Jeromas Davidas Salingeris gimė Niujorke litvakų kilmės rabino sūnaus Solomono Salingerio, prekiavusio maisto produktais, ir airių, vokiečių bei škotų kraujo turinčios Miriam (iki santuokos – Marie Jillich) šeimoje. Būsimasis rašytojas, tėvų vadintas Sonny, kartu su vyresne seserimi Doris augo pačioje Niujorko širdyje – Manhatane, netoli Centrinio parko.
Save grynakrauju žydu laikęs Jeromas tik po bar micvos – berniukų iniciacijos į pilnametystę ceremonijos – sužinojo, kad jo motina nėra žydų kilmės ir kad judaizmo tikėjimą priėmė tik susituokusi. Paaiškėjusi paslaptis privertė berniuką permąstyti šeimos ir savo paties tapatybę. Būsimo rašytojo šeima dideliu religingumu ir sentimentais protėvių gimtajam kraštui nepasižymėjo. Noras integruotis į vietos bendruomenę ėmė viršų, tad Salingeriai švęsdavo ir žydų Paschą, arba Velykas, ir krikščionių Kalėdas.
Iš pradžių Jeromas lankė valstybines mokyklas Vakarų Manhatane. Tėvų finansinei padėčiai gerėjant, šeima persikėlė į prestižinę Parko aveniu, ir būsimasis rašytojas perėjo mokytis į privačią McBurney‘io mokyklą (McBurney School). Bandydamas pritapti, jis pasivadino Jerry‘iu, lankė fechtavimo būrelį, rašė mokyklos laikraščiui. Vis dėlto Jeromą nuo mažumės kankino turtingų šeimų atžaloms būdingas persisotinimo ir apatijos sindromas, tad per pamokas jis dažniausiai užsisvajojęs spoksodavo pro langą. Netrukus dėl prastų mokymosi rezultatų vaikinas buvo paprašytas į mokyklą negrįžti.
Jaunasis Salingeris akivaizdžiai pasižymėjo aktoriniais gabumais, bet tėvas priešinosi jo sumanymui studijuoti aktorystę. Dėl nepraktiškumo netiko ir kita atžalos pasirinkta alternatyva – rašytojo kelias. Tėvas „ištrėmė“ sūnų į Vali Fordžo karo akademiją (Valley Forge Military Academy) pasimokyti disciplinos. Jeromas greitai priprato prie griežtos dienotvarkės ir noriai įsitraukė į mokyklos veiklą – redagavo mokyklos metraštį, lankė sporto treniruotes, susirado gerų draugų, o naktimis po antklode slapčia skrebendavo savo pirmuosius kūrinius.
1936 m. jis įstojo į Niujorko universitetą studijuoti menų disciplinos, bet studentiško gyvenimo pagundos – kavinės, barai, kinas – blaškė, mokslai kėlė nuobodulį. Nežinia, ar dėl valios stokos, ar dėl ankstyvo tedium vitae (lot. k.; „persisotinimas“) jis nepajėgė tęsti mokslų ir po antrojo semestro iškrito.
Tada tėvas sūnų, norėdamas atvesti į protą, išsiuntė į Europą – susipažinti su sūrių ir mėsos produktų gamybos ir importo ypatumais. Rezultatas buvo priešingas – Lenkijos gyvulių skerdyklose matyti vaizdai Jeromą atgrasė nuo tėvo verslo. Vis dėlto iš Europos vaikinas parsivežė ir šviesių prisiminimų – Vienoje gyvenusios žydų šeimos, kurioje praleido beveik metus, paveikslą ir pirmosios meilės svaigulio atbalsius.
Grįžęs iš Europos, vietos niekaip nerandantis Jeromas vėl mėgino pritapti akademinėje terpėje. Šįkart pasirinko Ursinuso koledžą (Ursinus College), esantį viename Pensilvanijos valstijos kaimelyje. Rafinuotas, juodu apsiaustu vilkintis dvidešimtmetis niujorkietis išsiskyrė iš kitų studentų, merginos nenuleido nuo jo akių. J. Salingeris įsitraukė į studijas, turėjo savo skiltį koledžo laikraštyje ir apsisprendė tapti rašytoju, tačiau mokslai jam, deja, nesisekė – išsilaikė tik vieną semestrą.
1939-aisiais, palaikomas motinos, Jeromas įstojo į Kolumbijos universitetą studijuoti kūrybinio rašymo. Šios mokslo šventovės dėstytojui ir žurnalo „Story“ redaktoriui Whitui Burnettui pavyko įskelti atsainaus studento kūrybinę kibirkštį. Kai po metų žurnale „Story“ buvo išspausdintas apsakymas „Jaunuoliai“, jo autorius J. Salingeris negalėjo atsidžiaugti. Tais pačiais metais vaikinas nutraukė studijas – ryžosi žengti profesionalaus rašytojo keliu. Ironiška, bet vėlesni jo bandymai publikuoti savo kūrybą ėjo perniek. Nuo rezignacijos jaunuolį gelbėjo tik ambicingumas ir atkaklumas.
