ir žodžio „kraujas“. Man indėnai juodakojai davė vardą Apoyaaki, šis išvertus reiškia „žemės spalvų moteris“. Jie neturi vyriškosios ir moteriškosios giminės, bet turi artikelius, nurodančius daiktų gyvumą ir negyvumą. Tiek giminės, tiek gyvumo kriterijus yra gerokai nutolęs nuo savo pradinės prasmės. Vienodai sunku paaiškinti, kodėl kėdė yra moteriškosios giminės, o stalas – vyriškosios, kaip ir suprasti, kodėl, tarkim, laikrodis jiems gyvas, o kojinė – negyva.
Tyrinėjote ir reklamos kalbą. Ar egzistuoja tam tikri būdai mus paveikti?
Reklama naudojasi nuo antikos žinomais oratorystės principais. Vienas jų – klausimas visada paveikesnis nei teiginys, nes turi kur kas daugiau atsakymų variantų. Be to, įtraukia žmogų į dialogą. Kitas svarbus dalykas – prielaidos. Jei remiamės dalykais, kuriuos jūsų adresatas žino, įtraukiame jį į žaidimą. Tarkim, visi žino kokį nors neseniai nutikusį juokingą įvykį ar socialiniuose tinkluose klaidžiojantį siužetą, ir reklama netiesiogiai apie tai primena. Taip sudaromas įspūdis, kad esame to paties lizdo paukščiai. Svarbu pagauti ir tam tikrus kultūrinius stereotipus. Pavyzdžiui, „tikrų vyrų alus“ Lietuvoje, kur vis dar gajus mačo įvaizdis, turėtų pasiekti adresatą, bet daugumoje kitų šalių nesuveiktų. Man labai graži reklama su putose SPA sėdinčia moterimi, virš kurios šviečia atsakymas: „Taip, jūsų poilsenybe.“ „Poilsį“ sujungus su „didenybe“ išgautas labai originalus naujadaras. Jis iškart įstringa. Manoma, kad reklamose negalima naudoti neiginių, bet nesu dėl to tikra. Viešbučiuose nuolat matau šampūnų, ant kurių detaliai išvardyta, ko juose nėra, nors iš tiesų mums turėtų būti svarbiau, ko yra. Tai susiję su nauja tendencija –„žaliuoju smegenų plovimu“. Įdomu ir tai, kad nei reklamose, nei šiaip bendraujant su žmonėmis nepatartina vartoti per daug būdvardžių. Kuo labiau bandai įtikinti žmogų, koks jis gražus, protingas, išsilavinęs, tuo didesnės atmetimo reakcijos gali sulaukti, nes jis iškart įtaria klastą.
O ar nebijote, kad savo drąsiais pareiškimais nuteiksite prieš save visus kolegas Lietuvoje?
Manau, kad visi turėtume daugiau apie tai diskutuoti ir drąsiau ginti savo teisę laisvai kalbėti gimtąja kalba. Man apmaudu, kad mokslininkų įžvalgos nieko nepakeičia, nes svarbesni yra seni romantiniai mitai ar kažkieno politiniai interesai. Laisvė yra sunki, kartais patogiau – tiesiog paklusti.