Salingeris, Oona ir karas
Pradedantis literatas laisvalaikiu mėgavosi snobiškomis pramogomis, pavyzdžiui, lankėsi auksinio jaunimo mėgstamame klube „Stork“ ir ten su stiklu viskio rankoje laidydavo sarkastiškus sąmojus. Kas galėjo pagalvoti, kad po kelerių metų šis žavus ir kandus jaunuolis taip pasikeis? O gal tiesiog nusimes netikrumo kaukę? Tokioje prašmatnioje aplinkoje 1931 m. Jeromas išvydo šešiolikmetę amerikiečių dramaturgo Eugene‘o O‘Neillo dukrą Ooną O‘Neill ir pasijuto lyg žaibo trenktas.
Pasirodžiusi klube, nuolat besišypsanti juodaplaukė gražuolė Oona sukeldavo raibuliuojančius dėmesio ratilus, tad nenuostabu, kad 1942 m. ji laimėjo klubo debiutantės rinkimus. Jeromui pasirodė, kad ši mergina labiausiai linkusi gėrėtis pati savimi, tačiau jausmams neįsakysi – juodaplaukės paveikslas giliai įsmigo į širdį. Ir Oona nebuvo jam abejinga, nes aukštaūgis jaunuolis šokių aikštelėje pasirodė ne iš kelmo spirtas, be to, rašė apsakymus.
Kai japonai netikėtai užpuolė Perl Harbore (Pearl Harbor) dislokuotą JAV laivyną, J. Salingeris buvo pašauktas į kariuomenę, o 1943-iųjų pabaigoje – jau Ketvirtosios pėstininkų divizijos seržantas, Kontržvalgybos korpuso agentas – išsiųstas į karo zoną Europoje. Jeromui teko kautis Prancūzijoje, dalyvauti išlaisvinant Paryžių, gelbėti žmones iš nacių koncentracijos stovyklų. Jis matė vienas kruviniausių skerdynių Vokietijoje, Hiurtgeno (Hürtgen) miške, kur žuvo ir nuo šalčio mirė daugybė karių. J. Salingerio išgyvenimo strategija buvo pagrįsta kūryba.
„Kartais rašau, – atskleidė Jeromas karo metais žurnalui „The New Yorker“ rašytoje autobiografijoje. – Kai randu neužimtą apkasą...“ Po daugelio metų savo dukrai jis prasitarė: „Neįmanoma pamiršti to degančios mėsos tvaiko, kad ir kiek stengtumeisi...“
Kai J. Salingeris išėjo į kariuomenę, Oonos dėmesio ėmė siekti su trečia žmona išsiskyręs penktą dešimtį perkopęs aktorius Charlie Chaplinas. Nuo dvejų metų be tėvo augusi ir beprotišką ilgesį jam jautusi Oona neatsispyrė brandaus vyro jausmams – ištekėjo už jo vos sulaukusi pilnametystės. Perskaitęs laikraštyje skandalingą naujieną, Jeromas pasijuto tiesiog priblokštas. Gali būti, kad skaudi šios meilės istorijos pabaiga lėmė tai, kad rašytojas visą gyvenimą lyg užprogramuotas mezgė santykius su gerokai jaunesnėmis moterimis, tarsi būtų siekęs atitaisyti jam padarytą skriaudą. O gal pajėgė pasitikėti tik jaunomis, dar tyromis būtybėmis?
Karo vaizdai ir patirtys J. Salingerio sąmonėje paliko gilius randus. Kalbant šių dienų psichiatrijos terminais, jis išgyveno potrauminio streso sindromą. Suvokęs, kad išėjimo iš siaubo labirintų pats neras, mūsų herojus kreipėsi į Niurnbergo ligoninę.
Po karo dirbdamas nacių kvotėju Niurnberge J. Salingeris susipažino su keturias kalbas mokančia vokiete oftalmologe Sylvia Welter (tėvams pristatė ją kaip prancūzę), kaip manoma, buvusia nacių tarnautoja. 1945 m. juodu susituokė, tačiau po metų dėl nuolatinių ginčų ir užsispyrimo išsiskyrė. Po patirtų karo košmarų ir nutrūkusios santuokos J. Salingeriui nenugrimzti į neviltį padėjo pažintis su gimininga siela – šešiolikmete Claire Douglas. Merginos tėvas anglų meno kritikas Robertas Langtonas Douglasas su žmona ir vaikais per karą iš bombarduojamo Londono pabėgo į JAV. Kai Claire sulaukė devyniolikos, Jeromas paragino ją mesti mokslus ir apsigyventi gamtos apsuptyje, tačiau mergina atsisakė.
Miško atsiskyrėlis
1953 m. J. Salingeris įgyvendino savo romano „Rugiuose prie bedugnės“ pagrindinio herojaus Holdeno Kolfildo svajonę – įsigijo seną namą su kvapą gniaužiančiu vaizdu į upės slėnį Naujojo Hampšyro (New Hampshire) valstijoje, Kornišo (Cornish) kaime, kad galėtų netrukdomas kurti. Iš pradžių rašytojas noriai bendravo su vietos bendruomene, mokyklos paaugliais, vežiodavo juos savo visureigiu. Atnaujino ryšį su Claire. 1955-aisiais jie susituokė, ir jaunamartė atsikraustė pas vyrą, tais pačiais metais porai gimė dukra Margaret.
J. Salingerių šeimos buitis buvo gana asketiška – iš šulinio sėmė vandenį, savo darže augino daržoves. Jeromas vis labiau gilinosi į dzenbudizmą, vedantos filosofiją, praktikavo jogą, domėjosi homeopatija ir sveika mityba, o vaikus (pora dar susilaukė ir sūnaus) gydė akupunktūra, tiksliau – mediniais smeigtukais. Pabėgti į gamtą buvo sąmoningas rašytojo pasirinkimas, o Claire sekė paskui vyrą. Tokia atskirtis prie žmonių šurmulio įpratusiai merginai greitai pasirodė nepakeliama, juolab kad ir prie sutuoktinio prisibrauti dažnai neįstengdavo – kurdamas jis užsitverdavo neįveikiamomis sienomis.
Iš pradžių J. Salingeris įsirengė savotišką bunkerį, vėliau pasistatė atskirą namą su kurti pritaikyta studija. Jokia gyva dvasia, net žmona ir dukra, nebuvo pageidaujami toje vienatvės citadelėje. Kūdikį auginančiai moteriai nuo priverstinės izoliacijos ir bendravimo stokos pradėjo trikti psichika, ištiko depresija, net ėmė lankyti suicidinės mintys. Kai 1957 m. rudenį Salingeriai nuvyko į Niujorką, Claire, pasiėmusi dukrą, paspruko nuo vyro. Visgi vėliau grįžo, nes Jeromas įvykdė jos iškeltas sąlygas. 1960 m. porai gimė sūnus Matthew. Salingerių santuoka galutinai nutrūko 1966 m., nes moteriai trūko vyro dėmesio ir bendravimo su žmonėmis. Išsiskyrusi Claire į miestą negrįžo – liko gyventi senajame name, o Jeromui atiteko naujasis.
Sunkiai prieinamuose miškuose rašytojas tvoromis ir kelio užkardomis atsiribojo nuo išorinio pasaulio, beveik neįsileido žmonių. Jeromas kompulsyviai įsikalino vienatvės tvirtovėje. Tokį atsiskyrimo nuo aplinkos fenomeną prancūzų rašytojas Frédéricas Beigbeder vadina išnykimo malonumu. Visada uždaru ir neprieinamu laikytą J. Salingerį 1959 m., kai pasirodė apysaka „Susipažinkite. Simoras“, kurioje jis apmąsto žmogaus dvasines patirtis, apgaubė ir nušvitusiojo aureolė.
Deja, uždarumas kūrėjo neapsaugojo. Kuo labiau jis traukėsi į vienumą, tuo daugiau įvairių spėlionių, versijų ir fantazijų gimdavo. Kai kurie smalsuoliai leisdavosi į rašytojo slaptavietės paieškas ir grįždavo nieko nepešę. Kelis kartus interviu iš jo buvo išgauta apgaule. Vienąsyk tai padarė vidurinės mokyklos moksleivė Shirley Blaney, su ja J. Salingeris buvo užmezgęs draugiškus santykius. Kitą kartą atsiskyrėlį iškvotė ir pokalbio detales į viešumą be skrupulų išvilko pradedančia rašytoja apsimetusi žurnalistė. Nuo tada J. Salingeris užsidarė savo kiaute – vengė bet kokio kontakto, nebesifotografavo, nedalijo interviu. Rašytojas palaikė ryšį tik su laiškus rašiusiomis jaunomis jo kūrybos gerbėjomis.
J. Salingerio, kaip tekstus publikuojančio rašytojo, eros pabaiga laikomi 1965-ieji, kai žurnale „The New Yorker“ buvo išspausdinta apysaka „Hepvortas 16, 1924“. Kritikai kūrinį sutaršė, – šis faktas galėtų pagrįsti vieną iš Jeromo pasitraukimo iš literatūrinės arenos versijų. Iš tikrųjų kūrybos srautas nenutrūko – gyva legenda tapęs rašytojas ir toliau nepailsdamas rašė, tik – į seifą. Vedantos filosofiją išpažįstantis kūrėjas tramdė norą spausdinti kūrybą kaip ego tenkinimo išraišką, be to, publikavimą laikė šiurkščiu privatumo pažeidimu. Rašytojas iki gyvenimo pabaigos gyveno Korniše, ten sulaukęs 91-ų metų ir užgeso. Paskutinė moteris, kuri dalijosi su J. Salingeriu pastoge, buvo 40 metų už jį jaunesnė Colleen O‘Neill.
Rugiuose prie bedugnės
Vargu ar rastume išsilavinusį žmogų, niekada nesklaidžiusį „Rugiuose prie bedugnės“ puslapių. Ši knyga pradėta rašyti prieš Antrąjį pasaulinį karą, rankraštis keliavo kartu su autoriumi į karą. Šiurkštoka kalba papasakota paauglio istorija bematant pelnė personažo bendraamžių pripažinimą. Ne vienas lyg veidrodyje atpažino save – maištaujantį, sarkastišką, suaugusiųjų pasaulio realybę neigiantį jaunuolį. Anot kritikų, ši knyga kelioms paauglių kartoms tapo neišvengiamu brendimo ritualu.
Istorija, regis, paprasta. Iš prestižinės internatinės mokyklos išmestas šešiolikmetis Holdenas bastosi po Niujorką ir išbando tai, kas laikoma suaugusiųjų „privilegijomis“: lankosi baruose, geria, rūko, netgi nusiperka prostitutės paslaugas. Tai savotiškas dienoraštis, atspindintis skausmingą egzistencinį lūžį paauglystėje, kai staiga praregima ir imama gedėti prarasto pasaulio tyrumo. Herojų kamuoja vidinis dualizmas – suaugusiųjų pasaulis Holdenui ir atgrasus, ir masina, bet jam sunku ryžtis kompromisams, atrodo, kad teisingas pasirinkimas – maištas ir neigimas. Herojui, kaip ir karo siaubus mačiusiam romano autoriui, vaikų ir paauglių pasaulis atrodė tyresnis nei suaugusiųjų, dar nesuterštas melo ir veidmainysčių. Praraja tarp suaugusiųjų ir vaikų atrodo neįveikiama. Anot Holdeno, suaugusieji yra „nuobodos, apsimetėliai ir veidmainiai“.
Romanas „Rugiuose prie bedugnės“ skambiai vadintas erškėčiuota jaunystės odisėja, paauglių biblija. Kita vertus, plaktas dėl „vulgarios“ kalbos, žargonų. Knyga pateko po didinamuoju cenzūros stiklu, nes autoriaus dėstoma filosofija sklido jaunuomenėje lyg pavojingas užkratas. Buvo atvejų, kai psichikos sutrikimų turintys asmenys aklai susižavėjo knygoje dėstoma nihilistiška pasaulėžiūra ir ėmėsi destruktyvių veiksmų.
1951 m. pasirodęs romanas (iki šiol jo tiražas kasmet – ketvirtis milijono) – atnešė J. Salingeriui pripažinimą, bet anonimiškumo netekęs rašytojas skundėsi: „Tai tikras prakeikimas.“ Įdomu, kad žurnalas „The New Yorker“ ir leidykla „Harcourt Brace“ buvo atmetę romano rankraštį, mat redaktoriai nenumatė fenomenalios jo sėkmės. Vėliau J. Salingeris griežtai atsisakė rašyti knygos tęsinį, atmetė ir režisierių prašymus pagal ją kurti filmą ar spektaklį pareikšdamas: „Tai nepatiktų Holdenui.“
Nors J. Salingerio vardas asocijuojasi su garsiausiu jo kūriniu, tačiau šis – ne vienintelis, vertas dėmesio. Glasų šeimos saga tapusiuose apsakymuose „Puiki diena bananžuvėms gaudyti“, „Franė ir Zujis“, „Susipažinkite. Simoras“ J. Salingeris prasmingai gilinasi į dvasinių paieškų ir tikėjimo temas.
Rašytojo įsitikinimu, kūrybos procesas prilygsta maldai, bet kokiai dvasinei praktikai, reikalauja besąlygiško atsidavimo ir neretai nuo dvylikos iki šešiolikos valandų per parą trunkančio atkaklaus darbo. Nepaisydamas trukdžių, kliūčių ir asmeninių praradimų, J. Salingeris lyg atsiskyrėlis demiurgas iki paskutinių dienų savo kūryba stengėsi grąžinti pasauliui prarastą tyrumą.
